Naujausios
Vien tik tarpukariu latvių rašytojų sukurti kolektyviniai ar pavieniai lietuvių portretai, Lietuvos visumos ar jos fragmentų vaizdai yra labai daugialypiai: vieni istoriniai, nukreipti į tolimesnę ar artimesnę Lietuvos senovę, kiti aktualizuoja tuometę ar visiškai nesenos praeities Lietuvą, jos žmones, treti brėžia fantastinę, utopinę ateities Lietuvos viziją. Vieni tų kūrinių, kuriuose pasirodo lietuviški motyvai, yra romantinės, neoromantinės poetinės paradigmos, kiti – realistinės paradigmos, vieni – klasikiniai, netgi programiniai (pavyzdžiui, Janio Rainio, Jėkabo Janševskio, Augusto Deglavo, Janio Akuraterio, Janio Jaunsudrabinio), kiti – proginiai, situaciniai, publikuoti periferinėje, regioninėje spaudoje.
Šiame straipsnyje susikoncentruosiu vien tik ties tarpukariu pasirodžiusiais fantastinio pobūdžio latvių rašytojų kūriniais, iš karto pastebėdamas, kad fantastinės, utopinės literatūros ar literatūros su fantastikos elementais kraitis to meto Latvijoje tikrai nėra gausus. Tačiau net ir šios pakraipos latvių literatūroje galima stebėti pasirodant ganėtinai savitą, nevienareikšmį Lietuvos vaizdą – utopinį geopolitinį ateities Lietuvos paveikslą.
–-
Kaip vienas įdomiausių, ryškiausių ir meniškiausių tokio pobūdžio kūrybos pavyzdžių yra minėtinas V. J. Gregri romanas „Latvijos karalius, arba žmogus, kuriam visi skolingi“ („Latvijas karalis jeb cilvēks, kam visi parādā”), išleistas 1928 metais. Jį parašė ir savo pavardžių jungtine santrumpa pasirašė du autoriai: poetas, vertėjas Valdis Grėvinis (Valdis Grēviņš, 1895–1968) ir rašytojas, literatūros kritikas, pedagogas Janis Grynas (Jānis Grīns, 1890–1966), suteikę kūriniui latvių literatūros istorijoje ne visai įprastą, bet taiklią ir informatyvią paantraštę: „Fantastinis nuotykių romanas“.
Šio kūrinio centre – pradžioje laivu iš Amerikos į Liepojos uostą atplaukiantis, pabaigoje į ten pat iš ten pat išplaukiantis ekscentriškas dvigubos tapatybės milijonierius avantiūristas Džeksonas-Jėkabsonas. Manipuliatyvūs, artistiški, kartais utopiški jo verslo ir finansiniai užmojai trumpam supurto, tiesiog išmuša iš vėžių visą ekonominį ir viešąjį Rygos gyvenimą, kuris pradeda suktis apie jo asmenybę.
Lietuviškasis elementas romane aktualizuojamas labai epizodiškai, bet labai simptomiškai. Daugiausia jis pasitelkiamas kaip priemonė parodyti, kad užsieniečiai visiškai neišmano lokalios Baltijos šalių geografijos, neskiria vietinių etnosų ir panašiai, o tariami užsieniečiai, t. y. užsieniečiais apsimetantys kūrinio veikėjai tokį neišmanymą imituoja nenorėdami būti demaskuoti. Todėl vienoje romano vietoje latvis pavadinamas lietuviu, kitoje Ryga pavadinama Lietuvos sostine, o trečioje, visiškai supainiojant visų trijų Baltijos šalių geografiją, apsimestinai klausiama, ar Latgala nesanti kažkur „Lietuvoje prie Pernu?“. Priminsiu, kad Latgala – tai rytinė, pietrytinė Latvija, o Pernu – miestas Estijos vakaruose.
