Naujausios
Neseniai darbą baigė LR Seimo ir PLB (Pasaulio lietuvių bendruomenė) komisija, kurioje dirba ir šiaulietis Seimo narys Stasys Tumėnas. Savaitės darbotvarkėje buvo ir jo knygos „Gyvenimas Lietuvai: nuo Bridų iki Čikagos“ sutiktuvės Seimo lankytojų centre. Tai informacinio pobūdžio knyga apie iš Šiaulių krašto, Bridų, kilusį Pranciškų Mykolą Jurą, kuris savo kraštą palikti buvo priverstas 1912 m., vengiant tarnystės carinėje kariuomenėje.
Kalbiname knygos autorių, LRS Kultūros komiteto narį, išeivijos istorijos tyrinėtoją dr. S. Tumėną.
– Jūsų straipsniuose, atskirose knygose vyrauja temos, kuriose stengiamasi į Lietuvos, gimtojo krašto istoriją, žmonių sąmonę sugrąžinti primirštus ar visai užmirštus, niekur neminimus žmones, kurie tam tikru laiku kūrė krašto istoriją, dirbo tėvynėje, bet istorinių kataklizmų, politinių audrų buvo nublokšti svetur, buvo priversti keisti savo gyvenamą vietą (pvz., S. Tumėno senelis A. Stasiūnas keletą metų po Antrojo pasaulinio karo gyveno svetima pavarde, ir tai jį išgelbėjo nuo Sibiro). Apie tai rašoma biografinėse apybraižose apie Linkuvos kanauninką Jurgį Danį („Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“), Salako viršaitį, vargonininką Aleksandrą Stasiūną („Aleksandro Stasiūno veikla Salako parapijoje tarpukario Lietuvoje“), straipsniuose apie Vatikane dirbusį garsų jėzuitų kunigą, misionierių Vincentą Pupinį, garsųjį išeivijos politologą prof. Vytautą S. Vardį, vieną žymiausių fotomenininkų išeivijoje Algimantą Kezį ir kt. Kas skatina tokia forma turtinti mūsų istorinės atminties žemėlapį?
– Galvoju, kad esame per maža valstybė, kad negerbtume ir nekalbėtume apie savo nusipelniusius savo kaimui, miestui, Tėvynei žmones. Neaišku, kaip tas valstybės gyvenimas būtų pasisukęs, jei mūsų lietuvybės puoselėtojai išeivijoje nebūtų dirbę savo kraštui ir nublokšti svetur. Teisingai klausime pasakyta: „nublokšti“, nes dažniausiai svetur jie atsidūrė ne savo noru, o priversti bėgti nuo raudonojo maro ir Sibiro lagerių. JAV ne kartą esu išklausęs pastabų, kad savo publikacijose nevartočiau žodžio „pasitraukė į Vakarus“. „Niekur mes nesitraukėme, mus išvarė“, – auklėdavo mane antrosios emigracijos bangos lietuviai JAV. Apie tai teisingai sakė irgi dviejų jam brangių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – sentimentais gyvenęs Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz): “Kaip daugelis mano generacijos, aš būčiau norėjęs, kad mano gyvenimas būtų buvęs paprastesnis. Bet laikas ir gimimo vieta yra tikrovė, kuriai žmogus nieko negali pasakyti“.
Kartais gyvenimas ir Dievulio ranka taip surikiuoja, kad atsiduri toli nuo tėvynės. Man visada rūpėjo aiškintis, kaip keičiasi žmogaus mąstymas, santykis su tėvyne, kalba gyvenant svetur. Prisimenu, kai pirmą kartą viešėjau JAV, vakarais viešbutyje puldavau studijuoti storų telefonų knygų, kad surasčiau lietuviškų šaknų, bendrysčių. Ir visada surasdavau – jei ne Tumėnas, tai Tumas, Tumanas, jei ne Jurevičius, tai Juras, Jur(i0evich. Ir tada nejučia ranka kildavo ranka imti ir paskambinti – gal tikrai žmogus iš Rytų Lietuvos, gal prabils bendrų genų kalba?
