Naujausios
Apie garsųjį plėšiką Pacuką
Pradžia – nuo Tvano laikų.1905 metų rusų revoliucijos laikais Lietuvoje atsirado labai garsus plėšikas Pacukas. Spaudos šaltiniai fiksuoja, kad tai pabėgęs katorgininkas. Tais laikais Pacuko gaujoje buvo apie 12 plėšikų, kurie veikė Šiaulių ir Panevėžio apskrityse.
Nedeganti senoji spauda informuoja, kad dar prieš Pacuką Šiaulius, ypač jo apsmurgusį rajoną Šimšę, tvirta ranka ir negailestinga širdim valdė čigonas Antanas Karpinskis. Dieną pas jį viešėdavo „sprauninkas“ ir daugelis rusų policininkų, todėl jis taip laisvai galėjo veikti. „Kai pas jį ateidavo žmogus ir pasakydavo: „Antanai, toks ir toks žmogus stovi man ant kelio, tai už tam tikrą mokestį, laike trijų dienų to žmogaus nebebūdavo šiame pasauly“, – rašė Kauno savaitraštis „Sekmadienis“.
Žmonės matydami, kad Šiauliuose rusų policija nieko nedaro, kreipėsi į aukštesnę valdžią prašydami pagalbos. Čigonas Antanas buvo ištremtas į Sibirą 5 metams. Tačiau, rašoma, kad po trejų metų sugrįžo. Matyt, tuo laiku Šimšėje jau karaliavo Pacukas, kurį sugrįžęs Antanas nežinia kaip nuskriaudė. „Supykęs ant Antano, dieną nuėjęs pas jį, nušovė. Taip baigė savo dienas Šimšės „valdovas“ Antanas Karpinskis“, – senuosius laikus prisiminė laikraštis.
1906 m. Pacukas su sėbrais Jasnagurkos dvare (Panevėžio valsč.) nužudė dvaro savininką Karpį, o dvarą apiplėšė. Caro policija ėmėsi ryžtingų veiksmų: Šeduvoje viename traktieriuje užklupo begerenčius du Pacuko bendrus, pas kuriuos rasti nužudyto Karpio ginklai.
Pacukui pavykdavo pabėgti. Tardymo metu suimtieji plėšikai pasisakė, kad jų gauja išžudžiusi apie 70 žmonių.
Mėtydamas pėdas Pacukas pabėgo į Ameriką, ten taip pat plėšikavo. „Buvo girdėti, kad Amerikoje Pacukas buvęs pagautas ir nuteistas mirti, bet jam pavykę pabėgti. Vos tik grįžęs Pacukas Šiauliuose kartą vidudienį apiplėšė vieną žydę. Jį vijosi vienas policininkas, bet buvo sužeistas“, – rašyta.
Galą Pacukas gavo Panevėžyje apie 1914 metus, kai, apsupę jo buveinę, policininkai likvidavo du ten vakarojusius plėšikus, o Pacukas nusišovė. Pasižymėjo ir nukentėjo policininkai Švagždys ir Fijalkauskas.
„Gerai biaurybė šaudė: Švagždžiui įvarė tris kulkas ir Fijalkauskui – dvi. Laimė, kulkos drąsius policininkus tiktai sužeidė. Bet ir Pacukui atėjo galas: jisai pasislėpė namo aukšte ir vis šaudė, bet pagaliau, matydamas neištrūksiąs ir būdamas pavojingai sužeistas, paleido sau kulką smilkinin“, – vaizdžiai ir įtikinamai rašė žurnalas „Policija“.
Pacukui žuvus ilgą laiką dar ėjo kalbos, kad jisai esąs gyvas. Iš lūpų į lūpas ėjo būtos ir nebūtos istorijos apie garsiojo bandito žygius. Ar gali žūti plėšikas, kuris nušovė Šiauliuose pristavą ir padegė jo raštinę, nušovė vieną policininką ir pamovė ant jo paties kardo.
Kalbėdavo, kad Pacukas vidudienį eidavo gatve, ir pavieniai policininkai nedrįsdavo jo užkabinti; Pacukas dažnai atsiųsdavo policijos tarnautojui laišką, kad tasai lauktų keršto. Tokį laišką buvo gavęs ir policininkas Fijalkauskas.
