„Laiminga, kad galėjau kentėti už savo tikėjimą“

„Lai­min­ga, kad ga­lė­jau ken­tė­ti už sa­vo ti­kė­ji­mą“

Jo­niš­kie­tės ra­šy­to­jos Sta­sės Ja­siū­nai­tės gy­ve­ni­mo pėd­sa­kais

Pet­ras BUD­RAI­TIS

Sta­sė Ja­siū­nai­tė (1912-1986) – ra­šy­to­ja, tri­jų au­to­biog­ra­fi­nio po­bū­džio be­let­ris­ti­kos kny­gų „Gy­ve­ni­mo apy­sa­ka“ (Va­ga, 1987), „Ma­no bro­lis Alek­sas“ (Va­ga, 1990), „Dvie­jų mer­gai­čių laiš­kai“ (Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos lei­dyk­la „Ar­dor“, 1995) au­to­rė. Ra­šy­to­ja gi­mė Jo­niš­ky­je, jo apy­lin­kė­se pie­me­na­vo, ta­čiau sa­vo gim­ti­nė­je ma­žai ži­no­ma.

Ma­no drau­gys­tė ir bend­ra­vi­mas su S. Ja­siū­nai­te pra­si­dė­jo, kai aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je bū­si­ma­sis di­si­den­tas, po­li­ti­nis ka­li­nys, poe­tas, tuo­me­ti­nis re­dak­ci­jos sky­riaus ve­dė­jas Gin­tau­tas Ieš­man­tas „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“ be­veik de­šim­ty­je nu­me­rių iš­spaus­di­no ga­na pla­čios apim­ties ma­no apy­brai­žą apie ra­šy­to­jos bro­lį Al­fon­są Ja­siū­ną, jos bū­si­mos kny­gos „Ma­no bro­lis Alek­sas“ pro­to­ti­pą. Ta­da S. Ja­siū­nai­tė ma­ne ir su­si­ra­do, pa­ra­šė, kad net ji pa­ti tiek daug ne­ži­no­ju­si apie sa­vo bro­lį.

Man te­ko lai­mė be­veik 15 me­tų su ra­šy­to­ja ar­ti­mai bend­rau­ti, drįs­tu tvir­tin­ti, kad ji bu­vo mū­sų šei­mos drau­gė. Ne­nag­ri­nė­da­mas jos kū­ry­bos, no­riu pa­pa­sa­ko­ti apie S. Ja­siū­nai­tės gy­ve­ni­mą, rem­da­ma­sis tik sa­vo pri­si­mi­ni­mais ir man ra­šy­tais jos laiš­kais, ku­rių tu­riu iš­sau­go­jęs 16. Esu tik­ras: tai uni­ka­li me­džia­ga – to­kių au­to­biog­ra­fi­nių de­ta­lių ne­ra­si­me jo­kiuo­se ar­chy­vuo­se.

„Bet bu­vo ge­ra ir pa­sto­vė­ti kar­tu“

„Ne­ži­nau tiks­liai, ku­riais me­tais mū­sų tė­vai Jo­niš­kio mies­te, Upy­tės gat­vė­je (da­bar­ti­nė Lais­vo­ji), nu­si­pir­ko ma­žą tro­be­lę. Tur­būt dar prieš mums gims­tant. Tė­ve­lis ver­tė­si sta­liaus dar­bu. Žie­mą dir­bo įvai­rius me­džio dar­bus na­muo­se, va­sa­rą ei­da­vo į kai­mus sta­ty­ti – „bu­da­vo­ti“ ūki­nin­kams tro­be­sius. Mo­ti­na šei­mi­nin­ka­vo na­muo­se. Al­fon­sas gi­mė 1915 12 25. Aš už jį tre­jais me­tais vy­res­nė (g. 1912 11 13 –P.B.). Bu­vo­me tik mes du. 1919 me­tų bė­gy­je mi­rė abu tė­vai. Tė­vas plau­čių už­de­gi­mo ant­kri­čiu žie­mą, mo­ti­na – ru­de­niop tuo me­tu siau­tu­sia kru­vi­ną­ja. Tė­vas mi­rė 32 me­tų, mo­ti­na- 27 m. Iš kar­to mus abu paė­mė glo­bo­ti tė­ve­lio bro­lis An­ta­nas, tuo me­tu taip pat gy­ve­nęs Jo­niš­ky. Ta­čiau ne­tru­kus Al­fon­są iš­si­ve­žė į meš­kui­tie­čius tė­ve­lio pus­se­se­rė Krun­ku­lie­nė. Ir ma­ne paė­mė glo­bo­ti ki­ta tė­vo gi­mi­nai­tė į jo­niš­kie­čius, o vė­liau į meš­kui­tie­čius, bet vis tiek ne­bu­vo­me kar­tu: aš ga­niau ban­dą vie­na­me kai­me, jis – ki­ta­me. Su­si­ti­ki­mus su bro­liu ga­lė­čiau su­skai­čiuo­ti ant pirš­tų: su­si­tik­da­vo­me dau­giau žie­mą, atė­ję į baž­ny­čią, o va­sa­rą nie­kas ir ne­gal­vo­da­vo at­leis­ti pie­me­nį nuo ban­dos – sek­ma­die­nis ar šio­kia­die­nis. Ne­daug ką te­kal­bė­da­vom kaip vai­kas su vai­ku: „Kaip tau?“ „Kaip tau?“ Pas­to­vė­da­vo­me kur nors pa­šven­to­ry. Bet bu­vo ge­ra ir pa­sto­vė­ti kar­tu – jaus­ti ar­tu­mą. Ta die­na at­ro­dy­da­vo tik­ra šven­tė ir il­gai neuž­si­mirš­da­vo. Vie­ną va­sa­rą ga­niau prie vieš­ke­lio, ku­riuo tu­rė­da­vo praei­ti ir Al­fon­sas, ei­da­mas į baž­ny­čią (mat, te­ta jį ret­kar­čiais iš­leis­da­vo). Ta­da jis ei­da­mas ap­lan­ky­da­vo ir ma­ne. Vie­ną kar­tą, pri­si­me­nu, jis at­ne­šė man (aiš­ku, te­tos įduo­tą) į ko­pūst­la­pį įsuk­tą ra­gai­šio kriaukš­liu­ką su svies­tu. Kai aš dar var­žy­da­ma­si ne­no­rė­jau im­ti (at­seit, te­gu pa­ts val­gąs), jis pa­sa­kė: „Imk, se­sy­te.“ Na, kas gi čia to­kio. Bet žo­dis „se­sy­te“ taip įstri­go į šir­dį, kad ir šian­dien, jį pri­si­mi­nus, tam tik­rą ši­lu­mą pa­jun­tu“(1972-02-09 laiš­kas).

