Naujausios
MIESTO SVEČIAI
Lemtingas Lietuvos kanadietės ir Kanados lietuvio duetas
Kalbant su praeitą savaitę Šiauliuose koncertavusių violončelininkų duetu — Lietuvoje gimusia, jau dvejus metus Kanadoje gyvenančia Agile Storyk ir lietuviais-seneliais besididžiuojančiu kanadiečiu Alanu Šimkoniu-Stellings, nugara pradeda bėgioti šiurpuliukai. Šių dviejų iš pirmo žvilgsnio labai skirtingų žmonių likimai stebuklingai panašūs — abu paženklinti sugrįžimų į gimtąsias protėvių Kanadą bei Lietuvą.
Marina OSTAPENKO
marina@skrastas.lt
Artimųjų paieškos Lietuvoje ir Kanadoje
— Alanai, ar Jūs esate pirmas iš giminės, grįžęs į Lietuvą po to, kai ją paliko Jūsų seneliai?
— Taip, esu pirmas iš giminės po 1928-ųjų metų, kai mano seneliai Ana ir Jonas Šimkoniai emigravo iš Lietuvos į Kanadą, grįžęs į protėvių žemę. Šie metai — man ypatingi. Daug svajojau apie galimybę aplankyti Lietuvą, tačiau vis nepasitaikė progos. Tikiuosi, kad po šio pirmo karto čia dar grįšiu su broliu, nes kol kas atvykau tik su žmona.
— Kaip gimė Jūsų violončelinis duetas?
Agilė:
— Mus su Alanu suvedė likimas. Atvykusi į Torontą, atėjau groti į kamerinį orkestrą, kurio koncertmeisteriu buvo ir tebėra Alanas. Ėmėme kalbėtis. Nustebau sužinojusi, kad Alanas yra geriausias mano profesoriaus David Gering, kurio meistriškumo pamokas lankiau Berlyno Menų universitete, brolio draugas. Vėliau pamaniau, kad Alanas tikrai juokauja, kai išgirdęs, jog atvykau iš Lietuvos, atrėžė, kad ten gimė jo seneliai. Tačiau tuo sutapimai nesibaigė, mat Alanas aktyviai ieškojo giminių Lietuvoje, o aš — artimųjų Kanadoje.
Kai gavau pasiūlymą groti Lietuvoje „Sugrįžimų“ festivalyje, pasiūliau prisijungti Alanui. Jam neprireikė nė minutės apsispręsti, jis akimirksniu sutiko.
— Alanai, kokia Jums pasirodė Lietuva?
— Atvykęs į Lietuvą, susitikau su antros, trečios kartos pusbroliais, pusseserėmis, ryšius su jais užmezgiau prieš keletą metų, susirašinėjome internetu. Jie dirba juristais, vadovauja pačių įsteigtoms įvairių veiklos krypčių įmonėms. Tai gerokai skiriasi nuo to Lietuvos vaizdo, kurį man piešė seneliai, dalindamiesi prisiminimais apie savo gimtinę. Jie gyveno kaimelyje Dzūkijoje, beje, šios viešnagės metu planuoju jį aplankyti, kiekvienas buvo kilę iš devynių vaikų šeimų. Taigi, Lietuvą įsivaizdavau, kaip agrarinę valstybę. Išvydau labai šiuolaikišką šalį, kuri man net priminė Kanadą, ypač gamtovaizdžiais.
— Agile, o kaip Jums sekėsi ieškoti giminių Kanadoje?
— Neblogai: atradau prosenelio kapą, lankiausi name, kuriame jis gyveno. Beje, ir vėl sutapimas — senelio name lankiausi šiemet, o šios viešnagės į Lietuvą metu Alanas taip pat nori aplankyti namą, kuriame gyveno jo seneliai.
Prisiminimuose — gyvenimiškos istorijos
— Ką apie savo gimtinę Jums pasakojo seneliai?
Alanas:
— Mano senelis, kaip ir aš, kaip ir mano mama-pianistė, buvo muzikantas, tiesa, jis grojo lietuvišką liaudišką muziką lūpine armonikėle, akordeonu, mandolina, balalaika. Rodos, mokėjo šimtus dainų.
Senelis man pasakojo juokingas istorijas apie savo muzikavimą ir tarnybą Lietuvos kariuomenėje 1919-1920 metais. Keista, kad jis iš viso ėjo tarnauti, mat visuomet save įvardindavo kaip pacifistą. Kai kartą jo paklausiau, kodėl ėjo į kariuomenę, atsakė, kad ten nors ir nedaug mokėjo, bet sočiai maitindavo tris kartus per dieną.