Spauda neužfiksavo, kokia tikroji buvo Pacuko pavardė, todėl po keliolikos metų Šiaulių apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti byla dėl Pacuko (Paco) tapatybės. Šiaulietis Balakas teisme kelerius metus besitęsiančioje byloje siekė įrodyti, kad tūlas Pocius yra garsusis plėšikas Pacukas. Teismas Balaką už šmeižtą buvo nuteisęs 4 mėnesiems kalėjimo, tačiau Balakas nenurimo. Byla perėjo visas instancijas ir buvo grąžinta Šiaulių apygardos teismui. Teismas Balaką išteisino, o, ar Pocius buvo pripažintas Pacuku, „Įdomus mūsų momentas“ nerašė.(„Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. rugsėjo 21 d.)
Rickus – legenda iš Bambalų
Apie plėšiką Rickų, skirtingai nei apie kitas nusikalstamo pasaulio legendas, yra nemažai informacijos, kurioje ir faktai, ir legendos. Apie jį 2009 metais „Šiaulių krašte“ rašė ir žurnalistė Živilė Kavaliauskaitė. („Šiaulių kraštas“, 2009 m. vasario 27 d.). Stepas Rickus praėjusio amžiaus pradžioje gimė Bambalų kaime, Užvenčio valsčiuje, Kelmės rajone.
Už įvairiausius apiplėšimus Rickus buvo nuteistas 1931 metais, kai Šiaulių apskrities teismas jį pasiuntė į Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimą, kuris buvo moderniausias Lietuvos kalėjimas, bet iš jo būsimoji garsenybė pabėgo.
Apie Rickaus piktadarystes ėmė sklisti įvairiausia informacija ir laikraščiuose, ir iš lūpų į lūpas, todėl be fantazijos ir pagražinimų neapsieita. Už jo galvą valdžia žadėjo dosniai atsilyginti – net 1000 litų, jo portretai kabėjo turgavietėse ir prie valdžios įstaigų. Kadangi Rickus, pabėgęs iš kalėjimo, niekada nebebuvo sugautas, todėl gali būti, jog jam buvo priskiriama daug ne jo padarytų nusikaltimų. Apie legendinį plėšiką 1934 m. Stasys Žemaitis parašė teatro pjesę „Rickus – garsus Lietuvos plėšikas“.
„Dabar kaimuose, kai tik pasirodo koks nors nepažįstamas žmogus, tuoj žmonės mano, kad Rickus ir praneša Policijon. Todėl nenuostabu, kad Šiaulių krim. pol. kasdien gauna iš įvairiausių vietų po keliasdešimt pranešimų apie Rickaus atsilankymą. Tuo pat metu apie Rickų praneša iš Biržų ir iš Telšių, kad čia tikrai buvęs Rickus. Dažnai pasitaiko, kad Rickaus sąskaiton nukenčia visai nekalti žmonės“, – 1933 metais rašė „Įdomus mūsų momentas“.
Daug nutikimų – juokingų ir graudžių. Stipinų km. (Joniškėlio valsč.) sutemus atėjo pas ūkininką Grybą nepažįstamas vyras ir paprašė nakvynės. Kažkodėl nepažįstamasis visą laiką rankas laikė palto kišenėse ir nenusiėmė kepurės. Grybas pamanė – Rickus prisistatė, drebėdamas užleido jam savo lovą. Ūkininkas, bijodamas, kad naktį Rickus neužpultų, pasiėmė į rankas šautuvą, atsistojo kampe ir atydžiai stebėjo kiekvieną nepažįstamojo judesį.
Vidurnaktį jis išgirdo, kad apie namą vaikšto žmonės. Pamanė – sėbrai atėjo. Drąsus ūkininkas nusprendė geruoju nepasiduoti, išpuolė į priemenę ir, pravėręs duris, pradėjo šaudyti. Pataikė gal į kokį medį, nes lauke buvę žmonės, ginkluoti kirviais, šakėmis ir basliais, puolė Grybą šaukdami: „Rankas aukštyn!“. Iš balsų Grybas pažino, kad tai kaimynai.
Paaiškėjo, kad Grybo piemenukas, pamatęs nepažįstamąjį, pranešė kaimynams, jog pas jo šeimininką nakvojąs Rickus. Ūkininkai susiorganizavo ir atėjo Rickaus suimti. Vyrai įėjo trobon, užgulė nepažįstamąjį ir jį surišo. Bet vėliau išsiaiškino, kad tai buvo tik nekaltas pakeleivis.
Tą pačią dieną, rašo informuotasis Šiaulių laikraštis, įvairiose Joniškėlio valsčiaus vietose buvo pastebėti dar penki Rickai.(„Įdomus mūsų momentas“, 1933 m. gruodžio 17 d.)
