Naujausios
Kūryba – galimybė pabūti su savimi
Pokalbis su eseistu, istoriku, kelių knygų autoriumi Jonu KIRILIAUSKU
- Atidesnis kultūrinės spaudos ir knygų skaitytojas jau įsidėmėjo Tavo, kaip eseisto ir istoriko, pavardę. Kas Tau yra kūryba?
- Kūryba man yra galimybė pabūti su savimi, nes visada buvo poreikis pabūti vienam. Man atrodo, kad kurdamas aš esu tas tikras, be jokių įvaizdžių ir gyvenimiškų vaidmenų, kaukių. Netgi kai kuriu kokį personažą, kai tas personažas mąsto ne taip, kaip aš, kai jis „nutrūkta nuo mano kontrolės“ ir aš jame neatpažįstu savęs, vis tiek buvimo savimi jausmas neapleidžia. O juk šiandieninėje epochoje, kuri yra įvaizdžio epocha, pabūti savimi yra labai geras pojūtis.
Kurti pradėjau nuo dešimties metų, visą laiką rašinėjau „į stalčių“, nes bet koks mano kūrinys po kurio laiko man pasirodydavo kažkoks ne toks, lyg ir ne taip buvo sumąstyta, kažko trūksta. Suvokimas, kad rašantis žmogus, prieš išeidamas į viešumą turi turėti biografiją, gyvenimiškos patirties, nes ką gali pasakyti, kai tau dešimt, penkiolika ar kiek daugiau metų.
Matyt todėl ir pirmą asmeninę knygą – esė rinkinį „Savęs okupacija“ – išleidau sulaukęs... Žemaitės metų.
Gal todėl, kad niekur neskubu, gal kad kūryba yra „lėtas buvimas su savimi“, tame beprotiškame šios dienos bėgime nežinia kodėl ir nežinia kur...
- Kokios kūrybinės raiškos formos (žanrai) labiausiai domina?
- Esu bandęs daugelį žanrų: poeziją, apsakymą, apysaką... Ištrauką „Vadybininkas kaime“ spausdino šių metų žurnalas „Metai“. Net romaną rašiau – dalyvavau netradicinio romano konkurse ir buvau neblogai komisijos įvertintas už dviejų sapnų romaną apie 1009 metus Lietuvoje.
Išbandžiau dramą, taip pat ir radijo dramą – teikiau konkursui komediją, komisija svarstė, neišbrokavo, matyt mano bandymas atitiko žanrui keliamus kriterijus, nes tokį tikslą buvau išsikėlęs sau. Ir žinoma – esė, kurių daugiausiai parašiau ir rašau. Jau ir antrai knygai pakankamai prisikaupę.
- Esi profesionalus istorikas, tačiau dabar labiau krypsti į tokį universalų ir šiuo laiku madingą esė žanrą. Kodėl? Ar galime tikėtis sulaukti Tavo naujų istorinių tyrinėjimų?
- Kodėl esė? Čia turbūt kalčiausi yra „Šiaurės Atėnai“, kuriuos skaitau nuo jų pirmo numerio, nes juose visada buvo spausdinama daug ir labai geros, intelektualios eseistikos. Skaitau ir mokausi. Aš debiutavau respublikinėje „popierinėje“ spaudoje 2006 metais „Šiaurės Atėnuose“ su esė „Apie lietuvių įsivaizdavimus“. Antrosios mano knygos personažas irgi pasirodė 2009–2010 metų minėto savaitraščio puslapiuose, o paskui susigulėjo į knygą.
Esė rašyti patinka dėl žanro laisvumo, čia gali žaisti su tekstu, gali rimtai filosofuoti, kaip pasakotojas dėtis kaukes ir atvirai išsakyti savo nuomonę, laisviau naudotis savo žiniomis, interpretuoti, daryti prielaidas, nes tai vis tiek yra labiau meno kūrinys, o ne kažkokia mokslinė studija. Bet kokiu atveju esė reikia atidžiau perskaityti, gali rasti ir pasisemti kažkokių žinių, įžvalgų.
Kaip istorikui esė rašyti patinka todėl, kad galiu laisviau narstyti faktą, įvykį, vaidindamas naivų, nežinantį konteksto, kalbėti apie kažkokią sensaciją, kurios nėra, ar ciniką ir pašiepti kokį veikėją. Šis žanras patraukė savo žaismingu rimtumu.
