Naujausios
Šiauliai – tai mūsų vizija
Mes visi gyvename Šiauliuose, bet jaučiamės čia vis dėlto skirtingai. Daugeliui atvykėlių iš žymiai didesnių miestų atrodo, kad buvimas čia – tai užsitęsusi komandiruotė, kad po kažkiek laiko pavyks grįžti atgal arba išvykti į geresnę komandiruotės vietą. Kitus, čia gimusius, gyvenimas didesniame mieste veikiau baugina, nei intriguoja. Bet kiekvienas iš mūsų savo Šiaulių viziją laikome pačiais Šiauliais.
Norėdami suprasti mūsų gyvenimo Šiauliuose ypatumą turėtume atsisakyti žodžio „didmiestis“. Vadindami Šiaulius šiuo žodžiu, prilyginame juos ne tik Vilniui, bet ir tokiems miestams milžinams kaip Niujorkas arba Sankt Peterburgas. Susitarkime, kad per milijoną gyventojų turintį miestą vadinsime megapoliu.
Megapolių Lietuvoje nėra, tačiau kai kurie miestai jau turi megapolio bruožų. Kas yra nemegapolis? Tai, ką mes vadiname jo provincija? Ypač aiškiai tai gali suprasti žmogus, patekęs iš megapolio į mažesnį miestą, į tokį kaip Šiauliai. Arba žmogus, patyręs priešingą metamorfozę: iš Šiaulių – į megapolį.
Megapolis. Daug žmonių ir visi anonimai
Megapolio gyventojas jaučiasi esąs ypatingas anonimas. Važiuodamas metro, vaikščiodamas, skubėdamas gatvėmis, susidurdamas su gausybe žmonių, su jais iš tikrųjų nesusiduria, iš tikrųjų jų nemato, bet ir pats lieka neatpažintas, nepamatytas, nepastebėtas. Aplink – daug žmonių, o jis jaučiasi kaip miške – vienų vienas arba kartu su tais, su kuriais keliauja.
Atsitiktinis netikėtas susitikimas su seniai matytu pažįstamu laikomas net lemties ženklu. Sutikti pažįstamą megapolyje yra sunku, bet lengva susipažinti su nepažįstamuoju.Toks susipažinimas megapolio įvykių virtinėje net intriguoja: pradedi tikėti nenumaldoma likimo valia arba ironija. Dideliame mieste būna daug netikėtumų ir nuotykių, čia atsiveria iš anksto nenumatomų galimybių laukas. Kadangi miesto erdvė yra neapčiuopiama, mes jos negalime iš anksto numatyti – atspėti, ji yra per didelė ir nepasiduoda patogiam prisijaukinimui. Bet didmiesčio nuotykiai nėra vien linksmi ir malonūs. Didmiesčio nusikalstamumas kyla būtent nekontroliuojamoje, niekam nepriklausančioje erdvėje.
Šiauliai. Visi visus pažįsta
Kas kita Šiauliai. Čia tu negali likti inkognito, negali likti neatpažintas. Visada turi dairytis – kas iš tavo pažįstamų tave mato. Eidamas bulvaru, esi nesąmoningai priverstas žvilgsniais jų ieškoti, turi visus pastebėti ir būti pasiruošęs sakyti: „Labą dieną“ (būtinai – šiaulietiškai). Erdvės (ne geografinės, o psichologinės) ribotumas ir ankštumas beveik nepalieka neatpažinimo galimybės.
Pasakojant kam nors ką nors apie nepažįstamus, visada numatoma, kad šis nepažįstamasis bus atskleistas, atpažintas. Todėl ir bandoma išvengti stačiokiškų ir laisvų vertinimų – staiga gali pasirodyti, kad žmogus, apie kurį kalbama, yra mūsų pašnekovo giminaitis arba pažįstamas. Frazė „Koks pasaulis yra mažas“ čia atrodo nuvalkiota ir skamba banaliai, kadangi atsitiktinumų šioje vietoje nebūna: įvykiai susipina į tarpusavio lemiamų vingių grandinę.
Susitikimai iš tikrųjų čia nėra atsitiktiniai, todėl apie likimo išdaigas net negalvojama. Ir patys žmonės nepasikliauja atsitiktinumu, net laiko jį pavojingu. Draugai ir mylimieji surandami pagal rekomendacijas, pristatymus pažįstamų rate. Vaikystės ir jaunystės draugai tampa viso gyvenimo palydovais, tik tokios draugystės ryšiai laikomi patikimais. Tas pats vyksta ir darbo rinkoje.
