Kuršėnų gaisrinės istorijos fragmentai

Kur­šė­nų gais­ri­nės is­to­ri­jos frag­­men­­tai

Jo­nas KI­­RI­­LIAUS­­KAS

Per­nai su­ka­ko 130 me­tų nuo ug­nia­ge­sių drau­gi­jos įsi­kū­ri­mo Kur­šė­nuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) ir 95 me­tai nuo ofi­cia­laus jos at­kū­ri­mo 1921 me­tais ru­de­nį ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. Ug­nia­ge­siai tar­pu­ka­rio Kur­šė­nuo­se ne tik ge­si­no gais­rus, bet ir or­ga­ni­za­vo mies­tie­čiams ren­gi­nius: ge­gu­ži­nes su spor­to var­žy­bo­mis, vai­di­ni­mus, lo­te­ri­jas, reng­da­vo ug­nia­ge­sių sa­vai­tes. Į tuos ren­gi­nius su­plūs­da­vo mi­nios Kur­šė­nų ir apy­lin­kių gy­ven­to­jų. Vi­sa ši veik­la bu­vo nu­kreip­ta gais­rų pre­ven­ci­jai ir rink­ti lė­šoms sa­vo or­ga­ni­za­ci­jai iš­lai­ky­ti.

Tar­pu­ka­rio ug­nia­ge­sių pa­sta­ty­to­je gais­ri­nė­je ir šian­dien yra įsi­kū­ru­si Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Kur­šė­nų ko­man­da.

XIX am­žiaus Kur­šė­nai. Pir­mie­ji ug­nia­ge­siai, kaip or­ga­ni­zuo­ta ko­man­da, Kur­šė­nų mies­te, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų Lie­tu­vos vie­tų, at­si­ra­do XIX am­žiaus pa­bai­go­je. Mat ky­lan­tys di­de­li gais­rai su la­bai skau­džio­mis pa­sek­mė­mis ver­tė val­džią im­tis prie­mo­nių tai pro­ble­mai spręs­ti ir pro­vin­ci­jo­je, to­dėl bu­vo ne­bet­ruk­do­ma steig­tis gais­ri­nin­kų drau­gi­joms ir ug­nia­ge­sių ko­man­doms.

Kur­šė­nuo­se tas pro­ce­sas pra­si­dė­jo tuo me­tu, kai mies­te­lis, pro jį nu­tie­sus ge­le­žin­ke­lį, ge­ro­kai išau­go ir pra­dė­jo at­si­ras­ti įvai­rių įmo­nių, dirb­tu­vių. Pa­di­dė­jo gais­ro grės­mės pa­vo­jus.

Ga­li bū­ti, kad įta­kos tu­rė­jo ir pa­sku­ti­nis di­džiu­lis gais­ras, nu­nio­ko­jęs mies­te­lį 1874 me­tais. Kas da­bar pa­sa­kys, ar tuo­me­ti­nis Kur­šė­nų sa­vi­nin­kas Jo­nas Gru­ževs­kis bu­vo suin­te­re­suo­tas tuo, kad bū­tų ma­žes­ni nuo­sto­liai ir stei­gė sa­vo mies­te­ly­je ug­nia­ge­sių ko­man­dą? Juo­lab kad po gais­ro Kur­šė­nai at­si­sta­tė me­di­niai. To­kius juos ma­tė ir ap­ra­šė V. Ju­zu­mas XIX am­žiaus pa­bai­go­je:

„Mies­te­lį su­da­ro vien tik me­di­niai na­mai, ku­rių čia yra ke­lias­de­šimt. Jie pri­klau­so tiek krikš­čio­nims že­mai­čiams, tiek žy­dams, ku­rie čia tu­ri sa­vo si­na­go­gą ir ke­le­tą už­va­žiuo­ja­mų­jų na­mų. Mies­te­ly­je iš­si­ski­ria me­di­nė ka­ta­li­kų baž­ny­čia su ky­lan­čiu di­džiu­liu mū­ri­niu bokš­tu ir sa­vi­nin­ko po­no Gru­ževs­kio dva­ras (ir­gi me­di­nis – ma­no J. K.). (Ju­zu­mas V. Že­mai­čių vys­ku­pi­jos ap­ra­šy­mas. Var­niai. 2013. P. 483.).

Mies­te­lio sa­vi­nin­kas Jo­nas Gru­ževs­kis tu­rė­jo bū­ti suin­te­re­suo­tas steig­ti ug­nia­ge­sių ko­man­dą to­dėl, kad pa­pras­tai pa­gal to me­to tra­di­ci­jas dva­ri­nin­kai leis­da­vo nu­ken­tė­ju­siems nuo gais­ro pa­si­kirs­ti me­die­nos at­sta­ty­ti pa­sta­tams ir su­teik­da­vo ki­tos pa­ra­mos. To­kie bu­vo nu­si­sto­vė­ję pa­triar­cha­li­niai dva­ro ir pa­pras­tų žmo­nių san­ty­kiai.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos gais­ri­nės is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jai skel­bia, kad Kur­šė­nuo­se ug­nia­ge­sių drau­gi­ja bu­vo įkur­ta 1886 me­tais. (Lie­tu­vos ug­nia­ge­sys. 1931. Nr. 10. P. 15.).

