„Laiko kultuvėms“ velėjant ir daužant

„Lai­ko kul­tu­vėms“ ve­lė­jant ir dau­žant

Da­nu­tė Au­gu­tie­nė

2017-ųjų me­tų Kū­čios – pa­sku­ti­nė Šiau­lių kul­tū­ros žmo­gaus – žur­na­lis­to, li­te­ra­tų glo­bė­jo, kraš­to­ty­ri­nin­ko Sta­sio Bulz­gio – gy­ve­ni­mo die­na. „Lai­ko kul­tu­vės“ – pa­sku­ti­nė jo poe­zi­jos kny­ga mus, li­te­ra­tus, jo glo­bo­ti­nius, pa­sie­ku­si tik 2018-ųjų va­sa­rį.

Sun­ku ra­miai kal­bė­ti apie kny­gą au­to­riaus, ku­rio jau nė­ra tarp mū­sų, čia, po sau­le, ku­ris jau už sau­lės pa­ki­lęs. Dar toks bran­gus jo bu­vęs bu­vi­mas gre­ta, dar te­bes­kau­di­na jo ne­tek­tis...

O „Lai­ko kul­tu­ves“ skai­ty­ti ver­ta. Bū­ti­na stab­te­lė­ti ties ant­raš­te. Pa­va­di­ni­mas iš­kal­bin­gas, įvai­riap­ras­mis, me­ta­fo­riš­kas, nau­jas. Vy­res­ni žmo­nės dar ga­lė­tų pri­si­min­ti, kaip jų mo­čiu­tės kul­tu­vė­mis ve­lė­jo ir dau­žė žlug­tą (skal­bi­nius). O kny­go­je „kul­tu­vių“ me­ni­nė de­ta­lė ati­duo­ta ne­gai­les­tin­gam lai­kui – dau­giau­sia po­ka­riui, dau­žiu­siam žmo­nių li­ki­mus. Ei­lė­raš­ty­je „Po mė­ly­nu dan­gum“ pri­si­me­na­ma: „Si­bi­ras krau­pus vis ver­tė kru­vi­nus la­pus“. Apie po­ka­rio bai­sy­bes kal­ba­ma ir so­ne­tų apie Kry­žių kal­ną cik­le. Ly­ri­niam „aš“ šis kal­nas – „skaus­mo slė­pi­nys“. Kry­žių kry­že­liuo­se įra­šy­tos „ir Si­bi­ro pla­ty­bių ty­lios kan­čios, ir par­ti­za­nų var­ga­na da­lia“. Ly­ri­nio „aš“ akys ma­to ir lais­vo­je Lie­tu­vo­je įsi­so­pė­ju­sius skau­du­lius. Jam skau­du, kad „dar neiš­si­jo­tas var­gas“, kad „pui­ky­bė ne­si­trau­kia iš juo­džiau­sio sa­vo sos­to“. Re­to­ri­niais krei­pi­niais jis gė­di­na tuos, ku­rie nuo tau­tos rei­ka­lų nu­to­lo: „Ko­dėl į ša­lį žiū­rim vis iš aukš­to?“, „Kuo va­ka­rai tau minkš­tą šir­dį pa­ke­rė­jo?“...

Sta­sys Bulz­gis – kraš­to­ty­ri­nin­kas. Jis ke­lis žiups­ne­lius pa­be­ria ir mums iš sa­vo tur­tin­go kraš­to­ty­ros aruo­do. Iš ei­lė­raš­čio „Apuo­lė“ su­ži­no­me, kad Apuo­lė, kuk­lus Že­mai­ti­jos kai­me­lis, ka­dai­se yra bu­vu­si gar­si kur­šių sos­ti­nė: jo­je sto­vė­ju­si pi­lis, „daug kru­vi­nų mū­šių ma­čiu­si“ ir juos oriai at­lai­kiu­si. Ei­lė­raš­ty­je „Tau, se­su­te“ įvar­di­ja šios mū­suo­se la­bai po­pu­lia­rios dai­nos (pri­min­siu žo­džius – „Tau, se­su­te, pui­kios gė­lės, o man kar­das prie ša­lies...“) au­to­rių. Pa­si­ro­do, tai – Pra­nas Lem­ber­tas, Bir­žų poe­tas, pui­kus dai­ni­nin­kas ir bal­sin­gas gie­do­tojas.

