Laimi geriausios iš „nesąmonių“: apie neadekvatumų sėkmę

Lai­mi ge­riau­sios iš „ne­są­mo­nių“: apie nea­dek­va­tu­mų sėk­mę

pro­f. Gin­tau­tas Ma­žei­kis

Po "Bix" bu­vo Ri­man­to Kmi­tos „Pie­ti­nia kro­ni­kas“. Ži­no­ma, ša­lia jų bu­vo vi­sa ai­bė ki­tų ana­lo­giš­kų, pa­ra­le­li­nių, ne­pa­na­šių pro­jek­tų ir kū­ri­nių: "Ly­giai­ly­ja", "Gin‘Gas", Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos „Vi­rus“ ir ki­ta. Kuo jie iš­si­sky­rė? – sa­vo nea­dek­va­tu­mu bend­ro­sioms nor­moms ir tra­di­ci­niams lū­kes­čiams. Jie bu­vo pa­ra­dok­sa­lūs: tai, kas su­kur­ta „sa­vo vie­to­je“ ir kar­tu „ne­sa­va­vie­čiai“, nes grio­vė tai, kas trūni­jo vi­du­je.

Kaž­ka­da ŠU Hu­ma­ni­ta­ri­nia­me fa­kul­te­te bu­vo ati­da­ry­tas ak­muo iš­si­gal­vo­tam he­ro­jui: „Hen­kus He­penč­kus (1962–1562)“ – tai vi­siš­ka ne­są­mo­nė, to­dėl ir bu­vo la­bai ge­rai, pa­gal ana­lo­gi­ją Jur­gio Ma­čiū­no “Fluxus” Niu­jor­ke, bu­vo ge­riau­sia iš kvai­lys­čių, to­dėl la­bai ge­rai.

Trūni­ji­mas pa­si­reiš­kia tra­di­ci­nio ra­cio­na­lu­mo ir „adek­va­čių“ spren­di­mų pro­pa­ga­vi­mu. „Pa­gal­vok sa­vo pro­tu“, „svei­kas pro­tas sa­ko, kad“, „būk sa­vo vie­to­je“, veik „sa­vo lai­ku“ – tai vis tra­di­ci­nio ra­cio­na­lu­mo orien­ty­rai. Jis, tra­di­ci­nis ra­cio­na­lu­mas, tu­ri ome­ny­je: ne­pūsk prieš vė­ją, neiš­si­šok, ne­kišk no­sies, žiū­rėk sa­vo nau­dos, da­ryk kaip vi­si.

Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys, Aly­tus... yra tra­di­ci­nio, trū­ni­jan­čio, ra­cio­na­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mai. Ta­čiau ar sėk­min­ga pa­sau­lio kul­tū­ros, po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos rai­da re­mia­si šiais „svei­ko“ pro­to prin­ci­pais? Jei bū­tų taip, ne­bū­tų jo­kių nau­jų idė­jų pro­ver­žių ar se­nos „ge­ros“ pro­duk­ci­jos ir ga­my­bi­nių įren­gi­mų nai­ki­ni­mo, ra­di­ka­laus vei­kian­čių tech­no­lo­gi­jų kei­ti­mo.

Tra­di­ci­nis pro­tas sa­ko: jei dar ge­rai vei­kia, kam lau­žy­ti, o nea­dek­va­tus, eks­cent­riš­kas, nuo­lat į rai­dą at­si­su­kęs mąs­ty­mas kvie­čia: lau­žyk, net jei tai nau­ja, ir kurk kaž­ką skir­tin­go, ant­raip su­lau­žys ta­vo kon­ku­ren­tai. Sun­ku nu­ro­dy­ti bent vie­ną „pro­ver­žio“ sri­tį, ku­ri bū­tų va­do­va­vu­sis tra­di­ci­niu ra­cio­na­lu­mu.