–-
„Latvijos karaliuje...“ Lietuva, lietuviškumas neatsiskleidžia kokiu nors fantastiniu, utopiniu rakursu, jis čia iškalbingai papildo trijų Baltijos šalių kaip „iš tolo“ matomos geografinės ir kitokios vienovės paveikslą. O būtent kaip tokio paveikslo sudėtinė dalis Lietuva jau gana plačiai yra vaizduojama fantastiniuose Gotfrydo Mylbergo (Gotfrīds Mīlbergs, 1887–1942) ir Ansio Gulbio (Ansis Gulbis, 1873–1936) romanuose. Juose kuriamos futurologinės geopolitinės vizijos, viename apimančios globaliai visą pasaulį, kitame – šiaurės rytų Europos regioną, tačiau abiejuose svarbiausią dėmesį sukoncentruojant į Baltijos šalis, daugiausia, žinoma, į Latviją.
G. Mylbergas, kūrybą pasirašinėjęs ir Skujų Frydžio (Skuju Frīdis) slapyvardžiu, buvo karininkas, žurnalistas, kelis kartus išrinktas Saeimos nariu, 1933–1934 m. dirbo Latvijos vidaus reikalų ministru, 1941 m. biržely sovietų valdžios deportuotas, kitų metų gegužę nelaisvėje sušaudytas. 1923–1924 m. latvių šaulių organizacijos Aizsargai (Aizsargi) žurnale „Aizsargs”, o 1924 m. ir atskira knyga jis publikavo fantastinį romaną „Sidabro saulė teka...“ („Sidrabota saule lec...”). Romanas parašytas ne visai įgudusia ranka pusiau meniniu, pusiau publicistiniu stiliumi ir įdomus labiau vien kaip literatūros istorijos faktas. Autorius buvo suinteresuotas išdėstyti savą utopinį būsimų amžių geopolitinį regėjimą, o aptariamuoju aspektu svarbu – koks vaidmuo tame regėjime skirtas Lietuvai.
Kūrinio veiksmas prasideda tolimais 2107 metais: tuometinė XXII a. pradžios Maskovija (Rusija), valdoma imperatoriaus Kirilo I, prieš tai okupavusi Baltarusiją su strategiškai svarbiu Baltarusijos (!) miestu Petrogradu, paskelbia karą Latvijai. Karą ji tikisi laimėti labai greitai, bet sutinka itin aršų Latvijos kariuomenės pasipriešinimą, be to, užnugaryje veikia labai aktyvūs ir pavojingi latvių partizanų būriai. G. Mylbergas rašo: „Įpykę dėl tokio įnirtingo pasipriešinimo maskvėnai elgiasi žvėriškiau nei priešistoriniai žvėrys“, „[k]ur žengė maskvėnų koja, ten žolė daugiau nebežaliavo...“.
Iš pradžių Estijos ir Lietuvos valdžia vengia kaip nors, net ir diplomatinėmis priemonėmis kištis į konfliktą, nes bijomasi Maskvos agresijos šiose valstybėse ir tikimasi jos išvengti, nors ir nujaučiama, kad po pergalės prieš Latviją ateis ir kitų dviejų Baltijos šalių, o gal dar ir Lenkijos eilė. Pirmoje romano dalyje ir pačioje antros dalies pradžioje Lietuva vaizduojama net kaip truputį savanaudiška valstybė, už galimą pagalbą kovoje su agresoriumi kaip atlygio besitikinti tam tikrų Latvijai priklausančių pasienio teritorijų. Tačiau pabrėžiama, kad tokia laikysena būdinga tik civilinei ir karinei Lietuvos vadovybei, bet ne gyventojų daugumai, kuri visapusiškai ir nesavanaudiškai palaiko kariaujančią brolišką latvių tautą.
Antros dalies 6 ir 7 skyriuose romano veiksmas persikelia į Lietuvą. Čia prašyti karinės pagalbos atvyksta pagrindinis romano herojus, kuris pagalbos pirmiausia ketina kreiptis į tebeveikiančią Šaulių sąjungą. Jis tos lietuvių pagalbos, tiesa, ir dėl spėriai besikeičiančių aplinkybių, sulaukia nepalyginamai didesnės ir intensyvesnės nei prašė ir net nei tikėjosi.
