Laikas sustoti nedrįsta

Kraš­to mu­zie­jai

Lai­kas su­sto­ti ne­drįs­ta

Su Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­be vien­me­tis Kel­mės kraš­to mu­zie­jus kū­rė­si ne­leng­vai ir vis dar te­be­si­ku­ria. Mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog šian­dien net mu­zie­jus ne­ga­li bū­ti ta vie­ta, ku­rio­je iš­drįs­tų su­sto­ti lai­kas.

Rei­kia veiks­mo. To­dėl čia Kel­mės dva­ro is­to­ri­ją dar­buo­to­jai pa­sa­ko­ja per­si­kū­ni­ję į pa­sku­ti­niuo­sius dva­ro šei­mi­nin­kus Gru­ževs­kius. Čia kal­ba net po­rtre­tai. O į edu­ka­ci­nes pro­gra­mas plūs­ta moks­lei­viai ir suau­gę iš vi­sos Lie­tu­vos. Iš edu­ka­ci­nių pro­gra­mų mu­zie­jus per me­tus už­dir­ba apie 10 tūks­tan­čių eu­rų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pra­mo­ga su teat­ro ele­men­tais

Į eks­kur­si­ją lai­ku Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je daž­niau­siai pa­kvie­čia dva­ri­nin­kų rū­bais ap­si­ren­gę ir pe­ru­kais pa­si­puo­šę mu­zie­jaus dar­buo­to­jai. Jie ne tik pa­sa­ko­ja Kel­mės dva­ro, ku­ria­me ir įsi­kū­ręs mu­zie­jus, is­to­ri­ją, bet pa­kvie­čia lan­ky­to­jus pa­čius iš­ban­dy­ti kai ku­riuos ba­ro­ko epo­chos dva­ro įpro­čius. Pa­vyz­džiui, pa­mo­ko­mi nau­do­tis vė­duok­lė­mis. Žai­džia kau­liu­kais, mo­ko­si dė­lio­ti pa­sjan­są.

Kal­ban­tis vie­no iš dva­ro sa­vi­nin­kų Ju­liaus Gru­ževs­kio pa­veiks­las pa­sa­ko­ja apie 1831 me­tų lie­tu­vių ir len­kų su­ki­li­mą prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją. Ju­lius Gru­ževs­kis bu­vo su­ki­lė­lių ko­mi­te­to na­rys. Pa­veiks­las kal­ba lie­tu­viš­kai, ta­čiau su len­kiš­ku ak­cen­tu. Me­no kū­ri­nio su­vai­di­ni­mas bu­vo la­bai po­pu­lia­rus dva­rų kul­tū­ro­je.

„Mu­zie­jaus lan­ky­to­jas tu­ri gau­ti tai, ko ne­ga­li gau­ti nie­kur ki­tur, – įsi­ti­ki­nu­si mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė. – Žmo­nės da­bar iš­le­pin­ti pra­mo­gų. Pap­ras­tas, nuo­gas pa­sa­ko­ji­mas jiems bū­tų nuo­bo­dus. To­dėl jų są­mo­nę sten­gia­mės pa­siek­ti per emo­ci­ją. Tie­siog duo­da­mi pa­ra­gau­ti gy­vos to me­to is­to­ri­jos. Mu­zie­jų, in­for­ma­ci­jos per­tek­liu­je pa­sken­dęs lan­ky­to­jas tu­ri priim­ti ne vien kaip pa­ži­ni­mą, bet ir kaip pra­mo­gą. Šian­die­ni­niam žmo­gui, ypač jau­ni­mui, rei­kia veiks­mo.“

Šau­dy­ti iš lan­ko ar nu­si­vy­ti vir­vę?

Di­džiau­sią ir nuo­la­ti­nį jau­nų lan­ky­to­jų bū­rį mu­zie­jui už­tik­ri­na Kar­lo Ma­jaus, ku­rio kū­ri­nius apie in­dė­nus pir­ma­sis į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tė kel­miš­kis pe­da­go­gas Jo­nas Va­dei­kis, eks­po­zi­cja ir mo­ky­ma­sis šau­dy­ti iš in­dė­nų lan­kų. Ši edu­ka­ci­nė pro­gra­ma vei­kia jau de­šimt me­tų ir ne­nus­to­ja po­pu­lia­ru­mo.