Nepaprastai sunku Šiauliuose surasti darbą geroje vietoje be pažinčių, dalyvaujant atviruose ir nepriklausomuose konkursuose, pasikliaujant vien savo kvalifikacija. Čia net aukščiausia kompetencija nėra pagrindas atviram ir bešališkam konkursui. Svarbu, kad žmogus būtų patogus bendrauti, savas, svarbu, kad jo gyvenimo kreivė kažkuriame taške susipintų su mūsų gyvenimo kreive. Jokių atsitiktinumų, juokingų netikėtumų, jokių nežinomų žmonių.
Miesto bendravimo erdvės ribotumas siejasi su savotiška vietininkyste ir klanų sistema, kai pasitikima labiau giminystės ryšiais ir pažintimis, o ne veiklumu ir realia kvalifikacija. Ši sistema yra gerai žinoma Azijoje, bet mažai aprašyta mūsuose.
Šiauliuose yra profesinių klanų. Menininkai, dėstytojai, kompiuterininkai, muzikantai, verslininkai sudaro savo klanus ir „šeimas“. Visi visus pažįsta, vienas kitą palaiko, „stumia“. Klanuose stengiamasi nesipykti, vis tiek po to reikės kartu dirbti. Nėra čia principingumo, įnirtingos pastangos ginti savo asmeninę poziciją, maištauti, būti disidentu. Bet tarpusavio pažintys, visų su visais ryšiai neleidžia pagarbiai bendrauti su anoniminiais partneriais, su nepažįstamais, atsitiktinai sutiktais žmonėmis.
Šiauliečiai dažniausiai kalba taip, lyg jau numatytų bendrąją nuomonę, čia gana greitai peržengiamos beasmeniškumo distancijos. Štai kodėl bet kuris, net trumpalaikis, susitikimas ligoninėje, poilsiavietėje, svečiuose nedelsiant vertinamas, kaip galimos draugystės (ypač šeimomis) pagrindas. Draugystė šeimomis Šiauliuose virto rytietiško giminiavimosi rūšimi, kai bendravimo pagrindu laikomas ne savarankiškų pilnaverčių asmenybių pokalbis, o ištirpimas kolektyve, pasidavimas jo nuotaikai ir nuomonei. Draugauti šeimomis – tai beveik privalomi (specifinė prievartos forma), tam tikro dažnumo apsilankymai su vyrais, žmonomis, vaikais, tai gausių vaišių laukimas ir ruošimas, kalbėjimas nuobodžiomis, tomis pačiomis temomis: apie namus, vaikus, kartais – apie verslą. Ši bendravimo forma užgožia Šiauliuose mažiau išplėtotą dalykinį, pagal interesus bendravimą.
Čia retai užsukama trumpam, išgerti kavos ir išspręsti dalykinę problemą. Galbūt išimtis čia – menininkai, muzikantai, besibūriuojantys aplink Dailės galeriją ir tam tikras kavines. Taip pat ir uždari verslininkų ratai numato ne šeimyninį (nors ir be jo neapsieinama) bendravimą, bet remiamasi bendrais ekonominiais interesais. Nors ir yra Šiauliuose sporto klubų, žvejų, medžiotojų draugijų, bet šis požiūris į bendravimą pagal interesus dar neturi įtakos bendrai statistinei šiauliečių masei.
Šiauliai suryja kitoniškumą
Megapolyje aplinkinių nuomonė, žvilgsniai, žodžiai neturi individui lemiamos įtakos. Pati aplinka ugdo savarankišką, nepriklausomą žmogų. Tu gali rengtis ir elgtis, kaip nori. Norėdamas pareikšti kitiems apie savo nepakartojamą buvimą, gali tai padaryti garsiai: savo išvaizda ir elgesiu. Neatsitiktinai čia žmonės daug dėmesio skiria savo išvaizdai (naujos radikalios mados gimsta ir prigyja pirmiausia didmiesčiuose) bei elgesio individualizacijai – sugalvojama, kaip savo žodžiais, judesiais, ypatingais gabumais išsiskirti iš kitų. Tai įnirtingas priešinimasis unifikavimui, sulyginimui, sutrynimui į pilką megapolio masę.
