Lietuvi, prikąsk liežuvį...

Lie­tu­vi, pri­kąsk lie­žu­vį...

Už­si­mi­nus apie aš­tuo­nių de­šim­čių me­tų gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jų, ku­ris Adol­fą Strak­šį ap­lan­kė šie­met, ba­lan­džio 25 die­ną, iš­gir­dau: „Tas ne­lauk­tas aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis – man vi­sai ne šven­tė, o kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas... Da­bar esu Ypa­tin­go­jo ar­chy­vo nuo­la­ti­nis lan­ky­to­jas – per­skai­čiau gal 20 tūks­tan­čių, o gal ir dau­giau pus­la­pių vie­nos par­ti­za­nų rink­ti­nės bau­džia­mų­jų by­lų – ir ne­pra­ži­lęs ga­li pra­žil­ti nuo to siau­bo.“

De­ja, bet su laik­ro­džiu ir ka­len­do­riu­mi ne­pa­si­gin­čy­si... Tu­ri jais ti­kė­ti.

Ne pro­gi­nis ir vi­sai ne op­ti­mis­ti­nis po­kal­bis su ra­šy­to­ju, žur­na­lis­tu Adol­fu STRAK­ŠIU. Be­je, jis ku­rį lai­ką ra­šė pub­li­cis­ti­ką dien­raš­čiui „Šiau­lių kraš­tas“ bei kul­tū­ros, me­no ir li­te­ra­tū­ros prie­dui „Ato­lan­kos“.

– Esa­te Skuo­do žmo­gus, gi­mė­te Puod­ka­liuo­se, ta­čiau dar­bo ir gy­ve­ni­mo ke­liai at­ve­dė ir į Šiau­lius. 1969–1978 me­tais re­da­ga­vo­te Ak­me­nės ra­jo­no laik­raš­tį „Vie­ny­bė“, vė­liau – Šiau­lių ra­jo­no laik­raš­tį „Le­ni­nie­tis“, esa­te dau­ge­lio įsi­min­ti­nų ir ašt­rių straips­nių au­to­rius. Ku­rį lai­ką va­do­va­vo­te Šiau­lių jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jai. Kas la­biau­siai įsi­mi­nė iš Šiau­lių lai­ko­tar­pio?

– Taip, esu nuo Skuo­do, o nuo Skuo­do, sa­ko skuo­diš­kiai, pra­si­de­da Lie­tu­va. Ma­no Puod­ka­liai bu­vo di­de­lis kai­mas su rau­do­nų ply­tų ma­lū­nu ir lie­pų ža­lu­mo­je pa­sken­du­siom so­dy­bom, tarp ku­rių ir ma­no tė­vų so­dy­ba su bal­tom lan­gi­nėm, su per­kūn­sar­giais ant kiek­vie­no pa­sta­to, ir mū­sų, vai­kų, pir­mo­ji pa­rei­ga bu­vo tuos per­kūn­sar­gius lais­ty­ti, kai im­da­vo telk­tis rugp­jū­čio pa­dan­gė­je juo­di de­be­sys ir su­blyk­čio­da­vo pir­mie­ji žai­bai. Yra tas kai­mas ir da­bar, ir to kai­mo ne­bėr, jį to­kį, koks jis ma­no at­min­ty­je, suė­dė lai­kas, pra­dė­jęs nuo to rau­do­nų ply­tų Kos­to Ži­lins­ko, be­je, ame­ri­ko­no, ma­lū­no, nuo to ma­lū­no tven­ki­nio, nuo žmo­nių, iš­vež­tų į Si­bi­rą ir ne­beg­rį­žu­sių iš ten, iš tos prie­var­tos, iš to skaus­mo, to­dėl man šian­dien bai­su, kad Lie­tu­va pa­ti bė­ga iš Lie­tu­vos, ir mes taip šal­tak­rau­jiš­kai, taip abe­jin­gai skai­čiuo­jam, ka­da ir kiek mū­sų čia liks to­kiais ir ano­kiais me­tais...

O juk liks tik ka­pai ir ka­pe­liai, kol pa­ga­liau ir jie iš­nyks, nie­kie­no ne­pri­žiū­ri­mi ir ap­leis­ti, kaip su­nyks­ta vis­kas, prie ko ne­bep­ri­sig­lau­džia žmo­gaus ran­ka.