Prog­ra­mą pa­ste­bė­jo JAV am­ba­sa­dos Lie­tu­vo­je kul­tū­ros ata­še. Jis sa­kė, jog tai vie­nin­te­lė vie­ta Lie­tu­vo­je, kur yra da­le­lė Ame­ri­kos is­to­ri­jos. To­dėl ža­dė­jo pa­rem­ti eks­po­zi­ci­ją.

Prieš Ka­lė­das šim­tai mo­ki­nių ir suau­gu­sių­jų at­va­žiuo­ja da­ly­vau­ti Ka­lė­dų bū­ri­mų edu­ka­ci­nė­je pro­gra­mo­je.

Va­sa­rą po­pu­lia­ri pie­me­nė­lių žai­di­mų pro­gra­ma.

Lan­ky­to­jai mėgs­ta ir su et­ni­ne kul­tū­ra su­si­ju­sią veik­lą. Ga­li iš­mok­ti lip­dy­ti iš mo­lio, nu­si­vy­ti vir­vę.

Mu­zie­ju­je, pra­ban­gia­me dva­ro in­ter­je­re, mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­tis jau­na­ve­džių po­ros. Uni­ka­lios ves­tu­vių nuo­trau­kos ir ša­lia di­džiau­sio Lie­tu­vo­je rū­tų dar­že­lio, ku­ris au­ga ša­lia dva­ro svir­no.

Kai ku­rie kel­miš­kiai ar iš už­sie­nio grį­žę emig­ran­tai sa­vo gim­ta­die­nio pro­ga mu­zie­ju­je už­si­sa­ko su dva­rų kul­tū­ra su­si­ju­sią edu­ka­ci­nę pro­gra­ma ir at­si­ve­da vi­sus sa­vo sve­čius.

Sve­čiai iš už­sie­nio ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų iš mu­zie­ju­je įreng­to kios­ke­lio per­ka su in­dė­nais bei Lie­tu­vos et­no­kul­tū­ra su­si­ju­sius su­ve­ny­rus, ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų dir­bi­nius.

Iš edu­ka­ci­nių pro­gra­mų Kel­mės kraš­to mu­zie­jus per me­tus su­ren­ka apie de­šimt tūks­tan­čių eu­rų. Už šiuos pi­ni­gus per­ka eks­po­na­tų.

Gy­vas ir tra­di­ci­jo­mis

Kel­mės kraš­to mu­zie­jus gy­vas ir pa­trio­ti­nė­mis bei et­ni­nės kul­tū­ros tra­di­ci­jo­mis.

Jau įpras­ta, kad kel­miš­kiai prie se­niau­sio­jo Kel­mės pa­sta­to dva­ro, ap­link ku­rį 15 am­žiu­je pra­dė­jo for­muo­tis mies­tas, šven­čia Vals­ty­bės die­ną. Gie­da him­ną, ro­do­mi spek­tak­liai. Kar­tais di­džiu­lė­je erd­vė­je, prieš dva­rą esan­čio­je pie­ve­lė­je su ga­lin­gu ąžuo­lu, vyks­ta teat­rų fes­ti­va­lis.

Mu­zie­ju­je vyks­ta par­tio­tiš­ku­mo pa­mo­kos, mi­ni­ma Sau­sio 13 –oji ir ki­tos vals­ty­bei svar­bios da­tos.

Mo­ky­to­jai čia at­si­ve­da mo­ki­nius, kai ren­gia­mos is­to­ri­jos vik­to­ri­nos ir ki­to­kie pa­trio­ti­nio ug­dy­mo ren­gi­niai. Pa­nau­do­jant mu­zie­jaus eks­po­na­tus, ve­da­mos is­to­ri­jos pa­mo­kos.

Mu­zie­jaus rū­siuo­se įkur­tos tra­di­ci­nių ama­tų stu­di­jos. Dau­giau­sia žmo­nių į jas su­plūs­ta, kai va­sa­ro­mis vyks­ta že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sai.

