Naujausios
Ar geriau dirbtuvę turėti kur kitur, tik ne namuose, ar tiesiog bute ar name tam skirti atskirą kambarį ar kurią erdvę? Ne vienas pasisako už dirbtuvę ne namuose. Anot jų, ko vertas vien ruošimasis į dirbtuvę, kur niekas tau netrukdys, kur atsidursi kitame pasaulyje, nutolusiame nuo buitinių smulkmenų, kurių pilni namai.
Besidžiaugiantys dirbtuve bute teigia, jog kyla mintis tapyti, atsidarai dirbtuvės kambario duris, stoji prie molberto ir dirbi. Jei dirbtuvė bute, tai reiškia, jog čia gyvena dažai, teptukai ir pats kūrėjas. „Tikras tapytojas tapo visuomet“, – pasakys dirbtuves butuose įsirengę dailininkai. Gal tokius reiktų vadinti namisėdomis? Birutei tai netinka, nes ji lankosi visose mieste vykstančių parodų atidarymuose, nepraleidžia nė vieno kultūrinio renginio, pati rengia parodas.
Į Birutės dirbtuvę patenki praėjęs saloną su retro baldais. Prieš pat dirbtuvės duris stovi didžiulis veidrodis. Nori nenori pasižiūri į save ir tai tarsi žiūrėjimo treniruotė, nes įėjęs į dirbtuvę iškart vėl nori kažką matyti, o ten tave pasitinka paveikslai.
Moterys dailininkės dažnai pasirenka talismanus. Birutė sako, neturinti nei drambliukų, zuikučių, nei kokių kitų statulėlių, nebent madonos su kūdikiu paveikslėlį parsivežtą iš kelionės Lurde. Pastatytas jis netoliese molberto. Bet ne, dailininkė tuoj pasitaiso. Taigi turi kavos puodelį. Kiekvieną paveikslą pradeda tapyti išgėrusį kavos būtent iš šio, o ne iš kurio kito puodelio.
Birutės Kuicienės dirbtuvė kaip ir visos kitos. Tik stelažų nėra, o visi paveikslai sustatyti ant žemės, tvarkingai vienas į kitą paremti. Arčiausiai lango stovi molbertas. Prieš jį sofą. Gali patogiai atsisėdęs apžiūrinėti gimstantį paveikslą ar tiesiog, prisitraukus molbertą tapyti sėdint. Dar kambaryje stalas ir keletas kėdžių. Supratau, jog čia galima prisėsti ir geriant kavą padiskutuoti apie meną, o ir kitomis temomis, nes kokių tik diskusijų nebūna dailininkų dirbtuvėse.
Šiaip jau įėjimas į dirbtuvę man kažkiek priminė įėjimą į celę, nors drauge negali atitrūkti ir nuo šių dienų pastato lygių sienų. Jauti, kad tai moters dirbtuvė, nes viskas savo vietose, viskas tvarkingai sudėliota, išrūšiuota, grindys nenutaškytos dažais. Dirbtuvės langas Vakarų pusėn. Gal nieko čia nepakeisi, nes taip pastatytas namas, o gal viskas gražiai sutampa, jei dailininkė labiausiai mėgsta tapyti nuo pietų. Bet kaip ten bebūtų, ypač gražu čia vakarais: besileidžianti saulė bei spalvos anapus ir šiapus lango.
Fotografo dailininkė prašė fotografuoti ne ją, o paveikslus. Sakė ir parodose to prašanti. Bet kartą jai buvo atsakyta, jog žmonės nori žinoti ir kaip pati dailininkė atrodo. Dailininkė stebisi, nes juk paveikslai nuo to nepasikeis.
Birutės gimtinė – Pakražantis, netoliese Kelmės. Nors į Šiaulius su tėvais Birutė atsikėlė pradėjusi lankyti antrą klasę, bet puikiai prisimena Kražantės vingius, apylinkių grožį. Dar mažytė smėlio dėžėje koja ėmė braižyti piešinius. Draugai klausė, kodėl neina į dailės mokyklą. Nuėjo. Pradėjusi studijas Birutė suprato, jog tikrai norinti būti dailininke, piešti pati ir kitus mokyti piešti, nes įspūdį paliko tam atsidavę dėstytojai, jau garsūs dailininkai. Džiaugiasi mokykloje patekusi pas mokytojus Sigitą Prancuitį, Eduardą Juchnevičių, institute pas Bonaventūrą Šaltį, Ireną Ambrazienę.
