Naujausios
Legendinė aktorė ir knygoje išliko Barbora Radvilaite
Teatro ir kino aktorei, Nacionalinės premijos laureatei Rūtai Staliliūnaitei šiemet būtų sukakę 76-eri. Gegužę sueis treji, kai ji ilsisi Radviliškio rajono Pašušvio kapinėse. Šalia savo mamos, šalia savo giminės ir gimtinės šaknų.
Šiauliečio rašytojo Svajūno Sabaliausko knyga „Rūta Staliliūnaitė: „Aš esu Barbora“ jau pakeliui į knygynus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nuo angelo iki Barboros
Knygos „Rūta Staliliūnaitė: „Aš esu Barbora“ pristatymas vasario 24 dieną suplanuotas Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje, vasario 26 dieną – Pašušvio pagrindinėje mokykloje. Vasario 20 dieną – Vilniuje, Knygų mugėje, LRT studijos Rašytojų kampe. Knygą 2000 egzempliorių tiražu išleido Kauno leidykla „Obuolys“.
– Atsiminimų knygos pavadinime greta legendinės aktorės pavardės yra ir Barbora. Kodėl būtent šis vardas?
– Pirminis pavadinimo variantas buvo „Lininis angelas“. Rašytojas Grigorijus Kanovičius knygai parašė ir savo atsiminimus. Papasakojo, kaip Rūta jam padovanojo lininį angelą, kuris yra rašytojo namuose Izraelyje ir šviečia jam iš Lietuvos.
Kitas pavadinimas buvo atsiradęs perskaičius R. Staliliūnaitės laišką jau mirusiai mamai. Laišką „Reikia pakalbėti, mama“ aktorė rašė likus iki savo mirties vos porai mėnesių – 2011 metų kovą. Tai buvo savotiškas aktorės atsisveikinimas. Laiškas baigėsi žodžiais: „Ir tegul būna taip, kaip lemta“. Šis sakinys taip pat buvo tapęs vienu iš knygos pavadinimų.
Trečiasis pavadinimas gimė leidyklai pasiūlius. Šioje atsiminimų knygoje labai dažnai minima Barbora Radvilaitė. Tai buvo jos vienas ryškiausių vaidmenų (1972 metais Barboros Radvilaitės vaidmuo Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, režisierius Jonas Jurašas).
Būtent pagal šį vaidmenį R. Staliliūnaitė yra labiausiai atpažįstama, žinoma. Knygoje panaudotos šiauliečių fotografų Algirdo Musneckio ir Juozo Bindoko nuotraukos iš Šiauliuose, Saulės laikrodžio aikštėje, 1988 metų rugsėjo 26 dieną organizuotoje Kalbos šventėje, kurioje Rūta Staliliūnaitė – Barboros Radvilaitės vaidmens rūbais.
Daug lėmė knygos pavadinimui ir tai, jog pati R. Staliliūnaitė yra pasakiusi: „Argi aš ne Barbora?!“.
– Kiek iš tiesų R. Staliliūnaitė turėjo savje Barboros, šiandien daugelio žmonių sąmonėje tapusios romantizuota gražuole, meilės deive lietuvių istorijoje?
– R. Staliliūnaitė buvo Barbora visomis prasmėmis. Aristokratė. Ori. Švari. Šviesi. Kai kas bandė sakyti, kad ji taip ir neišėjo iš Barboros Radvilaitės vaidmens nei kituose vaidmenyse, nei savo kalbėjimo maniera, nei daug kuo.
Manau, kad tai ir pačios R. Staliliūnaitės prigimtinis būdas.
Prieš pradėdamas rašyti knygą maniau, kad tikrai bus daugiau kitų bruožų. Natūralu, kad žmogaus gyvenime yra ir dėmelių, bet bendras vaizdas – šviesa. Ne veltui sakoma, kad Lietuvos teatre yra trys moterų aktorių epochos – Monikos Mironaitės, Rūtos Staliliūnaitės ir Nelės Savičenko. Taigi dar kartą įsitikinau, surinkęs daugybę atsiminimų, kad R. Staliliūnaitė buvo moteris – epocha.
Laikas yra dabar
– Ėmeisi knygos tik po R. Staliliūnaitės mirties. Būtent dėl to knyga yra kitokia, nei būtų rašyta tada, kai legendinė aktorė dar buvo gyva...
– Kai mirė Vida Savičiūnaitė, žurnalistė, redaktorė ir pedagogė, R. Staliliūnaitės draugė, su kuria mes drauge dirbome laikraštyje „Kauno laikas“, supratau, kad knygos apie R. Staliliūnaitę nelabai kas gali imtis.
Antra vertus, būdama gyva R. Staliliūnaitė galbūt nelabai ir būtų norėjusi knygos apie save.
Kino, teatro ir muzikos archyve yra R. Staliliūnaitės nuotraukų su prierašais „tik knygai“ ir „tik ne knygai“. Tai rodo, kad ji galvojo, jog vis tiek kas nors apie ją rašys.