Pa­mi­nė­jo­te Ak­me­nę – bu­vo toks mies­te­lis ma­no gy­ve­ni­me, jei tiks­liau – Nau­jo­ji Ak­me­nė su ga­lin­giau­sia pa­sau­ly­je ce­men­to ga­myk­la, iš­mon­tuo­ta Vo­kie­ti­jo­je ir par­vež­ta į Ta­ry­bų Są­jun­gą kai­po ka­ro gro­bis, o švel­niau – kai­po kont­ri­bu­ci­ja už lai­mė­tą ka­rą. Kar­tais pa­gal­vo­ju: juk mes to­je im­pe­ri­jo­je še­šias­de­šimt me­tų ir­gi bu­vo­me it kaž­ko­kia kont­ri­bu­ci­ja...

Ko­kie pri­si­mi­ni­mai iš Šiau­lių? To­kie kaip ir iš Ak­me­nės ar Skuo­do, o nau­din­gu­mo koe­fi­cien­tas, šian­die­nos aki­mis žiū­rint, nu­li­nis. Kas li­ko? Pas­ta­ty­tas re­dak­ci­jos pa­sta­tas. Ir vie­na tos sta­ty­bos de­ta­lė: skam­bi­na iš ban­ko – at­va­žia­vo re­vi­zo­riai, pri­ki­bo prie pro­jek­to, sa­ko, kad Strak­šys už vals­ty­bės pi­ni­gus sta­to­si sau na­mą, to­dėl re­vi­zo­riai stab­do re­dak­ci­jos sta­ty­bą – kaip mums įro­dy­ti, kad yra ne taip? Ir aš klau­siu to pa­ties – o kaip man įro­dyt? At­sa­ky­mas: „At­nešk rin­kę deš­ros ir po­rą bu­te­liu­kų bal­to­sios.“ Ką da­ry­si, ne­šu, ir po pus­me­čio iš ke­tu­rių ka­bi­ne­tė­lių par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­to pa­sta­te ke­lia­mės į erd­vius ka­bi­ne­tus.

Kas tą pa­sta­tą val­do da­bar, taip ir ne­ži­nau.

Ne­ži­nau ir kaip užau­go to­ji obe­lai­tė, ku­rią kar­tu su A. Puo­džiū­nu pa­so­di­nom re­dak­ci­jos kie­me...

O dėl va­do­va­vi­mo Šiau­lių jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jai pa­sa­ky­siu štai ką: jo­kia sek­ci­ja ra­šy­to­jų ne­pa­gim­dė ir ne­pa­gim­dys, nes ra­šy­to­ju tu­ri gim­ti, kaip ir dai­li­nin­ku, kom­po­zi­to­riu­mi, ope­ros so­lis­tu ar­ba po­lit­biz­nie­riu­mi kaip Eli­gi­jus Ma­siu­lis. Ho­me­ro lai­kais jo­kių val­diš­kų sek­ci­jų ne­bu­vo, o ko­kios poe­mos bu­vo gim­do­mos! Ar­ba lie­tu­vis Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis: sa­kė sek­ma­die­niais ei­liuo­tus pa­moks­lus, net neį­tar­da­mas, kad skai­to kla­si­ki­nę poe­mą, ku­rią šian­dien ži­no ne tik Lie­tu­va. Ma­niš­kia­me Skuo­de ūki­nin­kas Pap­rec­kis lie­tu­viš­ko­sios vo­kie­čių val­džios už­da­ry­tas į da­bok­lę už tai, kad neat­py­lė duok­lės oku­pan­tui, pa­ra­šė poe­mą apie sa­vo var­gus ir tų var­gų kal­ti­nin­kus: Skuo­do viršaitis/ Bar­kus že­mai­tis,/ Rei­chui tar­nau­ja /už mar­kių sau­ją, /nors sau iš vei­do, /žmogus at­ro­do,/ ta­čiau jo siela/ kaip kip­šo juo­da...

Pa­ra­šė to­kias ei­les pa­pras­tas kai­mo žmo­gus, at­si­dū­ręs už gro­tų, o ne jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jo­je. O Skuo­do baž­ny­čios kle­bo­nas Sta­sys Vai­te­lis už vie­nin­te­lį ei­lė­raš­tį „Mar­šas žu­vu­siems už Tė­vy­nę“, per­skai­ty­tą per pa­moks­lą Yla­kių baž­ny­čio­je, de­šim­čiai me­tų at­si­dū­rė Vol­go­la­ge...

