Lietuvos Lakštingala

H. Mackonis. Beatričė Grincevičiūtė
Šiemet 110-tosios dainininkės (lyrinis sopranas) Beatričės Grincevičiūtės (1911–1988) Lietuvos liaudies artistės gimimo metinės. Apie dainininkę poetiško pasakojimo knygoje „Beatričė“ rašė Tomas Sakalauskas (1982), „Esi graži ir nuostabi...“ dainininkės Beatričės Grincevičiūtės penkiasdešimties artimųjų laiškai ir prisiminimai (sudarytojas Juozas Raškauskas, 1998), Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės „Lapkričio Beatričė“, (2001), Vlado Žuko „Beatričė Grincevičiūtė Prisiminimai“, (2004). Šis rašinys sudarytas pateikiant minėtų knygų ištraukas, straipsnių apie dainininkę bei pačios Beatričės Grincevičiūtės mintys, užrašytos jos draugų prisiminimuose.

 

Vaikystė

Vandai Grincevičiūtei pasiperša Andrius Grincevičius abu kilmingos, bet ne itin turtingos Grincevičių giminės. Baisu buvo patiems prisipažinti – „nusigyvenę dvarininkai“. Abu ne bendrapavardžiai, o giminaičiai, todėl kad įvyktų jų jungtuvės buvo reikalingas vyskupo leidimas. Toje santuokoje gimė šeši vaikai. Ketvirtoji buvo duktė. Jai davė Beatričės vardą. Tai atsitiko 1911 metų lapkričio 28-ąją.

Trims Grincevičių vaikams – viduriniesiams: Vaitiekui, Beatričei, Stasiui – prieblanda neišsisklaido: jie iš prigimties labai silpno regėjimo. Girdi visi gerai, turi absoliučią muzikinę klausą, o regimojo pasaulio horizontas užsidaro čia pat prieš veidus, kiek pasiekia ranka.

Beatričė bijo minkštų, pukuotų daiktų. Broliai, žinodami sesers baimę vaikosi ją aplink stalą, gąsdindami stručio plunksna, išplėšta iš mamos skrybėlės. Buvo ir kita – pelių baimė. Švelnus lyg pūkas judantis padarėlis – kaip baisu! (T. Sakalauskas, 1982, p.18).

Savitą interpretaciją Beatričė turėjo kvapams. Manų košės, virinto pieno kvapas – siejasi su jaunesne seserimi Kristina. Nemėgo mokyklos Varšuvoje (čia jau prisiminimai iš vėlesnių laikų ): ji kvepėjo skurdu, trūkumais, o pas dėdę Emilį Mlinarskį (Varšuvos aristokratą) – visur švaru, skanūs valgiai. Vieni kvapai slegia, o su kitais gera. Kavos aromatas skleidžia jaukumą. Todėl vaikai, gavę pamirkytą gabaliuką cukraus kavoje labai džiaugdavosi. Rožių kvapas primena teatrą, dėdę, sezono pabaigą, o gvazdikų – kompozitorių Grygą (Beatričė jo muziką pirmą kartą išgirdo patalpoje, kurioje buvo daug gvazdikų)... Šieno kvapas primena motiną, geležinkelio, degančios anglies – keliones, chloro – šiltinę, nuo kurios mirė tėvas 1917-ais, palikęs motiną, besilaukiančią šešto vaiko be palikimo, be savo namų. Motina, nuomavusi vis naujas sodybas, po dvidešimt metų su vaikais grįžo į savo gimtąjį namą Ilguvoje Grincevičių giminės lizdą.

Mažoji Beatričė gyvena garsų pasaulyje. Ji mėgsta juos analizuoti, lyginti. Žąsų gagenimas kažkoks nemalonus, o pelėdos ūkavimas – tiesiog siaubą kelia. Užtat kalakutų burbuliavimas – toks nepaprastas, puošnus ir truputį juokingas. Ji pasuka į paukštyną: vaikšto basomis kojomis, o jas lesa maži žąsiukai.

