Naujausios
Janina – stipri asmenybė, šakota – daug kam ir neparanki, nes yra užmynusi ant nuospaudų, kalbėjusi viešai tai, kas „stipresniems“ ir „aukštesniems“ nepatinka, o jie to nepamiršta.
Šiauliai – miestas, kuris nepakenčia kitoniškumo. „Kitokie“ – vis ieškantys, nerimstantys, neiškenčiantys nepasakę savos nuomonės; tokie žmonės šioje erdvėje nepritampa, yra nereikalingi, todėl dėl savo idėjų ir tikslų turi nuolat kovoti, įrodinėti teisę egzistuoti. Arba prisitaikyti. Susiniveliavusiųjų yra dauguma. Jie – „protingesni“, todėl daugiau gauna ir ramiau gyvena, o „kitokie“ pasitraukia į paraštes, išvažiuoja iš Šiaulių.
Kam degti, jeigu gali sudegti. Ši tiesa, įsitikinau, Janinai nepriimtina. Ji – kovotoja. Nemažai energijos išeikvota įrodinėjant savo teisybę ir išsaugant tai, kas sukurta. Teko ir pralaimėti, patylėti, prisitaikyti.
„Kas aš tokia, – sakė. – Ims ir sutraiškys.“ Taip – traiško ciniškai, brutaliai – silpnesnius, sergančius, ir tai Šiauliuose jau vadinama kilniaširdiškumu.
J. Ališauskienės nesutraiškė. „Ališauskienė – figūra, ji stipri, todėl ir atsilaikė“, – neseniai man sakė garbus šiaulietis – kūrėjas, lietuvybės puoselėtojas. Žinodamas, kaip mieste susidorojama su neparankiais žmonėmis, neminiu to žmogaus pavardės, nes galiu pakenkti jo šeimos nariams.
„Paviršutiniškumo daugėja. Norime būti modernūs, inovatyvūs ir būtinai jaunatviški, viską išmanantys, viską žinantys. Bet neretai už gražiai skambančių žodžių – tuštuma, nieko gilesnio nėra“, – sakė J. Ališauskienė.
Janina – emocinga, daugiakalbė: liejasi pavyzdžiai, istorijos, apmąstymai ir išvados, dažnai ir kategoriškos.
Iš kur tas vitališkumas, stiprybė, Janina, – klausiu jos.
Geri Smilgių žmonės
Kiekvieno žmogaus geografija dėliojasi savaip – su savo kryžkelėmis, stotimis ir stotelėmis.
Smilgiai – kaimas laukuose tarp Kuršėnų, Kužių ir Aukštelkės – Janinos gyvenime reikšmingi daug kuo, ir – kaip pirmieji namai. „Atsirado namai“, – įsiminė jos frazė.
Internatai Žagarėje ir Šiauliuose nebuvo namai – laikinos stotelės. „Kas tas internatas – visi keliai atviri. Gyvensime komunizme, tada ir prisivalgysiu saldainių. Aš net nesigėdijau. Kartu mokėsi draugė iš Guragių. Tėvai jai nuperka suknelę ir man nuperka. Visi šeimoje tėvą tėveliu vadino, ir aš – taip pat.“ Į Guragius, kurie šalia Smilgių, mergaitės grįždavo kartu.
„Ar likimas, ar Dievas, nežinia, kas mane vedė iš tos duobės, – svarsto Janina. – Apsaugojo, nes viskas mano gyvenime, visos situacijos – tik į gera.“
Įstojo į Konservatoriją, į aktorinį, laimėjo diktorių konkursą Lietuvos televizijoje ir radijuje, bet grįžo į Guragius, gal pabūgusi, jog didelis miestas jos nepriims, nemokės jame gyventi, be to, ir gyventi nebuvo kaip, nes painios registracijos, savo kampo, išgyvenimo taisyklės tada išgąsdino.
Guragiuose – kaip namuose: tai ką darysime, Jane.
Šeimininkas – ne paskutinis žmogus kolūkyje, brigadininkas Vladas Linkus nusprendė: Janyte, būsi kultūros namų direktore, jei partinis sekretorius palaimins, o pirmininkas – priims.