Istorikui, gyvenančiam Kuršėnuose, problema Nr. 1 yra archyvai, nes tie, kurie domina – Vilniuje ir Kaune. Kas yra dirbęs archyve, tas supras, kad reikia labai daug laiko, jeigu nori prisirinkti medžiagos kažkokiam darbui, paskui dar reikia ieškoti antrinių šaltinių, kad galėtum patikrinti ar archyviniai duomenys yra tikslūs. Paskui dar bandyti patikrinti tuos antrinius ir tik tada gali sakyti, kad turi tikrą istorinį faktą. Tokios yra problemos su istoriniais faktais ir jų patikrinimu. Tuo ir skiriasi istorija nuo publicistikos.
Kaip istorikas, noriu parašyti išsamią kunigo Vaclovo Dambrausko (1879-1941) biografiją. Prieš dešimt metų su kolega buvom parengę nedidelę brošiūrėlę apie šį Kuršėnų kleboną kanauninką. Manau, kad pats laikas būtų parašyti su platesniu asmenybės veiklos, miesto ir šalies kontekstu. Bet kol kas pradėti tik pradiniai darbai ir apmąstymai, todėl maža kas dar gali nutikti. Sumanymą gali sustabdyti ir šaltinių stoka.
- Jonas Kiriliauskas – ne tik rašantis, bet ir daug skaitantis žmogus. Kokia literatūra Tave labiausiai domina? Ką pasiūlytumei paskaityti „Atolankų“ skaitytojams?
- Mano skaitymo interesas yra trejopas: grožinė literatūra (lietuvių ir užsienio, klasika ir šiandieninė, poezija ir dramos). Kadangi esu istorikas, tai vedamas profesinio smalsumo ir noro neatsilikti nuo naujausių tyrinėjimų skaitau istorinę literatūrą– monografijos, studijos, straipsniai. Trečia skaitymo kryptis yra filosofija su visom „sofijos“ pakraipomis: kultūros, politikos, istorijos ir visokia kitokia neapeinant klasikinių filosofijos tekstų.
Grįžtant prie skaitymo, tai mane visada truputį nervina pasakymas: „dabar madingas rašytojas arba knyga“. Aš skirstau į skaitytą ir neskaitytą knygą arba rašytoją. Išeitų, kad pagal pirmąjį vertinimą Homeras arba Sarbievijus, Čechovas arba Balzakas jau yra nebemadingi ir neskaitytini rašytojai, nes leidyklų ir knygynų topuose jų nėra. O ką daryti su filosofais Hegeliu ar Markuze, jei yra koks nors Žižekas ar Delezas, skaityti ar neskaityti?
„Atolankų“ skaitytojams, ypač jaunimui, siūlyčiau skaityti rusų ir pasaulio klasiką, neapeiti lietuvių literatūros, kuri dažnai paskęsta verstinėje literatūroje. Kadangi esu nuo viršelio iki viršelio perskaitęs visus L. Tolstojaus. Dostojevkior ypač A. Čechovo raštų tomus r daug kitų užsienio ir lietuvių autorių, siūlyčiau susipažinti su jais, su T. Mano, O. de zako ir daugybe kitų rašytojų, pradedant gal net senovės graikų ir romėnų rašytojais, nes be klasikos skaitymo nebus išsamaus pasaulio suvokimo vaizdinio.
Iš lietuvių rašytojų labiausiai imponuoja R. Gavelis, J. Aputis, R. Granauskas, G. Radvilavičiūtė, R. Rastauskas ir ypač Jurgis Kunčinas, kurį perskaičiau visą ir ne po vieną kartą. Jį statyčiau į lygią gretą su Giunteriu Grassu ir Miloradu Pavičiumi.
Mėgstantiems koncentruotą stilių, kaip pademonstravo A. Baricco „Šilkas“, siūlyčiau susirasti M. Fermino „Sniegą“, „Amazonę“, kitus jo romanus. Kas skaitė ir mėgavosi U. Eco kūryba, turėtų neapeiti P. Kinjaro esė ir romanų „Albucijus“, „Terasa Romoje“ ir kitų.
- Keistas šių laikų paradoksas: vis daugėja rašančių, kuriančių žmonių ir vis mažiau – skaitančių...
- Iš tikrųjų gal ir nėra paradoksas, jeigu rašančiųjų skaičiaus didėjimą susiesime su interneto atsiradimu, socialiniais tinklais, blog‘ais ir kitais panašiais dalykais. Aš kurį laiką tokiame internetiniame portale www.miestoiq.lt rašiau blog‘ą „Sinefilo užrašai“ – apie kiną, kino filmus.
