Naujausios
Taigi į filmo pristatymą, susitkimą su statytojais ėjau laukdamas, kad tai, pasak premjeros organizatorių, bus „komfortas akims – laikmečio estetika ir atmosferinis laukas, į kurį važiuojama autentišku tarpukario traukiniu, turint bilietą tik į vieną pusę, nes šiandien tu – gyvas, o rytoj?“ Gyvenimo ar mirties klausimas? Rimta intriga, jeigu dar pridėsime kartojimus, kad istorinis detektyvas „Laikinai Jūsų“ – brangiausias Lietuvoje pastatytas filmas, kad A. Šileikos bestselerio (liet.: populiariausias, paklausiausias, skaitomiausias) ekranizacija pareikalavo ypač didelių investicijų, nes filmuota ir mįslingose skaitmeninėse erdvėse.
Filme keliaujama į sudėtingus geopolitiškai 1920-uosius metus, kai Lietuvai grėsė pavojai ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Dėl to budrūs turėjo būti jaunos Lietuvos kontržvalgybos agentai. Vienu iš jų – net viršininku – ir tampa iš Rusijos, kur sukaupė didžiulę patirtį nuo 1912 metų, buvęs Carinės Rusijos kontržvalgybos karininkas Justas Adamonis.
Gerai, kad režisierius R. Rudokas, trumpai prieš premjerą pristatęs filmą, leido (tuo buvome pradėję abejoti) pasisakyti romano autoriui A. Šileikai. Jis glaustai priminė, kad filme piešiamas jo knygos herojus, prototipas, lietuviškasis Džeimsas Bondas – Justas Adamonis (aktorius Simonas Storpirštis) – tai tas pats Jonas Budris (tikrasis vardas Jonas Polovinskas), kurio palaikai šią vasarą parkeliavo iš JAV į Klaipėdą.
Kaip sakė rašytojas Antanas: „Joną Budrį galima pavadinti sustabarėjusios buvusios Rusijos provincijos Džeimsu Bondu. Jis įkvėpė manąjį Justą Adamonį, tad iš pagarbos literatūriniam prototipui Adamonio sekretorę pavadinau panele Pinigėle, apytikriai išvertęs panelės Manipeni (Miss Moneypenny) iš Džeimso Bondo romanų vardą.“ Deja, tai tik viena iš nedaugelio autentiškų detalių, atkeliavusių iš romano į filmą. Jų, pasak Antano, nėra daug (dar galima paminėti detalę, kad garsiojo Kauno „Metropolyje“ barmenas klausia Justą: „Tai kokią įpilti – klebonišką ar paprastą?“). Kita vertus, nelabai su rašytoju ir buvo tartasi, kiek jo „citatų“ palikti filme, be to, nėra reikalo visą romano medžiagą ekranizuoti, ypač, jei pasitiki režisieriumi?
Labiau įtraukia bendros to meto Lietuvos atmosferos paieškos. Kita vertus, tų citatų filmo kūrėjams gal ir nevertėjo taip brangiai lasioti, be to, negali garantuoti, kad visos scenos romane iš Kauno gyvenimo yra tikros. Juk tas detales pats romano autorius Antanas gaudė iš nuogirdų, pasakojimų, nuotraukų, to meto aprašų. Priežastis paprasta – Antanas gimęs ne Lietuvoje, gimęs jau po Antrojo psaulinio karo.
Justo Adamonio vaidmenį atlieka talentingas aktorius Simonas Storpirštis, kurio personažas – užsigrūdinęs žiauriose Rusijos revoliucijos peripetijose kariškis, matęs šilto ir šalto, nuolat reflektuojantis Rusijos caro egzekucijos košmariškus vaizdus. Tas jaunatviškas, gerų veido bruožų aktoriaus personažas ne visada įtikina. Daug įtikinamesnis ir natūralesnis Justas Adamonis tada, kai filme piešiama intriga – meilės linija. Justas neatsispiria savo pusseserės Lilės meilės kerams ir vilionėms, įpuola į jos, pasirodo, apgaulingą glėbį. Herojus tarsi jaučia, įtaria tai, gal todėl tomis akimirkomis Justui prieš akis iškyla nuolat kartojami tragiški Rusijos 1917 metų atgarsiai, šmėkštelėjantys, išnyrantys raudonieji čekistai, caro šeimos skerdynės.