Šian­dien vi­sai kas ki­ta: iš­leis­ti kny­gą vie­ni nie­kai – tik tu­rėk pi­ni­gų, o jei esi vi­siš­kas ab­lius, tau už pi­ni­gus pa­ra­šys kny­gą bet koks žur­na­lis­tas, ar­ba nu­nešk sa­vo po­li­ti­nę raš­lia­vą į lei­dyk­lą, pa­dėk ant sta­lo pil­ną pi­ni­gi­nę, ir lei­dyk­la tau su­ras, kas pa­da­rys iš ta­vęs ra­šy­to­ją. Esu ir aš po­rą ar tre­je­tą to­kių kny­gų, tarp ki­ta ko, dirb­da­mas Sei­me, lais­vu nuo pro­to me­tu, pa­da­ręs. Net ste­bė­jau­si, bu­vęs kom­par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­to biu­ro na­rys, o da­bar zak­ris­ti­jo­nas, vai­di­nan­tis nu­ken­tė­ju­sį nuo ta­ry­bų val­džios, at­seit, iš­vy­tas iš at­sa­kin­gos vie­tos už tai, kad mo­ti­ną pa­lai­do­jo su ku­ni­gu, o fak­tiš­kai už tai, kad smar­kiai ap­si­vo­gė, ma­no pa­ra­šy­tą jo kny­gą pri­sta­ti­nė­jo baž­ny­čio­je, iš sa­kyk­los – it ku­ni­gas ar vys­ku­pas...

Kiek­vie­noj epo­choj sa­vi die­vai ir ste­buk­la­da­riai...

Ak, jau pa­si­lei­dau į lan­kas...

– Tuo me­tu, kai ki­tų re­dak­ci­jų žur­na­lis­tai pa­de­juo­da­vo, jog par­tko­mas, vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas ne­lei­džia ašt­riai ra­šy­ti, Adol­fas Strak­šys jo­kių kliū­čių ne­pri­pa­ži­no. Jūs ra­šy­to­ją Vy­tau­tą Pet­ke­vi­čių esa­te pa­va­di­nęs „ne­pa­to­giu žmo­gu­mi“. Ma­nau, kad ir jūs anuo­met bu­vo­te „ne­pa­to­gus žmo­gus“ par­ti­nei no­menk­la­tū­rai? Tar­na­vo­te tie­sai?

– Man ro­dos, jau ir at­sa­ky­ta į tą klau­si­mą – man lie­ka tik pai­liust­ruo­ti pa­vyz­džiais. Skuo­de pa­ra­šiau fel­je­to­ną apie sau­gu­mo dar­buo­to­ją, kur­sai gir­tas Skuo­de pa­da­rė ava­ri­ją – laik­raš­čiui pa­si­ro­džius, jis to fel­je­to­nu­ko bend­raau­to­riui au­toins­pek­to­riui nu­me­tė po no­si­mi ru­siš­ką rub­lį (at­seit, ho­no­ra­rą?), o apie ma­ne su­rau­kė pa­žy­mą (at­seit, ma­no tė­vas tai­sė ban­di­tams ba­tus) ir nu­ne­šė pir­ma­jam sek­re­to­riui (at­seit, kaip to­kio tė­vo vai­kas ga­li dirb­ti re­dak­ci­jo­je?). Už to sau­gu­mie­čio rub­lį nu­si­pir­ko­me su be­draau­to­riu­mi ke­tu­ris bu­te­lius alaus ir iš­gė­rė­me, o ano sau­gu­mie­čio pa­žy­mą raj­ko­mo sek­re­to­rius Juo­zas Bal­kus pa­si­dė­jo į sei­fą, o bai­sio­niš­kai lie­tin­gą ru­de­nį, kai siun­tė į kai­mus ak­ty­vą nu­pirk­ti mies­tui bent po mai­šą bul­vių, tą sau­gu­mie­tį nu­va­rė į pa­tį ato­kiau­sią kai­mą ir kai šis ban­dė aiš­kin­ti, kad tuo klau­si­mu tu­ri dar­bą sa­vo li­ni­ja, at­šo­vė, ži­nau, gir­di, aš ta­vo li­ni­ją, o da­bar pa­dirbk vals­ty­bei nau­din­gą dar­bą – nu­pirk bent vie­ną bul­vių mai­šą. (Juo­zas Bal­kus dvi ar tris sa­vai­tes bu­vo dir­bęs „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“ ir lai­kė sa­ve žur­na­lis­tu, to­dėl sa­ky­da­vo mums – rei­kia drą­siau lau­žy­ti, ma­tyt, bu­vo dir­bęs re­dak­ci­jos sek­re­to­ria­te, ku­ris ma­ke­tuo­ja laik­raš­tį.)

