Naujausios
Kada jis tam suranda laiko, galima tik spėlioti. Ypač, kai žinai, jog jau senokai kasdienybė užimta neeiliniam sumanymui – knygoms apie tikrą Sąjūdžio istoriją. Išleidęs pirmąją dalį, jos autorius dirba prie antrosios. O artimiausiuose planuose dar ir naujos dramos, šįkart – apie Adomą Mickevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną.
Jūsų dėmesiui – tai, ką įvairiais metais pavyko užfiksuoti, pakalbinus šį talentingą kūrėją ir bičiulį – Baltijos asamblėjos, J. Keliuočio, V. Kudirkos, L. Rėzos, I. Simonaitytės, „Varpų“, Vaižganto premijų laureatą, taipogi ištraukos iš kelių jo laiškų.
Net nesitiki, kad visada jaunatviškam, pilnam netikėčiausių kūrybinių idėjų Arvydui Juozaičiui balandžio 18-ąją sukanka 70.
––-
2016 m. rugsėjis
– Kai pradedi gilintis į Jūsų biografiją, kažkiek net sutrinki: olimpinis prizininkas ir filosofijos daktaras, Sąjūdžio tribūnas ir ministro pirmininko patarėjas, aukštosios mokyklos dėstytojas, rašytojas, diplomatas, Tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas ir... Ir visur – neatsitiktinis, svarbus, įdomus. Kaip pasakojo Algimantas Baltakis, rytinis bėgimas tarp Vilniaus pušynų neretai užsibaigdavo arbatos gėrimu šeštą valandą jo bute, nes poeto namuose jau degdavo žiburys. Regis, sportas ir šiandien padeda pradėti naują dieną?
– Sunku atsakyti į šį erdvų klausimą, tad pabrėšiu tik štai ką – Sąjūdį. Sąjūdis buvo daugelio gyvenimo viršūnė. Viršūnių viršūnė, o mano laimė – kad buvau ne tik Sąjūdžio tribūnas. Pirmąją vasarą, pirmus tris lemiamus 1988 metų mėnesius, kaip patyriau, buvau laikytas judėjimo ideologu. Tai dėl paprastos priežasties – balandžio mėnesį perskaityto viešo pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“. Pranešimo tekstas buvo padaugintas, įtariu, kokiu šimto tūkstančių egzempliorių tiražu, perskaitytas per „Amerikos balsą“ (Romo Sakadolskio balsu). O tai reiškė, kad, kur bepasirodydavau, būdavau pasitinkamas kaip „balandžio tezių“ autorius. Iki pat Steigiamojo suvažiavimo (spalio pabaigoje) kitos ideologijos Sąjūdis neturėjo. Nebent ideologija galima laikyti ir tarpines tezes – „Sąjūdžio žinių“ koncepciją, kuri paskelbta šio laikraščio trisdešimt trečiajame numeryje.
Antra, buvau ir „Sąjūdžio žinių“ redaktorius-leidėjas, o tos vasaros „Sąjūdžio žinios“ – tai ir pats judėjimas, ne vien žinios. Jeigu tik ilgiau užtrukdavo numerio išleidimas, jau ir suaidėdavo baisus nerimas visoje Lietuvoje: „Nejaugi jau užsmaugė?“ Žodžiu, tą vasarą, kol Sąjūdis neturėjo jokio oficialaus adreso, kol apie jį nebuvo jokios viešos informacijos (tik vienas kitas atsargus pabaksnojimas komunistinėje spaudoje ir nieko, o nieko per LTV ir radiją), nuolatinė būstinė, veikianti dieną, buvo žinoma visiems Lietuvos pirmeiviams – Lenktoji gatvė, 69. Vilniuje, Žvėryne.
Sakau tai tarsi girdamasis? Ką gi, žmogus yra nuodėminga būtybė, o ir šis mūsų pokalbis – savos rūšies savigyra. Tačiau mane nuolat juokina dabartinių istorijos rašytojų „aklumas“ – tarsi tyčia nenorima matyti, kaip veikė pirmųjų mėnesių organizacija. Ir kai net to meto kovos draugai, rašydami istoriją, nutyli „Lenktosios 69 fenomeną“, – rankos nusvyra. Taip klijuojama nauja mitologija, o Lietuvos vaduotojų – jau legionas.