Palaimino, bet nepriėmė. Jaunutė, o žmonės – įvairūs, daug rusų, o ir tie – sentikiai – neras kalbos, todėl ir nepatikėjo, kad susitvarkys.
„Ar išgyvenau, – pati savęs klausia. – Tada aš dar nieko nesupratau ir mažai dėl ko išgyvenau. Ir į tą garsųjį diktorių konkursą ėjau su trumpaauliais guminiais botais – nauji, blizga. Kodėl turėčiau išgyventi, jeigu nepriima, vadinasi, kitąkart ir kitur kažkas priims.“
Priėmė, kai mergaičiukė be palaiminimo ir be pareigų suorganizavo kaime savo saviveiklą: dainavo, vaidino, „agitbrigadinosi“. „Susirinko grupelė moterų, Kuršėnuose surado muzikos vadovą Valionį, troboje tai pas vieną, tai pas kitą repetavome. Moterys iš senų laikų visokiausių miniatiūrų prisirinko – „kur upelis teka...“.
Surizikuota kaimo artistėms leisti pasirodyti po kolūkio ataskaitinio susirinkimo. Janinai buvo aštuoniolika. Galbūt tie aštuoniolika tais laikais buvo daug daugiau negu šiandien. 1970 metų rugsėjį tapo kultūros namų direktore.
Smilgiai – Janinos sociumas. Čia mergaičiukė, „kuriai visi keliai atviri“, ištekėjo, įėjo į garsaus filosofo, profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus giminę, čia ji buvo pastebėta ir įvertinta.
Moteris susigraudina, kai prisimena po daugelio metų sugrįžimą į Smilgius. Ją, jau kaip žinomą Šiaulių kultūros žmogų, „Laiptų“ vadovę, pakvietė atvažiuoti. „Išsikovojau, kad leistų mūsų folkloriniam ansambliui koncertuoti cerkvėje, padovanojom dvi ikonas, Šiaulių rusų bendruomenės pirmininkė Valentina Šimkuvienė papasakojo apie Lietuvos sentikius.“
Rinko aukas naujam cerkvės stogui, o vakare – koncertas, vakaronė su Smilgių žmonėmis. „Tada pajutau, kad mane prisimena, kad čia aš sava.“
Janinos gyvenime buvo daug gerų žmonių; ji sako: „Žmonės, kurie padėjo išgyventi. Tik tų Smilgių moterėlių dėka, kurios mane, mergelka, patikėjo, leidosi, kad jas mokyčiau, ir tapau kultūros žmogus.“
Šaunus husaras
Pirmąkart Janiną pamačiau prieš keturiasdešimt metų, kai kultūrininkai ėmė ieškoti naujų vėjų. Kuršėnų kultūros namuose vyko zonos laisvalaikio vakarų vedėjų konkursas. Janina – šaunus husaras – įsiminė laisvais judesiais, sklandžia kalba.
Tada ji jau buvo Šiaulių rajono kultūros skyriaus metodininkė. Kelerius metus iš Smilgių važinėdavo į Šiaulius. „Liepdavo kurti metodikas, tai ir kurdavau, pati gerai nežinodama, kas ir kur.“ Jos metodinis kabinetas pripažintas geriausiu Lietuvoje. Ėmė kviesti į komisijas, važinėjo po šalį. Režisuodavo rajono kultūros ir meno šventes. „Toks šuolis – iš Smilgių į rajono Kultūros skyrių“, – šypsosi ir ironizuoja Janina.
Vėliau pakalbėsime apie J. Ališauskienės sutiktus žmones – nuo Smilgių iki Paryžiaus. O iš ankstyvojo gyvenimo etapo Janina prisimena Vandą Verkulienę. „Tik ji mane priėmė normaliai Kultūros skyriuje. Kiti vadino čigonų šokėja. Ji ir mokė, ir aš jos nebijojau.“
Prisimenu, Janina manęs paprašė parašyti vakaro reportažo scenarijų. Buvo toks teminių vakarų vajus: vakaras-portretas, vakaras-reportažas... Pilna Bridų kultūros namų salė. Žmonės ir valdžia buvo patenkinti. Vėliau dar ir apdovanojimas sąjunginiame konkurse.
