Naujausios
Okupantai siautėja Lietuvoje
1940 m. birželio 15 d. į taikią Lietuvą, kurios žemė per amžius priklausė tik lietuvių tautai, įžengė okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Okupantai pradėjo rengti Lietuvos valstybės cinišką aneksijos įforminimą, siekė, kad mūsų Tėvynė pasuktų sovietinio totalitarizmo keliu ir susidarytų įspūdis, jog reformos vykdomos savanoriškai, demokratiškai ir teisėtai, pagal Lietuvos valstybėje veikiančius įstatymus ir vykdant mūsų valstybės piliečių valią. Tačiau, kad okupacinė valdžia galėtų įvykdyti tyliai cinišką okupaciją mūsų Tėvynėje, jiems reikėjo areštuoti geriausius ir išmintingiausius lietuvių tautos sūnūs ir dukras. Tad labai greitai okupantai pradėjo tyliai ir slaptai įgyvendinti savo niekšiškus sumanymus. Jie slapta pradėjo neteisėtus nekaltų žmonių areštus, žudynes ir deportacijas iš Lietuvos. Teroras, represijos, kankinimai, okupantų vykdomos mirties bausmės ir rusinimo politika tęsėsi visą Lietuvos pirmąjį sovietinį okupacinį laikotarpį.
1941 m. birželio 22 dieną į Lietuvą įsiveržė milžiniška okupacinė Vokietijos kariuomenė ir pakeitė sovietų okupantus, tačiau jų vykdomi darbai irgi buvo labai siaubingi. Naciai buvo įsitikinę savo absoliučia pergale ir nenorėjo pakęsti kitaip manančių, o tuo labiau – protestuojančių prieš jų režimą. Viešai protestuoti prieš skriaudas, daromas Lietuvoje, išdrįso tik trys iškilūs lietuviai – Pirmosios Respublikos kūrėjai: trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius, buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras prof. Jonas Pranas Aleksa ir buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, kunigas prof. Mykolas Krupavičius.
1942 m. lapkričio 14 d. dr. K. Grinius, prof. J. P. Aleksa ir prof. kun. M. Krupavičius įteikė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune Teodorui Adrianui fon Rentelnui. Šiame istoriniame Memorandume trys žymūs Lietuvos valstybininkai išdėstė vokiečių okupuotos Lietuvos valstybės ir mūsų krašto žmonių beviltišką padėtį ir lietuvių tautos pasiryžimą. Jame rašoma: „(...) Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. (...) Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą. (...) Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos vokiečiais pradžia. (...)
Lietuvių tauta yra labai sujaudinta aukščiau paminėtų Lietuvos kolonizacijos reiškinių ir visur pradeda jausti vokiečių administracijos veiksmų nesuderinamumą su pagrindiniu lietuvių tautos siekimu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kuriai jokios aukos lietuviui nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs. (...) Ūkininkų iškėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos batalionai – visa tai daroma naudojant grasinimus ir prievartą.
Suprantama, kad verčiamų dalyvauti tame darbe lietuvių valdininkų padėtis darosi morališkai nepakenčiama. Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. (...) Lietuvis yra organiškai susigyvenęs su sava žeme ir ją pamilęs. Atplėšimas nuo žemės yra jo moralinė mirtis. (...) Šių minčių vedami, mes prašome: (...) Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją. (...) Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.“
Memorandumo dvasia ir šviesa sutelkė lietuvius žygdarbiams
Memorandumo signatarai – dr. K. Grinius, prof. J. P. Aleksa, prof. kun. M. Krupavičius – šiame lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos diplomatiniame dokumente labai aiškiai įvardijo, kad jų pareikšta nuomonė pilnai atitinka plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą. Memorandumo pradžioje trys iškilūs Pirmosios Lietuvos Respublikos politikai pabrėžia 1940 m. Sovietų Sąjungos valstybės įvykdytą nepriklausomos Lietuvos valstybės okupaciją. Pateikiami konkretūs okupantų vokiečių piktadarybių faktai, nušviečiama kolonistinė, rasistinė nacių politika lietuvių ir kitų visų Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Memorandume aiškiai pabrėžiama, kad už vokiečių administracijos neteisėtų reikalavimų nevykdymą lietuvių pareigūnams buvo grasinama didelėmis bausmėmis. Šios bausmės tos ir mūsų kartos Lietuvos gyventojams labai aiškios – tai mirties fabrikai – koncentracijos stovyklos...
Memorandumo signatarai drąsiai įvardija pagrindinį lietuvių tautos tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę – ir nedvejodami pasako apie mūsų lietuvių tautos drąsą, kad jokios aukos lietuviui nėra didelės. Labai aiškiai, labai drąsiai ir nedviprasmiškai smerkia okupantų vokiečių administracijos veiksmus Lietuvoje, vykdomus lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir visų kitų tautybių žmonių atžvilgiu. Lietuvos didžiavyriai diplomatinio dokumento pabaigoje okupantų prašo sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją ir grąžinti ją, neatsižvelgiant į jų tautybę.