– Žinant įvairiapusius gabumus, pasiekimus, gana netikėtos atrodo ekonomikos mokslų studijos. Kas jas apsprendė? Na ir, žinoma, kokį pėdsaką paliko?
– Labai paprastas gyvenimo aplinkybių diktatas. Būčiau stojęs į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, labai norėjau studijuoti astrofiziką. Bet spręsti reikėjo to meto tikslo – Olimpinių žaidynių Monrealyje – fone. Mokytis ekonomikos mokslų fakultete (Pramonės ekonomikos) tuo metu buvo gana lengva. Be to, man padėjo ir dekanas su prodekanu, ypač pastarasis, doc. Jonas Grigoras, leidę sudaryti individualų mokymosi planą. Ir vis vien olimpiniais metais teko išeiti akademinių atostogų.
– Filosofija, be abejonės, tai, be ko Arvydą Juozaitį sunku įsivaizduoti. Kada ir kokiom aplinkybėm ji teikėsi Patį susirasti?
– Po Olimpinių žaidynių grįžti į ekonomiką? Ne, ne. Ir tada atėjo į pagalbą filosofija. Yra ir konkretus kaltininkas, išniręs iš už kampo – dėstytojas Ipolitas Ledas. Žmogus – vaikščiojanti legenda, Sokratas socializmo koridoriuose. Jis niekada nieko nebuvo parašęs, nors to meto aukštosios mokyklos dėstytojas („marksistas“) tai privalėdavo daryti. Dėstė visiems privalomą dialektinio ir istorinio materializmo kursą, tačiau kaip dėstė ir ko mokė! Per jo paskaitas-pokalbius supratau baisų dalyką: mintis gali paaiškinti viską. Ir dar daugiau – ji gali valdyti viską. Mintis – tai fizikos dėsnis, tai Dievas. Mane ir dabar gaivina tas atradimas.
Po pirmojo atradimo atėjo ir antrasis – Eugenijus Meškauskas, kuris buvo filosofijos legenda Vilniaus universitete. Jis skaitė viešas paskaitas aspirantams, lankyti jas galėjo bet kas. Tapau godžiu klausytoju. Būdamas vedėju Filosofijos katedroje, o ne Marksizmo katedroje (ko jis vienas ir pasiekė!), šis prieškario laikų kairysis globojo ir augino tokius kaip I. Ledas. Žodžiu, “susirgau” visam gyvenimui.
Viską nulėmė šeima. Atsimenu, kaip dvylikos metų mamos ir tėvo dėka supratau, kad esame okupuoti.Taip “stuktelėjo” per galvą, kad gatvėse ėmiau žvairuoti į praeivius, kurie drįsta šypsotis. Jeigu mes okupuoti, tad kodėl lietuviai juokiasi? Tokia mintis buvo logiška, bet absurdiška. Maždaug tuo metu radau (po tėvo ar mamos pagalve, neprisimenu) keletą laiškų iš Amerikos, atspausdintų mašinėle ir mums keistuose vokuose. Jie buvo siunčiami iš Čikagos kažkokio Budaičio ir rašomi į miestelį Kauno rajone. Pasirašyti buvo labai keistai – “jūsų teta Budaitis”, nors, perskaitęs vieną iš jų, išsyk pamačiau, kad rašo vyras ir labai artimas mūsų šeimai vyras. Išvardyti buvo siuntiniai, kuris juos siunčia mums, jų turinys.
Ką gi, tėvai išbarė už savivaliavimą, tačiau buvo priversti paaiškinti: “Tai tavo senelis Jonas Juozaitis”. Ir tada bakstelėta nosimi į anksčiau nepaaiškinamus reiškinius: kodėl mes gražiau rengiamės negu kaimynai, kodėl turime lengvąjį automobilį? O dar mama paaiškino, kad ji, Veiverytė iš Veiverių, yra iš tų vietų, kur prieš okupantus ilgiausiai kariavo partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Lyg mačiusi jį ar jo šešėlį. Žodžiu, manyje per kelis mėnesius buvo įkurtas laužas, kuris neužgęsta ir niekad neužges. O tas faktas, kad tėvai neleido sau net svarstyti galimybę apie stojimą į komunistų partiją (kaip darė daugelis lietuvių, vadovaudamiesi net argumentu, jog “to reikia Lietuvai”) – tik kaitino pasididžiavimą, kad esu ir liksiu tikras lietuvis.