Buvo ir Gelendžikas – kurortas Juodosios jūros pakrantėje, kur Janina, parodžiusi šauniosios būrėjos programą, tapo sąjunginio poilsio vakarų vedėjų konkurso nugalėtoja.
„Žvaigždžių valanda: sveikinimai, pažintys, rodos, galva galėjo apsisukti.“ Janina pasakoja, kad į konkursą ji išvažiavo gavusį paskutinį bilietą, nes jos parengta programa kėlė klaustuką – kaip ten „Maskva“ pasižiūrės? Nebuvo toje programoje jokių ideologijų, tik gera nuotaika, trys polkos ir žaidimai. Ji sako – turbūt komisijos nariams kažkur giliai širdyje suvirpėjo.
Vartome ne pirmo ryškumo jos pasirodymo Gelendžike nuotraukas. Elegantiška juoda suknelė, vualis nuo kepuraitės ir balta burtininkės lazdelė. Mosteli – salė ir teisėjai stojasi, mosteli – šoka. Tokias dainas dainavome, taip šokome. Tada buvo jaunystė.
Vieta po saule
Janina nieko nedaro atgalia ranka. 2005 metais tapo „Šiaulių krašto“ konkurso „Metų piliečiai“ nugalėtoja: laikraščio skaitytojai ją išrinko tarp trijų pilietiškiausių žmonių. Tais metais Šiaulių savivaldybėje vėl pradėta abejoti, ar Šiauliams reikia dviejų dailės galerijų – gal pakaks vienos?
Iškilo reali grėsmė, kad „Laiptų“ kaip galerijos gali nelikti, o ir dviejų kultūros centrų miestui – per daug. Janina pasipriešino, žiniasklaidai drąsiai kalbėjo apie iškilusį pavojų. „Šiaulių krašte“ išspausdinta keletas aštrių straipsnių, „Laiptus“, kurie jau turėjo vardą ir savo publiką, palaikė miesto šviesuomenė. Kultūros valdininkija atsitraukė.
„Kokia buvo nauja pradžia, tokia buvo ir visa tolesnė veikla – be ramios tėkmės. Iš esmės tokia, koks yra mano gyvenimas. Visą laiką reikėjo kovoti dėl vietos po saule ir gintis, – viename interviu laikraščiui sakė J. Ališauskienė. – Kiekvienąkart lauk naujų abejonių įstaigos veiklos kryptimi: kam tie „Laiptai“, jeigu turim savą galeriją.“
Prisiminėm „Laiptų“ pradžių pradžią, kai 1990 metais Mokytojų namai, kaip kultūros įstaiga, tapo nebereikalinga. Privalėjo kažko imtis, pagaliau, ir pačiai su dukra reikėjo išgyventi.
Mokytojų namai – prie parko, puiki vieta, viliojo patalpos, senasis Pelikso Bugailiškio namas. Grėsė privatizacija, o tada tai mažai kuo skyrėsi nuo prichvatizacijos.
Janinos idėją dėl naujos galerijos palaikė pirmosios Šiaulių miesto tarybos kadencijos politikai, miesto vadovai: meras Arvydas Salda, miesto Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas, Kultūros komiteto pirmininkas dailininkas Arūnas Vasiliauskas.
Kur ta vieta po saule? Važiavo į pirmąją Lietuvoje privačią „Vartų“ galeriją. Ten net stebėjosi: visi kartu, net su valytoja atvažiavo. Tokia jau Ališauskienė – nori, kad visi degtų jos kurstoma ugnim, kad suprastų, jaustų, jog dirba kultūros, meno įstaigoje.
„Mano nuostata iki šiol tokia – kolektyve visi esame kultūros darbuotojai, – pabrėžia ji. – Nesidalijame į ūkinį ar neūkinį personalą, nes galerijos veikla nuo kiekvieno priklauso. Reikėjo – visi ir sienas dažėm. Kai reikia, kiekvienas gali būti ir parodos gidu, nes per atidarymus visi girdime ir autorių, ir menotyrininkų kalbas“, – praeitų metų pradžioje laikraščiui sakė J. Ališauskienė.