„Mū­sų tė­ve­lis pa­gal sa­vo tė­vą (mū­sų se­ne­lį) bu­vo ne Ja­siū­nas, o Ja­sai­tis. Jie užau­go trys bro­liai – Ja­sai­čiai. Ta­čiau mū­sų tė­ve­lis kaž­ko­kiais su­me­ti­mais dar, ma­tyt, prieš ve­dy­bas pa­si­ra­šė Ja­siū­nu. Mes su Al­fon­su jau met­ri­kuo­ti Ja­siū­nais. O tė­ve­lį, kol bu­vo gy­vas, žmo­nės te­be­va­di­no Ja­sai­čiu. Ir ant ma­nęs, kai jau­nys­tė­je pa­si­suk­da­vau į Jo­niš­kį, žmo­nės sa­ky­da­vo: „Vin­cen­ta Ja­sai­čia duk­tė“. Kai klau­siau dė­dės, ko­dėl tė­ve­lis pa­si­ra­šė Ja­siū­nu, tai dė­dė at­sa­kė: „A, jis toks iš­mis­lio­rius bu­vo.“ Vie­no dė­dės, An­ta­no, pas ku­rį aš vai­kys­tė­je pri­si­lai­kiau, išau­go ke­tu­ri vai­kai, ant­ro­jo – Jo­no, gy­ve­nu­sio Vaiz­gu­čių dva­re,- še­ši vai­kai. Se­nie­ji jo­niš­kie­čiai ne­pri­pa­ži­no Ja­siū­no, o jau­nie­ji ne­be­ži­no­jo apie Ja­sai­čius – taip mu­du ir li­ko­me be „gi­mi­nių“, to­dėl Jūs jo­niš­kie­čiuo­se ir ne­ra­do­te Al­fon­so gi­mi­nai­čių“ (1972-03-09 laiš­kas).