Aklųjų mokyklos

Beatričė su broliais Vaitiekumi ir Stasiu keliauja į Varšuvą. Mama “savo akliukus” veža į neregių mokyklą (tokia mokymo įstaiga Lietuvoje buvo įkurta tik 1928 m.). Varšuvoje apsistoja pas Mlinarskius. Dėdė Emilis vadovavo konservatorijai, buvo Varšuvos operos teatro direktoriumi ir vyriausiuoju dirigentu, jis dešimt metų globos Beatričę. Aklųjų mokykloje (Zaklad niewidomych) auklėtojomis dirbo vienuolės. Juos priėmė vyriausioji vienuolė (Wielebna matka) šios mokyklos įsteigėja Čackaitė, kuri apako nukritusi nuo žirgo. Visą savo turtą ji paskyrė aklųjų globai, o pati tapo vienuole.

Besimokant Varšuvos mokykloje, operuoja Beatričės brolius (jiems, kaip ir seseriai, įgimta katarakta). Regėjimas pagerėja. Stasys, po to ir Vaitiekus sugrįžta į Ilguvą. 1923 gruodį į ligoninę išvežama ir Beatričė. Ten ji išbuvo beveik pusmetį – akis operavo penkis kartus. Vėliau kaip ankstesnių intervencijų padarinys, išsivystė glaukoma (patologinis akispūdžio padidėjimas). Lauks dar trys akių operacijos, teks likviduoti kairės akies stiklakūnį. Tačiau tuomet akyse prašviesėjo, bet iš ligoninės grįžo visai nusilpusi – permatoma ir perpučiama.

Po pusantrų metų pertraukos Beatričė 1924 metais pradėjo mokytis Varšuvos aklųjų ir nebylių institute. Šios internatinės mokyklos įkūrėja ir globėja žymi pedagogė ir psichologė Marija Gžegoževska (senbuviai mokiniai kalbėjo, kad ji, norėdama geriau suprasti ir įsijausti į neregių psichiką, metus gyveno užsirišusi akis). Institutas įsikūręs senuose dideliuose rūmuose. Kieme – sporto aikštė, sodas, parkas, o jo viduryje „mūsų rūmas“ su šešiais kambariais, kur po rytinių bendrojo lavinimo pamokų vaikai susirinkdavo mokytis muzikos. Mokslas trunka šešerius metus. Pedagogai siekė, kad jų auklėtiniai nebūtų izoliuoti, kad jiems nebūtų rodoma perdėta užuojauta. Stengėsi jiems būti draugais. Fizinio lavinimo mokytojai versdavo mokinius kuo daugiau judėti, o berniukus net dviračiais važinėti. Po tylaus ir neskubaus kaimo sodybos gyvenimo Beartičę slegia nustatytos dienos taisyklės ir vaikų gausybė. Miegamuosiuose po dvidešimt lovų. Bizantiškų rūmų labirintuose tvyro slogus skurdo kvapas. Bausmės čia irgi keistos – prasikaltę vaikai turi miegoti nebylių kambariuose (T. Sakalauskas, 1982).

Kelionė muzikos link

Mokydamasi Varšuvoje, šeštadieniais ir sekmadieniais Beatričė būdavo dėdės Emilio Mlinarskio namuose. Jis puikus muzikantas. Jaunystėje jam pranašavo puikią smuikininko karjerą. Besimokant Peterburgo konservatorijoje kartą jo grojimo klausėsi žymūs rusų muzikai. P. Čaikovskis, tada jį girdėjęs pasakė: „“Na, Mlinarski, tu būsi Paganinis!“ – „Kodėl Paganinis? – paprieštaravo N. Rubinšteinas. Jis bus Mlinarskis!” (T. Sakalauskas, 1982, p. 46).