– Artimiausi bendraminčiai, bendražygiai šiandien tituluojami signatarų vardais. Kodėl vis dėlto Jūsų nėra tarp jų?
– Aš neįsivaizdavau savęs jokioje partijoje, jokioje valdžioje. Sukurti – taip, bet dalyvauti – ne. Kompromisą padariau tik vieną kartą, kai į valdžią vis dėlto įkėliau vieną koją, tapdamas Algirdo Brazausko, tuo metu grįžusio į valdžią (po prezidentavimo), patarėju. Premjero politinis patarėjas – tai buvo reali valdžia, kurią panaudojau įtakodamas kultūros ir švietimo reikalus Lietuvoje. Ko pasiekiau – kitas klausimas.
– Kada, kokiom aplinkybėm prasidėjo rašytojo biografija?
– Yra keli kūrybos šaltiniai. Pirmasis – laiškai mamai. Jų parašiau daug, kartais rašydavau kelis kartus per dieną. Rašydavau sunkiausio fizinio krūvio metais, dažniausiai “sėdėdamas” Rusijoje, sporto stovyklose. Kitas šaltinis – tas pats “minties visagalybės” pojūtis. Trečiasis – apsakymas “Atskalūnas”, kurį parašiau ir nunešiau į “Literatūrą ir meną” tą 1990 metų mėnesį, kai beveik visi manieji Sąjūdžio draugai susėdo į Aukščiausiosios Tarybos deputatų kėdes ir tapo “signatarais”. Matote, šis kelias turi net garbės, šlovės ir finansinius ekvivalentus, kurių atsisakiau.
– Dramaturgija – ypatingas žanras. Regis, pastaraisiais metais Jums ypač palankus. Kas tapo postūmiu tokiai kūrybai?
– Dramaturgija man lengviausiai “eina”. Girdžiu savyje kalbant herojus, girdžiu juos šaukiant ir ginčijantis. Kartais prisimenu, kaip mama kalbėdavosi virtuvėje. Įeidamas rasdavau ją kažką aiškinant puodams. Jai reikėdavo pašnekovo net verdant pietus ar vakarienę.
– Atrodo, gyvenime būta ir sunkesnių dienų. Pamenu, prieš gerą dešimtmetį ieškojot paskaitų Šiaulių universitete. Kai apie tai pasakiau rektoriui Vincui Lauručiui, jis labai apsidžiaugė, kad Šiauliai turės šalia tokį žmogų. Tiesa, taip į mūsų miestą ir neatvažiavote…
– Kas mes būtume be sunkių dienų? Popierėliai, vėjo pustomi. Šiaulių universitetas man visuomet buvo labai patrauklus, paslaptingas. Dar prieš penkerius metus, artėjant naujiems rektoriaus rinkimams, universiteto vyrai subūrė komandą, kuri važinėjo pas mane į Rygą ir ruošė platformą tapti Jūsų universiteto rektoriumi. Žinoma, tai buvo iš anksto pasmerktas bandymas, bet geriems vyrams negalėjau išsyk pasakyti “ne”.
– Ne sykį esate minėjęs, jog visada jaučiate pareigą sakyti tiesą, nors ji daug kam gali labai nepatikti. Be to, esate įrodęs, jog nebijote būti nepopuliarus. Iš kur toji ištikimybė savo principams, neretai sau pakenkianti drąsa? Atėjusi su genais ar…?
– Būti nepopuliariu – kaina, kurią moka žmogus, gyvendamas ne asmenine nauda (deja, ir šeimos sąskaita), o tautos likimu. Atleiskite, jeigu tai skamba neįtikinamai. Aš netikiu žmonija, ji man nesuprantama (ypač šiandien, kai Europą ryžtingai okupuoja naujieji barbarai), tačiau tikiu tauta kaip Dievo kūriniu. Nes tautos – tai žmonės, jas sukuria Visagalis, jas ir saugoti reikia kaip žmones. O tie visi nūdienos genderiniai-multikultūriniai globalizmai – tai maištas prieš Dievą. “Mirties kultūros” mišios, kuriose aš nedalyvauju. Aš nedalyvavau net jokiuose “socialiniuose tinkluose”, kurie ardo tautinę tapatybę – neišvengiamai ardo.