O at­si­svei­kin­ti su Skuo­du te­ko po fel­je­to­no „Stul­pas“, iš­spaus­din­to „Tie­so­je“, apie pir­mo­jo sek­re­to­riaus nu­my­lė­tą ko­lū­kio pir­mi­nin­ką Ka­ro­lį Si­čiū­ną, įsa­kiu­sį at­kirp­ti ge­le­žin­ke­lie­čiui elekt­rą, nes vie­nas stul­pas bu­vo įkas­tas ko­lū­kio že­mė­je (grio­vy­je)...

Pa­si­ro­do, tą Si­čiū­ną kom­par­ti­jos biu­ras pa­tvir­ti­no kan­di­da­tu į TSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tus, o ry­tą to biu­ro na­riai skai­to tos pa­čios kom­par­ti­jos laik­raš­ty­je fel­je­to­ną apie bū­si­mą de­pu­ta­tą...

Skan­da­las!

Be­je, kai pa­sta­ty­tas „Vie­ny­bės“ re­dak­to­riu­mi, iš­spaus­di­nau fel­je­to­ną, tai pir­ma­sis sek­re­to­rius Vy­tau­tas Ven­ga­lis, iš­min­tin­gas ir to­le­ran­tiš­kas va­do­vas, man tars­te­lė­jo: „Ak­me­nė­je re­dak­to­riai fel­je­to­nų ne­ra­šo.“ – „O jei..?“ – „Ta­da ne­pa­si­ra­ši­nėk pa­var­de.“

Kai pa­ra­šiau straips­nį apie jų nu­my­lė­tą ko­lū­kio pir­mi­nin­ką „Į kal­ną pa­kal­nėn?“ ir biu­re ant­ra­sis sek­re­to­rius, tvar­kęs kad­rų klau­si­mus, pa­klau­sė, ar aš ei­siu pir­mi­nin­kau­ti į tą ko­lū­kį, at­šo­viau: „O pa­ts?“, ir, ma­tyt, tei­sus bu­vo par­ti­jos Šiau­lių ra­jo­no ko­mi­te­to sek­re­to­rius Vik­to­ras Bud­ri­kis, šauk­da­mas man į te­le­fo­ną, ku­ris iš bal­to aki­mirks­niu pa­si­da­rė rau­do­nas: „Tau ir Skuo­de, ir Ak­me­nė­je vi­si ne­ge­ri, mes ta­ve su­tvar­ky­sim“, su­pra­tau, kad lai­kas ne­šti ku­da­šių ir iš Šiau­lių.

O Vil­niu­je ir­gi tas pa­ts, ir man tam­pa aiš­ku – ne sek­re­to­riai ar pir­mi­nin­kai yra kal­ti, kai yra ši­taip, – pa­ti sis­te­ma kal­ta. Esu pa­kvies­tas sve­čiu į par­ti­jos su­va­žia­vi­mą. Gro­ja mu­zi­ka, de­le­ga­tai šur­mu­liuo­ja, pa­ki­liai per­ka kny­gas ir apel­si­nus, ku­rių par­duo­tu­vė­se ne­gau­si, ir kaž­kas su­šun­ka: „Ta­vęs ieš­ko Bra­zaus­kas!“ Čia da­bar kas? Pa­si­ro­do, vie­nas Klai­pė­dos aukš­tas pa­rei­gas uži­man­tis niek­še­lis, kai­po su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tas, pa­si­skun­dė jam, kad „Šluo­ta“ ra­šo apie jį, le­ni­ni­nės kom­par­ti­jos su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tą, fel­je­to­ną.