Intensyvus siužetas klostosi taip, kad pirma Estija, po to ir Lietuva patiria Maskovijos agresiją, yra įtraukiamos į karo veiksmus. Kadangi kūrinys fantastinis, o jo veiksmas nukeltas į XXII a., visos šalys, suprantama, kariauja ateities ginklais, daugiausia oro pajėgomis. Iš tų ginklų lemiamu tampa tais metais Latvijos mokslininkų sukurta eterinė medžiaga. Ji veikia per nuotolį kaip žmogaus sveikatai nekenksminga narkozė, kuri leidžia nuginkluoti visiškai nebeveiksnų priešininką. Tuo pasinaudoja Baltijos šalių kariuomenės ir užkariauja Rusiją (autorius agresorę pramaišiui vadina tai Maskovija, tai Rusija), kurios teritorijoje susikuria kelios naujos taikios valstybės.
Nors nuo romano pasirodymo praėjo ištisas šimtmetis, G. Mylbergo utopinės geopolitinės vizijos esmė, panašu, tebeatrodo aktuali ir šiuo metu, tarsi būtų diktuojama kone pasąmoniškai veikiančios nuolatinės baimės, kurią Baltijos tautoms, neišskiriant ir lietuvių, kelia nuolatinė Rusijos grėsmė. Džiaugsmas dėl Rusijos įveikimo, dėl jos transformacijos autoriaus valia perkeliamas globaliai auditorijai – G. Mylbergas rašo, kad „visa Europa atsikvėpė tarsi sunkaus slogučio atsikračiusi“, kad pasaulis Latviją, Estiją ir Lietuvą pradėjo vadinti „mažąja trejybe“, „nugalėjusia tai, kas nenugalima, įveikusia tai, kas neįveikiama“, atnešusia „stabilią taiką, kuriai nebegrėsė kraugeriškas panslavizmo slibinas“.
Taigi G. Mylbergo romane „Sidabro saulė teka...“ Lietuva vaizduojama visiškai neiškrintanti iš trijų Baltijos šalių kaip vientiso geopolitinio darinio konteksto.
–-
Kiek kitokia Lietuvos traktuotė pateikiama 1934 m. publikuotame fantastiniame Ansio Gulbio romane „Dirvoje ir kare“ („Druvā un karā”). Labiau kaip leidėjas, o ne kaip rašytojas Latvijoje išgarsėjęs ir atitinkamai jai, jos kultūrai nusipelnęs A. Gulbis 1932 m. išleido fantastinį romaną „Nauja valstybė“ („Jauna valsts”). Jis yra apie dirbtinai sukuriamą internacionalinę valstybę, kurioje apgyvendinami ir darbą, gerą gyvenimą randa Didžiosios ekonominės krizės išvarginti bedarbiai iš viso pasaulio, žinoma, ir iš Latvijos.
Po dviejų metų pasirodęs romanas „Dirvoje ir kare“ yra netiesioginis romano „Nauja valstybė“ tęsinys. Abu romanai priskirtini populiariosios literatūros kategorijai, pasižymi gana sklandžiu pasakojimu, intriguojančiu siužetu, į kurį įpinami nuotykinės, net šnipų literatūros elementai, bet kokios nors išskirtinesnės estetinės, meninės vertės jie neturi.
Pirmame knygos „Dirvoje ir kare“ trečdalyje vaizduojama vidinė Latvijos utopija apie didžiuliame nusausinamų pelkių plote tarp Jelgavos ir Rygos įsikuriančią gausią laimingų naujakurių koloniją. Kiti du trečdaliai skirti pavaizduoti kilusį pasaulinį karą, kuris prasideda būtent Lietuvoje, kai kone vienu metu į Lietuvos teritoriją įsiveržia iš vakarų Vokietijos armija, o iš rytų-pietryčių Lenkijos armija. Detalizuojama, kad vokiečių karinis laivynas pirmiausia užima Klaipėdą, kurią, pasak autoriaus, „pati Lietuva savo laiku buvo savavališkai pasisavinusi“, o vokiečių sausumos pajėgos telkiamos ties Eitkūnais, ruošiantis greitam puolimui Kauno link. Lenkija puola dviem kryptimis: Kauno ir Turmanto-Daugpilio.