Filmo kūrėjai Lietuvoje jau ne pirmą kartą pastarųjų metų filmuose pasitelkia dviejų polių – lietuviškojo ir iš kitos valstybės grįžusio lietuviškų šaknų turinčio „pono“ (vakarietiški to meto Kauno aristokrato rūbai, manieros, kalba (įkyrokas kreipinio „tamsta“ kartojimas), vertinimai) paralelės. Visa tai prisimename iš populiarumo susilaukusio prieš keletą metų pristatyto šiaulietės režisierės Eglės Vertelytės filmo „Stebuklas“, tik ten „ponas“ iš Amerikos džiugino vietinius kaimo lietuvius savo vakarietiškomis idėjomis, investicijomis (iš tikrųjų – naudojosi tautiečių patiklumu).
S. Storpirščio – Justo Adamonio partneriai detektyve „Laikinai Jūsų“ – žinomi šalies aktoriai: Dainius Kazlauskas, Šarūnas Datenis, Ramūnas Rudokas, Justina Nemanytė, Akvilė Žirgulytė, Jonas Gricius, Nerijus Gadliauskas, Karolis Kasperavičius, Agnė Šataitė ir kiti. Jų talento nepaneigsi, bet kartais pasigendi aktorių komandos vientisumo, jie griežia tarsi atskiri solistai, nesujungiantys filmo minties į vienį.
Ar pavyko lietuviškasis šnipų trileris? Įspūdis dvejopas, nes prasikiša daug štampų, kuriuos režisierius ir aktorius R. Rudokas atsineša iš televizinių „muilo“ ekranizacijų – „Moterys meluoja geriau“, „Pasmerkti“. Nepadeda ir labai nenatūralios mizanscenos, kuros atmieštos sunkiai pateisinamais siurrealizmo vaizdais (kankinimo scenos su žiurkėmis, gatvės keisti vaizdeliai, neaiškaus gyvulėlio kepimas ant iešmų, visa tai tarsi atkeliavę iš Pietų Amerikos gatvių). Filme jauti, kaip tarp savęs lenktyniauja režisierius Rudokas ir aktorius Rudokas. Tos lenktynės nesuteikia filmui nuoseklumo, solidumo, kartais pagauni save ieškantis visa tai galėsiančios pateisinti ironijos, humoro. Bet jų nerandi, nes to nesufleruoja ir A. Šileikos tekstai.
Grįžkime prie filmo kūrėjų pastangų ieškoti to meto Kauno gyvenimo autentikos. Taip, primenami tie patys zulinami ir kartojami iš filmo į filmą, iš knygos į knygą Kauno „Metropolio“, „Versalio“ akcentai, laikinosios sostinės poniučių kailiniai, spurgos, benediktinas ir kalvadosas, kleboniškos čierkelės, žibalinės lempos.
Visa tai kartojama ir neseniai pasirodžiusiame dar viename šnipų romane – Bernardo Gailiaus kūrinyje „Agentė“, kur irgi piešiami su pasimėgavimu ir detalizavimu prašmatnūs Kauno restoranų, viešbučių interjerai, madingi to meto kostiumai, liejasi konjakas, krupnikas, reinvynis, sklinda gerų cigarų kvapas. Ir nejučia imi lyginti B. Gailiaus ir A. Šileikos romanus, kuriuos vienija tas pats Kauno to meto dvelksmas, lietuviškojo Džeimso Bondo paieškos.
A. Šileika piešia Justo Adamonio portretą, o B. Gailiaus personažai – padorus Lietuvos Valstybės saugumo departamento žvalgybininkas Konstantinas Astrauskas, užverbavęs ir dirbęs neva su lietuviškąja Mata Hari – komunistų partijos pogrindininke Angele Treigyte (Ženia). B. Gailius čia pranašesnis, nes turi daugiau patirties, yra parašęs knygą „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“, tą patirtį perkelia į savąjį romaną, praturtina tuo, ko nėra nei R. Rudoko filme, nei A. Šileikos romane – Rusijos ranka, NKVD žvalgybininkai ir agentai iš Liubiankos: Jurgis Fogilevičius, Pavelas, Jevgenijus. Dar daugiau – romane veiksmas vyksta konspiraciniuose butuose, persipina politinių batalijų tarp plečkaitininkų, krikščionių demokratų, liaudininkų, voldemarininkų, komunistų atspindžiai, kuriamos sąmokslo teorijos, rengiamasi fiziškai susidoroti su politiniais priešininkais.