Be­je, ma­ne tuo klau­si­mu jau bu­vo iš­kvie­tęs CK or­ga­ni­za­ci­nio sky­riaus ve­dė­jas Vla­di­mi­ras – ne Le­ni­nas, bet Be­rio­zo­vas. Kaž­ko­kia to niek­še­lio gy­nė­jų šut­vė vars­tė re­dak­ci­jos du­ris. At­sa­kin­gų žur­na­lis­tų bu­vau pa­kvies­tas į spec. va­ka­rė­lį, iš to va­ka­rė­lio, ne­su­lau­kę ma­nęs, skam­bi­no – klau­sy­kis, dur­niau, ir aš klau­sau­si: mu­zi­ka, mer­gų bal­sai ir taip to­liau, šau­do šam­pa­nas, o pa­skui užuo­jau­tos žo­džiai: „Su kiek­vie­nu „Šluo­tos“ nu­me­riu tu ne­ten­ki drau­gų“, o da­bar pa­sku­ti­nė ata­ka – per Bra­zaus­ką. Ži­nau: ryt ry­tą bus skam­bu­tis iš CK pro­pa­gan­dos ir agi­ta­ci­jos sky­riaus – at­nešk straips­nį, ir aš nu­ne­šiu, nes ne­ga­liu ne­nuneš­ti, ir bus vis­kas – fel­je­to­nu­kas at­gal ne­grįš. Tad Bra­zaus­ko neieš­kau – pa­sa­kau tam, ku­ris ma­ne su­ra­do, kad siū­buo­ju su par­ti­jos li­ni­ja, o fel­je­to­no au­to­riui Vi­tui Ka­ti­liui esu pri­vers­tas pra­neš­ti liūd­ną ži­nią. „Ne pir­mas kar­tas“, at­sa­ko jis, o re­dak­ci­jos juo­da­sis KGB ku­ra­to­rius ma­ne, kai­po re­dak­ci­jos nau­jo­ką, in­for­muo­ja: at­sar­giai su Ka­ti­liu­mi, jis – trem­ti­nys, o, žiū­rėk, jau ma­ši­ni­kę iš vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to su­si­kom­bi­na­vo...

At­seit, gal jau lai­kas tuo liau­dies prie­šu at­si­kra­ty­ti...

Ne­pak­lau­siau.

Lion­gi­nas Še­pe­tys sy­kį pa­ta­rė: „Iš­lei­di žur­na­lo nu­me­rį, ir pra­nyk iš Vil­niaus, tik nie­kam ne­sa­kyk, kur, o tai mes su­ra­sim, ir ga­lim pa­da­ry­ti taip, kad ir pa­tys ne­ži­nom, kaip, nes po kiek­vie­no nu­me­rio toks spau­di­mas, toks spau­di­mas“, o pro­pa­gan­dos ir agi­ta­ci­jos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas Rim­gau­das Ma­liu­ke­vi­čius ne sy­kį yra liūd­nai pa­lin­ga­vęs gal­va: „Vaikš­tai ba­sas iš­ga­ląs­to skus­tu­vo aš­me­ni­mis – būk at­sar­gus.“

Ne­mo­kė­jau bū­ti at­sar­gus.

Jau­nu­tis ka­za­chų sa­ty­ri­nio žur­na­lo re­dak­to­rius per są­jun­gi­nį sa­ty­ri­nių žur­na­lų re­dak­to­rių se­mi­na­rą Mask­vo­je atė­jo pas ma­ne bu­te­liu­ku ne­ši­nas – pa­pa­sa­kok, kaip jūs ten, Lie­tu­vo­je, net res­pub­li­kos pro­ku­ro­rą prie sie­nos ka­la­te, kai tuo tar­pu mes net ko­lū­kio pir­mi­nin­ko ne­ga­lim pa­ku­šint? „O jūs pa­ban­dėt?“. „Jei pa­ban­dy­čiau, ryt aš jau ne re­dak­to­rius, o gal net ir...“

O vis dėl­to įdo­mu vaikš­ti­nėt skus­tu­vo aš­me­ni­mis...

