Naujausios
Laiko ribos
Algirdas DANKISAS
Šioje laikinumo puotoje gyvenimas prabėga greitai – po kiekvienos dienos tavasis diena sutrumpėja. Niekas netrunka amžinai. Kasdienybė pilna iššūkių ir konkurencijos, nes pasaulyje pernelyg daug smurto ir grėsmių. O laiko atkarpa tarp gimimo ir mirimo trumputė. Viena po kitos išsitrina atminties erozijos apimtos dienos. Kas, po galais, verčia laikytis praeities atspaudų? To niekaip nepajėgiu suvokti.
Tiek daug dalykų darai nežinodamas kam. Vėjas pakužda šventvagiškus žodžius: – Planuok kiekvieną dieną, tuomet ji bus užpildyta ir neiššvaistyta tuščiai. Kitaip tariant, pats kurk savo gyvenimo poeziją.
Tai dargi ne patarimas ar pamokymas, tai aksioma – dirbtinio graudulio ašaros, juk keliaujame tik į vieną pusę – neginčytina likimo direktyva. Paprasta ir aišku. Giliai įkvepiu ir užuodžiu gražuolės vasaros kvapą.
Ko jau ko, bet įvairiausio plauko pranašų pas mus pakanka. Kuo toliau, tuo jų daugiau. Šiandien, kai skubame ir lekiame, pasigendame to tikro ir šilto bendravimo. Juolab, beveik kasdien tenka peržengti pačius sudėtingiausius santykių kūrimo laiptelius. Kaip apmalšinti mintis, kai yra šitiek neišnarpliojamų dalykų? Senstant jaučiuosi mažai kam reikalingas, todėl apsiriboju upės, ežero ir miško draugija.
Kuklus mano galimybių žemėlapis – vietos, kur galiu pasislėpti su savo abejonėmis, su laiko apardyta nervų sistema. Viena jų – Plateliai. Šioje ašarų pakalnėje Platelių ežeras turi seną, be galo protingą, be galo gudrų veidą. Žemaitija ne itin stambi kunigaikštija, Platelių ežeras – jos žuvų provincija, klumpinių ešerių Eldoradas. Man šis legendomis apipintas Žemaitijos perlas pasižymi ypatinga energetika. Žeria išmintingas laiko nuspalvintas sentencijas. Tik gebėk jas perskaityti. Čia randu kažką, ko niekas iš manęs negali atimti. Čia išvalau širdį nuo kasdienybės purvo.
Per televiziją ar radiją perduodama orų prognozė tėra apskaičiuota didžiausios tikimybės prielaida. Intriga? Intrigos dažniausiai būna, kur valdžia ir dideli pinigai. Dievas? Aukščiausiasis mėgsta atgailaujančius nusidėjėlius. Kasdienybė? Nieko ypatingo. Dienos? Ant gyvenimo trukmės suverti trapūs karoliukai. Aš pernelyg dažnai tatai pamirštu. Nežinau, ar sugebu paliesti malonius ir nemalonius klausimus, nusigręžti nuo likimo tiek, kiek noriu. Juk viskas privalo turėti tam tikrą tvarką.
Man praeitis tikresnė už ateitį. Niekas, ką noriu prisiminti, neišsitrynė iš atminties. Niekas... Ateitis tapo viso labo nesuprantama detale. Tuščios valandos – laiko kategorijos. Jos neišvengiamai užgriūva. Nežinau kuo jas užpildyti. Neturiu tikslo kam nors, ką nors įrodyti. Gyvenimas užsidarys vienąsyk ir visiems laikams. Svarbu pačiam laiku perjungti savo bėgių iešmą.
Visuomet turėjau ir laikiausi savo siekių. Bet gyvenimas ir aplinkybės viską nuspręsdavo savaip. Kaip kitaip galėčiau apibrėžti tai, kas neišvengiama? Šis pasaulis – tai judėjimas, nuolatinė kaita , begalinė įvairovė, visaapimantis susitelkimas. Jokio kito scenarijaus, jokio modelio nėra. Už savo veiksmus atsakome mes patys. Branda? Greičiau tai paprasčiausia senatvė...
Mintys blykčioja, gęsta, klaidžioja po vakar dieną ir dabartį. Ko aš čia suku galvą, lyg būčiau kokius šventus įžadus davęs. Ne tas amžius, o ir protas jau sako ką kita. Gal tai paprasčiausia nostalgija, nes jau nieko nebegalima sugrąžinti atgal. Nebegalima, ir ar verta? Laikas darosi vis brangesnis. O kad viltys nepasiteisino – čia jau niekas nekaltas. Vieno nežinojimo pakeitimas kitu? O gal šiaip sau iš dyko buvimo vizitą ežeran darau? Ežeras? Jis tik kandus šiandienos realybės stebėtojas. Gal todėl, kad viskas gamtos taip išmintingai surėdyta.
Nėra šiame pasaulyje tokio dalyko, kuris it karšta laidynė išlygintų visas rūpesčių raukšles. Tiesų painiava – galiu ir suklysti. Kur teisybė kas pasakys? Mintys mane dirgina, vargina. Aš esu, manęs nėra. Sapnas? Pirmoji pilnaties naktis – aplinkui liejasi lygi šviesa – iškyla į pasąmonės gelmes. Žonglierė naktis žaidžia vienišomis žvaigždėmis. Burnoti beprasmiška...