Kel­mės dva­ro pa­veiks­lai Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je

Ne­se­niai Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus dar­buo­to­jai pa­si­rū­pi­no Kel­mės dva­re ka­bė­ju­sių Gru­ževs­kių šei­mos pa­veiks­lų fo­to­ko­pi­jo­mis ant dro­bės. Pa­veiks­lų ori­gi­na­lai eks­po­nuo­ja­mi Šiau­liuo­se, Fren­ke­lio vi­lo­je.

„Kel­mės pa­trio­tui ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl ori­gi­na­lai sau­go­mi ne Kel­mės dva­re, kur jiems ir vie­ta, o Šiau­liuo­se, – svars­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė. – Pa­veiks­lai ten pa­kliu­vo per ka­rą. Jie bu­vo pri­žiū­rė­ti, iš­sau­go­ti. O mes pa­si­da­rė­me la­bai ko­ky­biš­kas ko­pi­jas.“

At­kur­ti bent da­lį Gru­ževs­kių dva­ro au­ten­ti­kos ne­bu­vo leng­va. Ka­dan­gi Kel­mės kraš­to mu­zie­jus įsi­kū­rė dva­re, lo­giš­ka, jog rei­kė­jo pa­si­rink­ti dva­rų kul­tū­ros kryp­tį. Rei­kė­jo su­kur­ti bent ar­ti­mą anuo­me­ti­niam dva­rui ap­lin­ką.

Iki Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo dva­re bu­vo įsi­kū­ru­si ta­ry­bi­nio ūkio kon­to­ra. Vei­kė ir vi­suo­me­ni­nis mu­zie­jus, ku­ria­me iš­lai­ky­ta da­lis daik­tų iš Gru­ževs­kių dva­ro. Kel­mės kraš­to mu­zie­jus pe­rė­mė apie tūks­tan­tį eks­po­na­tų.

Ta­čiau erd­vės bu­vo dau­giau. Rei­kė­jo bal­dų ir ki­to­kių dva­rų pra­ban­gą ir kul­tū­rą at­spin­din­čių daik­tų. Ko­pi­jų pirk­ti ne­si­no­rė­jo. Ori­gi­na­lūs daik­tai – bran­gūs. Be to, daž­niau­sia juos rei­kė­da­vo res­tau­ruo­ti.

Pir­mai­siais mu­zie­jaus gy­va­vi­mo me­tais dva­rų kul­tū­rą pri­me­nan­čių eks­po­na­tų dar bu­vo įma­no­ma gau­ti. Da­lį jų pir­ko, da­lį žmo­nės do­va­no­jo. Bė­gant lai­kui gau­ti ori­gi­na­lių bal­dų ir daik­tų vis sun­kiau ir sun­kiau.

Kai ku­riuos vi­suo­me­ni­nia­me mu­zie­ju­je iš­sau­go­tus Gru­ževs­kių dva­ro bal­dus ir daik­tus res­tau­ra­vo Kau­no Jus­ti­no Vie­no­žins­kio tai­ko­mo­sios dai­lės ko­le­gi­jos me­nų fa­kul­te­to stu­den­tai. Res­tau­ruo­ja­mos mu­zie­ji­nės ver­ty­bės ta­po stu­den­tų dip­lo­mi­niais dar­bais.

Kai pa­si­tai­kė pro­ga, nu­pirk­tas 18 – 19 am­žiaus bal­dų komp­lek­tas iš vie­nos ko­lek­cio­nie­rės.

„Tu­ri­me nuo­trau­kų, kaip at­ro­dė Gru­ževs­kių dva­ro apar­ta­men­tai 19 am­žiu­je. Pa­gal jas ir at­ku­ria­me dva­ro in­ter­je­rą“, – pa­sa­ko­ja D. Žal­pie­nė.

Daik­tas trau­kia daik­tą

Ka­dan­gi Kel­mės dva­ras glau­džiai su­si­jęs su 1831 me­tų su­ki­li­mu, pra­dė­ti pirk­ti su su­ki­li­mu su­si­ję eks­po­na­tai. Pra­dė­jus stu­di­juo­ti iko­nog­ra­fi­nę me­džia­gą, daik­tas pra­dė­jo trauk­ti daik­tą. Jų ieš­ko­ta pas ži­no­mus ko­lek­cio­nie­rius.