Dėdės namuose Betričė jautė visai kitus kvapus nei mokykloje. Po kiek laiko ji apsigyveno šiuose namuose. Į institutą ateina tik mokytis. Daug laiko čia skiriama muzikai. Dėdė Emilis įsitikinęs, jog jo dukterėčia labai muzikali, nori, kad ji mokytus groti smuiku. Beatričė, paklusdama dėdės valiai, institute metus laiko lanko smuiko pamokas. Tačiau stygų džeržgėjimas veda ją į neviltį. Įsidrąsinusi maldauja dėdės, kad ją perkeltų į fortepijono klasę. Apie tą instrumentą ji senai svajojanti. Perkelia.

Be to ji dainuoja chore. Choro vadovas Z. Bilinskis atkreipia dėmesį į jos balsą ir nepaprastą muzikalumą. Neretai patiki atlikti solines partijas. Instituto koplyčioje ji dainuoja Š. Guno „Ave Marija“ ir kitus kurinius. Z. Bilinskis nekalba, kad ji būsianti „garsi solistė“, tačiau tiki mergaitės muzikine ateitimi. “Aš tau rašau ketvertą, – sako jis po egzamino, – ne todėl, kad tu tiek verta, o kad gali daugiau“ (T. Sakalauskas, 1982, p. 44).

Beatričė pradeda auginti spindintį dainos kristalą. Paslapčiomis, niekam nieko nesakydama, taip, kaip kriauklė savyje augina perlą. Mokytojas Z. Bilinskis jai padeda įeiti į pirmąją, mažytę dainavimo teritoriją, jautriai padeda atskleisti naują balsą.

Beatričė muzikos įvairovę lygino su diena: Mocarto muzika asocijuojasi su rytu, Bacho – su pusiaudieniu, vakarop – Grigo, sutemus – Šopeno. Pas dėdę Emilį kas antro šeštadienio popietę, maždaug nuo penktos iki aštuntos valandos renkasi muzikantai, teatre gastroliuojantys dainininkai. Beatričei gerai įsiminė japonės Takokivos apsilankymas. Ji dainavo Čio-čio-san, o tai operai dirigavo E. Mlinarskis. Artimesni svečiai likdavo vakarienei. Pas dėdę lankėsi ne tik teatro žmonės. Jis turėjo daug bičiulių rašytojų, muzikų. Dažnai ateidavo Varšuvoje gyvenę rašytojai K. Sakalauskas – Vanagėlis, K. Makušinskis, kompozitoriai P. Perkovskis, K. Šimanovskis, dirigentas G. Fitelbergas, pianistas S. Špinalskis (1927 metais tapęs tarptautinio F. Šopeno konkurso laureatu), o kai koncertuodavo Varšuvoje, visuomet svečiuodavosi N. Orlovas, P. Kochanskis, A. Rubinšteinas. Kartą Artūras Rubinšteinas, jauniausiai dėdės Emilio dukrai Anelei, iš Londono atsiuntė didžiulę raudonų rožių puokštę. Netrukus jie susituokė, ir pasaulinio garso pianistas tapo šeimos nariu. Mlinarskiai turėjo aštuonis vaikus (du mirė maži). Visi vaikai muzikavo, todėl Beatričė gyveno muzikos pasaulyje, kuris glūdino jos muzikinį skonį.(T. Sakalauskas, 1982).

Čia Lietuva, čia lietūs lyja...

Mokslai institute ėjo į pabaigą. Dėdė Emilis ruošėsi vykti į JAV dirbti pagal kontraktą. 1928 metų pavasarį Beatričė, baigusi instituto šešias klases, išvažiuoja į Dūkštą tetos T. Daugelaitės-Zanienės sodybą. Sublogusi ir išblyškusi mergina geria daug pieno ir ilgai miega. Pro storus akinius, „vedžiodama nosimi“, skaito Mopasaną, vaikščioja prie ežero, į mišką. Atėjo 1930-ųjų vasara ir mamos ilgesio laiškai, kviečiantys į Ilguvą.