– Kas Jums pašaukimas, įkvėpimas, tikėjimas?
– Viešpatėliau, negaliu atsakyti į šį klausimą. Nebent tik taip, kad susiečiau jį su ankstesniu: kūryba – tai esinijos, kalbinio ir kultūrinio konteksto kondensavimas į savą būties tašką. Kontekstas man – tik Lietuva, todėl man nė pasaulio nereikia, kai matau, kad jame nebelieka vietos Lietuvai.
– Tikite likimu? Jei taip, kaip vertinate savąjį?
– Aš linkęs vartoti žodį Lemtis ir rašyti jį didžiąja raide. Lemtis – mūsų visų Lemtis. Likimas – tik mano asmeninis, kaip čia taikliau pasakius, “dalykas”. Aš apie jį sau savo tyloje mąstau.
– Esate minėjęs tarp savo autoritetų, mokytojų ir herojų Fiodorą Dostojevskį. Kodėl būtent jis vienas iš išskirtinių?
– Tai bent pataikėte priminti. Taip, Fiodoras Dostojevskis – mano autorius. Aš vienintelis iš nūdienos lietuvių kasmet, nuo 1993 iki 2012 metų važinėjau į jam skirtas konferencijas Staroje Rusioje ir Peterburge, dariau jose pranešimus. Liudmila Saraskina, didžioji F. Dostojevskio (kaip ir Aleksandro Solženicyno) tyrėja – mano gera “prietelka”, su kuria susirašinėju, kalbuosi telefonu. Ji atsakytų į mano laišką kad ir šiandien, jeigu imčiau ir parašyčiau dabar, kad štai, matai, miniu ją. Matyt, taip ir padarysiu… O apie F. Dostojevskį – ką sakyti? Nieko nesakysiu.
–Kai prasidėjo Atgimimas, kai Lietuva susigrąžino Nepriklausomybę, neįsivaizdavome, kad ateis tokia diena, kai teks kalbėti apie besotį godumą, žmoniškumo pamokas, net žmogų-vergą ir t. t., ir pan. Ką prognozuojate?
– Besočių žmonių buvo ir bus. Tik kam – besotis? Jeigu asmeniniams įspūdžiams ir trankymuisi po pasaulį – tada pražūtis ir jam, ir tautai. Regis, lietuviai vis masiškiau renkasi šį kelią. O pinigai ir vergystė “išgyvenimui” – tik pasiteisinimas, kad reikia “dėti iš šios šalies”. Nenori lietuvis būti “besočiu savo Tėvynės mylėtoju”? Taip, regis, nenori. Nomadų aistromis gyvenančių lietuvių pasirodė žymiai daugiau negu mes galėjome įsivaizduoti Sąjūdžio pradžioje. Tai – didžiausias, baisiausias nusivylimas laisve.
2018 m. rugsėjis
– Kodėl ryžotės sugrįžti į politiką?
– Atėjo toks laikas. Partijos “sprendžia iš esmės” tik globalines, bet ne Lietuvos išlikimo problemas. Kviesiu kurti kitokią Lietuvą. Šalies ekonominė ir užsienio politika bus labai stipri, turiu kvalifikuotą komandą. Tie, kurie mano, jog esu tik humanitaras ir idealistas, klysta. Mano ideologija – lietuvių kalba yra šventas reikalas, ji yra valstybės sienos. Tačiau jokio Lietuvos atsiribojimo neskatinu. Mano tezė – Tėvynių Europa.
Pamačiau, kad pagrindiniai kandidatai – už federalistinę Europą, už svetimybių (net kalbos) ekspansiją, už emigraciją skatinantį “dvigubos pilietybės” referendumą. Tam griežtai sakau “ne”. Bet sakau “taip” Lietuvos pasui. Visiems užsienio lietuviams, netekusiems Lietuvos pilietybės dėl įstatymiškos priežasties (tapus kitos šalies piliečiu), būtų išduodamas Lietuvos pasas. Jis suteiktų teisę automatiškai atgauti Lietuvos pilietybę grįžus į namus – nuolat gyventi. Argi ne to reikia Lietuvai?