Prie ąžuo­lo – lyg prie bro­lio

La­bai įdo­mių ir jau­di­nan­čių de­ta­lių apie Ja­siū­nų šei­mą, Sta­sės ir Al­fon­so vai­kys­tę yra pa­tei­ku­si nu­si­pel­niu­si Lie­tu­vos mo­ky­to­ja Ju­li­ja Ja­ni­šaus­kai­tė (1904-1982) 1972-03-06 man ra­šy­ta­me laiš­ke: „Jo­niš­ky­je Lais­vo­ji gat­ve­lė išei­na į lau­kus – ke­lias už­si­bai­gia. Ma­no tė­ve­liai tu­rė­jo ma­žą na­me­lį, ku­ria­me aš gi­miau ir au­gau. Ant­ro­je gat­ve­lės pu­sė­je, prie­šais mū­sų na­me­lį, bu­vo ne­di­de­lis tri­kam­pis že­mės skly­pe­lis. Pla­čia­ja­me skly­pe­lio ga­le bu­vo pa­sta­ty­tas me­di­nis šiau­di­niu sto­gu na­me­lis. To­liau už jo – dar­ži­nė­lė-tvar­te­lis. Lais­vo­je vie­to­je au­go ke­lios obe­lai­tės ir aukš­ta kark­li­nė vyš­nia. Pa­čia­me skly­pe­lio smai­ga­ly­je bu­vo pa­sta­ty­ta ma­ža pir­te­lė. Ta­me nuo­sa­va­me na­me­ly­je gy­ve­no dar­bi­nin­kų Ja­siū­nų šei­ma. Kaž­ko­dėl žmo­nės juos va­din­da­vo Ja­sai­čiais. Jie au­gi­no du vai­kus: Sta­sy­tę ir Al­fon­są. Ir Ja­siū­nas, ir ma­no tė­ve­lis bu­vo la­bai darbš­tūs ir są­ži­nin­gi žmo­nės, šei­mo­se ne­bū­da­vo gir­dė­ti jo­kių bar­nių. Jie abu my­lė­jo sa­vo šei­mas. Tai ir sė­dė­da­vo­me jiems ant ke­lių, ka­da jie il­sė­da­vo­si va­ka­rais po dar­bo (to­liau mo­ky­to­ja pla­čiai 5 psl. laiš­ke pa­sa­ko­ja, kaip vai­kai žais­da­vę, kaip bend­ra­vę jų tė­vai). Sta­sy­tė la­bai no­rė­jo mo­ky­tis. Pri­si­me­nu, jos tė­ve­lis pa­si­so­din­da­vo ant ke­lių ir sa­ky­da­vo: „Kai tu dar kiek paaug­si, aš tau nu­pirk­siu gra­žius kas­pi­nus, ma­my­tė su­pins tau ka­se­les ir tu ga­lė­si ei­ti į mo­kyk­lą.“ Bet grei­tai abu vai­kai li­ko naš­lai­čiai, juos iš­si­ve­žė pie­me­nau­ti gi­mi­nės. Po ke­lių me­tų ne­to­lie­se nak­ties me­tu ki­lo gais­ras, su­de­gė ir Ja­siū­nų na­me­lis, li­ko tik svei­kas prie jų tvo­ros ties mū­sų kie­me­lio var­te­liais Al­fon­so tė­ve­lio kaž­ko­kia pro­ga pa­so­din­tas ąžuo­liu­kas. Ir štai prieš po­rą me­tų, praė­jus apie 50 me­tų, vie­na to­li­mes­nė kai­my­nė at­ve­dė pas ma­ne to­kią neaukš­tą mo­te­rį. Tai bu­vo Sta­sy­tė. Iš kar­to vie­na ant­ros ne­pa­ži­no­me. Kai ji pa­si­sa­kė sa­vo pa­var­dę, tai aš jos vei­de tuo­jau at­pa­ži­nau jos ma­mos pa­veiks­lą. Sta­sy­tė no­rė­jo pa­ma­ty­ti sa­vo gim­to­jo na­me­lio vie­te­lę. Aš jai pa­ro­džiau. Ji pri­si­glau­dė prie sa­vo tė­ve­lio ran­ko­mis pa­so­din­to ąžuo­lo, da­bar jau di­de­lio, sto­ro, lyg prie sa­vo my­li­miau­sio bro­lio, žiū­rė­jo į tą že­mės skly­pe­lį, ku­ria­me ji gi­mė, au­go, drau­ge bė­gio­jo­me, žai­dė­me. O akys pil­nos, pil­nos aša­rų.“

Da­bar Lais­vo­sios gat­ve­lės ga­le ry­mo vie­ni­šas šim­ta­me­tis ąžuo­las, ku­rio ir du vy­rai ne­pa­jėg­tų ap­ka­bin­ti. Jo­niš­ky­je jau nie­kas ne­be­ži­no, kas jį so­di­no, kas jį su­pan­čių dar­žų vie­to­je prieš šim­tą me­tų čia gy­ve­no...

Kry­že­lis ant mo­ky­to­jos kak­lo

Vi­suo­se laiš­kuo­se S. Ja­siū­nai­tė jau­di­nan­čiai, be ga­lo nuo­šir­džiai pa­sa­ko­ja apie sa­vo vai­kys­tę, bro­lį. Vien tas fak­tas, kad ji pir­miau­sia bai­gė suau­gu­sių pra­di­nę va­ka­ri­nę mo­kyk­lą (šei­mi­nin­kai nei jos, nei bro­lio ne­lei­do nie­kur mo­ky­tis), o nea­ki­vaiz­di­niu bū­du 1953 m.- mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą, tei­kia la­bai daug me­džia­gos as­me­ny­bei api­bū­din­ti. De­ta­liau apie tai pa­sa­ko­ti, ma­nau, ne­tu­riu tei­sės, nes vie­na­me laiš­ke ma­nęs pra­šė, kad ne­ra­šy­čiau apie jos moks­lus: „Ne­rei­ka­lin­ga ir ne­no­riu.“