Dėl tos savo vietos ieškojimo – ir pirmoji galerijos paroda su italų dailininkais broliais Pepe, Enzo ir Nando Rosamilia. 1992 metų pavasarį buvo neeilinis kultūros įvykis mieste: ne tik nauja dailės galerija, bet ir italai dailininkai, kurie asocijavosi ir su amžinąja klasika, ir su dailės kokybe.
Prisimenu tą dieną, nes ir pačiam teko prisidėti prie pirmosios „Laiptų“ parodos organizavimo, bendrauti su italais. Nepamirštu ir šiauliečių dailininkų, su vyno taurėmis rankose, skepsio, nors broliai – profesionalūs dailininkai, dailės specialybių dėstytojai aukštosiose mokyklose, rengė parodas Europos salėse, jų darbai suskambėjo ir įsiminė vos užgimusioje Šiaulių galerijoje.
„Kai kurie saviveiklininkais mus vadino ir sakė: „Mes turim savo dailės galeriją.“
Janina turi daug sprogstamosios energijos, iš kurios išsiveržia idėjos, rodos, jau iškart su įvairiomis išraiškos formomis. Tai – ne tik iš prigimties, bet ir iš patirties. O iki tos turinio ir formos vienovės vinguriavo takeliai, kuriais ėjo paklaidžiodama, ieškodama ir, susidaro įspūdis, kad dažniausiai surasdavo, ko ieškojo.
Tas dinamitas tebeveikia iki šiol, nes jos veikloje matau norą iš gautos materijos išspausti viską, ką tik įmanoma išspausti.
Ir antroji „Laiptų“ paroda buvo taip pat išskirtinė, nes joje dalyvavo „Vartų“ menininkai, žinomi šalyje vilniečiai dailininkai Algirdas Petrulis, Jūratė Mykolaitytė, Algis Griškevičius, Linas Lendzbergis.
Šie dailės pasaulyje garsūs žmonės paskleidė gerąją „Laiptų“ žinią. Galerijoje eksponuoti Nacionalinės premijos laureatų Šarūno Saukos, Dalios Kasčiūnaitės, Adomo Jacovskio, Rūtos Katiliūtės kūriniai, rengtos žymių išeivijos dailininkų Žibunto Mikšio (Paryžius), Vytauto Kasiulio (Paryžius) ir kitų žymių dailininkų parodos.
„Ką aš galėjau be kultūros daryti?“ – atsakė, kai paklausiau, ar kilo kada noras pasiieškoti ramesnio gyvenimo.
– Jaučiau, kad mūsų galeriją ignoruoja ne tik miesto kultūros valdininkai, kultūros politikos formuotojai, bet ir kolegos iš giminingų veiklų. Eičiau, žiūrėčiau, kad ir dėl to, jog viešai galėčiau pasakyti: „Laiptai“ nėra galerija.
Prisimena, kaip į parodas Šiaulių universiteto Dailės fakulteto dėstytojai atsivesdavo savo studentus, o vėliau tokie apsilankymai retėdavo. Janina pasako eretišką mintį: gal ir gerai, kad Šiauliuose nunyko Dailės fakultetas, nes ten buvo rengiami tik dailės mokytojai, bet ne kultūros žmonės.
– Visas miestas pilnas meno, – ironizuoja.
Internatinis auklėjimas
Atvirumo valandėlę ponia Janina neslepia: tos energijos – tik iki pietų, o „atrodo, visa spirgu“. Tačiau ta pokalbio dalis jau ne spaudai, nes publikai Janina visada gyvybinga, šmaikšti, ironiška, viską pastebinti ir reaguojanti.
Internatinis auklėjimas, – sako. Vaikystėje, jaunystėje sutiko daug gerų žmonių. Mokytojai, auklėtojai: „Paglostė, davė paskaityti knygą, pasitikėjo – pasakė „vesk koncertą“.