Su skaitančiais vėl, galima sakyti, paradoksas. Jeigu daugėja rašančių, turėtų daugėti ir skaitančių. Anksčiau buvo paprasčiau vertinama: kultūringas žmogus skaitė knygas. Tokia buvo aksioma. Dabar kitiems užtenka interneto, knygos nebeįdomios, kultūringo, apsiskaičiusio žmogaus žiniasklaidoje nebėra (dabar dominuoja šokantis ir dainuojantis bei nusišnekantis „glamūrinis elitas“, bet, matyt, jis atitinka vartotojiško žmogaus poreikį, todėl taip iki koktumo tiražuojamas).
Sovietmečiu buvo daug prirašinėjama skaitytojų bibliotekose dėl visokių planų. O sociologiniai tyrimai rodė ką kita.
Dar vienas lietuviškas paradoksas. Filosofo I. Kanto knygą „Praktinio proto kritika“ sovietmečiu išleido ar ne 20 000 egzempliorių tiražu ir visą labai greitai išpirko. Kaip juokavo vienas filosofijos profesorius, tą knygą Lietuvoje perskaitę yra gal dešimt žmonių, o supratę gal tik trys. Knyga buvo gražiai išleista, tiko kaip interjero detalė. Teko nugirsti, kad situacija nepasikeitė – puošiama ir dabar knygomis savo būstą.
Iš kitos pusės, jeigu yra daug leidyklų, jos leidžia knygas, tai gal tų skaitytojų yra, gal jų daugėja? Knygų mugėse – minios, gal tik kaina ne visiems yra prieinama.
- Minėjai, kad interneto bloge rašei pastabas apie kiną. Domiesi kinu? Koks kinas Tau labiausiai artimas?
- Kinui irgi pakankamai sena aistra. Domiuosi neholivudiniu kinu, vadinamuoju autoriniu ar arthauzu, kaip yra vadinamas kino kritikų. Esu sukaupęs jau per keturių tūkstančių filmų asmeninę filmoteką, kurioje dominuoja neholivudiniai filmai – pradedant negarsiniu ir baigiant šių laikų kinu.
Yra labai daug gerų filmų ir be viso to Holivudo štampuojamo vienadienio iš specialiųjų efektų sulipdyto pramoninio niekalo, kurį žiūrėti – tai tarsi kukurūzų traškučius valgyti. Suvalgei – ir neliko, pažiūrėjai – ir pamiršai pradžią pabaigoje.
- Naujausia Tavo knyga bus apie...
- Reikėtų prisiruošti tai naujai knygai ir sutvarkyti kokį rankraštį, nes jau yra ir esė prisikaupę knygai, ir apysaka parašyta, ir dar galima būtų šio to prirankioti. Tik sunkiai aš su ta leidyba išsijudinu.
Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS
Jonas Kiriliauskas trumpai apie save
Gimiau 1966 m. balandžio 14 dieną Šiaulių rajone, dabartinėje Kuršėnų kaimiškoje seniūnijoje, Skačių kaime. Baigiau Svirbučių aštuonmetę mokyklą ir įstojau į Šiaulių K. Didžiulio politechnikumą (dab. Šiaulių kolegija), 1985 m. baigiau įgydamas metalo apdirbimo pjaunant specialybės techniko technologo kvalifikaciją.
1985-1988 m. tarnyba sovietiniam kariniame šiaurės laivyne. 1996 m. baigiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą – Naujausių laikų istorijos specializacija.
Nuo 1988 m. dirbau Kuršėnų politechnikos mokykloje meistru, humanitarinių dalykų dėstytoju, direktoriaus pavaduotoju praktiniam mokymui.
Keletą metų dirbau Tarptautinėje nacių ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisijoje, jos siųstas stažavausi Izraelyje, domėjausi žydų holokausto istorija. Dirbau grupėje, kuriančioje Lietuvoje Tolerancijos centrus.
Aštuonerius metus dirbu Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje vyriausiuoju specialistu.
Išleistos knygos
1. Savęs okupacija (esė rinkinys). Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2009 .
2. Ženklai. Gyvenimo daugiabutyje kronikos. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2012.
Išleistos knygos kartu su Rolandu Tamošaičiu
1. Kuršėnų kunigas kanauninkas V. Dambrauskas (1879-1941). Kuršėnai: Alfredo leidykla, 2001.
2. Kuršėnų parapijos 480 metų istorinė apžvalga (konferencijos medžiaga). Šiauliai: Šiaulių knygrišykla, 2003.
3. Kuršėnų žydų istorija. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2007.
Rašymas apie miestą
Nesutinku su tais, kurie sako, kad savo prigimtimi yra miesto žmonės. Sakau sau ir pasauliui – tai poza, kaukė, išsigalvojimai.