Tiesa, esti tokių detektyvinių, kriminalinių užuomazgų ir R. Rudoko filme: naktį kraunami mįslingi kontrabandos vagonai, siunčiama, perduodama slapta korespondencija, kažkas žvangina ginklais, spragsi fotoaparatais. Bet visa tai nelabai įtikinama, štampiška, nelabai natūralu, pritempta.
Filmas pristatytas. Lauksime žiūrovų reakcijos ir filmo kelionės tęsinio. A. Šileika – Lietuvos istorijos pasakotojas ir advokatas bendraujant su kitakalbiais, kitataučiais (kaip ir jo žmona dailininkė Snaigė). Anglų kalba kuriantis Kanados rašytojas, be „Laikinai jūsų“, lietuvių kalba išleido romaną „Pogrindis“ (beje, kaip pasakoja Antanas, jam dažnai tenka užsienio pašnekovams aiškinti, kad tai ne holivudinės istorijos, o Lietuvos reali situacija, Lietuvos istorijos dalis), kuris 2011 metais buvo įtrauktas į „Globe and Mail“ geriausių knygų šimtuką. Jo romanas „Bronzinė moteris“ pateko tarp šimto visų laikų geriausių Kanados knygų, o Lietuvoje jo apsakymų rinkinys „Pirkiniai išsimokėtinai“ bei knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ buvo įtraukti į Metų knygos rinkimų penketukus.
Ar taps toks pat populiarus naujasis, brangusis R. Rudoko režisuotas (prodiuseris Rolandas Skaistgiris) filmas? Pažiūrėsime, tik priminsiu, kad Antano kūriniai išversti į daugiau negu 20 kalbų. Gal ir filmas pasieks tiek valstybių? Juk, kaip rašė David Bergen, A. Šileikos kūriniuose vaizduojami: „Šnipai, uždrausta meilė, stiprios moterys, į neviltį puolę vyrai, galios žaidimai ir subtilus humoras – žavingai įkūnyta tarpukario Lietuva“. Filme viso to yra mažiau, bet yra neblogas aktorių darbas. Nesiimsiu trumpoje apžvalgoje lyginti Daniel‘io Craig‘o, Seano Connery (žymieji agentai 007) ir mūsų Simono Storpirščio vaidybos skirtumų ir bendrumų. Labai jau jie skirtingi. S. Storpirščio Bondas – su lietuviška etikete, o veide – nepaslepiamas lietuviškų filmų bruožas – gerumas, nuoširdumas, džentelmenui būdingų bruožų atspindys, žvilgsnio skvarba, nutylėjimai, pauzės. Bet gal toks ir turi būti lietuvių agentas?
Galbūt žiūrovas rastų tikslesnių atsakymų į sau keliamus klausimus, jei būtų aiškesnis filmo „Laikinai jūsų“ žanras. Nors filmo statytojai deklaruoja, kad tai istorinis detektyvas, tai neįtikina. Gal tai tiesiog šnipų trileris su istoriniais tarpukario Lietuvos inkliuzais, o gal viskas viename? Kodėl kyla toks klausimas? Todėl, kad vėlgi trūksta vienio, kartais atrodo, kad viena filmo dalelė atspindi vieną, kartais visai kitą žanrą.
A. Šileikos romanas „Laikinai jūsų“ įvardytas kaip „tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį“. Samantha Harvey jį pavadino „stilingu ir ryškiu šalies užgimimo metraščiu“. Deja, filmo visuma neleidžia paliudyti, kad visa tai atspindi naujasis R. Rudoko filmas. Tebūna jis tiesiog lietuviškojo Džeimso Bondo paieškos.
XXX
Moralas. O gal vertindamas naująjį filmą esu per daug reiklus ir pretenzingas? Pastarųjų metų Lietuvos kino filmų pagausėjimas, jų įvertinimas, pripažinimas pasaulyje įpareigoja tos meistriškumo kartelės nenuleisti žemyn. Ir čia jau nėra svarbiausias argumentas, kad filmas yra brangiausias, moderniausias. Ir nesvarbu, kad rašytojas A. Šileika liko patenkintas savo romano ekranizacija, net viešai labai korektiškai pasakė, kad kiekvieno rašytojo svajonė, kad jo tekstus ekranizuotų. Ekranizacija įvyko, bet jos suspindėjimo pritrūko. Gal labiausiai pritrūko Antano Šileikos?