Rickus ir lenkų kapitonas. Smilgių kaime (Šiaulių v.) tūlas Savickas ėmė skleisti gandus, kad artimuose miškuose slapstosi Rickus ir lenkų kapitonas ir dar keli pagarsėję plėšikai. Žinia pasiekė ir Šiaulių kriminalinę policiją.Vyras patvirtino, kad plėšikai tikrai slapstosi apylinkės miškuose ir net tekę jam su jais kalbėtis. Rickus su lenkų kapitonu pasisakė, kad pabėgo iš Lenkijos: vogtu lėktuvu nuskrido į Čekoslovakiją, o iš ten motociklu atvažiavo į Lietuvą. Greitai paaiškėjo, kad Savickas prisiskaitė kriminalinių romanų ir norėjęs pamatyti, kaip policija gaudo plėšikus. Už sugalvotą pasaką Savickui išrašyta bauda.(„Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. spalio 7 d.)
Reikalavo išduoti Rickų. Pagarsėjusį plėšiką persekiojo ne tik policija, susipratę piliečiai, bet ir to paties lauko „peilio ir kirvio“ darbuotojai. Noreikių (Šiaulių valsčius) kaime pas Vaitekūnus įėjo nepažįstamas vyrukas ir pareikalavo išduoti Rickų. „Vaitekūnas suprato, kad čia yra kažkas negero. Jis bėgo laukan šauktis kaimynų, bet priemenėj sutiko kitą vyriškį, kurs pareikalavo kelt aukštyn rankas ir grįžt trobon“, – rašė „Mūsų kraštas“. Vaitekūnas vėl nepakluso ir bėgo kieman, sutiko trečią bendrą vyriškį, kuris pradėjo jį mušti ir šaudyti. Matyt, šaudė iš montekristo, – svarstė laikraštis, nes kailiniai liko neperšauti. Vaitekūno būta ne pėsčio: pagriebęs baslį pradėjo gintis, o tada plėšikai pabėgo.(„Mūsų kraštas“,1934 m. vasario 25 d.)
Rickaus Kalėdos. Kalėdų antrą dieną Dotnuvos valsčiuje vienas pamiškės gyventojas pastebėjo apie savo daržinę vaikštantį nepažįstamą įtartiną žmogų. Paklausus, kas jis toks, nepažįstamasis pradėjo keiktis ir pasišalino. Ūkininkas nubėgo pas kaimynus, susišaukė daug vyrų.
„Rickus artinosi miškan. Kai kažkas iš susirinkusių iššovė, nepažįstamasis pabėgo miškan ir pasislėpė“, – rašoma to meto spaudoje. Manoma, kad tai tikrai buvęs Rickus. Daržinėje, tarp šieno rastas išsikastas gilus urvas, kuriame plėšikas nakvodavęs.(„Mūsų kraštas“,1934 m. sausio 7 d.)
Baisi žmogžudystė Šakynoj. 1933 metų rugsėjo 27 d., apie 9 val. vakaro, Šakynos klebonijoj klebonas Juozapas (Juozapatas) Barzdžius ir jo šeimininkė tą vakarą ramiai vakarieniavo. „Staiga kambarin įėjo du nepažįstami asmenys. Aukštesnysis, apsiavęs naginėmis, turėjo rankoje revolverį, o žemesnysis – kirvį. Jie suriko: – Gult ant žemės!“, – rašyta „Šiaurės Lietuvoje“. (1933 m.)
Kleboną plėšikai nusivedė į salioną ir pareikalavo atiduoti pinigus. Klebonas gynėsi pinigų neturįs ir mėgino eiti miegamajan kambarin, kur buvo jo ginklas. „Plėšikas paleido tada į kleboną šūvį. Klebonas bėgte įbėgo kambarin, o plėšikas paleido antrą šūvį, nuo kurio klebonas krito negyvas.“
Plėšikas surišo šeimininkę ir pradėjo ieškoti turtų. Rašoma, kad iš šeimininkės pasiėmė 100 rusiškų auksinių rublių. „Tuo laiku pasipynusiam klebonijoj berniukui plėšikai liepė rankšluosčiu apšluostyti visas jų čiupinėtas vietas, kad neliktų rankų pirštų žymių.“
Kas žino, gal tikrai Rickaus rankos buvo suteptos kunigo krauju. Pažymėtina, kad tris dienos prieš mirtį klebonas J. Barzdžius, suorganizavęs mokyklos mokinius ir miestelio bendruomenę, pasodino Vilniaus ąžuolą. ("Šakynos kraštas", 2013 m. 439 psl.)