Šis istorinis Memorandumas, įteiktas okupacinei valdžiai, tapo pasipriešinimo nacių siekiams ir pasiaukojimo bei lietuvių tautos savigarbos ir ypatingos drąsos pavyzdžiu. Memorandumas ir jo signatarų drąsa padėjo mūsų tautiečiams labai sunkiu okupaciniu laikotarpiu būti labiau susitelkusius, elgtis žymiai drąsiau, ryžtingiau ir išmintingiau. Niekas iki šiol neskaičiavo, nerinko ir niekuomet tiksliai nesuskaičiuos, dėl mums visiems žinomų istorinių aplinkybių, kiek Memorandumo signatarų drąsos įkvėptų žmonių ryžosi drąsiems žygiams ir padėjo išsigelbėti nelaimingiesiems nuo mirties nežmonišku nacių laikotarpiu. Šis Memorandumas įkvėpė ir Lietuvos vietinės rinktinės karius lietuvius pasipriešinti okupacinės Vokietijos valdžios norams juos įjungti ir tarnauti nacių Vokietijos ginkluotuose pajėgose. Lietuvos vietinės rinktinės kariai į nacių organizuojamą mobilizaciją neatvyko.
Vokiečių komisaro atsakymas ir nacių reakcija
Vokietijos okupacinės valdžios paskirtas Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras Teodoras Adrianas fon Rentelnas į lietuvių šviesuolių parašytą Memorandumą reagavo žaibiškai. Iš generalinio komisaro atsakymo dr. K. Griniui, prof. J. P. Aleksai ir prof. kun. M. Krupavičiui aiškiai matyti, kad jį įsiutino toks trijų lietuvių tautos atstovų protestas. Teodoras Adrianas fon Rentelnas 1942 m. lapkričio 18 d. parašė Memorandumo autoriams atsakymą, kuriame rašo: „(...) Kadangi Jūs užstojate žydus ir lenkus, aš esu priverstas apsaugoti ne tik nuo vokiečių, bet kartu ir lietuvių interesus, tuo labiau, kad iškreipti faktai ir neteisybės Jūsų rašte rodo Jūsų norą siekti nesusipratimų ir tuo kenkti bendrai kovai su bolševizmu. Šis Jūsų siekimas įrodomas ypač tuo, kad Jūs savo raštą išsiuntinėjote visiems p. p. generaliniams tarėjams. Jau šitas kolektyvinio rašto išsiuntinėjimo faktas pakankamai įrodo, kad Jūsų veikimo svarbiausias motyvas nebuvo objektyvi, kurianti kritika, bet priešingai – Jums rūpėjo perduoti nepatikrintus klaidingus tvirtinimus bei gandus ir sukelti neramumus, nors Jūsų tvirtinimų klaidingumas, geriau juos patikrinus, būtų buvęs lengvai įrodytas. (...) Tačiau tie milijonai teisingų žmonių, kurie trokšta išvaduoti pasaulį nuo bolševikų maro, turi teisę reikalauti, kad jie nuo tokių žmonių būtų apsaugoti. Todėl aš esu priverstas uždrausti Jums gyventi Lietuvos generalinėje srityje iki tol, kol bolševizmas bus galutinai sunaikintas, ir duoti Jums progos per tą laiką praktiniu darbu, jei tokį sugebate dirbti, įrodyti, kad Jūs pasiruošę remti karines pastangas prieš bolševizmą.“
Visi Memorandumo signatarai gestapo buvo tuoj pat sulaikyti ir tardomi. Vokiečių administracija Lietuvoje, žinodama prof. J. P. Aleksos ir dr. K. Griniaus populiarumą mūsų krašte, norėjo, kad jie savo vardu paskelbtų okupantams vokiečiams palankų atsišaukimą į lietuvių tautą. Lietuvių pogrindinis antinacinis laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“, 1943, kovo 23 dieną rašė: „Tebūna mums pavyzdžiu du Lietuvos vyrai: dr. K. Grinius ir prof. J. Aleksa, kurie, nors buvo suimti, Gestapo pasiūlymą paskelbti atsišaukimą į Tautą, – griežtai atmetė. Jie sutiko būti tremiamais, bet nesutiko eiti prieš Tautos valią, Tautos ir Lietuvos interesus.“
Dr. K. Grinius dėl senyvo amžiaus, ligų ir kitų aplinkybių buvo ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. iš jos išvyko į JAV. Prof. J. P. Aleksa su prof. kun. M. Krupavičiumi 1942 m. pabaigoje buvo ištremti į Vokietijos miestą Eitkūnus ir uždaryti į kalėjimą. Vėliau vokiečiai juos perkėlė į Tilžę. Čia jie vėl buvo tardomi vokiečių gestapininkų. Čia tardymai vykdavo iki visiško kalinio išsekimo. Tačiau šį kartą mūsų tautiečiams nusišypsojo laimė – jų bylos pradingo ir Tilžės saugumo vadovai nepriėmė griežčiausių sprendimų. 1943 m. rugpjūčio pabaigoje vokiečių saugumas prof. J. P. Aleksą ištrėmė į Berlyną, o 1943 m. gruodį naciai prof. kun. M. Krupavičių internavo Regensburge. Vėliau prof. M. Krupavičius pasitraukė į Vokietijos Vakarų zoną, o 1957 m. laimingai atvyko į JAV, o prof. J. P. Aleksa niekur nesitraukė ir buvo Sovietų Sąjungos čekistų sulaikytas Berlyne ir savo gyvenimą kančiose baigė Rusijos Sibire.
