Naujausios
Laiškų epocha
Vytenis RIMKUS
Profesorius
Laiškai – vienas iš svarbiausių civilizacijos reiškinių. Svarbiausia jų funkcija – asmenų, grupių, valstybių ryšiai, žinių perdavimo priemonė. Sunku nustatyti laiškų rašymo pradžią, manoma, kad jie atsirado su rašto ir rašymo priemonių tobulėjimu, pergamento, popieriaus išradimu. Informacija buvo įtvirtinama ir akmens plokštėse, medyje, molio lentelėse ar dar kaip, bet ar tai laiškai – klausimas diskusinis. Apskritai susižinojimo rašmenimis pradžia laikytinas III a. iki m.e.
Mums, be abejonės, žinomiausi yra šv. Pauliaus laiškai korintiečiams, tapę šv. Evangelijos dalimi, skaitomi bažnyčiose per šv. Mišias, komentuojami pamoksluose. Žinomi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai Europos valdovams, rašyti ne lietuviškai jo padėjėjų.
Lietuvoje susirašinėjama buvo ganėtinai įvairiomis kalbomis – rusiškai, lotyniškai, Prūsijoje – vokiškai, vis labiau įsigalėjančia lenkų kalba. Kada atsirado lietuviškai rašyti laiškai – klausimas tebelieka tyrinėtinas. Teoriškai ta pradžia laikytina pirmosios lietuviškos Martyno Mažvydo knygos pasirodymas 1547 metais, bet ir po jos susirašinėjama buvo lenkiškai ir kt.
Lietuvoje laiškai suklestėjo XX amžiuje, pavyzdžiui, 1940 metais per Lietuvos paštą perėjo apie 40 milijonų laiškų, 1978 metais – apie 128 milijonus. Kaip bebūtų keista, laiškų ypač pagausėjo prasidėjus trėmimams – tūkstančiams tremtinių tai buvo likęs vienintelis būdas susisiekti su prarasta gimtine, tėvyne, artimaisiais, gaivinti atsiminimus ir svajones.
Karo metais būta ir tokių atvejų: apie tremtinių Rimgailų mirtį Altajaus krašte pranešė atvirlaiškis, išsiųstas 1942 metais iš kariaujančios Tarybų Sąjungos per Turkiją, Šveicariją, Berlyną į Šiaulius su tų šalių antspaudais.
Partizaninės kovos laikotarpiu Lietuvoje egzistavo slaptas komunikacijų punktas. Man Šiauliuose teko vadovauti tokiam punktui (apie 1947-1949 m.). Pranešimai, įsakymai buvo suvyniojami į paketą, kuris buvo įkepamas į duonos kepalą. Siuntos neatsiėmus, man reikėjo jį išpakuoti, perskaityti visus raštus kuo geriau juos įsimenant ir sudeginti. Pora tokių atvejų būta.
Jau tremtyje, 1951 m. birželio 21 d., Irkutsko srities Alazamajaus rajone, Uzkokoleikos barake, mano šeimos varganame kambarėlyje vyko krata, kurios metu tarp kitų popierių buvo paimti 233 laiškai, rašyti mūsų šeimai iš Lietuvos. Jų kiekiu stebėjosi kratą vedęs pulkininkas Alatorcevas. Jis lyg ir užjautė mus, mūsų skurdą, mūsų išsigandusius mažuosius broliukus ir sesutę. Man įsiminė jo pasakymas – derevo rubiat-ščepki letiat (medį kerta – skiedros lekia) ir patarimas, kad visokius popierius, laiškus reikia naikinti, deginti, nelaikyti jų namuose, kad nebūtų įkalčių.
Toje laiškų šūsnyje buvo keli šifruoti laiškai, tarp rašalu parašytų tekstų įrašyti pienu, kuriuos pakaitinus išryškėdavo tas slaptasis tekstas, kuris, beje, nebuvo toks jau slaptas. Juos rašė Lietuvoje likęs mano pusbrolis mokytojas Leopoldas Budrikas (jo tėvai taip pat buvo lageriuose) apie prasidėjusį Korėjos karą, nors tos žinios iš radijo ir vietinės spaudos jau buvo žinomos, jos kėlė viltį apie kažkokias permainas. Tardytojams, matyt, praėjo noras tuos laiškus versti į rusų kalbą, nagrinėti, kaltinamosios medžiagos ir taip užteko, todėl visus juos sunaikino, apie tai ir man teko pasirašyti.
Tardomiems kaliniams susirašinėjimas buvo draudžiamas, o jau lageriuose – ribotai leidžiamas. Laiškai buvo cenzūruojami, tačiau išsiunčiami ir per tarpininkus, laisvuosius bendradarbius.
Ypač pagausėjo laiškų po Stalino mirties prasidėjus šiokioms tokioms lengvatoms, amnestijoms. Toks rusas Bušujevas, gavęs 10 metų lagerio lyg tai už anekdotą, pradėjo rašyti prašymus ir skundus įvairioms valdžios įstaigoms, šiaip žymiems žmonėms, kiekvieną dieną grįžus iš darbo po vieną ar pora.