1958 m. Ku­lau­tu­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je lan­kė­si Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos ins­pek­to­rė. Per pa­mo­ką ant pa­lin­ku­sios mo­ky­to­jos S. Ja­siū­nai­tės kak­lo pa­si­ro­dė kry­že­lis. Po pa­mo­kos ki­lo di­džiu­lis triukš­mas. Kai ku­rios bend­ra­dar­bės pa­ta­rė jai sa­ky­ti, kad čia mo­ti­nos at­mi­ni­mas. Bet mo­ky­to­ja ne­su­ti­ko, pa­si­sa­kė esan­ti ti­kin­ti. Kaip neat­sik­ra­čiu­si „re­li­gi­nių prie­ta­rų“, iš kar­to bu­vo iš­va­ry­ta iš „ta­ry­bi­nės mo­kyk­los“. Il­gai ne­ga­vo jo­kio dar­bo – va­do­vai bi­jo­jo ją priim­ti. Tik ma­no pirm­ta­kas, vai­kų tu­ber­ku­lio­zės sa­na­to­ri­jos vyr. gy­dy­to­jas Hen­ri­kas Ost­raus­kas, nors ir pa­reiš­kęs, kad „idea­lis­tų ke­lias ant lau­žo“, vis­gi jai pa­sky­rė pu­sę sa­ni­ta­rės eta­to. Ir taip skur­das ir var­gas ra­šy­to­ją ly­dė­jo vi­są gy­ve­ni­mą. S. Ja­siū­nai­tės cre­do bu­vo: „Nesk­riausk ma­žų­jų, nei­šaukš­tink di­džių­jų.“ Iš jos lū­pų nie­ka­da ne­su gir­dė­jęs jo­kių ai­ma­nų, kad jai sun­ku gy­ven­ti, ma­žu­tė pen­si­ja, kad to ir to trūks­ta, nė­ra prie­kaiš­ta­vu­si tiems, ku­rie ją taip skriau­dė, prie­šin­gai, yra sa­kiu­si: „Aš lai­min­ga, kad ga­lė­jau ken­tė­ti už sa­vo ti­kė­ji­mą.“

Juo­zo Bal­tu­šio re­cen­zi­ja

Ne­ži­nau, ka­da S. Ja­siū­nai­tei ki­lo min­tis apie sa­vo gy­ve­ni­mą pra­dė­ti ra­šy­ti apy­sa­ką. „Esu pra­dė­ju­si ra­šy­ti at­si­mi­ni­mus iš sa­vo gy­ve­ni­mo. No­rė­čiau at­skleis­ti tar­nai­tės da­lią bu­vu­sioj Lie­tu­voj. Man at­ro­do, kad da­bar­ti­nei kar­tai ji ma­žai te­ži­no­ma. O me­džia­gos tu­riu ap­sčiai.“ (1973-02-11 laiš­kas)

Po sep­ty­ne­rių me­tų at­siun­tė „Gy­ve­ni­mo apy­sa­kos“ rank­raš­tį. Tais lai­kais, kaip sa­ko­ma, man kvai­lu­mo už­te­ko: gal­vo­jau, kad tru­pu­tį iš­ma­nau apie li­te­ra­tū­rą, mat, bu­vau SSSR žur­na­lis­tų są­jun­gos na­rys, pe­rio­di­ko­je pa­skel­bęs gal po­ra šim­tų straips­nių, to­dėl ir ry­žau­si S. Ja­siū­nai­tei kai ką pa­tar­ti. Lai­mė, ne­vaiz­da­vau la­bai iš­ma­nan­čio, to­dėl ir ne­lin­dau į kū­ry­bi­nį pro­ce­są.

Iš­li­kęs ir ma­no 1980-11-12 ke­tu­rių pus­la­pių laiš­kas su kny­gos „re­cen­zi­ja.“ Ra­šy­to­ja man­da­giai man pa­dė­ko­jo: „Ačiū už dė­me­sį, kant­ry­bę, pa­sta­bas bei įspū­džius, su­si­da­riu­sius skai­tant. Vie­na džiau­giuo­si, jog, kas per­skai­tė, nie­kas į ma­no dar­bą ne­spjau­na. Ra­šy­to­jų sąj. pro­zos kon­sul­tan­tas – be jo prie­žiū­ros ir nu­krei­pi­mo lei­dyk­la nie­ko ne­prii­ma – ra­šy­to­jas R. Ša­ve­lis me­ni­niu at­žvil­giu dau­giau ver­ti­no pir­mą da­lį. Aš, kaip ir Jūs, skai­ty­čiau ver­tin­ges­ne ant­rą. Esu ga­vu­si iš lei­dyk­los ir kny­gos re­cen­zi­ją (re­cen­zen­to pa­var­dės kol kas ne­mi­nė­siu). Re­cen­zuo­ja li­te­ra­tū­roj nu­si­ma­nąs ir rim­tas žmo­gus. Li­te­ra­tū­ri­niu-me­ni­niu po­žiū­riu vis­ką ver­ti­na tei­gia­mai, tik rei­ka­lau­ja su­trum­pin­ti. Bet ideo­lo­gi­niu at­žvil­giu da­ro ne­ma­žai prie­kaiš­tų. Ypač ne­priim­ti­na lai­ko au­to­rės po­zi­ci­ją. Pa­gei­dau­ja, kad, ar­tė­jant 1940 me­tų įvy­kiams, Ra­sė evo­liu­cio­nuo­tų­si idė­jiš­kai, keis­tų pa­sau­lė­žiū­rą. Svar­biau­sia yra prie­kaiš­tų dėl Alek­so li­ni­jos, per ma­žai esan­ti su­si­ju­si su pa­grin­di­ne siu­že­ti­ne gi­ja. Siū­lo net vi­sai pa­ša­lin­ti Alek­so siu­že­ti­nę li­ni­ją. Alek­so idė­ji­nis są­mo­nė­ji­mas, re­vo­liu­ci­nis ju­dė­ji­mas esą su­pap­ras­tin­ti. Aš pa­ti ži­nau, kad Alek­so li­ni­ja silp­niau iš­vys­ty­ta už Ra­sės li­ni­ją, bet nie­ka­da ne­su­tik­siu jos ša­lin­ti. Bro­lio at­mi­ni­mas man pa­ts bran­giau­sias ir pa­grin­di­nis ma­no tiks­las yra pa­ro­dy­ti, kiek pa­jė­giu, bro­lio ke­lią ir pa­si­šven­ti­mą sa­vo idė­jai. Ir pa­čią kny­gą no­riu skir­ti bro­lio at­mi­ni­mui. Vie­nas li­te­ra­tas, per­skai­tęs rank­raš­tį, man taip pa­sa­kė: „Jū­sų ateis­tai ir ko­mu­nis­tai per daug tik­ro­viš­ki, to­dėl ga­li kai kam ne­pa­tik­ti.“ Už­nu­ga­rio lei­dyk­loj ne­tu­riu, bet jo ir neieš­ko­siu: ge­riau ei­ti tie­siu ke­liu.“ (1980- 11-30 laiš­kas). Mat, ra­šy­to­jai bu­vau pa­sa­ko­jęs, kad „už­nu­ga­ris“ man pa­dė­jo 1973 me­tais „Min­ties“ lei­dyk­lo­je iš­leis­ti „Jo­niš­kį“.