2024 m. vasaris
– Sausio pabaigoje Maironio lietuvių literatūros muziejuje pristatant antrąją “Kauno saulės” knygą buvo konstatuota, kad tai – išskirtinis A. Juozaičio kūrinys, kuriuo autorius labiau negu kur kitur atskleidžia savo pasaulėžiūrą. Knygoje rekonstruojama ir net kuriama “Kauno Lietuvos” istorinė tikrovė. Susižavėjęs miestu, kuriam buvo lemta tapti Laikinąja sostine, rašytojas pateikia daug netikėto, kai ką net detektyvine forma. Anot autoriaus, Kaunas ir prieš šimtmetį, ir dabar mums būtinas, kaip gyvybės šaltinis.
Kodėl buvo neapsiribota pirmąja knyga? Arvydo atsakymas labai konkretus: todėl, kad būtinai reikėjo paliesti dar kelias svarbias temas – Dainų šventę, žurnalo “Nemunas” fenomeną, o ir Lietuvos renesansą, pasibaigusį Sąjūdžiu. Kodėl apskritai ėmėsi šios temos? Ne tik dėl asmeninių sąsajų, nors ir jos svarbios – mama gimė Kaune, čia baigė gimnaziją. Tačiau svarbiausia, – kad Kaunas tarsi Lietuvos širdis ir plaučiai, tautiškiausias mūsų valstybės miestas, kuris prieš šimtmetį atkovojo Klaipėdą, kurio dėka turime valstybinę kalbą, visapusiškai puoselėtą praradus Vilnių, o jį susigrąžinus, dariusį viską, kad sostinėje nugalėtų lietuviškumas.
Apie Kauną, atlikusį ir atliekantį Lietuvos istorijoje ypatingą misiją, A. Juozaitis pasiryžęs pratęsti savo pasakojimą. Kada atsiras trečioji knyga, dar sunku pasakyti, tačiau iš rašytojo nusiteikimo akivaizdu, jog tikrai atsiras. Pirmos tos knygos vigilijos jau parašytos.
––
Iš 2025 m. gruodžio 25 d. laiško:
“MARTO TARMAKO – ištvermingos drąsos pavyzdys. Kirtęs visą Europą nuo vakarų į rytus, vakar Šv. Kūčias valgė Ukrainos šiaurės mieste OVRUČ. Jau antrus metus į tą miestą šalia Baltarusijos sienos Martas atvairuoja universalius automobilius Ukrainos teritorinės gynybos pajėgoms. Pernai atvežė ir generatorių mokykloms, šiemet – įrangos gydymo įstaigoms. Visą akcijos logistiką sudaro pats, viską superka pats; į lėšų telkimo akciją įtraukia ir Estijos prezidentą. Šiemet sumanė, kad aukotų ir Brazilija. Automobiliai naudojami oro gynybai, ant jų pastačius kulkosvaidžius.
Geriausias lietuvių draugas – ir Ukrainos draugas.
Tänan sind, Marta.”
Iš 2025 m. spalio 19 d. laiško:
“Neįsivaizduoji uždavinio, kurį atlieku SĄJŪDŽIO LANKOSE. Antra savaitė miegu tik po 3-4 valandas.
Iš 2026 m. sausio 12 d. laiško:
“RAIMONDUI PAULSUI – 90.
Mes niekuomet nesuprasim LATVIJOS, jeigu neklausysime R. Paulso dainų ir melodijų. Tai – genijaus kūryba, kurianti tautos dvasinę būseną. Šiandien, 90-ąjį Maestro gimtadienį, pasirodo naujas instrumentinės muzikos albumas – “Neįvykęs koncertas”. Naujausios Raimondo melodijos atliekamos saksofonisto Zinčio Žvarto. Tai – su R. Paulso garsų pasauliu nugyvento gyvenimo Grožis. Jautrumas, melodingumas, sentimentalumas, geriausių latvių poetų žodžiai – tai Raimondas Paulsas. Ką tik, 2025 m. pabaigoje, Maestro nustebino dar vienu stebuklėliu – sukūrė melodijas dešimčiai Viljamo Šekspyro sonetų.