Kildavo daug klausimų, bet man, kalbininkui, ypač rūpėjo pasiaiškinti, kodėl vieni, net gimę Amerikoje, puikiai kalba lietuviškai (pvz., lietuvių pedagogų Stefanijos ir Henriko Stasų dukra Garbės konsulė Ingrida Bublys, poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė), o kiti ir per keletą metų pradeda „laužyti liežuvį“ ar visai nebekalba lietuviškai. Ir čia prasideda sociolingvistikos reikalai, bet nereikia didelių mokslų ir tyrimų, kad pasakytum, jog viską lemia šeima, tradicijos ir išpažįstamos vertybės.
– Balandžio 24 d. LR Seimo lankytojų centre pristatėt naujausią savo leidinį “Gyvenimas Lietuvai: nuo Bridų iki Čikagos”. Apie ką ta knyga?
– Tai knyga apie Šiaulių krašte, Briduose, gimusį Pranciškų Mykolą Jurą – kunigą, Protonotarą, mecenatą, knygų leidėją, Lietuvių katalikų Mokslų akademijos Garbės narį, garsiojo ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvo) įkūrėją Putname. Neseniai paminėtas šios iškilios asmenybės gimimo 130-metis (1891–1980), todėl LRS ir PLB komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, Šiaulių krašto Seimo nariai Rima Baškienė ir Stasys Tumėnas kreipėmės į Šiaulių rajono savivaldybę, kad Briduose ar kitur Šiaulių rajone būtų įamžintas P. M. Juro atminimas. 2021 m. Briduose organizavome konferenciją, kurioje žymų kraštietį pristatėme Bridų krašto bendruomenei. Dabar išleidome atskirą knygą, kurios leidybą parėmė Šiaulių rajono savivaldybė.
Simboliška, kad knygos pristatymas buvo įtrauktas į šiais metais balandžio 24-28 dienomis Seime vykusios LRS ir PLB komisijos darbo savaitės darbotvarkę. Šioje komisijoje darbuojuosi jau antrąją kadenciją, ir man ne tas pats, kaip apie milijoną lietuvaičių gyvena svetur, kuo jie gyvena, kokie jų saitai su Lietuva, ar rengiasi į ją grįžti. Mūsų yra tiek nedaug, privalome jų nepamiršti.
– Kodėl visuomenė turi žinoti P. M. Juro vardą, kuo svarbi ši asmenybė kraštui?
– Todėl, kad tai viena iškiliausių Šiaulių krašto asmenybių, o Atminties alėjoje jis galėtų stovėti greta didžiųjų krašto šviesuolių, ąžuolų: rašytojo M. Katiliškio, pedagogo, didaktikos mokslo Lietuvoje pradininko J. Murkos. Tą įvairiapusę asmenybę P. M. Jurą prof. J. Eretas vadino “užjūrio Valančiumi”, “užjūrio šviesa”, o A. Maceina, kurio beveik visų veikalų leidybą finansavo mecenatas kunigas, savo geradarį vadino “Juru bruzdelninku”, “zvimbiančia bitele”. Skaičiau dešimtis filosofo ir kunigo susirašinėjimo laiškų, todėl galiu drąsiai sakyti, kad jei ne P. M. Juras, kažin ar Lietuva ir Europa žinotų A. Maceinos vardą. Ir visus tuos darbus P. M. Juras darė ne priešokiais, o visa gyvenimą. Jis kasdien gyveno meile Tėvynei ir siekė, kad lietuvybė būtų išsaugota ir gyvenant toli nuo jos. Poetas B. Brazdžionis, kuriam knygos herojus pagelbėjo atvykus į JAV, įdarbino jį rengti lietuviukams vaikų laikraštį, vėliau atsidėkodamas paskyrė eilėraštį “didžiai gerbiamam kunigui”, apie jį rašė:
“ Ir šaukia sielą dvi tėvynės –
Tėvynė žemės ir Dangaus:
Čionai pavargusi krūtinė
Tiktai tenai teatsigaus”.