Išvyko mergytė, po devynerių metų į Ilguvą grįžo mergina. Motina Ilguvoje kampininkė, išlaikytinė. Giminė garbinga, tačiau šiame gyvenime nieko neužgyventa. Beatričė nori būti dainininkė, tačiau nėra iš ko gyventi. Per pažįstamus ieško darbo. Padeda okulistas Juozas Nemeikša, kuris Beatričei suranda bendrabučio auklėtojos darbą Aklųjų institute Kaune. Šio žmogaus veidą mergina dar matė silpstančia rega ir buvo išsaugojusi savo atmintyje visą gyvenimą. Instituto vedėjas supažindino su aplinka. Merginų miegamieji: pilkomis antklodėmis apklotos lovos ir ant jų sėdinčios suaugusios merginos. Viena jų – ligonė, guli lovoje. Vadinasi, nėra darbo kambario, nėra izoliatoriaus. Pirmasis nusivylimas... Paaiškėja, kad nėra vandentiekio ir kanalizacijos. Jai skirtas mažas ir labai šaltas kambarėlis. Slegia ir valgykla – šaltas drėgnas rūsys su tamsiais stalais ir suolais. Kieme šulinys, aplinkui netyčia išlietas vanduo suledėjęs (B. Grincevičiūtė, 1968).

Beatričės globoje buvo devyniolika auklėtinių. Jai jie artimi, tačiau po darbo, pasilikusi viena mažyčiame kambarėlyje, kuriame žiemą užšąla vanduo, vis dažniau pagalvodavo, kad pedagogika ne jos pašaukimas. Jai nepatiko tų namų nuotaikos („Mes akli. Mus reikia užjausti“). Buvęs šios mokyklos auklėtinis Antanas Adomaitis prisimena: „Po kiek laiko mes pamilome savo auklėtoją, nes ji labai taktiškai perspėdavo, pastebėjusi kieno išsišokimą, išgirdusi netinkamą žodį, patardavo kaip tokiu atveju pasielgti. Jos pamokymai taip buvo įpinami į pokalbį, kad mes net nepajusdavome, jog prižiūrėtoja mus bara, „skaito pamokslą“. Kokios mielos valandėlės būdavo, kai panelė Grincevičiūtė dainuodavo. Ji dainuodavo lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, prancūzų ir italų kalbomis“ (A. Adomaitis, 1998, p.35).

1932-aisiais atsinaujina glaukoma. Operuoti rengiasi žinomas oftalmologas Petras Avižonis. Tikimasi gero, bet rizika didelė. Deja, tai buvo paskutinis susitikimas su šviesos viltimi. Po operacijos skausmai atstojo, bet šviesa – užgeso. Grįžus iš ligoninės auklėtojos darbo dirbti beveik neįmanoma. Netrukus jo Beatričė visai atsisako. Bet gyventi institute ji pasilieka tame pačiame mažame pastogės kambarėlyje. Gauna darbo instituto bibliotekoje. Institute ji ir maitinasi, be to su mokiniais sugalvoja visokių mezgimo darbų, kad pragyventų.

Artėja skurdas. Tačiau dar gyva svajonė dainavimas. Pasiryžta stoti į Kauno konservatoriją, mokytis dainavimo. Juozas Gruodis, konservatorijos direktorius, išklausęs ją, pasako : „Jūs labai muzikali, bet balsas... Nerandu jokio. Negalime priimti. Be to, operoj jūs vis tiek negalėtumėt dainuoti“. (Suprantama dėl aklumo). Šią nuoskaudą Beatričė prisimins visą gyvenimą: „Anksčiau, kai dirbau mokykloje auklėtoja, dažnai mergaitės manęs klausdavo, kur eisim baigusios mokyklą? Ką aš galėjau atsakyti? Vienintelis kelias tebuvo į prieglaudą. Jaučiau, tarytum mane kas smaugtų, kai išgirsdavau kalbas „išlaikytiniai“, „visuomenės našta“. Poniutės, kurios laikė šunis, ruošdavo arbatėles ir plepėdavo per dienas, – nelaikė savęs visuomenės našta. O aš, kuri siekiau, dirbau, mokiausi – buvau našta“ (B. Grincevičiūtė, 1978).