Tokio tipo žmogaus iš viso nėra ir negali būti, nes žmogus, kaip toks, atėjo iš gamtos, iš to, kas yra priskiriama kaimo erdvei, pagaliau jeigu norite, tai išropojo iš urvo, olos.
Ir ne kažkokia alegorine, platoniška prasme, o tiesiogine, ta pačia, kurią nusižiūrėję chruščioviniai architektai sumeistravo tipinį daugiabutį, daugiaaukštį gyvenamąjį pastatą, kuris yra tik urvas ar ola su simbolinėmis sienomis. Nors tiesą pasakius tokius namus statė dar prieškaryje Vienos priemiesčiuose, ar senovės Romoje. Tai yra geriau, negu kapitalizmo priešaušryje egzistavę „virvės viešbučiai“, kuriuose darbininkai miegodavo sėdomis galvas parėmę į ištemptą tam reikalui virvę, o ryte tokio, atsiprašant, viešbučio savininkas atrišdavo virvę, tai visi nukrisdavo ir pabudę eidavo į gamyklas ir fabrikus.
Bet grįžkime prie miesto žmogaus.
Būta nemažai to atgalinio bėgimo į kaimą atvejų.
Bėgimų iš miesto mūsų civilizacija žino, antai P. Kinjaras savo esė „Seksas ir baimė“ rašo, kad „Atėnai III a. pr. Kr., Roma I a. po Kr., Olandija XVIII a. pergyveno vieną ir tą pačią miesto krizę, vieną ir tą patį miesto atstūmimą žmonių tarpe ir grįžimą prie kaimietiško gyvenimo būdo...“
Todėl ir norisi klausti, o kur jis gyvena tas savo dvasia miesto žmogus, jeigu net apie sostinę visose pamiškėse dygsta privačių namų tarandės visokios, jau nekalbant apie kitas gyventojų susibūrimo vietas, išdidžiai save vadinančias – miestais?
Na ir kas, kad neaugina bulvių, ar nelaiko karvių ir kiaulių, bet dažnas turi šiltnamį, lysves su salotomis ir svogūnais, bei papajiškais špinatais, o kur dar vaiskrūmiai ir vaismedžiai, ištisi vyšnių sodai, kaip pastebėtų šiandien A. Čechovas.
Kaimas, nėra ko ir pasakyti.
Net narkomanas bute, kokiame nors dešimtame aukšte auginantis kanapes ar aguonas yra kaimietis su pliusu, nes jis irgi kaifuoja nuėmęs derlių, kaip doras ūkininkas.
Pagaliau visi ištaikę laisvesnį laiką lekia kažkur prie ežero, į pamiškes, prie jūros, ar į kalnus, kad tik toliau nuo miesto, kad tik galėtų nuo jo pailsėti. O kaip gali jame pavargti, jei tai tavo dvasios oikumena?
Neteko girdėti iš miesto dvasią savyje jaučiančių adeptų, kad kaime jie blogai jaučiasi, kad atvykę į kokią nors kaimo turizmo sodybą, naktį per pilnatį lipa ant stogo ir atsisukę į miesto pusę kaukia vilko balsais išsiilgę miesto.
Nėra, galvoju, tokio dalyko, kaip miesto dvasia, nes visi savo prigimtimi esame kaimiečiai, tik dalis nesiafišuoja savo miestietiškumu, kuriuo ir negali afišuotis, nes nežino, kas tai yra, o kiti sąžiningai juokauja skaičiuodami kelinta yra karta nuo žagrės.
Kaip pavyzdys, gali būti P. Akroido knygos „Apysaka apie Platoną“ personažas Platonas, kuris „gyvena“ labai tolimoje ateityje, palieka Londoną ir išeina iš megapolio į „nežinia ką už jo sienos“, nes mieste jis nemato savo prasmingos būties.
Žmogus tam tikrais periodais matyt nemato ir nematys perspektyvos mieste, todėl ir toliau matysite, kaip visi bėga, ropoja, šliaužia atgal į gamtą, net nieko negirdėję apie prancūzų filosofo dar XVIII amžiuje išsakytą raginimą laisva valia ten sugrįžti...