Palaipsniui į karą vienokiu ar kitokiu būdu įtraukiamos ar pačios įsitraukia vis daugiau šalių: Estija, Latvija, Suomija, Sovietų Sąjunga, Japonija, į pagalbą Baltijos šalims ateina Skandinavijos šalių savanoriai, pasirengęs kovai ties Palangos-Liepojos ruožu patruliuoja didžiųjų Europos valstybių karinis laivynas.
Kaip pirmoji Lietuvai padėti atskubanti ir daugiausia jai padedanti vaizduojama Latvija. Pavyzdžiui, jos kariuomenės dalys iškart įsitvirtina Palangoje, kad pagelbėtų ten buvusioms lietuvių pajėgoms atremti nuo Klaipėdos į šiaurę besiveržiančius vokiečių kariuomenės dalinius. Po gausių militaristinių peripetijų aprašymo romanas baigiamas visuotinės taikos vaizdu: vokiečiai išstumiami, Lenkija prisijungia dalį iš Sovietų sąjungos atkariautos Ukrainos teritorijos, Vilnius lieka Lenkijai.
A. Gulbio kuriamas Lietuvos paveikslas nevienareikšmis. Viena vertus, ji vaizduojama kaip latviams artima, bičiuliška šalis, kaip narsi šlovingos istorijos šalis, kurios kariuomenė labai drąsiai, labai pasiaukojamai ir sumaniai ginasi net dviem frontais. Kita vertus, bent kelis kartus pažymimas Lietuvos nepritapimas prie bendrosios Baltijos šalių, įskaitant ir šiaurės šalis, politikos, jai prikišamas izoliacionizmas, nenorėjimas, o gal ir negebėjimas palaikyti artimesnių, šiltesnių tarptautinių santykių su draugiškomis Baltijos baseino valstybėmis, prikišama netgi didybės manija. Karo pradžioje susidariusi situacija, pasak autoriaus, buvusi lietuvių „didybės manijos ir jų polinkio izoliuotis pasekmė. Dešimtmečiais jie nesistengė įsigyti draugų“ tarptautinėje politinėje arenoje.
Šie ir kai kurie kiti nepatrauklūs Lietuvos paveikslo bruožai, išryškėjantys romane, neliko nepastebėti tuometės lietuvių kritikos. Kostas Korsakas „Lietuvos žiniose“ ir žurnale „Kultūra“ operatyviai išspausdino romano recenziją, kurioje priekaištavo autoriui dėl trijų, jo požiūriu, neteisingų tendencijų. Pirmiausia dėl esą iškreipto Lietuvos užsienio politikos vaizdavimo: „Dabarties Lietuva autoriui atrodo esanti ir pasipūtusi, ir neišmananti kaip pasiekti taikos bei gerų santykių su savo kaimynais, jų tarpe ir su latviais“. Taip pat priekaištaujama dėl romane prisimenamų jau seniai išspręstų tarpvalstybinių teritorinių ginčų tarp Latvijos ir Lietuvos. K. Korsakas konstatuoja, kad A. Gulbis „randa progos Palangą pavadinti ‘senu latvių žvejų’ kurortu, tik dėl latvių nuolaidumo ir geraširdiškumo atitekusiu Lietuvai“, ir klausia: „Kam reikėjo romane kelti iš kapo šitokius ir panašius, jau seniai užmirštus ‘kaimyniškus nesusipratimus’?“
Ir trečias, svarbiausias išsakomas priekaištas yra dėl Vilniaus ir santykio su Lenkija. „Lietuvos žiniose“ išspausdintas K. Korsako recenzijos variantas net turi paantraštę „Polonofiliškos svajonės“, kurias, suprask, savo kūriniu puoselėja A. Gulbis. Recenzentas pabrėžia: „Nusistebėjimo sukelia ir per daug romane reiškiama Lenkijos ir maršalo Pilsudskio adoracija, kad net visas romanas įgyja prolenkiško atspalvio“, recenziją baigdamas tokiais sakiniais: „Autoriui juk turėjo būti aišku, kad šitokie Lietuvos įgnybimai negalės prisidėti prie simpatijų Lietuvai ugdymo Latvijos visuomenėj, o tatai juk būtų labai pageidautina šiuo metu, ir mes nuoširdžiai tikėjomės to iš p. A. Gulbio romano susilaukti. Nemalonu užversti paskutinį romano puslapį šiuo atžvilgiu nusivylus.“