Pergyveno, tačiau nenuleido rankų. 1934 metais Beatričė pradėjo mokytis privačioje Elenos Laumenskienės Liaudies konservatorijoje. Beje, už konservatoriją mokėti Beatričė neturėjo iš ko – bibliotekoje dirbo už valgį, o iš mezgimo menką atlygį gaudavo, tačiau kažkas slaptai mokėjo už jos mokslą. Tik vėliau ji sužinojo, jog tai buvo daktaras Juozas Nemeikša. Dainavimo mokytoja A. Binkevičiūtė nelietė, kas jos balsui buvo būdinga, nekeitė jo prigimties, o daugiausia dėmesio skyrė repertuaro parinkimui. Beatričei buvo artimiausia klasikinė muzika, kurios pajautimą, parsivežė iš Varšuvos, iš dėdės Emilio namų, o dar – iš prigimties jautri, be galo muzikali, turėjo absoliučią muzikinę klausą, nepaprastai imlią muzikinę atmintį (T. Sakalauskas, 1982).

Scena be žiūrovų

Po kelerių studijų metų mokytoja A. Binkevičiūtė ryžosi pirmą kartą parodyti Beatričę visuomenei. Susitarė dėl pirmojo savo mokinės koncerto per radiją. 1937metų lapkričio mėnesį “Lietuvos aide” pasirodė žinutė: “B. Grincevičiūtė (lyriko-koloratūrinis sopranas) šio mėnesio 24 d. 20 val. 20 min. pirmą kartą dainuos V. Radiofone. Ši jaunutė dainininkė yra Kauno Aklųjų instituto auklėtinė. Ji yra neregė. Dainavimo meną pradėjusi studijuoti prieš 4 metus Kauno Liaudies konservatorijoje A. Binkevičiūtės klasėje“.

Beatričė nesureagavo į klaidą, kad ji nėra Kauno, o yra Varšuvos aklųjų instituto auklėtinė, tačiau pareiškė, jog jai nepatinka, kad nuolat prikergiamas žodis „akloji“. Ją baimino, kad tas fizinis išskirtinumas, arba, kaip ji pati sakydavo „tas didelis nepatogumas“, nuolat pabrėžiamas, lyg koks reklaminis skydas („o gal sensacija, o gal nuolaida?“) greta jos dainavimo.

Pirmajame koncerte per radiją Beatričė dainavo tris kūrinius: M. Glinkos ,,Vieversėlį'', A. Grečianinovo ,,Lopšinę'' ir Vensano d'Endi. ,,Koloratūrinį valsą“ (po mėnesio šią programą ji kartojo). Tos trys dainos, kaip nedidelis spindulys, pramušęs tamsią sieną: „Po koncerto ilgai negalėjau nulipti, nusileisti iš to palaimingo dangaus...“

1937 metų lapkritis buvo Beatričės koncertinio gyvenimo pradžia. Jos repertuaras leido ją vadinti lietuvių kamerinio dainavimo pradininke. Beatričė viena pirmųjų dainavo neprisidengusi kostiumais, dekoracijomis, šviesomis, orkestro skambesiu, be judesio, mimikos. Prabilo į klausytoją grynu balsu. „Vis dėlto ji jaudinančiai dainuoja“, – pasakė Kipras Petrauskas Baliui Dvarionui, išgirdęs Beatričę (A. Adomaitis, 1971, p. 25).

Tuo metu Beatričės repertuare buvo per 600 kūrinių. 1943 metų kovo šeštąją Kauno konservatorijos salėje įvyko pirmasis Beatričės rečitalis. Akomponavo B. Dvarionas. Motina, pirmoji priartinusi mergaitę prie liaudies dainos pasaulio, su baltomis gėlėmis sėdėjo pirmoje eilėje...