– Naujojoje savo knygoje labiau akcentuojate asmenybės svarbą (iš)saugant lietuvybę svetur. Bet esate rašęs ir apie rašytojus, pvz., apie vieną ryškaiusių lietuvių poečių išeivijoje Liūnę Sutemą, bendravote su iškilia išeivijos literatūrologe prof. Violeta Kelertiene. Žinome bėdas su mūsų moksleivių egzaminais, kritikuojamomis mokymo programomis. Ar gali būti aktualūs XXI a. lietuvių egzodo rašytojai šių dienų Lietuvos jaunimui?
– Keliamas sudėtingas klausimas, kurį galima skaidyti į kelias dalis: ar išeivijoje gyvenantis lietuvių rašytojas būtinai privalo darbuotis lietuvybės sklaidos baruose, ar gali būti nuo jų atsitraukęs. Pagaliau čia svarbus greimiškas klausimas – kaip galima būti lietuviu XXI a. Man regis, kad lietuvių egzodo literatūros klasikai J. Aistis, Liūnė Sutema, A. Vaičiulaitis, H. Nagys, A. Škėma, M. Katiliškis mūsų sąmonėse galėtų naujai atsiverti, jei bandytume įžvelgti ne istorijos determinuotus kūrėjus, bet individualias asmenybes, degusias talento, asmeninių dramų ir visuomenės opinijų laužuose. Nieko nepadarysi, tikrovė tokia, kad skaitymo poreikis silpsta, jį keičia socialiniai tinklai, kitos šiuolaikinės medijos. Neskaitom, nebemokam rašyti, ir čia jau užburtas neoptimistinis ratas – kai neskaitoma, užsiveria keliai į rašymą, o tada jau – ir į mąstymą.
– Skamba gana pesimistiškai. Kokios žiūros patartumėt pasimokyti iš išeivijos rašytojų: emociškos, nostalgiškos, romantiškos?
– Mano galva, vertinimas turi būti reflektyvus, kritinis gerąja prasme. Ir tas rašytojų kritiškumas keitėsi, kai lygini A. Nykos-Niliūno ir, tarkim, šių dienų rašytojų Tomo Venclovos, Antano Šileikos ar šiaulietės Kipre Dalios Staponkutės. Tas mąstymą stimuliuojantis kritiškumas primena, kad esi ne vienos, o kelių kultūrų žmogus. Tai neišvengiamai stumia į dilemą: “Iš kur aš ateinu, kur aš einu?” Tai kyla iš tapatybės (istorinės, kultūrinės, asmeninės) apmąstymo. Ko galime pasimokyti? A. J. Greimas čia mums davė gerą receptą: “Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti “per toli”. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę.”
– Knygą išleido vilniškė S. Lipskio „Žuvėdros“ leidykla, leidybą parėmė Šiaulių rajono savivaldybė, tęsianti gražias tradicijas metų biudžete skirti lėšų leidybai. Deja, to nepasakysi apie Šiaulių miesto savivaldybę. Kodėl taip yra, kodėl ignoruojami Šiaulių rašytojai, poetai, dailininkai, siekiantys išleisti savo kūrybos knygas, albumus?
– Pirmiausia dėkoju Kuršėnų garbės piliečiui, rašytojui, knygų leidėjui Stasiui Lipskiui, kad, nesiekdamas pelno, suprasdamas P. M. Juro svarbą kraštui, išleido šią knygą. O dėl knygų leidybos finansavimo Šiauliuose, tai sakyk nesakęs, dešimtis kartų kalbėjau, įtikinėjau. Negirdi nei miesto Taryba, nei Kultūros skyrius. O gal kažkam patogiau, kad lėšos nenumatomos, bet kai kas tikisi, kad jo leidinį nupirks dovanoms iš rezervo ar reprezentacinių lėšų? Bet sistemos, akivaizdu, kad nėra. Padėtį būtina taisyti, Šiaulių kūrėjai to nusipelnę.