Na va, kaip aš čia prišnekėjau, o atrodo norėjau kažką parašyti apie miestą, kuriame gyvenu, kurio gatvėmis vaikštau. Neišėjo, teks tai atidėti kitam kartui, nes, matyt, nugalėjo manyje kaimo dvasios pradas...
Legendos
Vorutos kilmė
Kada žemaičiai laimėjo Saulės mūšį, kuriame apkūlė gerai kelis Livonijos ordino riterius, irgi knechtų galybę visą. Supyko baisiausiai ant jų kunigaikštis Mindaugas ir pasikvietė atvykti pasiaiškinti. Mat pats Mindaugas galvojo prašyti iš ordino karūnos, nes matė save karaliumi.
Ir atjojo ant savo mažučiukų žemaitukų žemaičiai, parietę kojas po arklių pilvais, kad koks šventas žaltys neužsikabintų. Ir kai pamatė medinės Mindaugo sostapilės kuorus, kai išvydo jos didybę, tai neišlaikė jų vadas nesušukęs:
- Vuo rūta kokia tu didele!
O čia pro šalį ėjo Mindaugo raštininkas ir vakare į Metraštį įrašė: žemaičiai kunigaikščio Mindaugo pilį tarp savęs vadina Voruta...
Taip tai piliai ir prigijęs pavadinimas, tik gaila metraštininkas neparašė kur ji buvus tai dabarties istorikams ir archeologams nereikėtų jos ieškoti...
Vilniaus vardas
...Vilnių įkūrė visai ne Gediminas, o karalienė Morta. Legenda pasakoja, kad Livonijos Ordino pasiuntiniai uždėję Mindaugui karūną ir padarę, taip sakant, karaliumi, atvyko už tai gauti dovanų – nepaklusniąją žemaičių žemę. Siekdami palankumo, Karalienei Mortai atvežė dovanų – „bolonkę“, tokį mažą visą vilna apžėlusį šunioką. Karalienė pamačiusi ir labai patenkinta pasakiusi:
- Koks jis visas vilna apaugęs. Vadinsiu ji Vilnium.
Karalienės tarnaitės iš Kreivosios pilies šią žinią išnešiojo po papilį ir karalienei įsiteikti norėdami miestelėnai pasivadino vilniečiais (nu kaip dabar Anglijos karalienei tualetus auksinius įrenginėjo norėdami įsiteikti).
Dėl tokio vilniečių būdo labai pyko didis kunigaikštis Traidenis, ir prisitvojęs midaus dažnai juos gatvėje pavadindamas šunimis.
Lietuvos vardo paminėjimas
... tada karalius Netimeras paėmė lietuvą į rankas ir su juo užliejo laužą, per kurį ką tik buvo perėjęs Brunonas. Būsimasis kankinys ir šventasis paklausė kaip tas daiktas vadinasi, ir jam buvo atsakyta, kad lietuvas. Brunonas truputį neprigirdėdamas, ir dar daugybę kalbų mokėdamas pasakė:
- Lietuva.
Netimeras palinksėjo galva pritardamas, o patenkintas savo išmone Brunonas ėmė trepsėti koja šaukdamas: lietuva, lietuva, nes gražiai skambėjo šitas žodis.
Vietiniai, dar neatsigavę nuo visų stebuklų ir kitokių prajovų rodymo, pamatę kaip Brunonas trypia žemę ir šaukia, pagalvojo, kad jis taip vadina jų žemę ir kaip per Atgimimo mitingą suskandavo: Lie-tu-va, Lie-tu-va, Lie-tu-va.
Visiems čia pat pritarus, Netimero karalystė buvo pavadinta, Lietuva...
Ėjo tada rūstūs 1009 metai...
Lietuviai nemėgsta žemaičių
... atjoja būdavo kryžiokai pas Lietuvos kunigaikščius ir gerai prisivaišinus išsitraukia tokio pasaulio perėjūno Wulfstano knygą ir paskaito garsiai, kad žemaičiai turtingi ne tik žuvimi ir medumi. O jų diduomenė gerianti raugintą kumelių pieną, o midus, tai jų prasčiokų ir vargdienių gėrimas, kurį taip mėgsta lietuvių kunigaikščiai, ir kiekviena proga visiems jį giria.
Po tokių paskaitymų Lietuvos kunigaikščiai žemaičius kryžiokams tik čyrkšt, iki Nevėžio ar, iki Dubysos ir užrašo burbėdami:
- Žinosit kaip apie Stakliškių produkciją išsireiškinėti, bus jums prasčiokų ir vargdienių gėrimas...
