Naujausios
Šimtai žiūrovų ir Kurtuvėnų aura
– Esate teatrų festivalio-konkurso „Kartu“, kasmet vykstančio Kurtuvėnuose, ilgametis režisierius. Akivaizdu, kad festivalis pasiekė aukštą lygį, nes už 2022 metais suorganizuotą XXII teatrų festivalį-konkursą esate apdovanotas Mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“. Smagu, kai įvertina?
– Tikrai smagu, kad buvome pastebėti Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatrų asociacijos bei apdovanoti diplomu kaip ryškiausias mėgėjų teatrų festivalis Lietuvoje. Profesionalai turi savo „Auksinių scenos kryžių“ šventę, o mėgėjai turi tradicinę šventę „Tegyvuoja teatras“. Lietuvoje šiaip teatrų festivalių yra labai daug, per metus vyksta šimtas ir daugiau. Taigi tai, kad buvo pastebėtas metai iš metų vykstantis Kurtuvėnuose, tikrai rimtas įvertinimas ir ženklas, kad viską darome teisingai.
– Už Teatrų festivalio Kurtuvėnuose organizaciją esate atsakingas ne vienus metus. Per tiek laiko kito festivalio pavadinimai, pagaliau ir pats festivalis tapo ne tik festivaliu, o ir konkursu. Kokia buvo šio festivalio Kurtuvėnuose pradžia?
– Šis festivalis nėra mano sumanytas, aš perėmiau organizavimą. Pradininkai, prieš 22 metus atgaivinę Kurtuvėnuose teatro tradicijas, buvo Šiaulių rajono skyrius ir jo darbuotojos Valė Jurašienė, Nijolė Girniuvienė, taip pat Kurtuvėnų regioninio parko administracija.
Aš Kurtuvėnuose vykstančia teatrų švente rūpinuosi apie dešimtį metų. Taip pat ir šiais metais – liepą vyks jau XXIII teatrų festivalis-konkursas.
Su metais festivalis pakito, net labai pakito, tapo ne vien mėgėjų teatrų švente, dabar tai visų menų sintezė: ir mėgėjų, ir profesionalų teatras, ir menininkų parodos, ir koncertai, teatralizuoti fejerverkai, ugnies šou, konferencijos. Laikas visa tai padiktavo, nes sustojęs ir prisnūdęs žiūrovų ir lankytojų neprisitrauksi.
Beje, per daug metų ne kartą keitėsi ir festivalio pavadinimai, vienas mano sugalvotas pavadinimas buvo „Atvyk, pamilk, pasilik“, ir taip toliau. Dabar prilipo „Kartu“. Toks pavadinimas bus ir šiemet vykstančio konkurso.
Taip jau yra, kad teatro tradicija Kurtuvėnuose labai sena – juk dvarininko Jokūbo Nagurskio laikais teatras Kurtuvėnuose gyvavo, spektaklių atvažiuodavo pažiūrėti ir iš Rygos, ir iš Peterburgo, iš kitų užsienių. Aura buvo ir liko. Sukurti ją iš naujo galima, bet kad taptų tai tradicija, nežinau, kokių reikia pastangų. O Kurtuvėnuose tradicija yra ir jos neatimsi.
Dar smagu, kad jau kelerius metus šis festivalis tapo ir konkursu, į kurį atvažiuoja atlikėjai ne vien vieni kitų pasižiūrėti – o tai irgi, aišku, gerai, bet jau varžosi ir dėl piniginių prizų, ir dėl geriausio teatro vardo, ir dėl vyro, moters geriausio vaidmens.
O dar festivalio lankytojų ir žiūrovų skaičius labai džiuginantis. Štai pernai per abi festivalio dienas renginį Kurtuvėnuose aplankė apytiksliai daugiau negu pora tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos. Labai džiaugiuosi festivalio publika. Vienintelis priekaištas, kurį dažniausiai girdžiu, kad negali patekti ir pamatyti spektaklių, kurie rodomi viduje, nes žmonių būna prisikimšę. Lauke visi gali žiūrėti, o viduje apie pusė norinčių pamatyti netelpa.
