Naujausios
Šokis reikalingas ir dramos teatrų scenose
„Laimės žodynas“ neišmokys, kaip tapti laimingam, bet šokio ir judesio būdu jis atskleis laimės prigimčių sūkurį, kurio pagauti mes priartėsime prie kiekvieno žmogaus vidinėje realybėje egzistuojančios visatos“, – šiais žodžiais teatras pristato premjerą „Laimės žodynas“.
Vienos dalies šokio spektaklį kūrė patyrusi garsių Lietuvos menininkų komanda – Auksinių scenos kryžių laureatai choreografė Agnija Šeiko, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis. Dramaturgė Sondra Simana ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis jau kelerius metus sėkmingai bendradarbiauja su Šeiko šokio teatru. Su choreografe Dovile Binkauskaite A. Šeiko pažįstamos nuo vaikystės.
Spektaklyje vaidina Aidas Matutis, Arnoldas Jalianiauskas, Dalius Jančiauskas, Inga Jarkova-Bučienė, Josif Baliukevič, Juozas Bindokas, Lina Bocytė, Mindaugas Jurevičius, Monika Geštautaitė, Monika Šaltytė, Nomeda Bėčiūtė, Rimanta Krilavičiūtė, Rusnė Navickaitė, Saulius Eduardas Pauliukonis, Severinas Norgaila ir Tautvydas Galkauskas.
Pokalbis apie premjerą – su choreografėmis A. Šeiko ir D. Binkauskaite.
– Valstybinis Šiaulių dramos teatras savo repertuare turės šokio spektaklį – kas lėmė, kad kuriate Šiauliuose?
A.Š.: – Man atrodo, pagaliau teatrai suprato, kad šokis reikalingas ir dramos teatrų scenose. Čia – Nomedos Šatkauskienės, meno vadovės, idėja. Kiek paskutiniu metu stebiu Šiaulių dramos teatro veiklą ir jo repertuarą, matau, kad jis bando ieškoti naujų, įdomesnių formų, pavyzdžiui, projektas su autobusu (spektaklis „Pakeliui“ – red. past.), stengiamasi uždengti skirtingesnį lauką. Iš tikrųjų, man atrodo, labai keičiasi pati vaidybos maniera ir mokykla, aktoriams reikia naujų būdų ir metodų.
Mane labai džiugina, kad Nomeda stebi visą Lietuvos lauką, įdomius žmonių darbus, kviečia labai skirtingus režisierius. Mačiau, ir A. Špilevojus čia statęs, žinau, kad Gildas (Aleksa – red. past.) atvažiuoja.
– Ar anksčiau turėjote kūrybinių ryšių su Valstybiniu Šiaulių dramos teatru ar apskritai Šiauliais?
A. Š.: – Tik tiek, kad atvažiuodavome rodyti spektaklius. Nuolat jutau Nomedos stebėjimą, ji seka mūsų veiklą, būdavo jos kritinių straipsnių, atveždavo į mūsų spektaklius studentų. Mūsų pirmasis pokalbis buvo jau labai seniai, gal prieš kokius 4-erius metus, kad ji labai norėtų, jog pastatytume šokio spektaklį Šiauliuose.
– Ar didelis iššūkis buvo dirbti su aktoriais – įvairaus amžiaus, įvairios šokių patirties?
A. Š.: – Iššūkis ir drauge didžiulis malonumas. Mes labai sąmoningai rinkomės, tai yra grupė nuo jauniausio iki vyriausio. Žinojome, kad yra labai skirtingas patirtis turintys žmonės, tačiau tiek aš, tiek ypač Dovilė turi labai daug patirties su neprofesionaliais šokėjais – kaip pasiekti rezultatą, jų buvimą ir susijungimą su kūnu.
Anksčiau teatre apie šokį vyravo supratimas, kad jis yra labiau iliustratyvus arba papildantis draminį veiksmą. O mes kalbame apie šokį kaip apskritai buvimą, apie aktoriaus būseną ant scenos.
D. B.: – Tai yra specifinė grupė. Patirties, dirbant su ne šokėjais, o tiesiog žmonėmis, tikrai yra. Man buvo pačiai įdomu stebėti, kuo skiriasi ši grupė nuo kitų nešokančių – vis dėlto čia yra scenos žmonės, menininkai, jų vidinis pasaulis tikriausiai yra labai turtingas. Jie atsistoja scenoje ir, atrodo, jau viskas yra, nieko nereikia daryti. Yra ir kitų jų įpročių, atsiradusių gyvenant scenoje, prisitaikant prie scenos reikalavimų, kurių galbūt mūsų darbe ir nereikėtų. Mūsų darbas, uždavinys – nuimti tai, ko nereikia. Bet šiaip čia yra nuostabi grupė: labai motyvuoti, labai įsitraukiantys, labai smalsūs žmonės, norintys pažinti kūną, sužinoti, kaip su juo būti, kaip jį jausti. Labai įdomu dirbti su šia grupe.