Ma­nau, pri­va­lau pa­mi­nė­ti pa­var­dę re­cen­zen­to, dėl ku­rio sam­pro­ta­vi­mų „Gy­ve­ni­mo apy­sa­kos“ rank­raš­tis lei­dyk­lo­je pra­gu­lė­jo net sep­ty­ne­rius me­tus – tai bu­vo J. Bal­tu­šis. Mū­sų kla­si­kas tik­riau­siai bi­jo­jo kon­ku­ren­ci­jos, no­rė­jo bū­ti vie­nin­te­lis, pa­vaiz­da­vęs pie­me­nų gy­ve­ni­mą „bur­žua­zi­nė­je“ Lie­tu­vo­je, o čia kaž­ko­kia sa­va­moks­lė kai­mie­tė no­ri su juo kon­ku­ruo­ti, atim­ti mo­no­po­lį.

Pris­ta­ty­da­mas „Gy­ve­ni­mo apy­sa­ką“ pro­zos kon­sul­tan­tas R. Ša­ve­lis, at­ro­do, įme­tė ak­me­nė­lį į li­te­ra­tū­ros kla­si­ko dar­žą: „Sta­sė Ja­siū­nai­tė pa­sa­ko­ja su to­kia dva­si­ne ati­da, žmo­giš­ku jaut­ru­mu, ku­rių ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ir so­li­džią pa­tir­tį tu­rin­tis ra­šy­to­jas. Kad au­to­rė ra­šė šią kny­gą ati­duo­da­ma vi­są šir­dį, ma­nau, pa­jus kiek­vie­nas skai­ty­to­jas.“

Apy­sa­ka apie bro­lį Alek­są

Kny­ga bu­vo iš­leis­ta tik po au­to­rės mir­ties, 1987 me­tais, kai jau bu­vo pra­si­dė­ju­si „per­tvar­ka“, nu­si­lpę cen­zo­riai. Su S. Ja­siū­nai­te dau­giau bend­ra­vau jai ra­šant apy­sa­ką „Ma­no bro­lis Alek­sas“, nes tu­rė­jau ne­ma­ža me­džia­gos apie Al­fon­są Ja­siū­ną (1915 12 25 – 1944 12 05). Tam tik­ra pra­sme ra­šy­to­ją kon­sul­ta­vau. Vie­na­me laiš­ke jai ra­šiau: „Ma­no tu­ri­ma me­džia­ga apie Al­fon­są: jo drau­gų laiš­kai ir ma­no pa­ties už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai – jų jau yra dau­giau ne­gu 50 ma­šin­raš­čio pus­la­pių. Pa­si­ruo­šęs su­pa­žin­din­ti Jus su vis­kuo, ką aš ži­nau apie Al­fon­są. Gal pri­si­me­na­te, kaip ir kur bro­lis iš­mo­ko skai­ty­ti ir ra­šy­ti? Kiek ži­nau, jis jo­kios mo­kyk­los ne­lan­kė, bet ra­šė tai tik­rai gra­žiai ir tai­syk­lin­gai.“