Be­je, pri­dur­siu, kad ne vie­nas „Šluo­tos“ pa­glos­ty­tas ko­mu­nis­tas ta­po Są­jū­džio ak­ty­vis­tu – ir tas Al­gir­do Bra­zaus­ko glo­bo­tas su­ktas klai­pė­die­tis, ir Pa­ne­vė­žio mies­to pro­ku­ro­ras, ku­rio pro­ku­ra­tū­rą vie­ną anks­tų ry­tą ra­dau kru­vi­ną ir iš­dau­žy­tais lan­gais, su­lau­žy­to­mis į ši­pu­lius kė­dė­mis – ši­taip jie tą nak­tį ka­ria­vo su nu­si­kal­ti­mais ir nu­si­kal­tė­liais (pa­skam­bi­no iš mi­li­ci­jos – at­va­žiuok, re­dak­to­riau, sa­vo aki­mis pa­si­žiū­rėk), be­je, tą nak­tį dre­bė­jo že­mė Le­ni­na­ka­ne, o jei ti­kė­tume jau mi­ru­siu kon­ser­va­to­riu­mi An­ta­nu Ra­ču, per­tvar­ka jo Kel­mė­je pra­si­dė­jo nuo ma­no straips­nio „Juo­do ku­me­lio plo­vi­mas“, ku­rį iš­spaus­di­no An­ta­no Dri­lin­gos re­da­guo­ja­ma „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“...

– 1978 me­tais iš­lei­do­te ap­sa­ky­mų rin­ki­nį „Pjū­ties me­tas“, ku­rį iš kar­to pa­ste­bė­jo ir ge­rai įver­ti­no li­te­ra­tū­ros kri­ti­ka. O šiuo me­tu jau ar­ti dvi­de­šimt jū­sų kny­gų iš­leis­ta. Pub­li­cis­ti­ka, ap­sa­ky­mai, apy­sa­ka, ro­ma­nas, sa­ty­ros ir hu­mo­ro kū­ri­niai, poe­zi­ja, kny­gos vai­kams, straips­nių ir in­ter­viu rin­ki­niai. Kas jas vi­sas jun­gia? Kaip ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti pa­grin­di­nes jū­sų kū­ry­bos te­mas bei pro­ble­mas?

– Jun­gia štai kas, ir tai liūd­niau­sia – ma­no pra­gy­ven­tas lai­kas. Ir tas lai­kas, eko­no­miš­kai mąs­tant, pra­gy­ven­tas ne vi­sai pro­duk­ty­viai, to­dėl ir sa­kau – pra­gy­ven­tas, gal ge­riau tik­tų – nu­gy­ven­tas. Esu iš tų, ku­rie il­gai ste­bi gy­ve­ni­mą ir jį čiu­pi­nė­ja iš vi­sų pu­sių. Ma­no kny­go­se ma­ža links­mo ir kryp­tin­go pra­ma­no – tik­tai gy­ve­ni­mas, koks jis iš tik­rų­jų yra. Sa­ty­ri­nio ro­ma­no „Dun­da Dul­ki­nas ir ki­ti“ per­so­na­žai – ne prie sta­lo su­gal­vo­ti, epi­zo­dai – ne­nub­rai­žy­ti pirš­tu, žiū­rint pro lan­gą į žyd­rą dan­gų, o tie­siai iš gy­ve­ni­mo iš­rau­ti gy­vi ga­ba­lai. „Pjū­ties me­tu“ džiau­giau­si. „Ju­ras“ – kru­vi­na kny­ga, sa­vų su­si­do­ro­ji­mas su sa­vu, ku­rį stai­ga pa­lai­kė ne­sa­vu, nes jis sto­jo prieš sa­vus, ku­rie no­rė­jo Lie­tu­vą pa­vers­ti krau­jo jū­ra, kaip krau­jo jū­ra bu­vo pa­vers­ta Če­čė­ni­ja – lyg mums bū­tų neuž­te­kę kru­vi­no po­ka­rio. Ket­ve­rius me­tus teis­me tu­rė­jau įro­di­nė­ti ab­sur­diš­ką da­ly­ką – kad aš esu tos kny­gos au­to­rius. At­si­ra­do tei­sė­ja, ku­ri nu­ta­rė, kad au­to­rius – ne aš, at­sa­ko­vė Gied­rė Go­rie­nė pa­rei­ka­la­vo areš­tuo­ti ma­no bu­tą – kad bū­tų iš ko išieš­ko­ti vi­so­kius ju­ri­di­nius ir mo­ra­li­nius nuo­sto­lius, dvi te­le­lai­das „Pas­ku­ti­nė ins­tan­ci­ja“ kar­tu su Vy­tau­tu Lands­ber­giu, KGB by­lų fo­ne derg­da­mi Ju­rą Ab­ro­ma­vi­čių, su­ren­gė Rū­ta Ja­nu­tie­nė. Kas­met mi­ni­me Sau­sio try­lik­tą­ją, bet nė sy­kio į Sei­mą ne­bu­vo pa­kvies­ta Ju­ro, kai­po Sei­mo gy­nė­jo, žmo­na Jū­ra­tė, nė sy­kio ne­bu­vo vie­šai iš­klau­sy­ta Ju­ro kal­ba per ra­di­ją, trans­liuo­ta iš Sei­mo to­mis tra­giš­ko­mis Lie­tu­vai die­no­mis – šei­ma tą įra­šą tu­ri, bet kaž­ko­kia juo­da ar kru­vi­na ran­ka ne­lei­džia ši­to da­ry­ti.