– Tradicija, galima sakyti, tapo, kad festivalio-konkurso Kurtuvėnuose vertinimo komisijai pirmininkauja garsus režisierius Gytis Padegimas. Nepaneigsi, kad tokio lygio menininkas festivaliui tikrai suteikia solidumo.
– Nepaprastai esu dėkingas G. Padegimui už tai, kad sutiko. Nebuvome mes asmeniškai pažįstami, bet kažkaip sugalvojau jam paskambinti ir pakviesti prieš kokius septynerius metus. Ir, žinokite, jis iš karto pasakė, kad sutinka. Ir dabar kiekvienais metais jis atvyksta į Kurtuvėnus. Yra minėjęs, jog neįsivaizduoja vasaros be Kurtuvėnų. Man kartą sakė: „Zenonai, aš į daug festivalių esu kviečiamas, bet tokio lygio Lietuvoje daugiau nėra.“ Išgirsti komplimentą iš tokio masto menininko – rimtas įvertinimas.
Prieš kelias dienas su G. Padegimu kalbėjome apie šiemetinį festivalį-konkursą, vyksiantį liepos 22–23 dienomis. Jis patvirtino, kad dalyvaus.
– Kaip atrenkate teatrus, kuriems uždegama žalia šviesa į Kurtuvėnus?
– Esu reiklus ir keliu griežtus reikalavimus. Norinčių pasirodyti festivalyje kiekvienais metais labai daug, priimti visus nėra nei galimybės, nei reikalo. Išskyrus vieną išimtį – vietinis teatras, Kurtuvėnų, eina be konkurencijos ir kokį spektaklį Kurtuvėnai pristatytų, jis vis tiek bus repertuare. Kol kas režisierė Ramunė dar neišdavė paslapties, ką parodys žiūrovams šiemet. Kurtuvėniškiai visada nori rodytis lauke, ir kai jie vaidina, jūs pamatytumėte, 250 kėdžių neužtenka, tenka pastatyti dar kokias penkias dešimtis, kiti stovi. Kurtuvėnuose gyvena apie kelis šimtus gyventojų, visi kiti žiūrovai suvažiuoja pasižiūrėti.
O kitus teatrus tenka griežtai atsirinkti, nes siūlosi tikrai daug. Abejotino lygio teatrai nepatenka. Štai prieš kelias dienas vėl paskambino ir teiraujasi, kokia galimybė patekti į festivalį Kurtuvėnuose. Bet programa jau sudėliota. Šiemet festivalis-konkursas „Kartu“ skiriamas tik lietuvių autorių kūrybai.
Bažnyčiose skamba muzika
– Prieikime prie projektų, kuriuos ne tik koordinuojate, bet ir pats sugalvojote bei subrandinote. Vienas iš tokių – „Muzikinės bažnyčių naktys Šiaulių rajone“.
– O! „Muzikinės bažnyčių naktys“! Jau šeštas festivalis šią vasarą bus, šeši koncertai – viskas jau sudėliota, viskas pasirašyta. Visi koncertai be išimties vyks viena diena prieš atlaidus.
Prieš šešerius metus Lietuvos kultūros tarybai rašiau projektus. Likus kelioms dienoms šovė mintis, kad latviai nacionaliniu lygmeniu daro vienos vasaros nakties koncertus visose šalies bažnyčiose, kuriose koncertuoja ir profesionalai, ir mėgėjai. O kodėl to nepadaryti Šiaulių rajone? Sukurpiau projektą, nusiunčiau. Ir žiūriu: tarp didžiausių Lietuvos festivalių mano projektas – penktoje vietoje. Labai gerus balus ekspertai mano projektui davė. Viskas taip ir prasidėjo. Susipažinau su profesionalių atlikėjų kalvėmis – ir Nacionaline filharmonija, ir Klaipėdos koncertų sale, kur yra daug profesionalių atlikėjų, ir su Panevėžio muzikiniu teatru – iki tol neturėjau ten jokių pažįstamų. Pavyko užmegzti glaudžius ryšius.