Vė­liau jai per­da­viau bro­lio ran­ka ra­šy­tus do­ku­men­tus. Te­be­tu­riu Al­fon­so laiš­ką, ra­šy­tą 1944-10-22 Ed­var­dui Ja­su­čiui (Is­pa­ni­jo­je žu­vu­sio poe­to Alek­so Ja­su­čio-Jul­mio bro­liui). Apie sa­vo nau­ją­jį kū­ri­nį S. Ja­siū­nai­tė ra­šė: „Sa­vo dar­be steng­siuos, kiek su­ge­bė­siu, per­duo­ti pil­niau apie bro­lį, tiek pa­čios iš­gy­ve­ni­mus – vi­sa, kas gu­li ant dū­šios. Jei­gu ma­no dar­bui ne­bus lem­ta išei­ti į žmo­nes, tai yra, jei­gu jo ne­spaus­dins, Jums nors rank­raš­tį at­sių­siu pa­skai­ty­ti“ (1980-09-07 laiš­kas).

Jau­di­nan­tys, be ga­lo šil­ti san­ty­kiai ją ri­šo su bro­liu per vi­sus Al­fon­so gy­ve­ni­mo me­tus (jis mi­rė 28 me­tų), tar­si šir­dies krau­ju pa­ra­šy­tos ei­lu­tės apie sa­vo my­li­mą­jį bro­lį, su­ži­no­jus apie jo mir­tį: „ Bro­lio lai­do­tu­vė­se ne­da­ly­va­vau – nie­kas man ne­pra­ne­šė. Ta­da aš dir­bau Žin­čių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, Jo­na­vos valsč. Bend­ra­dar­biai ne­tu­rė­jo ma­no ad­re­so (tai bu­vo 1944 me­tai, dar te­be­vy­ko ka­ras). Pa­ra­šė mū­sų gi­mi­nai­tis Jo­nas Vo­sil­kus. Su­ži­no­ju­si aš tuoj va­žia­vau į Šiau­lius. Ke­lei­vi­nių trau­ki­nių dar ne­bu­vo, tai, pri­si­me­nu, va­žia­vau pre­ki­niais ant ang­lių. Pra­bu­vau Šiau­liuo­se tre­je­tą die­nų, apė­jau vi­sus jo ta­ke­lius, su­si­ti­kau su jo pa­žįs­ta­mais, iš­klau­si­nė­jau apie jo mir­tį ir lai­do­tu­ves Apie tai, ką su­ži­no­jau, pa­pa­sa­ko­siu, kai su­si­tik­si­me.“ (1972 02 17 laiš­kas) Pa­pa­sa­ko­jo, o vė­liau pa­vaiz­da­vo sa­vo kny­go­je „Ma­no bro­lis Alek­sas“.

As­me­ni­nis gy­ve­ni­mas – skur­das ir var­gas

S. Ja­siū­nai­tė vi­są lai­ką gy­ve­no dau­giau ne­gu kuk­liai, net te­le­vi­zo­rius jai bu­vo pra­ban­ga. Kai kar­tą pa­ra­šiau, kad apie jos bro­lį ruo­šiuo­si pa­sa­ko­ti per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją, at­sa­kė: „Lai­dą apie bro­lį per te­le­vi­zi­ją la­bai no­rė­čiau iš­girs­ti ir bū­siu dė­kin­ga, jei pra­ne­ši­te tiks­lų lai­ką. Pa­ti te­le­vi­zo­riaus ne­tu­riu. Su­ži­no­ju­si nuei­siu pas kai­my­ną“ (1973-05-12 laiš­kas).

Vi­sas ra­šy­to­jos as­me­ni­nis-bui­ti­nis gy­ve­ni­mas – tik­ras skur­das ir var­gas. 1972-05-18 man ra­šė: „Ma­no ke­lio­nė ge­gu­žės mėn. į jo­niš­kie­čius at­kri­to, nes pa­blo­gė­jo ma­no glo­bo­ja­ma li­go­nė. (Ne­ži­nau, ar mi­nė­jau, kad už bu­tą pri­žiū­riu ak­lą ir su­tri­ku­sio pro­to se­nu­tę).“