Memorandumo šviesa vakar, šiandieną ir rytoj
Apie šį Memorandumą buvo paskelbta ir lietuvių pogrindžio spaudoje, kuri buvo platinama visoje Lietuvoje. Žinia apie dr. K. Griniaus, prof. J. P. Aleksos ir prof. kun. M. Krupavičiaus suėmimą greitai pasklido po visą Lietuvą. Generalinio komisaro Teodoro Adriano fon Rentelno adresu ėjo laiškai ir peticijos, ginančios šiuos drąsius Memorandumo signatarus. 1943 m. sausio mėn. lietuvių pogrindžio laikraštyje „Laisvės kovotojas“ straipsnyje „Jie visad kovojo už lietuvių teises“ buvo parašyta: „Šie trys Lietuvai daug nusipelnę vyrai pasirodė esą verti jau anksčiau jiems suteikto visos tautos pasitikėjimo, nes drąsiu savo memorandumo turiniu aiškiai rizikavo užgauti okupacinę valdžią ir užsipelnyti sau negailestingo keršto... Šių žilagalvių idealistų žygis tik paskatins mus dar tvirčiau įsikabinti į savo žemę, kad vėtras pernešę pasiliktume tvirti savo laisvės kovoms.“ Šių įvykių amžininkas ir liudininkas, vėliau Sibiro tremtinys ir antisovietinio pogrindžio dalyvis Kazimieras Skebėra, 1990 m. yra pasakęs: „Apie Memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Ir parašyti tokį dokumentą reiškė vieną – mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydus. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės kiekvienam žmogui.“ Istorikas prof. Liudas Truska 1991 m. žurnale „Politika“ rašė: „Apie šią akciją palankiai atsiliepė Londono radijas.“
Istorinė atmintis – būtina mūsų neskaitlingos lietuvių tautos išlikimo sąlyga. Tad neištrinkime iš Lietuvos valstybės istorijos vieno šviesiausio Antrojo pasaulinio karo metais trijų lietuvių žygdarbio. Šis Memorandumas yra vienas iš šviesiausių politinių ir diplomatinių dokumentų Antrojo pasaulinio karo metais visos Europos istorijoje. Toks oficialus pasipriešinimo dokumentas, Antrojo pasaulinio karo metais parašytas Lietuvoje ir įteiktas okupacinei vokiečių valdžiai, – vienintelis. Buvęs Lietuvos ambasadorius JAV dr. Žygimantas Povilionis 2017 rašė: „Šiandien sunku suvokti šių asmenybių pilietinę ir tiesiog žmogiškąją drąsą: 1942-ųjų lapkritį, kai nacių kariuomenė okupuotose valstybėse šeimininkauja ciniškai ir žiauriai, kai siaučia holokausto šmėkla, buvęs Lietuvos valstybės vadovas dr. K. Grinius ir du buvę Lietuvos ministrai prof. J. P. Aleksa ir kun. M. Krupavičius prabyla. (...) Už šį laisvės žodį dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. J. P. Aleksa sumokėjo didžiausią – laisvės kainą. (…) O kartu tai – žinia ir šiandienos Lietuvai: ir baisiausiomis sąlygomis žmogaus priedermė – išlikti žmogumi. Karai prasideda ir baigiasi, prievarta išsisemia, imperijos subyra, o jų vadai ir vadukai sulaukia gėdingo atpildo. O tikrieji žmogiškumo saugotojai, šaukliai ir nešėjai lieka su mumis amžinai. Todėl jų vieta – ne tik konferencijose ir knygose, bet ir mūsų mintyse, žodžiuose, darbuose, mūsų širdyse. Per štai tokius jubiliejinius minėjimus ir kiekvieną dieną.“ Prof. Jonas Butkevičius 2020 m. rašė: „Dr. K. Griniaus, profesorių J. P. Aleksos, M. Krupavičiaus 1942 m. lapkričio 9 d. (įteiktas lapkričio 14 d. – V. A.) Memorandumas yra šių garbių Lietuvos žmonių aukščiausio pilietiškumo pavyzdys visai mūsų tautai. Jie, rizikuodami savo gyvybe, šiuo Memorandumu siekė apginti savo Tėvynės Lietuvos laisvę. Svarbu ir tai, kad jie gynė visų šalies gyventojų nepriklausomybę, nepaisant jų tautybės. Tai žygdarbis, kuris aukso raidėmis turi būti įrašytas į mūsų tautos istoriją! Jų iškelta Tėvynės laisvės