Rickaus legenda Lietuvoje pradėjo plisti 1933 metų vasarą, apie jo pasirodymus spaudoje, taip pat ir Šiaulių, buvo rašoma ir visus 1934-uosius metus. Svarstoma, kad plėšikas pasitraukė iš Lietuvos, plėšikavo Vokietijoje ir net pokario metais jau sovietinėje Lietuvoje. Kas dabar pasakys, koks tikrasis Rickaus iš Bambalių likimas.
Balsys ir Kazlauskas
Tytuvėnų miškuose. 1934 metais Šiaurės Lietuvoje pradėta kalbėti apie plėšikus Armoną ir Milinį, kurie iš Kauno apskrities policijos persekiojami pasirodė Šiaulių žemėse. Banditai neseniai buvo nušovę du policininkus. „Jiedu buvo pastebėti apie Šiluvą. Jiems gaudyti buvo sukelta visa apylinkės policija ir šauliai“, – rašyta „Mūsų krašte“ („Mūsų kraštas“,1934 m. kovo 25 d.)
Iš Šiluvos plėšikai metėsi Tytuvėnų link. Tytuvėnų policijos ir šaulių, Savivaldybės tarnautojų plėšikai buvo miške apsupti. Atvyko daug policijos ir šaulių. Prasidėjo smarkūs susišaudymai. Armonas nukautas, o Milinis pagautas gyvas. „Milinis atvežtas į Šiaulius ir čia kriminalinės policijos tardomas. Kovo 21 d. išvežtas į Kauną. Per tardymą Milinis daug ką pasipasakojo, bet dėl savo darbų nereiškė jokio gailesčio. Esą, turtingieji žudyti nieko nereiškią...“
Šioje „Mūsų krašto“ žinutėje šiauliečiai bene pirmą kartą supažindinami su Balsiu ir Kazlausku, sparčiai garsėjančiais plėšikais. Būtent su Armonu ir Miliniu jie kartu pabėgo iš Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kazlauskas buvęs to kalėjimo prižiūrėtojas. „Jie Žemaičiuos jau apiplėšė keletą klebonijų. Šiuo laiku jie artinasi prie Šiaulių. Kovo 20 dieną naktį jie apiplėšė Tryškių valsčiuje malūnininką Krukauską, atimdami iš jo revolverį, duonos ir dešrų. Šie du elgiasi labai išdidžiai. Įėję praneša, kas esą ir išeidami liepia pranešti policijai. Jei jie ir toliau taip drąsiai elgsis, tai manoma, kad ir jų netolimas toks pat likimas, kaip ir Armono su Miliniu“, – perspėta ir pranašauta laikraštyje.
Sudegino pinigus. Reikia manyti, kad spauda ir sugedęs telefonas labai emocionaliai veikė prieškario žmones. Plėšikų buvo bijomasi, todėl jų saugotasi visais įmanomais būdais. „Įdomus mūsų momentas“ operatyviai ir objektyviai supažindino visuomenę su vienu iš jų, beje, visiems prieinamu. „Šiomis dienomis Šiupylių bažnytk. gyv. Stankaitienė, bijodama, kad neateitų Balsys su Kazlausku ir neatimtų pinigus, savo dukters pasogą (2.000 lt.) suvyniojo į skarelę ir paslėpė pečiuj, į pelenus“, – rašė laikraštis. Patikimai paslėpusi pinigus moteriškė išskubėjo į bažnytėlę, kur ją aplankė, dėl visiems žinomų priežasčių, mintis, kad pinigai, saugiai paslėpti krosnyje, gali sudegti. Skubėjo į namus. Net paknustom bėgdama, pamatė iš kamino besiveržiančius dūmus.
Duktė virė pusryčius ir laukė iš bažnyčios grįžtančios mamos. „Pinigai, žinoma sudegė, o motina su dukterim dabar skęsta ašarose“, – informavo „Įdomus mūsų momentas“. ( 1934 m. balandžio 29 d.)
Apiplėšė teisėjus. „Telšiuose posėdžiavusio Šiaulių apyg. teismo civilinio sk. pirm. p. Bugailiškis, teisėjai p. Franckevičius ir p. Piliponis, lydimu apylinkės teisėjo p. Milvido ir apyg. teismo kandidato p, S. Jasinskio, po pietų važiavo apžiūrėti apylinkių ir p. Milvido ūkio“, – klasikinę svieto lyginimo istoriją pradeda „Mūsų kraštas“. (1934 m. birželio 3 d.)