Jo­niš­kio ra­jo­no Skaist­gi­rio vi­du­ri­nės mo­kyk­los pio­nie­rių bū­rys va­di­no­si Al­fon­so Ja­siū­no var­du. Vai­kai ra­šė laiš­kus S. Ja­siū­nai­tei, pra­šė pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo bro­lį, svei­ki­no ją dau­ge­lio va­di­na­mų ta­ry­bi­nių šven­čių pro­ga. Vė­liau ra­šy­to­ja sa­kė, kad tai džiaugs­mo jai ne­su­teik­da­vo, ne­no­rė­da­vu­si veid­mai­niau­ti, ne­gi vai­kai kal­ti, kad juos pa­da­rė pio­nie­riais, to­dėl ji pa­tar­da­vo my­lė­ti tie­są, sa­vo tė­ve­lius, bro­lius ir se­se­ris. Ar­gi ga­lė­jo pio­nie­riams pa­sa­ko­ti, kad jos ir bro­lio idea­lai vi­siš­kai prie­šin­gi: jos – gi­lus ti­kė­ji­mas, bro­lio – su­si­ža­vė­ji­mas ko­mu­nis­ti­niais idea­lais, pa­si­ry­ži­mas už juos au­ko­tis. Už tai Al­fon­sas ku­rį lai­ką bu­vo įka­lin­tas Di­mit­ra­vos sto­vyk­lo­je, o sa­vo iš­ti­ki­my­bę jau­nys­tės idea­lams įro­dė, va­do­vau­da­mas Rau­do­no­sios ar­mi­jos žval­gy­bi­nei gru­pei, 1942-1944 me­tais vei­ku­siai Jo­niš­kio-Gruz­džių vals­čiuo­se. Ta­čiau tai nė kiek ne­truk­dė rū­pin­tis vie­nas ki­tu, my­lė­ti, net sa­vo kny­gą iš pra­džių bu­vo pa­va­di­nu­si „Ma­no bro­lis ko­mu­nis­tas.“ Al­fon­sas su­lau­kęs „ar­mi­jos iš­va­duo­to­jos“, ga­lė­jo užim­ti aukš­tą po­stą Vil­niu­je, ta­čiau li­ko Šiau­liuo­se ir, ap­si­nuo­di­jęs smal­kė­mis, mi­rė kaip di­džiau­sias skur­džius.

Kai 1982 me­tais man bu­vo pa­siū­ly­ta va­do­vau­ti tu­ber­ku­lio­ze ser­gan­čių vai­kų gy­dy­mo įstai­gai Ku­lau­tu­vo­je, pir­miau­sia ap­si­lan­kiau pas S. Ja­siū­nai­tę. Kar­tu pa­va­ži­nė­jo­me po kaž­ka­da bu­vu­sį gar­sų ku­ror­tą, ap­lan­kė­me ma­no bū­si­mą dar­bo­vie­tę. At­sis­vei­kin­da­ma ra­šy­to­ja iš­ta­rė: „At­va­žiuok, Pet­re­li, į Ku­lau­tu­vą. Nors pas mus Ku­lau­tu­vo­je la­bai gra­žu – pu­šy­nas, Ne­mu­nas, bet pa­siilgs­tu lau­kų pla­tu­mos, erd­vės akims pa­ga­ny­ti...“

Rug­sė­jo pir­mo­sios ir Mo­ky­to­jų die­nos pro­go­mis mu­du su žmo­na nuei­da­vo­me pa­svei­kin­ti Sta­sės Ja­siū­nai­tės, de­ja, nė kar­tą nea­tė­jo į gal­vą min­tis pa­klau­si­nė­ti mo­ky­to­jos apie jos pe­da­go­gi­nį dar­bą. Ne­su už­si­ra­šęs ir dau­gy­bės šil­tų pri­si­mi­ni­mų apie mo­ky­to­ją, ku­riuos yra pa­sa­ko­ję jos bu­vę mo­ki­niai ir jų tė­vai.

Kar­tą, pri­si­me­nu, ei­na­me su žmo­na pa­si­vaikš­čio­da­mi Ne­mu­no pa­kran­tė­mis. Žiū­ri­me, smė­lio kar­je­re kru­ta mo­te­riš­kė. Priei­na­me ar­čiau: Sta­sė Ja­siū­nai­tė gry­niau­sia­me smė­ly­je so­di­na bul­ves – pra­ka­sa duo­bu­tę, įde­da kuokš­te­lį mėš­lo, bul­vę ir už­ka­sa. Aš, žem­dir­bio vai­kas, to­kių da­ly­kų ne­bu­vau ma­tęs ir gir­dė­jęs – gry­niau­sia­me smė­ly­je so­din­ti bul­ves... Sa­vo kraš­te už to­kį „iš­ra­di­mą“ tik­rai bū­čiau iš­gar­sė­jęs. Nus­te­bęs klau­siu: „Ne­jau­gi čia užaugs bul­vės?“ „Ir dar ko­kios. Pa­ma­ty­sit.“

Nea­tė­jo į gal­vą min­tis pa­si­siū­ly­ti pa­dė­ti, tik pa­sa­kiau: „Ne­var­ki­te, ry­toj at­sių­siu vai­kų bū­rį – jie su ma­lo­nu­mu jums pa­tal­ki­nin­kaus.“ Vai­kams tai bu­vo pra­mo­ga – krykš­tau­da­mi pa­so­di­no po­rą krep­šių bul­vių. Ru­de­nį pa­si­tei­ra­vau: „Kaip užau­go bul­vy­tės?“ „La­bai gra­žios – už­teks iki nau­jo­jo der­liaus.“

Kas įam­žins at­mi­ni­mą?