Kai režisierius Tomas Ribaitis (Kaune jie su R. Staliliūnaite buvo kaimynai) statė apie R. Staliliūnaitę dokumentinį filmą, aktorė jam yra sakiusi, jog nenori, kad tas filmas būtų sukurtas. Kai T. Ribaičio mama, Ligija Ribaitienė, paskambino R. Staliliūnaitei, jau sergančiai sunkia liga, aktorė kalbėjo, kad greitai mirs, ir staiga paklausė, ar baigiamas dokumentinis filmas apie ją. Filmas buvo baigtas. „Tai labai gerai“, – pasakė. Tai buvę paskutiniai R. Staliliūnaitės žodžiai savo kaimynei. Po kelių dienų aktorė mirė.
Kodėl ne Kaunas?
– R. Staliliūnaitė buvo Kauno teatro, Kauno miesto žmogus, tačiau knygą apie ją ėmėsi rašyti ne kauniečiai, o šiaulietis, šiuo metu gyvenantis Airijoje. Kodėl?
– Kai rašiau knygą apie Šiaulių dramos teatro aktorių Praną Piauloką, prašiau ir R. Staliliūnaitės atsiminimų apie jį. Tačiau ji tada jau sirgo. R. Staliliūnaitė P. Piauloką vadino broliu. Kodėl gi neparašyti apie sesę?
Kad būtent šiaulietis rašo knygą apie kaunietę, iš kai kurių kauniečių teko girdėti priekaištų, kad „Rūta yra jų“. Rūta Staliliūnaitė yra visų, visos Lietuvos.
Iš pradžių knyga dėliojosi gana sunkiai, nes buvo praėjęs vos pusmetis nuo jos mirties, kai pradėjau rinktis medžiagą. Vieni nenorėjo paleisti savo atsiminimų, kiti negalėjo, treti – apsimetė.
– Pajautei konkurencinį pavydą iš kai kurių R. Staliliūnaitės kolegų? Juk surinkai atsiminimus apie legendinę aktorę iš beveik 60 žmonių.
– Vienas labai gerai žinomas aktorius, kuriam paskambinau paprašyti atsiminimų apie R. Staliliūnaitę, man atsakė: „Žinau, kad tokia artistė buvo ir girdėjau, kad nebloga.“
Tas aktorius dar negavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos... O Rūta – Nacionalinės premijos laureate.
Kita gana žinoma aktorė pasipiktino, kad kreipiausi į ją ne pradėjęs rinktis medžiagą, o kiek vėliau.
O tie, kurie parašė atsiminimus, pasidalijo jais, buvo labai geranoriški. Lionginas Šepetys, sovietinės Lietuvos kultūros ministras, pasakė: „Gal ji ir nebuvo šventa, bet pretendentė į šventąsias.“
Geroji knygos globėja buvo aktorė Virginija Kochanskytė, labai padėjo Seimo narė Rasa Juknevičienė, su kuria bendravo R. Staliliūnaitė, bei jos patarėja Aušra Eidukaitytė – žinomų aktorių Reginos Varnaitės ir Vytauto Eidukaičio dukra. Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas papasakojo, kaip Rūta atliko paskutiniąją išpažintį, kaip po jos nušvito sunkiai sergančios aktorės veidas.
Daug žmonių prisidėjo prie knygos ir jiems esu labai dėkingas.
– Kiek knygoje skirta vietos Pašušviui, kuriame ilsisi jos urna su pelenais?
– Buvau Pašušvyje, kur žmonės tebesidžiaugia Rūtos sodinta alyvų alėja. Pašušvio žmonės prisimena, kaip aktorė mylėjo net ir kaimo kačiukus ir šuniukus.
Pašušvio mokyklos direktorė Romalda Šurnienė pasakojo, kokia Rūta buvo laiminga Pašušvyje. Vaikščiojome aktorės vaikščiotais takeliais.
Rūta Pašušvyje dėvėdavo paprastą perkelinę suknelę, dažniausiai vaikščiodavo basa, ravėjo daržus. Ji nėra atostogavusi kitur, tik Pašušvyje, nors galėjo sau leisti važinėti po pasaulį, bet Pašušvys jai buvo vienintelis pasaulis be Kauno, na, dar Krakės, kuriose ji mokėsi ir iš ten išvažiavo į Kauną.
– Knyga – puspenkto šimto puslapių. Ji – paskutinis nusilenkimas legendinei aktorei?
– Režisierė Ramunė Kudzmanaitė, kurios atsiminimai taip pat yra šioje knygoje, pasakojo, kad Muzikos ir teatro akademijos studentų paklausė, kas prisimena Rūtą Staliliūnaitę. Neatsirado nė vieno, kuris žinotų šią legendinę aktorę, nors po jos mirties praėjo vos treji metai.
Jauni žmonės jos jau nežino, nes apie ją nerašo paskalų žurnalas.
R. Staliliūnaitė labai saugojo savo privatų gyvenimą, bet buvo tokio didi aktorė, kad jos užmiršti nevalia.
Juozo BINDOKO nuotr.
BARBORA: Rūta Staliliūnaitė (Barbora Radvilaitė) 1988 metų rugsėjo 26 dieną Šiauliuose, Saulės laikrodžio aikštėje, dalyvavo Kalbos šventėje.
AKTORIAI: Rūta Staliliūnaitė su aktoriumi Laimonu Noreika (Mažvydas), kilusiu iš Joniškio, besimokiusiu Šiaulių gimnazijoje.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
RAŠYTOJAS: Šiaulietis Svajūnas Sabaliauskas leidžia jau trečiąją knygą. Šį kartą rašytojas atsigręžė į legendinės aktorės Rūtos Staliliūnaitės likimą.