Taigi, grįžtant prie minėtų istorijų. Viena iš jų nutiko, vykstant Lietuvių-lenkų karui. Vakarais, sėdėdamas apkasuose, mano senelis pradėdavo groti įvairias polkas, jo muziką išgirdę priešų kariai, pasikviesdavo mano senelį į savo apkasus ir kartu linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo. Tarpusavyje jie nesunkiai susikalbėdavo, nes mano senelis puikiai kalbėjo lietuviškai, lenkiškai (net manau, kad jo mama buvo lenkė), rusiškai, ukrainietiškai, vokiškai. Rytais priešai, bijodami aukštesnio rango karininkų bausmių, išsiskirstydavo po savo apkasus ir vėl visą dieną šaudydavo vieni į kitus.
Tiesa, nors mano senelis buvo puikus šaulys, jis vis dėlto iš prigimties buvo muzikantas, todėl sakė, nors turėjęs nemažai progų, nenušovė nė vieno priešo.
Agilė:
— Mano prosenelis į Kanadą atvyko lygiai prieš šimtą metų. Jis žuvo labai jaunas, per 1930 metais Kanadoje, netoli Vankuverio, dabar vadinamajame Vaiduoklių mieste buvusiose anglies kasyklose įvykusį sprogimą. Jis buvo vienas iš 45 tuomet žuvusių angliakasių. Ši istorija Kanadoje plačiai aprašyta, žuvusiųjų angliakasių artimieji iki šiol bendrauja, susitinka, pati planuoju šiemet liepą dalyvauti tokiame susitikime.
Kaip atsidūriau Lietuvoje? Tapusi našle mano iš Lenkijos kilusi prosenelė, prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai mano senelis buvo dar mažas, atvyko iš Kanados į Europą aplankyti giminių. Prasidėjus karui, prosenelė buvo apkaltinta šnipinėjimu, jai buvo uždrausta grįžti į Kanadą. Taigi, ir vėl išryškėja mūsų su Alanu ryšys: jis — pirmas iš giminės, grįžęs į senelių gimtąją Lietuvą, aš — pirmoji iš giminės, grįžusi į mano senelio gimtąją Kanadą.
Apie Agilę Storyk trumpai:
Agilė Storyk baigė Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, kur mokėsi pas profesorius Rimantą Armoną ir Petrą Kuncą. 2005 metais Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos konkurse užėmė II ir III vietas. 2005 metais grojo „Tūkstančio violončelių“ koncerte, diriguojant maestro M. Rostropovičiui Japonijoje. 2006 metais stažavosi Berlyno Menų universitete W.Schmidt, I.Gronich klasėse, meistriškumo pamokose pas profesorių David Geringą. Pelnė laureatės vardą Tarptautiniame M.K. Oginskio kamerinės muzikos konkurse. Yra 2006 metų Tarptautinio S. Vainiūno konkurso diplomantė. Lietuvoje grojo Valstybiniame simfoniniame orkestre, vadovaujamame G. Rinkevičiaus. Šiuo metu violončelininkė groja Kitchener-Waterloo, Oshawos ir Etobicoke (Kanada) orkestruose bei dėsto Tarptautinėje muzikos akademijoje Toronte.
Apie Alaną Šimkonį-Stellings:
Alanas Šimkonis-Stellings — profesionalus violončelininkas, dirigentas, kompozitorius ir mokytojas. Daktaras Stellings grojo Toronto simfoniniame, Kanados operos, Hamiltono filharmonijos ir Amsterdamo rūmų orkestruose. Šimkonio-Stellings soliniai koncertai vyko Anglijoje, JAV, Nyderlanduose, Rumunijoje, Vengrijoje, Italijoje ir buvusioje Jugoslavijoje.
IŠNAŠA: „... pamaniau, kad Alanas tikrai juokauja, kai išgirdęs, jog atvykau iš Lietuvos, atrėžė, kad ten gimė jo seneliai“.
ALANAS: Violončelininkui Alanui Šimkoniui-Stellings ši viešnagė Lietuvoje — septintoji ar aštuntoji kelionė į Europą. Jis džiaugiasi, kad į senelių gimtąjį kraštą atvyko ne tik kaip turistas, gali čia koncertuoti. „Manau, seneliai manimi didžiuotųsi“, — neabejoja muzikantas.
AGILĖ: Lietuvoje gimusi Agilė Storyk sako ne kartą sulaukianti klausimo, ar neturi indėniško kraujo, mat tamsių akių ir plaukų moteris išoriškai iš tiesų primena indėnę. Agilė šypteli: „Neslepiu, kad mano senelio gimtinė — Kanada“.
SUTAPIMAI: Agilės ir Alano likimuose daug sutapimų, pavyzdžiui, šiemet muzikantė lankėsi senelio gimtajame name Kanadoje, o šios viešnagės į Lietuvą metu Alanas taip pat planavo aplankyti namą, kuriame gyveno jo seneliai.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.