Aštuntame kilometre už Viešvėnų iš miško iššoko Balsys su Kazlausku, abiejose rankose laikydami po pistoletą, ir ėmė šaudyti į automobilį. Sustabdę mašiną, paklausė persigandusių teisėtvarkos tarnų, ar turi ginklus ir paprašė pinigų.
Surinkę iš visų apie 200 It., plėšikai įsakė vairavusiam mašiną S. Jasinskiui užvesti mašiną. Tada nusikaltėliai ėmė grasinti nušausią, jei neužves, kol suskaitys iki penkių. Sujudimą ant kelio pamatė aplinkiniai žmonės, įtarė kažką negero, o netoli buvęs eigulys ėmė šaudyti ir nubėgo į Janapolę paskambinti policijai.
„Mašiną užvedus, įsakė apsisukti, patys atsisėdo ant kelių, o priešaky sėdintiems įrėmė revolverius ir įsakė važiuoti pro Telšius į Tryškius, grasindami nužudyti šoferį, jei ne tuo keliu pasuktų“,– detaliai rašė Šiauliuose leistas laikraštis.
Pavažiavus apie pusę kilometro, mašina pradėjo kaisti, reikėjo sustoti. Išaiškėjo, kad radiatorius buvo kulkų pramuštas. Plėšikai nenorėjo tikėti, kaltino šoferį, kad jis tyčia ką sugadinęs, liepė su skrybėle pilti iš griovio vandenį, bet paskui įsitikino, kad mašina nevažiuos.
„Išlipę iš mašinos, paprašė atiduoti daiktus, bet jiems tinkamų daiktų beveik neatsirado. Paskui atbuli atsitraukė ir pabėgo į mišką. Netrukus atvyko iš Telšių dviem automobiliais policija“,– baigiamas šios kriminalinės istorijos pasakojimas.
Kazlauskas su Balsiu Šiauliuose. 1934 metų spalį garsieji plėšikai vizitavo Šiauliuose. „Prieš kelias dienas apiplėšę netoli Kelmės vieną dvarininką Balsys su Kazlausku jau prisistatė Šiauliuose Lukošaičio bute“, – intrigą sukėlė pirmieji „Mūsų krašto“ žinutės sakiniai.
Plėšikai virtuvėje sutiktai tarnaitei atstatė revolverį ir nuvarė į kitą kambarį, kur buvo visi šeimynykščiai. Jiems liepta iškelti rankas ir nejudėti. Rašoma, kad atėmė 400 litų, laikrodį ir drabužių. Svieto lygintojai ir iš Lukošaičio darbininko paėmė kepurę, tačiau už tai jam sumokėjo 3 litus.
Skaitytojams leidinys pranešė, jog garsenybės elgėsi švelniai ir daug kalbėjo. Pasakojo, kad žada bėgti kur užsienin, nes pinigų jau turi susitaupę. O įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad išeidami plėšikai parašė policijos vadui raštelį ir liepė jį nunešti ne anksčiau kitos dienos 9 valandos. „Kitu atveju – grasino atkeršysią. Lukošaitis tik ant rytojaus policijai ir pranešė.“ („Mūsų kraštas“,1934 m. spalio 21 d.)
Kazlausko žūtis. Lapkričio 7 d., truputėlį po pusiaudienio, Darbėnuose, Kretingos valsčiuje, buvo paskutinė plėšiko Kazlausko diena. Jį pastebėjo akyla piliečio akis. Policininkas Gečas pradėjo paiešką. Prie siuvėjo Skripkausko namo pastebėjo įtartiną tipą. Policininkas sumetė, gal čia ieškomasis plėšikas. Paprašė dokumentų. Vietoj paso pamatęs nukreiptą ginklą policininkas veikė žaibiškai ir išmušė revolverį iš rankų. Prasidėjo grumtynės. Jėgos buvo nelygios, nes Gečas – žemo ūgio, nors ir gana vikrus. Šalia stovėjo išsigandęs siuvėjas. „Aš surikau įsakymo tonu siuvėjui, kad jis šautų į mano priešą“, – laikraščio bendradarbiui pasakojo Gečas.