Geri prisiminimai iš internatinės mokyklos Žagarėje. Atskira erdvė, savas pasaulis. Mokyklai priklausė net karvių ferma, kurioje vyresni mokiniai padėdavo, į virtuvę eidavo šeimininkauti, buvo sava siuvykla. Pasibaigus trimestrui visa mokykla išsirikiuodavo sporto salėje, direktorius iškviesdavo penketais baigusius mokinius. Ir Janina tarp jų. Po iškilmių mergaitės keliaudavo į siuvyklą, išsirinkdavo medžiagą suknelei ir tik jos į mokyklos šokius galėjo eiti be uniformų, naujomis suknelėmis. Toks auklėjimas.
„Žagarėje pirmąkart prie jūros nuvežė. Gera šeima, kurios tėvas – direktorius, o mama – atsižvelgiant, kokia buvo auklėtoja.“ O Šiauliuose, taip pat internatinėje mokykloje, jau kitaip: čia kovota už pereinamąją raudonąją vėliavą.
Iš internatų – ir gero stiliaus pajautimas. Sutiko gerų mokytojų – protingų, stilingų. Išraiškingai perskaitytas eilėraštis, gražūs mokytojos apdarai – mergaitei į galvą, į širdį.
„Atvažiavo iš Vilniaus auklėtoja, vesdavosi į parką, eilėraščius skaitydavo...“ Ir po daugelio dešimtmečių prisimena tas gerąsias emocijas, įspūdžius, visam skirtam laikui sudėliotus jos patirties saugykloje.
„Iš vaikystės, jaunystės, iš tėvų, iš žmonių“, – apibendrina ilgą savo monologą.
Janina – emocingas žmogus. Gyvenimo be savo namų patirtys jos pasaulėjautoje labai ryškios – nostalgija ir juokas, ašaros akyse ir įrodinėjimo būsena.
– Kaip internate norėjosi valgyti...
„Laiptiška“ idėja
Pokalbį su J. Ališauskiene tęsėme po 10 dienų, jai grįžus iš kelionės į Vietnamą.
– Na ir kaip, – klausiu, turėdamas mintį paskutiniuosius Šiaulių kultūros įvykius: koncertinės įstaigos „Saulė“ direktoriaus išvarymą ir iš dangaus nukritusį „Laiptų“ remontą.
– Jeigu ir neuždarys, tai jau nebebus tai, kas buvo, liks kultūrikė.
Ji sako: „Mūsų, kultūrininkų, darbas yra ne tik veiklos organizavimas, bet ir išsilaikymas.“
Ar išliks „Laiptai“? Skaudi tema, Janina jaudinasi, vardija tai, kas akivaizdu ir žinoma ne tik Šiaulių, bet ir regiono kultūros visuomenei, Lietuvos dailės elitui, kultūros žinovams.
Ji išgyvena, kad per tuos dešimtmečius neužsiaugino sau pamainos.
„Vienas nuolatinis galerijos lankytojas sakė: teisingai dirbta, nes šalia tikro lyderio negali būti kitų. Nesutinku: mano bėda, kad neatsirado žmogaus, kuris būtų tapęs „laiptiškos idėjos“ įkaitu.“
Kas yra ta „laiptiška“ idėja? Ar viskas padaryta? – kartoja mano klausimus.
Liko dar tūkstantis ir vienas darbas, kuris jos dar lauktų. „Reikalinga Šiauliuose kamerinė salelė, kurioje atėjusių žmonių lauktų elitinė dailė, klasikinė muzika, gera poezija. Reikalinga tylos ir susikaupimo salelė.“
– Kas bus, kai „Laiptų“ nebeliks?
– Tiesiog nebeliks...
Mačiau, pajutau – šis ciniškai tiesmukas klausimas jai labai skaudus. Janina kažkur giliai gal ir buvo tikra, kad taip atsitiks, bet, kad tai gali įvykti labai greitai, akivaizdu – netiki ar nesitikėjo.
