Naujausios
Viena seniausių sienų Europoje
Auditorija susidomėjusi klausėsi mokslininko, garsinusio, jog dabartinei sienai su Latvija šiemet sukanka 550 metų. Į renginį atvyko rajono meras Vitalijus Gailius, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Šiaulių užkardos vadas Saulius Baltakis su kolegomis.
Per Kryžiaus karus XIII amžiuje susikuria Livonijos konfederacija, apėmusi ir dalį baltų žemių. XIII a. žemėlapiuose žymima Ryga – Livonijos centras, Žiemgala ir Kuršas. Žiemgala, kurios geografinis centras Joniškis, anksčiau žemėlapiuose pažymėta nei Lietuva, ji pradėta žymėti gerokai vėliau – tik XV a. Nikolajaus Kuziečio žemėlapyje.
E. Vasiliauskas, gilindamasis į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) – Livonijos sienos 1529 m. aprašymu ir į Švedijos archyve saugomą 1585 metų vokišką žemėlapį, priėjo prie sienos 550 metų sukakties temos.
Lietuvos šiaurinė siena keitėsi ne kartą. Prie jos formavimo ištakų ranką pridėjo Lietuvos didieji kunigaikščiai Traidenis, Gediminas, Algirdas, Vytautas. Lietuvos valdovai stūmė sieną į šiaurę, išskyrus Vytautą, atidavusį Livonijos ordinui nemažą dalį Lietuvos žemių (1398 m. palei Nevėžį–Mūšą), o Livonijos ordinas – į pietus.
Jos perbraižymas priklausė nuo laimėtų mūšių ir žymėjo valdovų galias.
Kazimiero Jogailaičio laikais, 1473 metais, Radvilų siena buvo nustatyta per vidurį tarp Algirdo laikų sienos, kuri ėjo gerokai šiauriau dabartinės (Lietuvai tada priklausė ir Bauskė) ir Vytauto laikų sienos (ėjo dabartiniu Joniškio–Žagarės plentu).
Radvilų siena pavadinta, nes jos nustatymo procese dalyvavo Astikas (vėliau žinomas Radvilų pavarde), Biržus valdžiusių LDK didikų atstovas. Radvilų siena ir sudaro dabartinės Lietuvos-Latvijos sienos pagrindą.
„Valstybės mastu šios sienos 550 metų sukakties minėjimas pražiopsotas, bet mes paminėsime“, – sakė auditorijai mokslininkas, inicijavęs šios sukakties aktualizavimą pasienio savivaldybėse – Joniškio, Pasvalio.
„Ši Lietuvos siena patenka į penketuką valstybių sienų, kurios mažiausiai keitėsi Europoje, – pabrėžia E. Vasiliauskas.– Seniausia nepakitusi yra Portugalijos–Ispanijos siena.“
Šiaurinė Lietuvos siena dar buvo koreguota valdovo Stepono Batoro laikais 1584 metais, po Livonijos karo.
Įdomus faktas, kad šiose sienos dalybose figūravo Kriukai, susiję Jono Kiško gimine. Steponas Batoras Kiškoms už paramą Livonijos kare atsidėkojo Lietuvai susigrąžintomis Kriukų apylinkėmis, anksčiau Kriukus Livonijos ordinas vienašališkai buvo prisiskyręs sau.
Paskutinė Lietuvos-Latvijos sienos korekcija daryta 1921 metais kovo 30 dieną. Tada su latviais buvo aršus ginčas dėl sienos ir prireikė tarptautinio arbitražo, škoto Džeimso Simpsono tarpininkavimo.
„Lietuva tada susigrąžino Palangą ir papildomai atiteko Būtingė, kuri niekada nepriklausė Lietuvai, mūsų krašte Butkūnų kaimas prie Kriukų atiteko Lietuvai, bet praradome Ukrius prie Žagarės, – vardijo mokslininkas. – Dideli Lietuvos praradimai buvo tarp Žeimelio ir Nemunėlio. Žmonės tuomet piktinosi, kad „derlingą žemę iškeitė į pajūrio smėlynus, kur niekas neauga.“
Jis priminė, jog ir Jogaila yra nusipelnęs Lietuvai, nes neleido Vytautui atiduoti Palangos Livonijos ordinui.
Sienos prasmė – ir sakralinė
„Sienos prasmė keitėsi, – pabrėžia istorikas. – Tokia linijinė siena, kaip ją šiandien suvokiame, demarkuota, nužymėta ženklais, stulpais su koordinatėmis, su grioveliais atsirado tik moderniais laikais – XIX–XX amžiuose.“
Viduramžiais ribos buvo neaiškios, siena žymėjo valdovo galių ribas – ėjo upėmis, kalnais, piliakalniais, keliais, net akmuo buvo riboženklis. Dvarų ribos sutapo su valstybės siena.