Ka­da gi pa­ga­liau liau­si­mės nie­ki­nę do­rą žmo­gų, jo krau­jy­je plau­da­mi sa­vo pur­vi­nus au­tus?

Apie są­ži­nę aš jau ne­kal­bu – jos ne­nu­maz­go­si...

Tad ne­si­ste­bė­ki­me, ko­dėl mes šian­dien to­kie – mums nie­ko ne­reiš­kia kas­tu­vu už­ka­po­ti pa­ke­ly pa­gau­tą mer­gai­tę, iš­šau­dy­ti sa­vo tė­vus, nu­žu­dy­ti sa­vo vai­ką vien už tai, kad jis neiš­ta­ria ko­kios nors rai­dės ar skai­čiaus, gim­dy­ti mies­to tua­le­te ir ką tik gi­mu­sį Žmo­gų įmes­ti ten pat, į duo­bę, net ne­leis­da­mi jam įkvėp­ti tė­viš­kės oro, ne­lai­ky­ti emig­ra­vu­sių lie­tu­vių lie­tu­viais, to­dėl jie ne­prik­lau­so­moj lie­tu­voj (ra­šau iš ma­žo­sios rai­dės) nie­kaip neiš­si­ko­vo­ja tei­sės va­din­tis Lie­tu­vos pi­lie­čiais – tą jiems drau­džia Lais­vės pre­mi­jos lau­rea­to Vy­tau­to Lands­ber­gio pa­si­ra­šy­to­ji ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja, nors Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus yra rep­li­ka­vęs: „Kons­ti­tu­ci­ja – ne šven­ta kar­vė.“

Ir dar ko­kia Kar­vė, jer­gu­tė­liau ma­no...

Kaž­koks ne­sup­ran­ta­mas ab­sur­das – jei ne­bėr oku­pan­to, pa­tys oku­puo­ja­mės...

Gir­dė­jau, yra kir­mi­nų, ku­rie ėda pa­tys sa­ve...

Ak, vėl nu­lin­dau į po­li­ti­ką.

– Ne vie­nas jū­sų pa­žįs­ta­mas Šiau­liuo­se vis klau­sia: ką šiuo me­tu vei­kia žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Adol­fas Strak­šys, ką ra­šo? Ką jiems at­sa­ky­ti? Gal pri­si­mi­ni­mų kny­gą ra­šo­te?

– Pri­si­mi­ni­mų kny­gą ra­šy­ti pra­dė­jau dar anais lai­kais. Va­din­tų­si ji „Sau­lė­ly­džio spal­vos“. Gal ki­tais me­tais, jei dar bū­siu gy­vas, ją baig­siu. Pa­ra­šiau ke­lių par­ti­nių vei­kė­jų kny­gas, sa­ky­čiau, pa­da­riau stu­di­ją, ko­kie tie mū­sų bu­vę vals­ty­bės šu­lai, o ką jie vei­kia šian­dien, ko­kias gies­mes trau­kia, kaip ir kiek kar­tų ir į ku­rią pu­sę ver­tė kai­lį?