Dar blo­giau, kai tra­di­ci­nio mąs­ty­mo bas­tio­nu tam­pa uni­ver­si­te­tas. Ta­čiau kaip tai rei­kė­jo ar dar rei­kia paaiš­kin­ti vie­tos po­li­ti­kams ir jau be­veik mi­ru­sio uni­ver­si­te­to va­do­vy­bei, kad ne­ga­li­ma iš­lik­ti kon­ku­ruo­jan­čia­me pa­sau­ly­je mąs­tant tra­di­ciš­kai ir va­do­vau­jan­tis „svei­ku pro­tu“? „Svei­kas pro­tas“ yra tai, kas žmo­gų “išlaisvina” nuo ga­li­my­bės bū­ti ori­gi­na­liam ir kū­ry­bin­gam, nuo šan­so bū­ti eks­cent­riš­kam“. „Neiš­si­šok“ reiš­kia „ne­būk ori­gi­na­lus“, „ne­su­gal­vok nie­ko nau­ja“.

Pa­me­nu Šiau­lių mies­to žur­na­lis­tų ir me­ni­nin­kų de­ba­tus apie “Me­no fab­ri­ko“ sta­ty­bą vie­na­me iš ap­leis­tų, su­de­gu­sių bu­vu­sio „El­nio“ ga­myk­los pa­sta­tų.

Praė­jo pa­kan­ka­mai lai­ko, kad api­bend­rin­tum: ga­li­ma bu­vo ras­ti kur kas per­spek­ty­ves­nį ir ma­žiau kai­nuo­sian­tį pa­sta­tą pro­jek­tui įgy­ven­din­ti. Ta­čiau kar­tu su svei­ko pro­to ir są­ži­nės ar­gu­men­tais bu­vo iš­mes­ta ir avan­tiū­ra. O avan­tiū­ra yra ki­tas nea­dek­va­tu­mo var­das, ge­bė­ji­mas ne­si­va­do­vau­ti „svei­ku pro­tu“.

Pri­min­siu, bu­vo lai­mė­ta še­šių mi­li­jo­nų eu­rų eu­ro­pi­nė pa­ra­ma, pa­rink­ta vie­ta su vi­sais pri­va­žia­vi­mais, ta­čiau pa­si­rink­tas abe­jo­ti­nas pa­sta­tas su gin­čy­ti­nu re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tu. Ta­čiau ne­kal­bė­ki­me apie griu­vė­sius. Bu­vo pa­si­telk­ti ir ki­ti tra­di­ci­niai ar­gu­men­tai prieš pro­jek­tą, ku­rių svar­biau­sias bu­vo “svei­ko proto”: ta­py­to­jams ar skulp­to­riams ne­rei­kia (konk­re­tūs in­ter­viu), nes neap­si­mo­ka.

Pir­miau­sia to­kios erd­vės yra ski­ria­mos ne ta­py­to­jams ir ne skulp­to­riams, net ne vie­tos dai­nų ir šo­kių cho­rams, ne ama­ti­nin­kams ir mez­gė­jams, o pro­gra­mi­šiams, di­zai­ne­riams, ar­chi­tek­tams, rek­la­mos ga­min­to­jams, su me­nais su­si­ju­siems mar­ke­tin­gis­tams, ko­mu­ni­ka­ci­jos agen­tū­roms, so­cia­li­nių tink­lų ins­ti­tu­tams, miš­rių tech­no­lo­gi­jų kū­rė­jams ir pla­tin­to­jams.

Ta­čiau ir net ne tie­sio­giai jiems. Kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų fab­ri­kai, pa­na­šiai kaip Vil­niu­je ir Kau­ne, la­bai po­pu­lia­rios (ple­čia­si ir Šiau­liuo­se) bend­ra­dar­bys­tės erd­vės (co-wor­king spa­ce) ar­ba HU­B'ai („HUB Šiau­liai“), yra ne šiaip smul­kių įmo­nių spie­čius, o vie­ta, kur įga­li­na­mas dar­bo ar­ba ge­bė­ji­mų pa­si­da­li­ji­mas. Me­nas be šiuo­lai­ki­nio dar­bo ir ge­bė­ji­mų pa­si­da­li­ji­mo, be glo­ba­lių ko­mu­ni­ka­ci­jų ir be mo­der­nių tech­no­lo­gi­jų tė­ra as­me­ni­nis poe­tų ir ta­py­to­jų pa­si­rin­ki­mas.