Siuvėjas šovė, kulka perrėžusi plėšiko krūtinę sužeidė ir policininko vienos rankos pirštus. Plėšikas pasileido bėgti. „Priešas užbėgo už trobelės kampo, aš ten jį vėl užklupau ir leidau šūvius... Iš priešakio atbėgo policininkas Staugas, kuris pataikė smunkančiam plėšikui į akį“, – pasakojo Gečas.
Valdžia už garsiųjų plėšikų Balsio ir Kazlausko sugavimą ar nuorodą buvo paskyrusi 5000 litų premiją. Kazlauskui žuvus pusė tos sumos sumokėta tiems, kurie pranešė plėšiko buvimo vietą.
Po Kazlausko mirties plačiai pasklido gandas, kad neva jis gyvas, nes po sužeidimo išgyveno, o atpažinimui buvo parodytas kito mirusiojo vyro kūnas. „Mūsų krašte“ rašyta: „Nušautas Kazlauskas. Tai įrodyta. Tiesa, jis labai pasikeitęs, sustorėjęs, atsiganęs. Gurklys amerikoniškas.“ Dar rašoma, kad Kazlauskas „palaidotas nuogas pakaruoklių kapinėse“. Koks Kazlausko porininko Balsio likimas – nežinia: Šiaulių spaudoje apie tai nepranešta. ( „Mūsų kraštas“, 1934 m. lapkričio 25 d.)
Rašiniai – kaip country muzika
Kriminalinė tematika užėmė ryškią vietą Šiaulių laikraščiuose. Ypač daug pranešimų apie įvairius nusikaltimus spausdino „Momentas“ („Mūsų momentas“, „Įdomus mūsų momentas“.), tačiau jų pakankamai randama ir kituose leidiniuose. Net krikdemiškos krypties „Šiaulietis“ be jų neišsiverčia, taip pat ir tautininkų partijos „Šiaurės Lietuva“ ir „Mūsų kraštas“. Ar galėjo būti kitaip, nes įvairaus pobūdžio nusikaltimai, nusižengimai įstatymams ar viešojo būvio normoms, yra ryški kasdienybės dalis, todėl spauda ir privalo šios rūšies informaciją įtraukti į savo nuolatinį meniu.
Akivaizdu, kad nusikalstamumo problematika ir anais laikais domino visus visuomenės sluoksnius, o turtingesnius žmones, manau, labiausiai, nes Balsys su Kazlausku nelankydavo vargšų trobelių, o keliaudavo į dvarus, į didesnius namus, į stambius ūkius.
Nebursiu iš kavos tirščių svarstydamas, kas laikraščių leidėjams buvo svarbiau – sudominti skaitytojus ar juos perspėti apie slypinčius pavojus. Ir sudomindavo, ir perspėdavo. Argi žurnalistai kalti, kad vargšė moteriškaitė, prisiklausiusi ar prisiskaičiuosiu apie Balsį ir Kazlauską, pinigus sumanė paslėpti krosnyje?
Anų metų spauda liudija, kad Šiauliuose, Šiaurės Lietuvoje nusikaltimai tikrai nebuvo retenybė. Būta ir labai sunkių, sunkesnių, mažesnių. Stebina ginkluotų nusikaltimų – apiplėšimų, nužudymų, grasinimų – gausa. Net pamanai, kad kiekvienas save gerbiantis vyras turėjo kur užsislėpęs revolverį, montekristą ar dar kokią bardankę. Daug sukčiavimų atvejų, vagysčių.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvoje siautėjo ne tik Rickus, Balsys su Kazlausku, bet ir daugybė į juos panašių banditų banditėlių, Vyriausybė paskelbė jiems karą: sugautus plėšikus perduodavo Karo lauko teismui, o tai reiškė tiesų kelią prie kalėjimo sienos.
1934 m. rugsėjį Šiauliuose sušaudė plėšikus Kesminą ir Striaupį. „Prieš sušaudant, abu pasmerktieji pabučiavo kunigui ranką ir kryžių. Abu smarkiai rūkė papirosus. Akis užrišo tik Striaupiui, Kesminas neprašęs sau užrišti. Jauniausioje plėšiko Vaičiaus malonės prašymą J. E. Respublikos Prezidentas patenkino ir mirties bausmę pakeitė 20 metų s. d. kalėjimu,“ – pranešė „Įdomus mūsų momentas“. ( 1934 m. rugsėjo 9 d.)
Prieškario kriminalinė kronika kaip ir country muzika – tai istorijų pasakojimai, parašyti lengva plunksna, nevengiant pikantiškų detalių, ir, manau, šiek tiek pafantazuojant, kad skaitytojui būtų įdomiau.