Nelengva nusakyti „laiptišką“ idėją. Girdėjau įvairių vertinimų – ir fanfarų, ir skepsio: daugiau klubas, o ne galerija, ne nuoširdu, o dirbtinė, ne šiuolaikiška, o „naftalinas“.
– Žmonės renkasi pagal poreikį: jei jam reikia instaliacijų, eksperimentų – eina ten, kur tai rodoma, jeigu „naftalininio“ meno: dailės klasikos ar rimtosios muzikos – ėjo, pavyzdžiui, į „Laiptus“, – paaiškino J. Ališauskienė, prisimindama, kad pirmaisiais metais kiekvieną parodų lankytoją kone išbučiuodavo.
Lankytojų daugėjo. „Matydavau vis naujų veidų: ir jaunų, ir vyresnių. Daug šviesių žmonių, kurie nemėgsta parodų atidarymo šurmulio, ateidavo, atvažiuodavo iš aplinkui.“
Janiną žeidžia „naftalinas“, nors ir supranta, kad tokie vertinimai kyla ne tik iš jaunystės šėliojimų, ieškojimų, bet ir iš pavydo, norėjimo sumenkinti „laiptiškumą“ ir kad jai būtų skaudu.
– Norint sujudinti, apversti pasaulį – pirmiausia jį reikia pažinti, – Janina ilgai kalba apie „naftalinines“ dailės pasaulio asmenybes, kurių parodos buvo eksponuojamos tik „Laiptuose“ – ir niekur kitur Šiauliuose; ir apie publiką, vyresnio ir vidutinio amžiaus žmones, kurie į „Laiptus“ ėjo ne tik pamatyti, sužinoti, pajausti, bet ir pabūti tarp savų; bendrystė – labai talpi ir trapi „laiptiškumo“ idėjos dalis.
Į kabinetą, kuriame jau kelias valandas kalbėjomės, pasibeldė profesorius, gerbiamas Šiaulių žmogus, „Laiptų“ bičiulis.
– Tai ir yra mūsų „laiptiškumas“, tokia mūsų publika.
Ramybės ieškojimai
J. Ališauskienei dar sunku atrasti ramybę. Vis „Laiptuose“ – ta pati emocinga reakcija, veržiasi vulkanai. Po kurio laiko supras, kad erdvė, pasaulis, kurį sukūrė per tris dešimtmečius, liks jos kūriniu, svajonės išsipildymu, idealu horizonto linijoje, ir tuo galės didžiuotis. Tokia yra „kitokių“ žmonių dalia.
Be veiklos, be kultūros ponia Janina neliks. „Man dar verda, man įdomu“, – sako.
Ateis apibendrinimų, prisiminimų, atsivėrimų ir atrankos laikas. Ne pramogai kopta laiptais. Kiek daug iškilių asmenybių. Mini profesorių Vytenį Rimkų, padėjusį „Laiptams“ įtvirtinti galerijos statusą: „geras, bet nepataikūniškas žodis ir geranoriška kritika“; lietuvybės tapytoją Antaną Krištopaitį, dailės metrą Algirdą Petrulį, dailininkus Aleksandrą, Adomą, Jokūbą Jacovskius, Rimą Zigmą Bičiūną, muzikus Dalią Dėdinskaitę ir Gleb Pyšniak, paskutiniojo dešimtmečio parodas pristačiusius žinomiausius šalies menotyrininkus Danutę Zovienę, Viktorą Liutkų, Dalią Karatajienę, Ramutę Rachlevičiūtę, statybos įmonės vadovą Lazarį Soloveičiką. Iš jų mokėsi, ėmė žinių ir paprastumo.
Žibuntas Mikšys – artima bendrystė. „Jis mane sese vadino. Žinok – aš Tavo brolis, – rašė iš Paryžiaus.“
Laiptais ne vien – aukštyn, laiptais – grįžtama. Dailėje dažnai sutinkamos laiptų, liepto, durų metaforos, kalbančios apie keliones ir pasirinkimus.
„Žinau, kaip išgyventi, bet nežinau, kaip gyventi“, – sakė šio rašinio herojė Janina Ališauskienė.