gynimo idėja vadovavosi Lietuvos partizanai, paaukoję savo gyvybes kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Šios laisvės idėjos peraugo į Baltijos kelią, į Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą bei jo veiklą ir suteikė jėgų mūsų tautai prieš 30 metų atkurti Tėvynės Nepriklausomybę. Memorandumas mūsų tautai nutiesė kelius į laisvę, kuri suteikė mums galimybę gyventi pilnakraujį gyvenimą. (...) Memorandumo signatarų indėlis į kovą už Lietuvos laisvę dar nėra pilnai išanalizuota ir įvertinta istorijos mokslininkų. Šių signatarų Memorandumas, turėtų būti pavyzdžiu, ugdant tautos patriotiškumą mokymo įstaigose.“
Istorikas dr. Jonas Sireika apie šio Memorandumo signatarus 2020 m. rašė: „Nacių planai kėlė mirtiną pavojų lietuvių tautai ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ateityje. Bet prieštarauti nacių kolonizacijos politikai mūsų krašte, reikalauti ją nutraukti pačiu Hitlerinės Vokietijos galybės kulminaciniu momentu, išdrįso tik trys buvę žymūs valstybininkai, garbūs Lietuvos vyrai – Kazys Grinius, Mykolas Krupavičius, Jonas Pranas Aleksa. Suvokę pavojaus mastą, šie garbūs vyrai, nors neturėjo ir negalėjo turėti savo tautos, šalies gyventojų įgaliojimų, jausdami pilietinę pareigą netylėti, prisiėmė moralinę ir politinę atsakomybę už Lietuvą, jos interesų vardan kreipėsi į okupantų sukurtos Lietuvos generalinės srities valdytoją. Lapkričio 9 d. (įteiktas lapkričio 14 d. – V. A.) Memorandumu jie prabilo okupuotos ir pavergtos tautos, visų jos gyventojų, netgi nacių mirčiai pasmerktų žydų, balsu, išreiškė Lietuvos žmonių, nepriklausomai nuo jų tautybės, gyvybinius interesus. Racionalumo, argumentų pagrindu parengtame dokumente trys vyrai, kurių moralinis autoritetas šalyje buvo neginčijamas, remdamiesi jiems prieinama informacija, demaskavo okupantų kolonizacijos politikos Lietuvoje esmę, atskleidė jos pražūtingumą lietuvių tautai. (..) Trijų buvusių iškilių Pirmosios Lietuvos Respublikos politikų, žymių moralinių tautos autoritetų demaršas nacių valdžiai Lietuvoje turi įeiti į mūsų šalies istoriją, įsitvirtinti tautos atmintyje visiems laikams. Tai nelygstamas pilietiškumo, patriotizmo, moralinių vertybių viršenybės prieš brutalią okupanto jėgą suvokimo, savęs aukojimo tautos interesams, herojiškumo pavyzdys dabartinei ir ateities kartoms, padaręs nemažą įtaką kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.“
Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas, prof. Algirdas Juozas Motuzas 2020 m. rašė: „Visi trys Lietuvos patriotai, lietuvių tautos vardu parengę, pasirašę ir 1942 m. lapkričio 14 d. įteikę antinacistinės rezistencijos memorandumą vokiečių okupacinės valdžios generaliniam komisarui dėl vykdomos kolonizacijos, dėl nežmoniškos skriaudos, daromos ne tik lietuviams, bet ir žydams, lenkams, rusams, dėl lietuvių tautos pasiryžimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, buvo: gydytojas, trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius; agronomas, ekonomistas, sociologas, filosofas, buvęs žemės ūkio ir valstybės turtų ministras prof. Jonas Pranas Aleksa; buvęs žemės ūkio ministras, kunigas prof. Mykolas Krupavičius. Jų nepaklusnumo veiksmas buvo ypatingos drąsos pavyzdys, grėsęs mirtimi. (...) Jų ryžtas kovoti už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę buvo pavyzdys Lietuvos partizanams, jaunesnės kartos patriotams, Sąjūdžio aktyvistams, dabartinės nepriklausomos valstybės Akto signatarams 1990 m.“