1944 metų rudenį Beatričė pradėjo dirbti Valstybinės filharmonijos Kauno skyriuje. Po metų (iki 1959-ųjų) ji – Lietuvos radijo solistė. 1946 metais persikėlė gyventi į Vilnių. Tuo metu prasidėjo jos kūrybos brandžiausias ir produktyviausias laikotarpis. Radijas pasirodė esantis ta puikiausia scena, iš kurios garsiausiai suskambėjo jos įstabus balsas. (A. Jonynas, 1971).

Jos kompetencija, profesionalumas ir nuoširdus darbas buvo labai vertinami. 1966–1984 metais Radijo komiteto vadovai ją paskyrė naujų muzikinių įrašų priėmimo komisijos nare. Jos repertuaras išaugo iki 1000 kūrinių.

Draugai

Viename pirmųjų pasisakymų spaudai dainininkė teigė gyvenime neturinti priešų, tik draugus (V. Šleivytė, 1943). Beatričė yra sakiusi: “O ilgai aš ėjau į žmones! Ir tik gerokai vėliau jie ėmė eiti į mane“ (J. Z. Janulevičiūtė, 2001). Anot Vlado Žuko, kiekvienas turėjo savo kelią į dainininkės namus. Beatričės koncertų ilgamečiai partneriai buvo kompozitorius ir pianistas B. Dvarionas, aktoriai L. Noreika, Monika Mironaitė, pianistė H. Znaidzilauskaitė, režisierė J. Z. Janulevičiūtė, kurie tapo jos ištikimais draugais.

Durys į Bejos namus neužsiverdavo. Čia plūsdavo įvairaus amžiaus, proto, širdies žmonės semtis šilumos ir stiprybės. Neišsenkami buvo Beatričės geranoriškumo ištekliai. Pati gamtos nuskriausta, ji visada būdavo stipresnė už mus, reginčiuosius, egoistus (M. Dvarionaitė, 1991).

Tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys rašė: „Stebėjausi, kad ji, būdama akla, labai gerai orientuodavosi savo bute. Ir dujine virykle mokėjo naudotis. Mes, regintieji, ir tai paliekame ką neužsuktą, o ji buvo labai tvarkinga. Man ji atrodė labai gera, labai maloni, nepikta, neirzli, neieškanti priekabių, kaip kartais būna, žodžiu, gero charakterio“ (J. Urbšys, 1991).

„Mes ilgą laiką draugavome, bet visada ginčydavomės dėl dainavimo manieros. O juk Beatričė labai norėjo dainuoti liaudies dainas. Jos balsas buvo gražus ir švelnus. Kaip žmogus, Beatričė buvo labai miela ir gera, visų mylima, laukiama. Nors nematė, visus džiugino savo balsu“ (J. Čiurlionytė, 1991).

Pripažinimas

Išleistos kelios dešimtys dainininkės įdainuotų plokštelių. 1954 m. Beatričei Grincevičiūtei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės, 1971 m. – liaudies artistės garbės vardas, o 1977 m. paskirta Respublikinė premija. B. Grincevičiūtė buvo aktyvi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narė. Būdavo renkama delegate į šios organizacijos suvažiavimus. Už aktyvią koncertinę ir kūrybinę veiklą 1978 m. jai buvo paskirta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno premija.