Džiaugiuosi, kad Šiaulių turizmo informacijos centras pasekė mano sumanymu ir pradėjo daryti bažnyčių naktis skirtingose savivaldybėse. Tai labai gerai. Ši idėja nėra užpatentuota, ji gali skraidyti laisvai kaip paukštis.
Visada labai mėgau sakralinę muziką. Bet bažnyčiose skamba ne tik sakralinė muzika, tai yra tiesiog profesionalios muzikos koncertai. Bažnyčiose puiki atmosfera. Tai tikrai ne tas pats, kas surengti tą patį koncertą, pavyzdžiui, ar mažučiuose Žarėnų kultūros namuose, ar Žarėnų bažnyčioje. Efektas visiškai kitoks. Aura, akustika! Kai kas po tokių koncertų iš naujo atranda kaimo bažnyčias.
Šiemet pirmą kartą koncertas įvyks Varputėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Koncertuos Lietuvos nacionalinės filharmonijos Čiurlionio kvartetas ir pasaulinio lygio solistė Asta Krikščiūnaitė. Kad tokio lygmens koncertas įvyktų Varputėnuose, ir dar bažnyčioje, niekas neprisimena.
Labai džiaugiuosi, kad birželio 22 dieną, po dvejų metų pertraukos, į Kuršėnus pavyko prisikviesti Klaipėdos kamerinį orkestrą su choru „Aukuras“. Žarėnų–Latvelių bažnyčioje koncertuos Vilniaus kvartetas, Bazilionų bažnyčioje – Panevėžio styginių kvartetas ir sopranas Laima Česlauskaitė. Koncertas įvyks ir Kairių bažnyčioje. Ciklą užbaigsime Meškuičių bažnyčioje. Programa aukščiausio lygio ir verta pasaulio scenų, nes profesionalai, nesvarbu, kur jie groja – ar Šakynos bažnytėlėje, ar Milano Duomo katedroje – groja lygiai taip pat.
Atsimenu pirmus metus, kai paskambinau Šakynos bažnyčios klebonui su pasiūlymu. Jis ir sako: „Pas mane niekas į mišias neateina, kas ateis tavo simfonijų klausytis...“. Sakau jam, klebone, pamėginam. Susirinko pilna bažnyčia.
Kurtuvėnų bažnyčioje surengus naktinį koncertą, vietų nebeliko prieš valandą. Žmonės, net mažiausio kaimelio gyventojai, kokybiškai kultūrai nėra abejingi. Po vieno koncerto kaimo bažnytėlėje močiutės priėjo ir man sako: „Pirmą kartą gyvenime mes tą simfoniją gyvai išgirdom, bet kaip gražu.“ Dabar visko daug, bet kai kuriems mažesnių miestelių gyventojams tai, kas tikrai kokybiška, nėra pasiekiama.
Žarėnų kultūros namų renginių organizatorė Sigita Buitvidienė po koncerto vietos bažnyčioje pastebėjo, kad susirinko paklausyti net tokie žmonės, kurie niekada ir niekur neina. Sunku patikėti.
Man labai svarbus šis projektas. Tačiau visų komplimentų neprisiimu tik sau. Kad žmonės ateitų į koncertus neužtenka vien skelbimą pakabinti, šiuo klausimu daug dirba bendruomenės.
Kapelų šventės idėja prigijo
– Visa jūsų, profesionalaus režisieriaus, karjera susijusi su Šiaulių rajonu. Čia prieš daugel metų įgyvendinote ir dar vieną savo idėją – Lietuvos liaudiškos muzikos kapelų šventę „Griežk, smuikeli“. Kokia šio įsišaknijusio projekto istorija?
– Taip susiklostė, kad būdamas grynas žemaitis iš Šilalės rajono, baigęs Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, per keturiasdešimt metų sukuosi Kuršėnuose ir aplinkui Kuršėnus. Siaubas, kiek jau daug...