Istoriniuose šaltiniuose minimas ne vienas krašto vietovardis sienos kontekste – ir Joniškis, ir Žagarė, ir Sidabros kalnas (dabar Kalnelis, mokslininko versija, jog šiuo tikriniu daiktavardžiu virto bendrinis daiktavardis „kalnas“ – nuo slaviško žodžio Gurka, kaip dar vadintas Sidabros kalnas), ir Raktuvės kalnas, ir Milvydžiai.
„Sienos funkcijų daugybė – tai ne tik fizinė riba, ji skyrė tautas, kultūras, tačiau kaimynus vienijo ekonomiškai, turėjo ir sakralinę reikšmę“, – sako E. Vasiliauskas.
Švėtės upės, kuria ir dabar eina Lietuvos-Latvijos siena, pavadinimas reiškia Šventąją upę. Neatsitiktinai sienos riboženkliais tapo koplyčia, bažnyčia, kapinės. Kaip senieji sienos riboženkliai tarnavo ir Joniškio bažnyčia, Kalnelio, Skaistgirio ir Milvydžių koplyčios.
Mokslininko manymu, neatsitiktinai buvo pasirenkami ir pasienio parapijų šventieji globėjai – Joniškio – šv. Martinjonas, Romos sienų gynėjas, o Kriukų bažnyčią ilgai puošė šv. Kazimiero, Lietuvos, jos karių ir sienų globėjo, paveikslas.
E. Vasiliauskas akcentavo, jog ir pasienio žmonės yra kitokie nei gyvenantys vidurio Lietuvoje.
„Pasienio žmogus turi dvigubą kontaktą – su savo valstybe ir su kaimynine valstybe. Prisideda ir kultūriniai, ir ekonominiai, ir giminystės ryšiai, – sakė istorikas, pats save įvardydamas „pasienio žmogumi“, nes kilęs iš arčiausiai sienos esančios Žagarės apylinkių, giminė susijusi su latviais.
E. Vasiliauskas paieškojo ir sienos atminties ženklų Joniškyje. Rado tris: Joniškio bažnyčią, kuri 1545 metais minima kaip sienos riboženklis, ir du šiuolaikinius ženklus – viešbutį „Šiaurės vartai“ (jo žodžiais, vartai į Šiaurę atsiveria būtent nuo Joniškio) ir prekybos centrą „Livonija“. Gyrė Joniškio savivaldybę, kad ji mezga ryšius, jo žodžiais, su „visomis Žiemgalos savivaldybėmis“ Latvijoje – Duobele, Jelgava ir Bauske.
Tik gyvename paradoksų laikmečiu – ryšiai broliški, bet iš Joniškio į Rygą nenuvažiuosi nei traukiniu, nei maršrutiniu autobusu, nors su broliais latviais seniai gyvename „be sienų“.
Kad niekada nebebūtų uždaryta
„Laisva siena – vertybė“, – pabrėžė renginio svečias, pasieniečių užkardos vadas Saulius Baltakis, prisiminęs laiką, kai ji buvo uždaryta po Nepriklausomybės atgavimo, ir tikindamas, jog nenorėtų, kad kada dar taip būtų.
Jis dėkojo mokslininkui už įdomią paskaitą, už progą atsigręžti į sienos istoriją.
Pats pasidalijo, jog pasienio žmonės iš tiesų kitokie: „Yra tokia Germaniškio gyvenvietė, o per tiltą kaimynystėje – Latvijos Skaistkalnė, tai lietuviai eina apsipirkti į Latviją, o latviai – į Lietuvą“.
Architektė Regina Leknickienė prisiminė kuriozinę situaciją, kaip Lietuvos–Latvijos sieną 1992–1993 metais ketinta nužymėti per vienos sodybos kiemą.
„Man tada teko dirbti Savivaldybėje, kai Žemėtvarkos institutas sieną braižė, – prisiminė ji. – Atėjo žmogus, gyvenantis prie Milvydžių koplyčios, sako, taigi, mūsų ūkinis atsiduria Latvijoje, o namas – Lietuvoje. Tada draudė ir mėsą vežti per sieną. Klausia, tai kaip dabar daryti? Sakom, kad tik kiaules pasišerti einate per sieną, gal nenusižengiate, vežti mėsos tik negalima. O ir pasieniečiai per kiemą nevaikšto. Tik kai jau natūroje darė sieną su konkrečioms koordinatėmis, tik tada sieną aplink ūkinį pastatą apsuko.“
Prisiminė ji ir pasakojimą, kaip vyresnio amžiaus grybautoją, pažeidusį sieną, tik kitą dieną namo policija pargabeno. Ar senolis galėjo pamanyti, kad į grybus reikia eiti su pasu?