Nuo 1991 m. vyksta dainininkės B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursai. Šio konkurso sumanytoja ir steigėja – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). 1991 m. kovo 12 d. LASS tarybos prezidiumo posėdyje buvo priimti konkurso nuostatai. Konkurso tikslas – populiarinti dainininkės B. Grincevičiūtės vardą ir skatinti jaunuosius dainininkus tęsti kamerinio dainavimo tradicijas. Pirmame konkurse galėjo dalyvauti bet kokio amžiaus profesionalūs ir mėgėjai dainininkai. Kitų konkursų sąlygos buvo keičiamos ir tobulinamos. Juose galėjo dalyvauti profesionalūs dainininkai bei studentai-vokalistai. Nuo antrojo konkurso (1996 m.) yra trys organizatoriai: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Konkursai vyksta Vilniuje, kas penkeri metai. Konkurse – du atrankos turai ir finalinis koncertas visuomenei. Baigiamajame koncerte, jis pagal tradiciją vyksta lapkričio pabaigoje, prieš B. Grincevičiūtės gimimo dieną (lapkričio 28 d.), pasirodo geriausi dainininkai, ankstesnių metų nominantai ir laureatai. Nugalėtojai premijuojami piniginėmis premijomis, vardiniais prizais, įteikiami diplomai.

Nuo 1994 m. Vilniuje veikia dainininkės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“, kur vyksta nedideli muzikų susirinkimai, pasitarimai, perklausos, muziejų lanko ekskursijos moksleivių, kurie klausosi pasakojimų apie neregę, legenda tapusią dainininkę, skamba jos dainos, kurios iš anapus šviečia žmonių kelius (B. Kazlauskienė, 1998). Muziejaus eksponatai atskleidžia dainininkės žmogiškuosius ir kūrybinius ryšius. Čia rasime Beatričei dovanotas knygas, kurias jai dedikavo V. Mykolaitis – Putinas, K. Boruta, Z. Naujalytė, A. Ambrazas, J. Marcinkevičius, J. Marcinkus, A. Grigutis, R. Budrys. Muzikinius kūrinius dedikavo S. Šimkus, B. Dvarionas, V. Kuprevičius, E. Gailevičius, J. Gaižauskas, J. Statkus.

Ant sienos kabo A. Žmuidzinavičiaus 1949 m. tapytas paveikslas „Datūra“ (gėlės pavadinimas) su 1959 m. įrašu: „Mielai Beatričei“. Grafikos darbą „Liaudies daina (vaikinas ir mergina ant žirgo) su 1972 m. įrašu “Mano mielai bičiulei Bėjai” padovanojo dailininkė D. Tarabildienė. Ant sienos kaba liaudies ornamentais išdabintas rankšluostis su įausta dedikacija: Beatričei Grincevičiūtei Švenčionių II vidurinė mokykla“ (V. Žukas, 2004, 46).

1979 m. IX Lietuvos Aklųjų draugijos suvažiavime Beatričę Grincevičiūtę išrinko Lietuvos Aklųjų draugijos garbės nare.

2004 m. įsteigtas Beatričės Grincevičiūtės labdaros ir paramos fondas.

2011-ieji metai aklųjų ir silpnaregių bendruomenėje paskelbti Beatričės metais. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, minėdama Lietuvos kamerinio dainavimo pradininkės ir šio žanro puoselėtojos gimimo 100-ąją sukaktį, inicijavo projektą „Susitikimas su Beatriče po 100 metų“ – mobilios edukacinės parodos parengimą

2013 m. Lietuvos paštas išleido vardinį voką, skirtą B. Grincevičiūtės atminimui, kuriame patalpintas dailininkės E. Paukštytės pieštas dainininkės portretas.

2016 metais dainininkės tėvonijoje – Ilguvoje atidengta Beatričės Grincevičiūtės atminimo lenta. Ji pakabinta ant svarbiausio dvaro pastato, buvusio ponų namo, sienos. Užrašas Brailio ir reginčiųjų raštu primena, kad šiame name paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metus praleido garsi Lietuvos dainininkė B. Grincevičiūtė. Viršum užrašo – Grincevičių giminės herbas. Lentos pagaminimą ir atidengimą inicijavo Beatričės labdaros ir paramos fondas (Valenta, 2016).

Lietuvos radijuje dainininkė įrašė daugiau kaip 1300 įvairių epochų ir stilių muzikos kūrinių. Su B. Grincevičiūtės įdainavimais išleistos 22 gramofono ir 3 kompaktinės plokštelės (Karaška, 2005).