Bet Šiauliai suryja kitoniškumą. Kitokiu čia nepatariama būti. Įkyrus patariamasis balsas siūlo kitoniškai asmenybei pritapti, prisiderinti prie visumos, o pati asmenybė tokiomis sąlygomis neatranda savyje proto argumentų šiam balsui priešintis. Tu esi bendruomenės žmogus ir turi elgtis taip, kaip nurodo ši bendruomenė. Vardan santaikos, vardan bendruomeniškumo. Net atvykęs gyventi iš svetur ir niekada nepretenduojantis būti šiauliečiu, neišvengiamai tokiu verčiamas būti.
Šis kitoniškumo naikinimas (dažniausiai ne itin įnirtingas ir skausmingas, antraip jis sukeltų pasipriešinimą) vyksta visur, bet ypač pastebimas kūrybos pasaulyje. Nedaug ryškių asmenybių Šiauliuose išsiskiria iš bendros masės. Tiesiog čia nėra mechanizmų, kurie išskirtų, išstumtų jas į paviršių. Norint visą laiką išlikti nuo kitų besiskiriančia asmenybe, reikia nuolat puoselėti savyje individualizmą ir nelaukti natūralių paskatų iš aplinkos.
Bet kitoniškumo įsiurbimas, skirtumų sušvelninimas Šiauliuose turi ir teigiamų bruožų. Čia mes nepamatysime absurdiškų kontrastų tarp turtingiausių šios bendruomenės narių ir pačių vargingiausių. Gal šis skirtumas ir yra, bet stengiamasi jo nepabrėžti. Turtingiausių poreikiams yra būdingas nuosaikumas, o galinga šešėlinė Šiaulių pramonė (siuvimas, mezgimas) palaiko skurstančius ir neleidžia išryškėti pragyvenimo skirtumams, kurie sukeltų socialinį nepasitenkinimą. Tu visada turi šansą išlikti, nenuriedėti į visuomenės dugną ir vėl pakilti į vidurį.
Kaip niekur kitur Lietuvoje, Šiauliuose nejaučiama priešstatos tarp nacionalinės daugumos ir tautinių mažumų. Čia yra rusų, žydų, vokiečių, armėnų, bet šios tautinės mažumos nesuvokiamos kaip svetimkūnis. Jei tik kitataučiai prabyla lietuviškai, jie tuoj pat laikomi savais, nes kalba, o ne kultūra laikoma svarbiausiu identiteto požymiu.
Bendruomeniškumas diktuoja ir asmenybės saviraiškos būdą. Išvaizda veikiau turi nurodyti socialinę ir turtinę padėtį, nei atspindėti asmeninę poziciją arba įsitikinimus. Šiaulių „kieto vyruko“ įvaizdis – iš pradžių treninguotas, kampuotas ir skustagalvis, o dabar – tamsusis nepažįstamasis su mobiliuoju telefonu – nėra atsitiktinis. Nėra būtinybės kurti savo asmeninį įvaizdį, nes čia kažkuo tampama tik pritapus prie tam tikros struktūros, o tai laikoma asmeniniu nuopelnu.
Mados čia kyla ne iš žurnalų viršelių ir kabelinių televizijų. Mada kyla „iš gatvės“. Tai įdomus nedidmiesčio reiškinys: ieškoti įvaizdžių ir idealų ne sugalvotoje tolimoje erdvėje, o organiškai persismelkti visu tuo, kas yra ir vyksta aplinkoje. Kompiuterinė erdvė, kabelinė televizija, pasaulio populiariausieji žurnalai ir jų peršamas gyvenimo būdas – visa tai laikoma netikru, svetimu ir tolimu. Yra daug dalykų, kurie gali būti artimesni ir paprastesni. Tai dažnai vadinama provincijos konservatyvumu, frigidiškumu, bet tai yra sveikas pragmatinis realistinis protas, saugantis tradicines vertybes – tradicinius santykius šeimoje, lyčių skirtumus. Čia sunkiai prigyja feminizmas, mažai yra kitos seksualinės pakraipos atstovų. Visos didmiesčio ir industrinės visuomenės pagundos čia slopinamos.