– Kada pradėjo keistis požiūris į šokį teatre?
A. Š.: – Europiniame kontekste prasidėjo seniai, manau, septyniasdešimtieji–aštuoniasdešimtieji metai. Pas mus buvo kitokia politinė situacija. Atėjo bangos, kai ir šiuolaikinis šokis pradėjo būti aktyvesnis, jo atsirado ženkliai daugiau, pradėjo įsileisti šokį į teatrą. Paskutinius keliasdešimt metų tikriausiai po truputį tas judesys vyksta, o dabar – ypač. Neseniai su kolega Mantu Stabačinsku kalbėjome, kad labai daug choreografų dabar dirba kartu su režisieriais. Ir jau nebe ta prasme, kad pastatei šokį, reikalingą istoriniame veikale, bet choreografas visada yra šalia, labai natūraliai judesys įtraukiamas į draminį veiksmą.
– Spektaklio pristatyme rašoma, jog „kūrėjus įkvėpė vienas įdomus ir jiems netikėtas aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio biografijos faktas – jaunystėje Saulius šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje“. Spektaklis gimė nuo šios istorijos?
A. Š.: – Ne, tai buvo vienas iš inspiracijos šaltinių. Mums teatras pasiūlė temą apie laimę ir mes gal prieš metus atvažiavome tik su tuo vienu žodžiu, sąmoningai neruošdami jokios medžiagos. Pradėjome laboratorijas nuo fizinio judėjimo ir stebėjome, kur tai gali mus nuvesti. Žinoma, Saulius su savo judesine istorija ir buvimu kartu su Modriu Tenisonu turi išskirtinumą. Kultūriniame lauke ir rezistencinėje Lietuvos istorijoje Modrio Tenisono Kaune buvimas buvo be galo svarbus, bet tai labai plati ir visai kita kryptis. Mes daug kalbėjomės su Sauliumi, jis atnešė parodyti Modrio Tenisono repeticijų eskizus. Galbūt buvo keletas scenų, kurios yra inspiruotos jo piešinių, to mes neakcentuojame, bet, nori nenori, tampa kažkokiu sluoksniu.
Statomas šokio spektaklis dažnai turi įvairių įkvėpimo sluoksnių, dėliojimo, nėra labai vienalytis. Įvairūs sluoksniai nebūtinai galutiniame rezultate yra atpažįstami. Čia kūrybiniai metodai.
Laimės paieškos
– Kaip vyko kūrybinė laboratorija? Ieškojote žodžių „Laimės žodynui“?
D. B.: – Pati pradžia buvo judesinės laboratorijos, viskas prasidėjo nuo kūno, nuo susipažinimo su kūnu, nuo įsikūnijimo, nusileidimo į savo kūną. Kitas žingsnis buvo pavasarį, su tekstu dirbo Sondra Simana. Visi rašėme apie tai, kas mums yra laimė, tokia buvo viena iš užduočių, iš jos ji vėliau sukūrė „Laimės žodyną“.
– Kokie vyravo atsakymai, kas yra laimė?
A. Š.: – Kai perskaitai žodyną, galvoji, kad tai yra viskas: nuo visiškai kasdieniškų iki labai globalių, egzistencinių dalykų. Bet iš esmės – be galo daug kasdienybės, mažų dalykų. Pasiremdami žodynu, bet eidami per kūną, kuriame būsenas apie neapčiuopiamumą ir būsimą.
– Ar platus gavosi žodynas?
A. Š.: – Platus! Ir jis nesibaigiantis. Svarstome, kaip galėtume įtraukti ir žiūrovo pasakymus, kas jiems yra laimė. Žodynas yra nuolat pildomas, labai atviras. Kiekvienam iš mūsų laimė gali vis dėlto būti labai skirtingi dalykai. Mūsų kostiumų dailininkė Sandra sako: laimė tuo pačiu gali būti labai nelaimė. Kažkam – didžiulė laimė, kitas pasižiūri, Dieve, kokia nelaimė!
– O kaip jūs atsakėte į šį klausimą?
A. Š.: – Aš dalyvavau kūrybiniame rašyme, bet tolimesniame etape sąmoningai atsitraukiau. Vis dėlto mano pačios laimės išgyvenimai yra labai trumpi ir įvyksta netikėčiausiais momentais. Vienareikšmiškai išgyvenu laimės akimirkas šičia, kai įvyksta kažkoks stebuklingas susijungimas, ar tai būtų santykis tarp žmonių, ar, pavyzdžiui, muzikos šokio, šviesos susijungimas.