Jei Li­ki­mas leis, bus ant­ro­ji „Dun­da Dul­ki­nas ir ki­ti“ da­lis. Vis dar neiš­leis­ta do­ku­men­ti­nė apy­sa­ka apie An­ta­no Sme­to­nos ad­ju­tan­tą – „Gu­ber­ni­jos“ alaus da­ryk­los ak­ci­nės bend­ro­vės pir­mi­nin­ką, po­li­ti­nį ka­li­nį Ta­dą Šak­ma­ną. Jau me­tai sė­džiu Ypa­tin­ga­ja­me ar­chy­ve – stu­di­juo­ju po­ka­rį, konk­re­čiai – Kre­tin­gos ap­skri­ties „Kar­do“ rink­ti­nės, o kar­tu ir Lie­tu­vos tra­ge­di­ją, ir min­ty­se jau gims­ta pub­li­cis­ti­nė kny­ga, ku­ri, ma­tyt, va­din­sis „Lie­tu­vi, pri­kąsk lie­žu­vį“...

Mes kar­tais už­mirš­tam pa­ty­lė­ti. Kar­tais ir ga­na iš­min­tin­ga mū­sų Pre­zi­den­tė ga­lė­tų vie­toj „mes“, pa­sa­ky­ti – „Lie­tu­va“. Ta­da ne­rei­kė­tų Zig­mui Vaiš­vi­lai va­lan­dų va­lan­das ver­kau­ti tuš­tu­tė­lėj spau­dos kon­fe­ren­ci­jų sa­lėj įro­di­nė­jant sau, iš ko­kios par­ti­jos ji atė­jo, nes jau ka­dų ka­dais li­be­ra­las Kęs­tu­tis Gla­vec­kas kar­to­jo ir pa­kar­to­jo ki­nų pa­tar­lę: Nes­var­bu, ko­kios spal­vos ka­ti­nas – svar­bu, kad gau­dy­tų pe­les...

Pro­tin­gų žmo­nių bu­vo ir tais lai­kais – ne­gi dur­niai at­kū­rė Nep­rik­lau­so­my­bę? Bet, gai­la, ap­sto­jo ją ne tie, to­dėl tu­ri­me tai, ką tu­ri­me. Ket­vir­tis am­žiaus, kaip kal­ba­me, kad rei­ka­lin­gi pro­gre­si­niai mo­kes­čiai, o eko­no­mi­kos moks­lų dak­ta­ras Ju­lius Ve­sel­ka dar 1990 me­tų ba­lan­dį iš­leis­to­je 55 pus­la­pių kny­gu­tė­je ra­šo, kad ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je tu­ri bū­ti tik pro­gre­si­niai mo­kes­čiai, kad joks vals­ty­bės tur­tas ne­ga­li bū­ti da­li­na­mas vel­tui – tik iš­par­duo­da­mas, kad mo­kyk­los...

Ne, ne­tę­siu, nes nie­ko ne­pa­kei­si – upės ne­te­ka at­ga­lios, o vals­ty­bė, ku­ri no­rė­jo pa­kreip­ti Si­bi­ro upių te­kė­ji­mo kryp­tį, jau se­niai nu­mi­rė, ir nie­kas jai pa­min­klo ne­pas­ta­tė ir ne­pas­ta­tys...

O dėl aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio pa­sa­ky­siu štai ką: tai jo­kia šven­tė. Tai pri­mi­ni­mas, kad jau lai­kas išei­ti. Ta­čiau tai nuo žmo­gaus ne­prik­lau­so, nors Lie­tu­va vis dar tarp to­kių vals­ty­bių, ku­rių pi­lie­čiai pa­tys de­mok­ra­tiš­kai spren­džia pa­sau­li­nę pro­ble­mą – išei­ti ar dar nei­šei­ti? Ne­lyg bū­tų bri­tai? Bet yra skir­tu­mas nuo bri­tų pro­ble­mos: į ten išė­jus, jau ne­beg­rįž­ta­ma...

To­kia links­ma tau­tiš­ka gai­da ir bai­ki­me ši­tą pa­si­šne­kė­ji­mą.

Klau­si­nė­jo Vy­tau­tas KIR­­KU­­TIS

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

„Kar­tais sė­džiu ir gal­vo­ju: ne šiaip sau Lie­tu­va iš­si­vaikš­čio­ja – Lie­tu­vos lau­kia be­si­bas­tan­čių po pa­sau­lį žy­dų li­ki­mas, nes to ji nu­si­pel­no...“ – sa­ko ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Adol­fas Strak­šys.

Adol­fas Strak­šys kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų ne­trūks­ta, nė­ra ka­da ir ju­bi­lie­jaus švęs­ti.