Apie dainininkę sukurti du Lietuvos televizijos dokumentiniai kino filmai: režisierės Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės – „Beatričė“ ir režisieriaus Rimanto Sipavičiaus – „Ji kaip daina“ (Valentukevičius, 2011).

Be mūsų minėtų knygų apie dainininkę straipsnio pradžioje, atskiri B. Grincevičiūtės gyvenimo epizodai buvo atspindėti periodinėje spaudoje. Apie ją rašė „Lietuvos aidas“, „Kultūros barai“, „Mūsų žodis“, „Laisvė“, „Moksleivis“, „Švyturys“, „Kauno tiesa“, „Ateitis“, „Goiec codzienny“, „Teatras“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Pergalė“, „LAD įvykiai“, „Naujoji vaidilutė“, „Literatūra ir menas“, „Tiesa“, „Kalba Vilnius“, „Valstiečių laikraštis“, „Vakarinės naujienos“, o dabar jau ir „Šiaulių kraštas“.

Ši viena iš žymiausių mūsų šalies dainininkių susilaukė Lietuvos dailininkų dėmesio. Ją piešė / tapė I. Budrys, H. Mackonis, I. V. Kisarauskas, D. Tarabildienė, V. Karatajus, I. Geniušienė, G. Pintukaitė-Velečkienė, A. Malukienė, I. Stankus ir kiti menininkai. Lietuvos lakštingalos portretą medyje 1972 m. įamžino skulptorius, medžio drožėjas Ipolitas Užkurnys.

Poetas Antanas Jonynas yra sakęs, jei trumpai reikėtų įvertinti Beatričės Grincevičiūtės kūrybą, pasakytų, kad tai saulės, šviesos, spalvų ir jų niuansų siekimas. Kai kam tai gali pasirodyti neįprasta ir keistoka. Nedaug kas susimąsto apie ryšį tarp regimųjų ir girdimųjų spalvų. O toks ryšys yra. Ir žino jį ne tik žmonės, susipažinę su aklųjų psichologija. Garsų įsivaizdavimas regimosiomis spalvomis būdingas ir ne vienam reginčiam žmogui, turinčiam spalvinę klausą. Beatričė Grincevičiūtė kaip tik turėjo tokią turtingą spalvinę klausą (A. Jonynas, 1971).

ir... vaikai

Ištekėjusi už profesoriaus Henriko Horodničiaus Beatričė vaikų nesusilaukė, tačiau pati augusi gausioje šeimoje, jiems nebuvo abejinga. Svarbią vietą Beatričės Grincevičiūtės repertuare užėmė dainos vaikams. Čia ir liaudies dainelės, ir įvairių metų kompozitorių kūriniai. Jos dainavimas davė impulsą ne vienam kompozitoriui – V. Bagdonui, V. Barkauskui, V. Baumilui, A. Bražinskui, B. Dvarionui, J. Karosui, T. Makačnui, M. Novikui, A. Rekašiui, G. Vanagaitei. Beatričė yra daugelio lietuvių kompozitorių dainų vaikams pirmoji atlikėja.Greta savo pagrindinio darbo keletą metų ji dirbo vaikų darželiuose, vadovaudama mažųjų muzikiniam ugdymui (A. Jonynas, 1971). Ji mylėjo vaikus, su jais visada rasdavo kontaktą, labai nuoširdžiai bendraudavo ir dažnai susitikdavo su vaikais mokyklose ir ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Mažųjų buvo mylima, dažnai vadinta – Muzikos Tetule. Vaikams ji dainuodavo kitaip nei suaugusiems – išraiškingiau ir vaizdingiau. Be galo įdomiai interpretuodavo vaikų dainas (A. Mikšaitė, 1961, p. 17). Kartą, apsilankiusi darželyje, ji paklausė vaikų: „Ar jūs mane prisimenate, ar pasiilgot?“ „Neprisimenu, – atsakė vienas, – bet labai pasiilgau...“