Naujausios
Lietuvoje optimizmo netrūksta, tereikia apsižvalgyti
Vilius Benetis — buvęs šiaulietis, baigęs bakalauro studijas Kauno technologijos universitete (KTU), magistro ir daktaro laipsnius įgijo Danijos technologijos universitete. Šiuo metu dirba Vilniuje CA kompanijoje techniniu konsultantu, padeda kitoms kompanijoms tvarkyti informacinių technologijų sistemas. Su gimtąją Šiaulių Dainų mokyklą aplankiusiu 28-erių Viliumi kalbėjomės apie jo karjeros vingius ir faktorius, lėmusius sprendimą likti dirbti ir gyventi Lietuvoje.
Marina OSTAPENKO
marina@skrastas.lt
Patiko skandinaviškas vėjas
— Kaip atsidūrėte Danijoje?
— Tiesiog vieną dieną pamačiau skelbimą dėl galimų studijų Danijoje skelbimų lentoje KTU. Pateikiau pareiškimą, buvau atrinktas, gavau stipendiją ir išvažiavau studijuoti. Paprasta. Žinoma, galėjau rinktis aukštesnės pakopos studijas Lietuvoje, tačiau tuo metu jų lygis informacinių technologijų srityje buvo gana žemas. Be to buvo įdomu išbandyti save užsienyje.
— Ar išvykęs studijuoti į Skandinaviją pajutote ryškų skirtumą?
— Negaliu spręsti apie studijų skirtumus, nes Lietuvoje baigiau bakalaurą, magistrantūroje čia nesimokiau. Tačiau tai, kad studijos buvo kitokios, tikrai pastebėjau. Visuomet galvojama, kad anapus tvoros, nesvarbu, ar ta kita tvoros pusė būtų anapus Baltijos jūros, ar kur kitur, yra nuostabiau, geriau. O atsidūrus anapus, suvokiama, kad ten tikrai nėra žaviau.
Apie skirtumus, turbūt, nepasakysiu nieko nauja. Daugelis išvykusių į Skandinavijos šalis pastebi tenykštį ramumą, saugumo jausmą, galimybę važinėtis dviračiais, vėją. Beje, tenykštis vėjas man labai patiko (rimtame Viliaus veide pirmą kartą pasirodo šypsena — aut. pastaba).
— Kaip buvote sutiktas svetur?
— Skandinavijoje trūksta magistro lygio studentų, todėl danai kviečia ir džiaugiasi atvykstančiais studentais iš užsienio. Tarp 100 studentų buvo maždaug 30 kiniečių, 30 jaunų žmonių iš Indijos, Pakistano, 20 iš Europos šalių ir 20 danų.
— Kodėl doktorantūros studijas tęsėte Danijoje, negrįžote į Lietuvą?
— Turėjau šaunų profesorių, norėjau dar keletą metų iš jo pasimokyti. Nors yra nuomonė, kad, norint augti, reikia gauti kiekvieną laipsnį vis iš kito universiteto, tačiau aš, gavęs geras sąlygas, likau Danijoje.
„Nieko ten nepamečiau“
— Kas lėmė Jūsų sprendimą grįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą?
— Nieko ten (Danijoje — aut. pastaba) nepamečiau. Niekur niekada man nebuvo geriau nei čia.
— Ar bent svarstėte galimybę likti Danijoje?
— Taip, be abejo. Pradėjęs ieškoti darbo, praėjau daug pokalbių įvairiose tarptautinėse kompanijose. Pasirinkau geriausia, kas yra Lietuvoje.
Vis daugiau lietuvaičių grįžta iš Lietuvą, jie susiskirto į tris kategorijas: vieni džiaugiasi grįžę, kitiems čia pasirodo liūdna, niūru, norisi vėl išvažiuoti, o nedaugeliui iš viso nekyla klausimų dėl grįžimo į Lietuvą priežasčių, nes tai prilygtų pokalbiui apie tai, kur geriau gyventi ir dirbti — Šiauliuose ar Vilniuje. Juk galima gyventi Šiauliuose, o dirbti Vilniuje. Taigi man tai, kad esu prisiregistravęs Lietuvoje, nereiškia, kad esu apibrėžtas Lietuvos teritorijos. Dirbu tarptautinėje kompanijoje, todėl daug keliauju.
— Ir vis dėlto, kas padėjo galutinį tašką, svarstant — grįžti ar negrįžti į Lietuvą?
— Begalė labai įvairių faktorių. Lietuvoje gyvena mano brolis, norėjau su juo praleisti daugiau laiko, norėjau susirasti lietuvaitę.
Pateisinu ir suprantu žmones, kurie nori šiltesnio klimato ar kažko kito, ko nėra Lietuvoje ir ieško to svetur. Aš pasikartosiu: „Nieko ten nesu pametęs“.
— O kaip gi skandinaviškas vėjas, kuris Jums taip patiko, ar jo nepasiilgstate?
— Užtenka (šypteli — aut. pastaba).
Nepataisomas optimistas
— Minėjote, kad nemažai žmonių gyvena Šiauliuose, dirba Vilniuje, kodėl Jūs — ne vienas iš jų?
— Mano kompanijos ofisas yra Vilniuje, nors, kaip jau sakiau, nesu apibrėžtas teritorijos. Galiu dirbti bet kur, jei dabar nesikalbėtume, aš sėdėčiau kokioje nors degalinėje ir dirbčiau savo kompanijai, prisijungęs prie interneto. Tai vienas iš globalizacijos aspektų, to Lietuvoje trūksta, nes vis dar labai prisirišama prie vietos.
— Kaip jaučiatės, grįždamas į Šiaulius?
— Tėvai gyvena Šiauliuose, todėl čia grįžtu reguliariai. Žinoma, matau ir džiaugiuosi, kad keičiasi miestas, kaip ir visas regionas, Lietuva, Europa. Viskas kyla, plečiasi. Neturime karo, neturime didelių bėdų.
Nė karto grįžęs į Lietuvą, nejutau grėsmės savo saugumui. Sakoma, kad Skandinavijoje yra saugiau, tačiau nesaugumo jausmo nepatiriu ir Lietuvoje, na, nebent kartą, kai vienas įkaušęs vyrukas mane užpuolė su kirviu. Pabendravome, susitaikėme.
— Saugumo nepasigendate, o gal yra dalykų, kurių Lietuvoje Jums trūksta?
— Nėra, nė vieno. Čia nepatiriu neigiamų emocijų. Žmonės šypsosi, saulė šviečia, oras gražus, gamta graži. Visko, ko reikia gyvenimui, čia galima gauti.
— Esate nepataisomas optimistas.
— O Jūs — ne?..
— Lietuvoje tokių žmonių kartais trūksta...
— Jų yra, tereikia atsimerkti, nusišypsoti praeiviui, pasakyti „labas“ ir pradėti bendrauti.
IŠNAŠA: „.. matau ir džiaugiuosi, kad keičiasi miestas, kaip ir visas regionas, Lietuva, Europa. Viskas kyla, plečiasi. Neturime karo, neturime didelių bėdų“.
PATEISINIMAS: Vilius Benetis pateisina žmones, kurie, važiuodami svetur, žino, ko nori, ko jiems trūksta, pavyzdžiui, šiltesnio klimato. Jis pats, viską, ko reikia gyvenimui, turi Lietuvoje.
OPTIMISTAS: „Žmonės šypsosi, saulė šviečia, oras gražus, gamta graži, — optimistiškai apie jį Lietuvoje supančią aplinką kalba Vilius.“,
Jono TAMULIO nuotr.