Kū­ry­bi­nės bend­ra­dar­bys­tės erd­vės įga­li­na lais­vai sam­do­mus dar­buo­to­jus (freelancer‘ius) grei­čiau­siai ir efek­ty­viau­siai siū­ly­ti sa­vo pa­slau­gas. Tai yra pui­kios vie­tos klas­te­ri­za­ci­jai. To­kias bend­ra­dar­bys­tės erd­ves ir cent­rus kom­pa­ni­jos ati­da­ri­nė­ja ir be jo­kios ES pa­ra­mos. Me­no fab­ri­kas ga­li skir­tis tik sa­vo di­des­ne spe­cia­li­za­ci­ja kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų sri­ty­je. Bū­tent to­kie „fab­ri­kai“ yra mo­der­nus dar­bo pa­si­da­li­ji­mo, klas­te­ri­za­ci­jos, ekos­fe­ros pa­vyz­dys.

Kaž­ka­da, tik for­muo­jan­tis Šiau­lių uni­ver­si­te­tui, bu­vo pa­siū­ly­tą reng­ti che­mi­kus „Ma­žei­kių naf­tai“, ir ji bu­vo pa­si­ren­gu­si fi­nan­suo­ti stu­di­jas. Re­mdamasis sa­vo iš­tek­lių su­pra­ti­mu ir svei­ku pro­tu ŠU at­si­sa­kė. Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas mie­lai pe­rė­mė pa­na­šias ini­cia­ty­vas. Ko­lum­bas nie­ka­da ne­bū­tų ra­dęs Ame­ri­kos, jei bū­tų va­do­va­vę­sis pa­na­šiais pa­grįs­tu­mo prin­ci­pais. Nė vie­nas moks­las ne­si­vys­to to­kiu bū­du. Eins­tei­nas il­gą lai­ką bu­vo lai­ko­mas keis­tuo­liu ir ap­si­šau­kė­liu, iki kol pa­sau­lio fi­zi­kai, po daug dve­jo­nių, ėmė skai­ty­ti jo re­lia­ty­vu­mo teo­ri­ją.

Kau­no LEZ va­do­vau­ja­si vei­kiau eko­no­mi­nės avan­tiū­ros prin­ci­pais ir čia yra jo sėk­mė. Ar­ba tie, ku­rie Kau­ne, Vil­niu­je in­ves­tuo­ja į krip­to­va­liu­tų ka­syk­las, ati­da­ry­da­mi di­džiu­lius fab­ri­kus, yra, aiš­ku, nea­dek­va­tūs. Jie avan­tiū­ris­tai, bet su gal­va. To­dėl sėk­mė juos ly­di. Ar „svei­ko pro­to“ ar­gu­men­tai bū­tų pa­kan­ka­mi ir pa­lai­ky­tų to­kio ti­po vers­lus? Juk tra­di­ci­nio mąs­ty­mo žmo­gui – tai yra vei­kiau be­pro­ty­bė.

Šian­dien nea­dek­va­tu­mas, su­si­jęs su ne­sa­va­lai­kiš­ku­mu, ne­sa­va­vie­tiš­ku­mu ir net su ne­sa­vap­ro­tiš­ku­mu, tam­pa sėk­min­gos ri­zi­kos šal­ti­niais. Taip, kal­bu apie ri­zi­kas, kur tei­sin­gu­mas ir niek­šy­bė yra sun­kiai at­ski­ria­mi, kur ap­gau­lė žen­gia kar­tu su sėk­me.

Kul­tū­ros sfe­ro­je šie prin­ci­pai vei­kia daug stip­riau: no­ri bū­ti kam nors įdo­mus, da­ryk tai, kas ne­tin­ka svei­kam pro­tui, kas nea­dek­va­tu. O kai tik tai, kas ta­po sėk­min­ga pra­dė­jo įgy­ti nor­ma­lu­mo bruo­žų, pa­ban­dyk tai su­lau­žy­ti.

Blo­giau­sia yra nos­tal­gi­niai pri­si­ri­ši­mai: prie „Nuk­lo­no“, „Tau­ro“ te­le­vi­zo­rių ga­myk­los, „Vai­ro“, Pa­ne­vė­žy­je „Ek­ra­no“ ... Dar bus pri­si­ri­ši­mas prie ŠU. Blo­giau­sias. Juk šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je prie­ky­je yra tik iš­ma­nūs be­pro­čiai. Ir jie yra ko­lum­bai. Lai­mi sėk­min­giau­sios iš ne­są­mo­nių.

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

Griu­ve­na, ne­ta­pu­si Me­nų in­ku­ba­to­riu­mi.