D. B.: – Labai nenuspėjamas, labai netikėtas pilnumo, visumos išgyvenimas, kai atrodo, viskas sukrenta, susideda į savo vietas. Savo laiku, savo vietoje atsitinka. Tokia pilnatvė, ramybė – vadinasi, viskas gerai.
– Dažnai apie būseną sakome: sunku nusakyti žodžiais. O ar galima tai parodyti judesiu, šokiu?
A. Š.: – Tada įrankis ir yra šokis – ko nenusakome ir ko nenorime įdėti į konkretų žodį, kuris turi apibrėžtį. Kiekvienas žodis turi pradžią ir pabaigą. Kad ir koks galėtų būti platus žodis, jis vis tiek viską labai sukonkretina. O šokis palieka labai daug erdvės ir galimybės neapibrėžtumui egzistuoti. Nors turi aiškią formą, aiškų brėžinį, aiškų buvimą, vis tiek jame yra labai daug erdvės.
– O kiek svarbūs spektaklyje žodžiai, garsas?
– Garso takelis yra visiškai lygiavertiškas. Tokį sprendimą priėmėme nuo pat pradžių. Aktoriai darė daug įrašų, jų tekstai, jų žodžiai ir balsai yra garso takelyje kaip vienas iš pagrindinių elementų.
Neapčiuopiama ir tikra
– Spektaklyje šoka šešiolika aktorių, kiekvienas jų turi savo liniją?
– Kai kalbame apie laimę, kalbame ir apie individualius potyrius, būsenas, ir apie kolektyvinius, bendrus. Taip kuriame ir patį spektaklį. Yra daug bendrų, masinių scenų, bet galų gale yra labai individualus priėjimas prie kiekvieno ir kiekvienas turi savo trumpus solo, savo labai individualią medžiagą. Tai nėra baleto trupė, tai nėra kordebaletas, kur turi 32 gulbes sustatyti vienodai, nėra „Žuvėdros“ ansamblis, kur esmė – vienodumas. Mūsų tikslas buvo kiekvieną iškrapštyti, norisi labai juos išlukštenti. Nekeliame reikalavimo tapti šokėjais, svarbus jų individualus buvimas, tai yra be galo įdomu. Jie tiesiog yra šešiolika skirtingų žmonių, net ir kostiumai yra be galo skirtingi.
– Spalvingų kostiumų medžiaga atkeliavo net iš Afrikos?
– Taip! Nežinau dėl kokybės, bet užmanymas buvo, kad jie būtų su raštais, skirtingų spalvų.
– Dirbate su stipria komanda, žinomomis asmenybės. Pristatykite plačiau.
– Pasikviečiau Dovilę kartu kurti choreografiją, nes ji turi itin daug patirties, kad atsirastų kūno judėjimo kokybė.
Su mumis kaip asistentė dirba Inga Kuznecova. Pirmą kartą dirbame su Mantvydu Pranuliu, kompozitoriumi, labai nuostabi pažintis, mano laimės atradimas. Labai lengva visiems kartu dirbti, jis labai intuityviai jaučia šokį, judesį. Ir mąstome panašiomis kategorijomis.
Sandra, Sigutė – patikrinta komanda. Komandoje labai svarbu, jeigu sakome „žalia spalva“, panašią žalią spalvą ir įsivaizduojame, susikalbame. Brangini žmones, su kuriais susikalbi, žinai, kad gali visiškai pasitikėti. Vieni kitus labai papildome, sprendimai atsiranda labai natūraliai.
– „Kalėdos“, „rojus“ – teko girdėti tokius žodžius apie spektaklį. Kur tuomet išties vyksta veiksmas?
– Scenografija turi pasakiškumo, barokiško puošnumo. Labai įdomu: tarsi labai netikroviška, labai netikėta erdvė, kostiumai yra tarsi pakylėjantys, labai nekasdieniški, o mes per judesį norime kalbėti apie labai tikrus, fiziškus dalykus. Ta jungtis, man atrodo, yra labai įdomi, jie tarsi atsiranda kažkokioje keistoje, nenusakomoje erdvėje. Siekėme, kad tai nebūtų nusakoma, konkreti vieta.
– Nes laimė neapčiuopiama?
– Ir mes judesiškai labai daug dirbame apie neapčiuopiamumą – tik susiformavo kažkas ir pradingo. Kodėl dabar reikalinga daug išorinių veiksnių sukurti laimei? Naudojimai kažkokių stimuliacijų. Ta grybiena, ką matome scenoje, debesiukai tarsi iš grybų padaryti, aišku, jie turi netikroviškumo nuorodą. Kostiumai irgi tarsi yra haliuciogeniškos nuorodos. O mes kalbame apie labai tikrą – bandome ieškoti tikro buvimo lyg ir netikroje aplinkoje.