Birutė linksma, jog jos norai išsipildė: pati tapo ir kitus moko. Kurį laiką net piešė reklamas kino teatrams. Mokant kitus, sako, jai maloniausia matyti patį tapantį žmogų. O pagrindinis mokytojas – gamta. Tapomo paveikslo siužetas, sako, nėra ištrauktas iš fantazijų. Viskas iš vaizdinių, iš to ką pamato. Daug važinėja po pasaulį. Visur su sąsiuviniu: užsirašo spalvas, proporcijas, visas smulkmenas. Namuose viską atkuria.
Pirmieji nepriklausomybės metai jai buvo ir intensyvios kūrybos metais. Įsiminė pirmoji paroda „Moteris iš anapus“. Paveikslai nukeliavo net iki Vienos. Jai tada buvo trisdešimt. Jau tada pirko jos kūrinius. Tapytoja sako, jog nesvarbu jeigu ir neperka, o maloniausia išgirsti žodžius: „Patinka“.
Dailininkė darbus mielai parduoda, kainos neužkelia, nes sako, pati norinti, kad paveikslas pradėtų savo gyvenimą, o ji ir tapo tam, kad kitus džiugintų. Labiausiai norėtų, kad visi žmonės galėtų daryti tai, ką nori daryti, maloniai jaustųsi profesijos, veiklos srityse.
Kartą vienas paskambinęs pirkėjas pasisakė norįs turėti jos darbą. Paprašė pačiai parinkti ir jam atvežti, nes pasitikintis dailininkės skoniu. Birutė parinko darbą, supakavo, nuvežė. Tas jo net neišpakavęs susimokėjo ir atsisveikina su dailininke. „Tai jūs net nepasižiūrėsite?“ – paklausė Birutė, – „Juk gali nepatikti“. „Patiks“ atsakė pirkėjas, nes, regis, kažkur skubėjo. Birutė mąsto, jog istorija baigėsi sėkmingai, nes pirkėjas nebeskambino.
Kartais paveikslas gimsta gan greitai, bet yra darbų, kuriuos tapė net trejus metus. Sako, dirba iki tol, kol darbas nušvinta. Štai Vincento van Gogo originalai per laiką patamsėjo, bet vis tiek turi savo šviesą.
Birutė dažnai tapo ciklais. Dabar dirba prie ciklo „Angelai“, kiek ankstėliau prie ciklo „Išplaukiant“. Dažnai iš paveikslo į paveikslą keliauja katinas, kartais net sunku paveiksle jį įžiūrėti ir tenka paieškoti it kokiam rebusų žurnale. Šių eilučių autoriui vienas iš mėgiamiausių Birutės tapytų ciklų – „Girtos moterys“. Tiesa, aš pats jį taip praminęs. Tapytoja jį vadina kitaip – „Šventė“, nors už tokį pavadinimą nepyksta, o tik linksmai pasijuokia. Juo labiau, kad tos moterys stilingos: pasipuošusios puošniais rūbais, skrybėlaitėmis. Gal ir išgėrusios kokią taurę vyno, bet tas tik pagyvina jų grakščius gestus. Nežinau, ar dailininkė yra mačiusi Jameso Ensoro paveikslus, bet tarsi iš jų atkeliauja „Šventės“ herojės ir herojai. O ir daugelis Birutės paveikslų herojų gyvena triukšmingą gyvenimą – čia liejasi raudonas vynas, šviečia saulė, žydi gėlės. Atrodo, toks turėtų būti ir dailininkės gyvenimas. Gal taip ir būna, bet dažniausiai ji mėgsta ramumą, nes tik tuomet, anot jos, gimsta brandūs kūriniai.
Birutė Kuicienė iš kitų išsiskiria gesto išraiškingumu. O tai, kaip ir spalvų pojūtis, tapyboje jau yra daug.