Jis sakydavo, kad įveiksiąs juos visus tais savo skundais. Ir ką? Masiškai pradėjo grįžti atsakymai, vos ne kasdien buvo šaukiamas pasirašyti už neigiamą rezultatą, o vieną vakarą parlekia šaukdamas, kad jau laisvas. Skubiai rytą susiruošęs išleidžiamas iš zonos, kad nepasirodytų kitas neigiamas atsakymas.
Apskritai tas laiškų srautas iš kalėjimų, lagerių, tremties šiandien yra reikšmingas istorinis dokumentas, liudytojas tos Sibiro epochos.
Lietuvoje laiškų ypač pagausėjo 1966-1990 metais. Tai švietimo įstaigų, studentų pagausėjimas, kraštotyros sąjūdis, noras bendrauti pagal profesijas, interesus. Ypač padidėjo sveikinimų skaičius: tai velykiniai, kalėdiniai, naujametiniai, šeimyniniai palinkėjimai, valdžios įstaigos sveikino „spalinių“, „gegužinių“ progomis.
Dailininkai, ypač grafikai, sveikinti pradėjo miniatiūriniais kūrinėliais, ekslibrisais. Kaip tik tie ekslibrisai laiškų forma prasiveržė į užsienį, paliudydami apie tebegyvą Lietuvos meną. Per tuos laiškų ekslibrisus, ofortus A. Kmieliauskas, G. Didelytė ir kiti pelnė tarptautinį pripažinimą.
Štai artėja Kalėdos, Naujieji metai: gaunu apie 150 vokų, tiek pat reikia ir atgalinių... Ir taip panašiai vyksta su daugeliu pažįstamų. Pasitaiko, kad net toje pačioje gatvėje gyvenantis bičiulis siunčia sveikinimą, tartum nepakaktų pasisveikinimų susitikus.
O ir tų laiškų vaizdinė įvairovė: dailininkų G. Bagdonavičiaus, V. Kisarausko vokai – ir šriftu, ir piešiniais tampa tikri meno kūrinėliai. Mėgstama ir papokštauti: Kisarauskas atsiunčia iš Vilniaus laišką, o pašto ženklas – užsienietiškas... Ir nieko, suantspauduotas ir atėjo.
2004 metais Ieva Pleikienė apgynė daktaro disertaciją tema „Lietuvos mažoji grafika. Meninės komunikacijos paštu formos (1960-1990)“, kurioje plačiai nagrinėjama ši specifinė lietuvių dailės raida.
Ir štai – XXI amžiaus pradžia: laiškų dėžutės tuštėja, ir ne tik dėl beveik nebeprenumeruojamos spaudos. Visi reikalai sprendžiami mobiliaisiais telefonais, internetu, ką jau bekalbėti apie pasveikinimus, įvairiausią informaciją. Rašytas ir paštu atsiųstas laiškas tampa retoku dalyku. Gausiau pašto dėžutėje randami mokestiniai pranešimai, bet ir jų mažėja plečiantis elektroninei atskaitomybei. Galima tvirtinti, kad įprastinių formų laiškų epocha su visais savo pakilimais ir nuopoliais – jau praeitis.
Žinoma, visiškai laiškai neišnyks, bet gausėjimo vargu ar sulauksime. Tuo pačiu brangesni tampa išlikę laiškai, ypač su žymesnių žmonių autografais, reikšmingomis žiniomis. Jie tampa ir kolekcionavimo dalyku tiek savo visuma, tiek ir sudėtinėmis dalimis. O svarbiausioji jų funkcija išlieka kaip istorijos liudytojo: ar tai garsaus žmogaus, ar tai nežinomo kareivėlio trikampiu sulankstytas laiškelis be pašto ženklo.
Pastaruoju metu pagausėjo laiškų publikacijų spaudoje, knygose. „Aušros“ muziejus išleido Vlado Putvinskio laiškus, surastus slėptuvėje jo buvusiame Šilo-Pavėžupio dvare.
2014 metais išleista 726 puslapių knyga „Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai“. Didelę knygos dalį sudaro laiškai, tarp jų – poetės Janinos Degutytės, dailininko Žibunto Mikšio ir kitų, iš kurių ryškėja Eglės vidinio gyvenimo niuansai, žmogiškosios ir kūrybinės asmenybės visuma. Prie šios visumos svariai prisideda ir pačios Eglės laiškai bei jų ištraukos.
Rašydamas knygą apie savo tėvą Jaroslavą Rimkų aš įtraukiau į ją Jono Basanavičiaus, Kosto Korsako, Juozo Grušo, Juozo Paukštelio ir kitų laiškus, ne tik paryškinančius asmenį, bet ir gyventąją aplinką bei laikotarpį su jų problematika.
Tad nemeskime šiukšlių dėžėn gal vis dar gaunamo ar ir seno aptikto laiškelio. Jie ne tik mūsų praeitis, jie – ir mes patys, ir žvilgsnis ateitin.