Meno priartėjimas prie žmogaus
– Agnija, esate šokio pašaukta nuo vaikystės, tai irgi, ko gero, vienas iš laimės segmentų?
A. Š.: – Labai įdomu, mes su Dovile esame šokusios kartu tame pačiame vaikų kolektyve, augusios kartu, paskui studijavome skirtinguose kursuose. Aš išvažiavau mokytis, Dovilė irgi studijavo įvairiose mokyklose. Kartais galvoju: čia irgi yra laimė, kai gali su žmogumi, kuriuo eini labai paraleliai, kurti kartu.
– Sezono Šiauliuose pradžia ypatinga: režisierės yra moterys, Auksinio scenos kryžiaus laureatės. Spektaklį „Patina“ jau pristatė Eglė Švedkauskaitė, dabar „Laimės žodyną“ sukūrėte jūs.
A. Š.: – Aš labiau džiaugiuosi, kad kuria moterys. Dabar Lietuvos teatre, man atrodo, atėjęs moteriškas periodas. Aišku, džiugina, kad šiek tiek nueina patriarchalinis laikas. Kuo dar džiaugiuosi, kad lytis nebefigūruoja. Buvo periodas, kad būtinai moteris turi dalyvauti, o taip norėtųsi, kad kurtų stiprūs menininkai ir viskas. Nebūtų vadovaujamasi jų lytiškumu gerumo prasme.
– Galbūt Šiaulių dramos teatras išgyvena savotišką pakilimą?
A. Š.: – Man atrodo, tiek Panevėžys, tiek Šiauliai. Apskritai Lietuvos teatras labai transformuojasi ir keičiasi, labai įdomu, kokie procesai vyks.
– Kuriate ne tik didžiuosiuose miestuose, važiuojate ir į regionus. Nesate iš tų, kurių nuomone reikia vežti žmones į Vilnių? Matote prasmę atvykti?
A. Š.: – Matau prasmę. Ir tyrimai yra padaryti, kad geriau atvežti trupę. Visgi susitikimas su profesionaliu menu jų terpėje yra be galo svarbus. Kūrėjai sąmoningai kuria mažo formato pastatymus, kurie galėtų būti išvežami, bet jie yra visiškai tokio paties lygio ir kokybės menine prasme. Taip išnyksta hierarchija – mes atvažiuojame, susitinkame su vietine bendruomene. Jei tęstume laimės temą, irgi labai daug laimės valandų tada išgyvenu. Susitikimai su žmonėmis yra be galo svarbu. Nukreipiame daug jėgų per šokio asociacijos veiklas, darome įvairias rezidencijas, aš pati praeitą vasarą keturias dienas dirbau su Visagino moterimis, vedėme workshop'us. Kaip aš sakau: jei visi mokosi iš panašių vadovėlių, ar būtum Vilniuje, ar kaimelyje, lygiai taip pat visi turėtų turėti galimybę susipažinti su įvairaus žanro profesionaliu menu.
D. B.: – Svarbu meno priartėjimas prie žmogaus. Kartais menininkai kuria patys sau, tarsi atsiskiria nuo tikrovės, realybė labai nutolsta nuo meno pasaulio. Norisi, kad atskirtis mažėtų, kad pamatytume, kaip gyvena ta galbūt nematoma žmonių pusė. Nuostaba gal nėra didelė, bet pajunti, kad yra kitaip, pamatai, kad gyvenimas vyksta kitaip, sutinki šiek tiek kitokį pasaulį.
– Ar Šiauliuose radote to „kitaip“?
A. Š.: – Mes labai hermetiškai gyvename, 2 minutės iki teatro. Sakau, per tas 5 savaites reikia bent pasivaikščioti, pajausti miestą. Anksčiau Šiauliuose tiek ilgai nesu buvusi. Pojūtis pasikeitęs, lyg gyvumo daugiau. Kadangi aplinka tampa labai artima, pradedi stebėti, kas vyksta. Labai įdomių procesų atsiranda. Kiek kviestinių spektaklių! Čia būnant pačių įvairių spektaklių iš įvairių teatrų pasižiūrėjome. Aišku, norėtųsi daugiau miestą pažinti, bet labai sudėtinga, kai dirbi labai intensyviai tik su trupe.
– Apibendrinant – ar apskritai įmanoma atsakyti į klausimą, kas yra laimė?
A. Š.: – Tai vienas iš klausimų, apie kurį norisi kalbėtis, bet ne atsakyti. Net kai laimę pajunti, bijai net pajudėti, nes nebeliks – įvardijimas, įkonkretinimas gali pradanginti stebuklą.
D. B.: – Gal ne tiek atsakyti norisi, kiek palikti ir stebėti, kada ištiks ta laimė, kaip ji atsiranda ir kaip išeina.