Iš tiesų po studijų aš pradėjau dirbti Gruzdžių kultūros namų metodininku. Kažkokia fantastika ten buvo dirbti. Tiek jaunų žmonių, technikumas, jauni dėstytojai, spektakliai. Prisimenu, pastatėme vieną spektaklį, paskui poezijos spektaklį, spektaklį su vaikais – viskas per trumpą laiką. Tiek ten buvo mokytojų, tokia graži kompanija, prisiminimai be galo šviesūs. Tada žmonės norėjo bendravimo, naktimis repetuodavome. Dabar net technikumo ten nebėra... Ir žmonės, kuriuos pažinojau, visi išvažinėję.
Kuršėnų kultūros namuose nebuvo direktoriaus ir man, gal kokius septynis mėnesius padirbus Gruzdžiuose, pasiūlė eiti direktoriauti. Sutikau. Taip ir direktoriavau beveik dvidešimt metų, iš pradžių senuosiuose Kultūros namuose, paskui jau rajono Kultūros centre. Paskui ir vyriausiuoju režisieriumi teko pabūti, o dabar, pasikeitus pareigybėms, tapau tik režisieriumi, tokiu režisieriumi, kuris nestato spektaklių, o tik generuoja idėjas, veda renginius, moderuoja parodas.
Kapelų šventė „Griežk, smuikeli“ gimė prieš 23 metus, man direktoriaujant. Viskas išėjo tartum savaime. Kuršėnų kultūros centro kapela, vadovaujama Antano Kavaliausko, šventė jubiliejų. Ir mes, Rolanda Bitienė, Birutė Poškienė ir aš, to jubiliejaus proga sugalvojome padaryti šventę, pasikviesti kapelų, sugalvojome pavadinimą „Griežk, smuikeli“. Kasmet, kai pas mus suvažiuoja kapelos, stebisi ir džiaugiasi, kiek mums pavyksta sukviesti publikos. O pavyksta, nes idėja buvo gera.
– Kada renginių organizavimas buvo paprastesnis?
– Tada nebuvo paprasti laikai, tai dabar yra visko. O mes prieš daugel metų parke sceną patys susikaldavome iš lentų: pradedam ryte kalti, plastikine apdaila pridengiam – jau ir scena. Garso kolonėlė nors truputį zyzia jau ir gerai... Žiūrovų būdavo tūkstančiai. Ir jokių žvaigždžių, jokių didelių pinigų, nieko nebūdavo, o žmonių jūros. Mes, organizatoriai, prie Kultūros centro stovėdavome ir žiūrėdavo į parko pusę: knibždėlynas, dveji Kuršėnai sueidavo. Švenčių anksčiau tikrai būdavo labai daug, iš seniūnijos gaudavome įspėjimų, kad nedarytume tiek daug, nes parko žolė nespėja atželti.
Dabar ir kokybė, ir aparatūra – aukščiausio lygio. Ir Savivaldybė dosniai kultūros reikmėms skiria finansavimą.
– Kokie artimiausi ir ateities planai? Gal mažesnių miestelių lankytojai po kelerių metų gali tikėtis koncertų ir savo bažnytėlėse?
– Dabar būtina įgyvendinti tai, kas jau suplanuota. O čia reikalingos ne vien mano pastangos, bet ir darnus komandinis darbas. Vien idėjos neužtenka, reikia techninės pagalbos. Kad ir apšvietimo bažnyčiose. Kokybė priklauso nuo visumos.
Kokiose bažnyčiose vyks koncertai ir kokie jie bus, priklauso ne vien nuo noro ir susitarimo su vietos klebonais. Priklauso ir nuo kai kurių techninių dalykų, juk į mažą bažnyčią, tokią kaip Žarėnų arba Varputėnų, nesutalpinsi kamerinio orkestro su choru. Rajone yra tik trys bažnyčios, kurios gali kamerinį orkestrą su choru priimti: Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčia, kuri tam yra ideali, Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Kitos bažnyčios mažesnės ir reikia labai žiūrėti, kur, koks kolektyvas tinka.
O planai ateičiai – ateityje.