O kryžiokai tik rankomis trina, tik Wulfstano veikalus perrašinėja, tik daugina, tik apie ateitį galvoja...
Kauno paminėjimas
Viešpaties 1361 metais, vyko didelis mūšis prie Nemuno ir Neries santakos. Atokiau mūšio vietos būriavosi moterys, vaikai irgi seneliai visoki, be to keli vazbūnai su prekių vežimais. Staiga prie to būrio prijojo trys vyriškiai ir vienas matyt vyresnis, nuo komandavimo, matyt užkimusiu balsu, paklausė:
- Kaip ši vieta vadinasi?
Per mūšio triukšmą neišgirdę klausimo suklegėjo žmonės.
- Kaunas, kaip kaunas...
- Užrašykit, Kaunas, – pasakė kitam tas kuris buvo prikimęs, nes jie buvo didžiojo kunigaikščio kartografai. Tuo pačiu nubraukdami gražųjį Santakos pavadinimą, tuo pačiu uždėdami kauniečiams karingą būdą, nes ir dabar pas juos net ubagų karaliai siūlo visiems į snarglį.
Tuo pačiu atėmė ir galimybę tapti sostapiliu, nes į santaką viskas suteka net ir valdžia, o ten kur kaunas tik ubagai (ypač jų karaliai) ir banditai gerai gali gyventi (nors ne visada, oi ne visada), kartais karaliai iš nuobodulio dirba taksistais, o banditams net ir visokios ten bulgarijos nepadeda nuo politinio persekiojimo pasislėpti.
Kęstutis moko etiketo kryžiokus
Toliau plėtodamas gerųjų ir nekaltųjų lietuvių temą, noriu papasakoti apie Kęstučio etiketo pamokas kryžiokams.
Taigi istorija visai paprasta, todėl V. Marburgietį pacituosiu pačioj pabaigoj, nes netinka jo vakarietiškas, subtilus stilius, šiam pasakojimui.
Žodžiu, kažkur Lietuvos pasienyje, pilies menėje pietavo dievobaimingi kryžiokai. Tik staiga išgirsta, kad atvyksta (nekviestas) karalius Kęstutis. Vos spėja kryžiokai pakelti tiltą, ir tik bejėgiškai, gali nuo pilies sienų stebėti, kaip Kęstutis surenka žirgus, besiganančius papilyje, paima nelaisvėn kokį pusšimtį žmonių, antra tiek nužudo. Nu nepietavęs žmogus, suprask, piktas.
Ordino maršalas po kelių dienų kviečia pasikalbėti karalių Kęstutį, dėl belaisvių išvadavimo, dėl žirgų gražinimo... Atjoja Kęstutis su savo palyda ant kryžiokų žirgų...
Maršalas sako, kad šito (tokio akiplėšiškumo) nesitikėjęs.
O karalius Kęstutis atsako:
- Tokie dabar laikai!
Kažin apie kokius jis čia laikus užsiminė?
Vaškas
Dabartiniais laikais korupcija yra STT, FNTT, kitų institucjų veiklos dėmesio centre, net institutas anglišku pavadinimu, įsidėmėkit, stebi korupcijos lygį ir fiksuoja, kažkokį tai koeficientą. Na ar sveikam žmogui suvokti tokius dalykus.
Va viduramžiais korupcija buvo tiesiai šviesiai priskiriama prie stebuklų kategorijos, netikit, pacituosiu vieną kronikininką:,, Tuo tarpu [ 1306] vienas Ariogalos lietuvis suimtas savo karaliaus ir įkalbėtas vieno ruso, kalėjusio drauge su juo, pažadėjo dievui už išvadavimą gerą svarą vaško; bemat sutrupėjo grandinės, kuriomis buvo surakintas, prasidarė kalėjimo durys, ir jis atgavo laisvę...“
Na kuo ne šių dienų istorija, davė žmogus kyšį (tada vašku vadinamą), dievui (matyt kalėjimo viršininkui), ir svarbiausia padarė viską ruso patariamas, ir tada ir dabar kalti rusai pasirodo. Na o pabėgus reikėjo kaip nors literatūriškai viską papasakoti, kronikininkui, ir korumpuoto lietuvių valdininko neišduoti...
Moralą pasirašykit patys...
.jpg)
KNYGOS: "Skaitau labai daug ir jau nuo pradinių klasių. Ir asmeninę biblioteką renku. Pradėjau trečią tūkstantį knygų kaupti", - sako Jonas Kirilauskas.