S. Ja­siū­nai­tė tiek Lie­tu­vo­je, tiek sa­vo gim­ta­ja­me Jo­niš­ky­je be­veik „nuė­ju­si į po­grin­dį.“ Tik Ku­lau­tu­vo­je gat­ve­lė, ku­rio­je ji gy­ve­no, pa­va­din­ta S. Ja­siū­nai­tės var­du ir prie na­mo, ku­ria­me gy­ve­no, pri­tvir­tin­ta me­mo­ria­li­nė len­ta. Ma­tyt, taip ir liks neiš­girs­tas mon­sin­jo­ro Al­fon­so Sva­rins­ko pa­siū­ly­mas: „La­bai gra­žu, kad ku­lau­tu­vie­čiai įam­ži­no ir ger­bia S. Ja­siū­nai­tės at­mi­ni­mą. Bū­tų dar gra­žiau, kad ka­ta­li­kės mo­ky­to­jos var­du bū­tų pa­va­din­ta ir mo­kyk­la, ku­rio­je ji taip nuo­šir­džiai dir­bo.“ (A. Sva­rins­kas Ku­lau­tu­vo­je 1956-1957 m. kle­bo­na­vo, grį­žęs iš trem­ties, čia lan­ky­da­vo­si, šelp­da­vo už ti­kė­ji­mą iš „ta­ry­bi­nės mo­kyk­los“ iš­va­ry­tą skurs­tan­čią mo­ky­to­ją).

Gy­ve­ni­mas dar kar­tą nu­skriau­dė S. Ja­siū­nai­tę: jai taip ir ne­te­ko pa­ma­ty­ti nė vie­nos iš­leis­tos sa­vo kny­gos. Sa­kė, tik už „Gy­ve­ni­mo apy­sa­ką“ ga­vu­si au­to­ri­nio ho­no­ra­ro avan­są.

Kuk­lus ban­dy­mas pri­min­ti apie ra­šy­to­ją yra Kau­no ko­le­gi­jos po­lig­ra­fi­jos dės­ty­to­jo Ri­čar­do Venc­kaus 2004 me­tais, at­ro­do, mo­ky­mo tiks­lais iš­leis­ta S. Ja­siū­nai­tei skir­ta kny­gu­tė „Pel­kių lieps­ne­lės beieš­kant“. Jo­je yra ir ma­no pri­si­mi­ni­mų pluoš­te­lis „Aš nuo vai­kys­tės die­nų, kaip į bran­giau­sią da­ly­ką, spok­sau į li­te­ra­tū­rą“. Sa­vo 2008 me­tų pub­li­cis­ti­kos lei­di­ny­je „Žvilgs­nis nuo ma­no kal­no“ sky­re­lį „Ne­baig­ta apy­brai­ža“ sky­riau mū­sų kai­my­nei, mo­ky­to­jai, ra­šy­to­jai.

Ku­lau­tu­vo­je Sta­sės Ja­siū­nai­tės ka­po ra­my­bę sau­go liau­dies meist­ro Ipo­li­to Už­kur­nio Rū­pin­to­jė­lis. Kiek­vie­nais me­tais Vė­li­nių iš­va­ka­rė­se sa­vo ma­mos glo­bė­jai, są­ži­nės lais­vės kan­ki­nei už­de­gu žva­ku­tę ir vis re­to­riš­kai klau­siu: „Ko­dėl jai bu­vo skir­tas toks be ga­lo sun­kus že­miš­ka­sis gy­ve­ni­mas?“

Ti­kiuo­si, kad šie pri­si­mi­ni­mai pa­ska­tins jo­niš­kie­čius pa­svars­ty­ti, kaip įam­žin­ti sa­vo že­mie­tės at­mi­ni­mą. Tai ga­lė­tų bū­ti Sta­sės Ja­siū­nai­tės var­du pa­va­din­ta gat­vė, li­te­ra­tū­ros pre­mi­ja, li­te­ra­tū­ri­nis kon­kur­sas, nuo­la­ti­nė eks­po­zi­ci­ja mu­zie­ju­je ar bib­lio­te­ko­je. S. Ja­siū­nai­tės gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba ga­lė­tų su­teik­ti pui­kios me­džia­gos jei ne dak­ta­ri­niam, tai bent ma­gist­ri­niam dar­bui.

Jo­niš­kio kraš­to­ty­ri­nin­kai ar mu­zie­ji­nin­kai yra pa­jė­gūs pa­reng­ti ir iš­leis­ti kny­gą apie ne­pap­ras­to li­ki­mo sa­vo kraš­to ra­šy­to­ją. Jei­gu jo­niš­kie­čiai nu­spręs­tų iš­kel­ti iš už­marš­ties Sta­sę Ja­siū­nai­tę, esu pa­si­ruo­šęs jiems per­duo­ti vi­sus ra­šy­to­jos laiš­kus ir tu­ri­mą ki­tą me­džia­gą.

Pet­ro Bud­rai­čio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

S. Ja­siū­nai­tė tiek Lie­tu­vo­je, tiek sa­vo gim­ta­ja­me Jo­niš­ky­je ge­ro­kai pri­mirš­ta.

Ku­lau­tu­vo­je Sta­sės Ja­siū­nai­tės ka­po ra­my­bę sau­go liau­dies meist­ro Ipo­li­to Už­kur­nio Rū­pin­to­jė­lis.

Laiš­kai, ku­riuos Sta­sė Ja­siū­nai­tė ra­šė Pet­rui Bud­rai­čiui.

Pet­ras Bud­rai­tis