K. Korsakas įsitikinęs, kad tendencingas Lietuvos vaizdas, sukurtas A. Gulbio romane, Latvijos visuomenei galįs daryti nemažą neigiamą poveikį ir vertinant realią anų laikų Lietuvą. Mat romanas priklausąs populiariajai literatūrai, kuri, taikliu kritiko pastebėjimu, „dažnai labai mėgiama plačiosios publikos ir čia turinti net stipraus poveikio bei įtakos.“
A. Gulbį ginančią ir teisinančią publikaciją „Naujojoje Romuvoje“ 1935 m. pradžioje išspausdino latvių rašytoja, lietuvių kultūros ir apskritai Lietuvos populiarintoja Latvijoje Emilija Prūsa (Emīlija Prūsa, 1878–1950). Tiesa, iš pradžių ji pripažįsta, kad A. Gulbis klydo: „Ansis Gulbis kaltina lietuvius didybės manija ir mano, kad jie be svarbių priežasčių neprisideda prie latvių-estų bičiulystės... Romane matos taipgi autoriaus didesnės simpatijos lenkams kaip lietuviams. Be abejo, lietuvis, perskaitęs tą romaną, gali jaustis užgautu.“
Tačiau toliau publikacijoje į savo pačios klausimą, ar A. Gulbis esąs lietuvių priešas, E. Prūsa griežtai atsako, kad ne, argumentacijai išvardydama kitus, priešingų intencijų, t. y. palankius lietuviams A. Gulbio polinkius ir konkrečius darbus. Ji pabrėžia, kad tendencingas lietuvių vaizdavimas romane tebuvusi autoriaus klaida ir išreiškia viltį, kad jis tą klaidą supras. Beje, klaida ir nesusipratimu E. Prūsa laiko ir tokią reakciją į romaną, kokią išsakė kritikas K. Korsakas.
–-
Taigi abiejuose geopolitinės utopijos pobūdžio fantastiniuose latvių romanuose Baltijos šalys įsivaizduojamos kaip geopolitinis, geografinis ir panašus vienis. Kurdami tolimõs ar artimõs ateities fantastines geopolitines vizijas, abu autoriai Lietuvą traktuoja kaip to vienio dalį, tačiau vertina skirtingai.
Gotfrydo Mylbergo kūrinyje „Sidabro saulė teka...“ Lietuva vaizduojama visiškai neišsiskirianti, neiškrintanti iš trijų Baltijos šalių kaip vientiso geopolitinio darinio konteksto. Ansio Gulbio romane „Dirvoje ir kare“ Lietuvos charakteristika kiek kitokia – nepalankesnė nei jos šiaurinių kaimynių Latvijos ir Estijos. To kitokio – nepalankesnio, tendencingesnio – vaizdavimo pagrindinė priežastis yra vadinamasis Vilniaus klausimas ir Lietuvos laikysena šio klausimo atžvilgiu, visa tai vertinant gerų tuomečių tarpvalstybinių Latvijos-Lenkijos santykių ir A. Gulbio romane atskirai akcentuotų, „personalizuotų“ Latvijos-Pilsudskio santykių fone.
Abu aptartieji romanai, ypač pirmasis, aktualūs dabar vykstančio karo, visos dabartinės geopolitinės situacijos kontekste, tarptautinio Rusijos vertinimo kontekste. O prieš šimtmetį pateikta G. Mylbergo futurologinė vizija tiesiog stulbina įžvalgumu: ateities Rusijos intencijų, kėslų, veiksmų ir jų pasekmių vaizdiniai jo kūrinyje nepaprastai, net bauginančiai taikliai atliepia šiandienės Rusijos paveikslą.