Sta­sys Bulz­gis džiū­gau­ja, kad yra žo­džių, ku­rie vos ne­nug­rimz­do praei­ty, nū­die­nos rea­li­jų ver­čia­mi, at­si­ke­lia ir iš nau­jo gy­ve­na: „Šian­dien mū­sų bur­nos no­ri gel­doj min­ko­mo py­ra­go“ ir „li­žės duo­nai kep­ti rei­kia“ („Nors va­lan­dą“, „Gel­da“), o „mie­lą stak­lių bil­de­sį vėl au­sys gir­di“, nes „ran­kų au­di­nys“ už šil­ką bran­ges­nis.

Sta­sys Bulz­gis – jaus­mo poe­tas, ly­ri­kas. Pla­ti jo jaus­mų ska­lė: nuo­sta­ba ir gė­rė­ji­ma­sis, il­ge­sys ir liū­de­sys, abe­jo­nės ir nu­si­vy­li­mas. Ne­pap­ras­tai gi­lus kū­rė­jo gam­tos jaus­mas. Pa­tys gi­liau­si, in­ty­miau­si jaus­mai at­si­ve­ria te­kan­čios sau­lės, švie­čian­čios mė­ne­sie­nos ar gam­tos žy­dė­ji­mo aki­vaiz­do­je: „Vyš­nių so­das pra­žy­do šir­dy!“ („Ver­kian­tis smui­kas“), „Ko­kia tą nak­tį bu­vo mė­ne­sie­na!“ (taip pa­va­din­tas ei­lė­raš­tis).

Kar­tais jaus­mas toks vi­saa­pi­man­tis, kad juo no­ri da­lin­tis su ki­tais: gro­žė­tis, fi­lo­so­fuo­ti, dis­ku­tuo­ti: „Ar ma­tei, kaip čia, pa­pū­tus vė­jui, / ty­liai šo­ka grakš­čios lie­pų ša­kos?“ („Lie­pų šo­kis“), „Kas esi, jei pjau­ti no­ri vi­siš­kai ne­sė­jęs?“ („Ne­pap­ras­ta die­na“), „Pra­žy­dęs erš­kė­tis – tai va­sa­ros akys.“ („Pra­žy­dęs erš­kė­tis“), „Sap­ne juk vis­kas – kaip tik­ro­vė! Sap­ne ir mi­rę dar gy­vi.“ („At­sis­vei­ki­ni­mas“).

„Lai­ko kul­tu­vės“ – gy­ve­ni­mo kny­ga, skir­ta gy­ve­nan­tiems ir gy­ven­sian­tiems, bet ei­lė­se gir­di­si ir grau­do­ka at­si­svei­ki­ni­mo su gy­ve­ni­mu nuo­jau­ta: „Lie­ja­si į skau­džią ty­lą skau­dus sau­lu­žės pa­ki­li­mas.“ („Sau­lė­te­kis“), „Tik at­si­svei­kin­ti sun­ku. Ir žo­džiai tar­tum bal­tos snai­gės tyž­ta.“ („At­sis­vei­ki­ni­mas“).

Šių me­tų ge­gu­žę mes, Šiau­lių re­gio­no li­te­ra­tai, rin­ko­mės į „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ šven­tę. Pir­mą­kart ei­les skai­tė­me be sa­vo glo­bė­jo. Pa­gar­biai, su pa­dė­ka mi­nė­jo­me jo var­dą. Pui­ki mū­sų skai­to­vė Te­re­sė Ra­čie­nė pa­dek­la­ma­vo po­rą pa­čių ly­riš­kiau­sių ei­lė­raš­čių – „Ko­kia tą nak­tį bu­vo mė­ne­sie­na!” ir „Ne­ra­mu“.