Mu­zie­jaus pa­si­di­džia­vi­mas 1863 me­tų su­ki­li­mo vė­lia­va ras­ta vie­no­je ra­jo­no mo­kyk­lo­je. Ji da­ly­va­vo tarp­tau­ti­nė­je pa­ro­do­je Bal­ta­ru­si­jo­je.

Kar­tais ver­tin­ga ir to­kia smulk­me­na kaip aki­nių ser­ve­tė­lė su dva­ro her­bais.

Per ra­jo­no Gar­bės pi­lie­tį Vy­tau­tą Du­dė­ną pa­vy­ko už­megz­ti ry­šį su V. Put­vins­kio drau­gi­ja ir gau­ti la­bai ver­tin­gą tar­pu­ka­rio me­da­lių ir or­di­nų ko­lek­ci­ją.

Iš tar­pu­ka­rio Pre­zi­den­to Alek­sand­ro Stul­gins­kio to­li­mų gi­mi­nai­čių pa­vy­ko gau­ti jam pri­klau­siu­sią skry­nią.

Eks­po­nuo­ja­mi ir per ar­cheo­lo­gų ka­si­nė­ji­mus Kel­mės ra­jo­ne ras­ti tur­tin­giau­sios bal­tų mo­ters ka­po ra­di­niai.

Be­veik tris de­šimt­me­čius gy­vuo­jan­tis Kel­mės kraš­to mu­zie­jus vis to­bu­li­na­mas.

„Pir­mą­jį de­šimt­me­tį rin­ko­me eks­po­na­tus, ant­rą­jį ren­gė­me eks­po­zi­ci­jas ir edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, – pa­sa­ko­ja Da­nu­tė Žal­pie­nė. – Ta­čiau dva­ras ir iš išo­rės tu­rė­jo at­ro­dy­ti kaip dva­ras. To­dėl rei­kė­jo la­bai tau­py­ti, res­tau­ruo­ti fa­sa­dą, keis­ti sto­gus, at­nau­jin­ti svir­ną ir dva­ro var­tus, su­tvar­ky­ti ap­lin­ką. Pa­nau­do­jo­me Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas, pi­ni­gų sky­rė Sa­vi­val­dy­bė. Da­bar pa­grįs­tai ga­li­me di­džiuo­tis, jog dva­ras at­spin­di dva­ro kul­tū­rą, trau­kia lan­ky­to­jus.“

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog mu­zie­jus ne­ga­li bū­ti tik ty­lin­čių eks­po­na­tų san­dė­lis, mu­zie­ju­je rei­ka­lin­gas veiks­mas.

1831 me­tų su­ki­li­mo vė­lia­va – Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus pa­si­di­džia­vi­mas.

Kel­mės ra­jo­ne gy­ve­nan­tys to­li­mi Alek­sand­ro Stul­gins­kio gi­mi­nai­čiai mu­zie­jui pa­do­va­no­jo jų na­muo­se iš­li­ku­sią Pre­zi­den­to skry­nią.

Kal­ban­tis Ju­liaus Gru­ževs­kio pa­veiks­las pa­sa­ko­ja apie 1831 me­tų su­ki­li­mą. O su­ki­li­mą Kel­mės cent­re, kur da­bar yra Lais­vės gy­nė­jų aikš­tė, vaiz­duo­ja ani­ma­ci­nis fil­mu­kas.

Prie res­tau­ruo­to se­niau­sio­jo Lie­tu­vo­je dva­ro svir­no au­ga di­džiau­sias Lie­tu­vo­je rū­tų dar­že­lis.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

Kel­mės dva­ras iš paukš­čio skry­džio.

Lan­ky­to­jus su­tin­ka dva­riš­kiais per­si­ren­gę mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė bei mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va ir pa­kvie­čia į ke­lio­nę lai­ku.

Res­tau­ruo­ti dva­ro var­tai, ku­riuo­se bu­vo įsi­kū­ru­si bib­lio­te­ka ir ka­lė­ji­mas.