Megapolio ritmas vargina provincialą
Megapolis turi savo gyvenimo ritmą, jo gyvenimo tempai gali nustebinti ir išvarginti bet kurį atvykėlį iš mažesnio miesto. Milijoniniame mieste vaikščiojama kone bėgčiomis, sprendžiama iš karto daugelis problemų. Štai kodėl metro, troleibusuose ir tramvajuose visi skaito, apmąsto savo problemas.
Didelis miestas reikalauja savotiško atbukimo, atsiribojimo nuo išorinio pasaulio. Veržiantis pro šimtus keleivių, praleidžiant visuomeniniame transporte, metro po dvi valandas per dieną, gyvenant daugiabučiame name instinktyviai pradedama miegoti atviromis akimis (būtina sumažinti išorinių garsų, spalvų, judesių poveikį). Nesugebantiems „užmigti“ nepavyksta išvengti neurozės.
Šiauliuose niekas neskuba ir juo labiau neskaito autobusuose. Niekam laikas nerūpi ir niekas kito laiko negerbia. Laikas čia priklauso visiems, todėl bet kas ir bet kada gali įsikišti ir nutraukti tavo darbą. Ir Šiaulių gatvių įtampa nėra pernelyg prislegianti.
Pėsčiųjų bulvaras – tai ne vien originalus architektūrinis sprendimas, tai miesto tempo kvintesencija. Bulvaras sukurtas svečiams ir tingiems, nerūpestingiems pasivaikščiojimams, antraip sunku suvokti, kaip skubantis žmogus galėtų iš vieno bulvaro galo patekti į kitą.
Šiauliuose nereikia atlikinėti autotreningo pratimų: „Esu ramus, nesuirzęs, visi mano raumenys ir kūno dalys yra atsipalaidavusios, jokie pašaliniai garsai ir veiksmai manęs neveikia.“ Čia esi natūraliai atsipalaidavęs, ištirpęs aplinkoje.
Tai panašu į rytietišką meditaciją, kai susilieja mintys ir veikla (fizinė ir socialinė), viskas vyksta pagal gamtinį cikliškumą arba pagal kažkieno iš anksto nustatytą dėsningumą... Po vasaros bus ruduo, o po rudens – žiema. Būtent todėl čia karjerizmo reiškinys yra mažai žinomas. Į kiekvieną, norintį kažką iš esmės pakeisti, žiūrima kaip į išsišokėlį – su nusistebėjimu arba išgąsčiu.
Natūralus harmoningas ryšys su gamta, ištirpimas gamtos ritmuose, kaimiškos kilmės savimonė nepavertė gamtos didžiąja miesto keistenybe. Savaitgaliais, atostogų metu visi šiauliečiai be papildomo streso važiuoja į kaimus. Sodai, miškai, ežerai prasideda už aštuonių kilometrų nuo miesto centro. O megapoliui kaimas arba kitas gamtos lopinėlis – lyg alternatyvus pasaulis. Jo kitoniškumą psichologiškai patvirtina ir atstumas, kurį reikia įveikti, norint patekti į gamtą.
Megapolio žmogus, dusdamas nuo išmetamųjų dujų, stumdydamasis pilnuose autobusuose nesijaudina, kad pavasaris ar vasara vėluoja arba šiemet žiema yra visai kitokia nei pernai. Paprasčiausiai nėra požymių, pagal kuriuos jis tai galėtų pastebėti. Ką tik iškritęs sniegas tuoj pat ištirpsta tūkstančių kojų minkomas ir virsta pilkai geltona maišalyne. Paukščių čiulbesys girdimas tik tam specialiai skirtose vietose – parkuose, kitur girdimas tik miesto triukšmas. Vasara pastebima pagal tai, kad atpinga daržovės ir lietpalčius reikia pakeisti į drabužius trumpomis rankovėmis.
0 kiekvienas šiaulietis darbininkas ar profesorius vasaros karštumą arba lietingumą matuoja savo sode, sodyboje užaugintų agurkų ir braškių kiekiu. Šiauliams gamta nėra alternatyvus, bet gretimas pasaulis, natūralus miesto tęsinys.
Tarp kaimo ir megapolio
Taip ir gyvename tarp kaimo ir megapolio: tai trokšdami nesibaigiančio urbanistinio šurmulio ir įvairovės, tai šlovindami vietinę ramybę ir pasinerdami į metų laikų sūkurį.
„Šiaulių kraštas“, 1997 06 24.