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tai. Ne­ra­miais ka­ro me­tais gais­rų pa­dau­gė­jo. Ne­lai­mės vėl ver­tė kur­šė­niš­kius su­si­rū­pin­ti ug­nia­ge­sių drau­gi­ja. Tą min­tį iš­ke­lia bu­vęs gais­ri­nin­kas O. Jan­so­nas. Jam pri­ta­ria ir pa­de­da or­ga­ni­zuo­tis ki­ti Kur­šė­nų mies­te­lio gy­ven­to­jai: J. Kir­ku­tis, Ch. Nu­ro­kas, Š. Rez­ni­kas, A. Mi­ko­lai­tis.

Kur­šė­nuo­se ir prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ak­ty­vūs ug­nia­ge­siai bu­vo Kur­šė­nų žy­dai.

1916 m. vo­kie­čių val­džia lei­džia or­ga­ni­zuo­ti ug­nia­ge­sių drau­gi­ją. Or­ga­ni­zuo­ta ko­man­da iš de­šim­ties žmo­nių. (Kur­šė­nai // Lie­tu­vos gais­ri­nin­kas. 1932. Nr. 1. P. 16.).

Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va. „Šiau­lių mies­to ir ap­skri­ties vir­ši­nin­kas skel­bia, kad 1921 m. lapk­ri­čio mėn. 5 d. ta­po įre­gist­ruo­ti Kur­šė­nų gais­ri­nin­kų drau­gi­jos įsta­tai / Drau­gi­jų re­jest­ras Nr. 125“. (Vy­riau­sy­bės ži­nios. 1922. Nr. 77. P. 1.).

Ofi­cia­li ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ug­nia­ge­sių įtei­sin­tos veik­los Kur­šė­nuo­se pra­džia ir yra ši.

Sta­to­mas gais­ri­nės pa­sta­tas. Rea­liai sta­ty­bos dar­bai pra­si­dė­jo 1937 me­tais, kai bu­vo pa­tvir­tin­tas pro­jek­tas, kai­na­vęs per 500 li­tų.

„Na­mai sta­to­mi mū­ri­niai, vie­no aukš­to su rū­siu. Ga­ra­žas bus įreng­tas mo­der­niš­kai, tu­rės cent­ra­li­nį šil­dy­mą. Ga­ra­že ga­lės tilp­ti 8 au­to­mo­bi­liai ir ki­tos rei­ka­lin­gos ge­si­ni­mo prie­mo­nės. Iš­va­žiuo­ti da­ro­mos tre­jos du­rys. Da­bar jau yra iš­ves­tos sie­nos.

Rū­muo­se (ži­nu­tės au­to­rius pa­sta­tą tar­si ne­ty­čia pa­va­di­na „rū­mais“ – aut. J. K.) bus įreng­ta sa­lė ir bu­dė­ji­mo kam­ba­rys, rū­sy­je cent­ra­li­nio šil­dy­mo ka­ti­li­nė, sar­gui būs­tas ir kt.

Pra­dė­da­ma sta­ty­tis na­mus drau­gi­ja te­tu­rė­jo ka­so­je tik 2 500 li­tų. Sta­ty­bos rei­ka­lams šiais me­tais bu­vo iš­leis­ta apie 6 000 li­tų (teks­te že­miau pa­tei­kta tiks­les­nė su­ma – aut. J. K.). Lė­šos bu­vo gau­tos: iš vals­čiaus sa­vi­val­dy­bės – Lt. –

2 000, iš lo­te­ri­jos – Lt. – 800. Taip pat su­rink­ta ne­ma­žai au­kų iš gy­ven­to­jų ir kt. Mies­te­ly­je au­kos sta­ty­bos dar­bams ir da­bar te­be­ren­ka­mos ir nu­ma­to­ma su­rink­ti iki 2 000 Lt.

Praė­ju­siais me­tais Pa­ven­čiuo­se, cuk­raus fab­ri­ke, ko­man­da sėk­min­gai lik­vi­da­vo gais­rą per 8 mi­nu­tes, ku­ris ga­lė­jo per­si­mes­ti į dur­pių san­dė­lius ir pa­da­ry­ti di­de­lių nuo­sto­lių. Įver­tin­da­ma to­kį sėk­min­gą gais­ro lik­vi­da­vi­mą cuk­raus fab­ri­ko di­rek­ci­ja su­tei­kė drau­gi­jai pa­šal­pą Lt. – 1 000. Atei­nan­čiais me­tais vals­čiaus sa­vi­val­dy­bė nu­ma­čius drau­gi­jai pa­šal­pos Lt. – 2 800.

Bend­rai, sa­vi­val­dy­bė ypa­tin­gai rū­pi­na­si ug­nia­ge­sy­bos rei­ka­lais ir mies­te­lio bei vals­čiaus prieš­gais­ri­ne ap­sau­ga, to­dėl ug­nia­ge­sius la­bai re­mia. Ši­met vir­šai­tis pa­ts su­ti­ko ei­ti į drau­gi­jos val­dy­bą ir ak­tin­gai da­ly­vau­ja or­ga­ni­za­ci­jos dar­be.

Bend­rais or­ga­ni­za­ci­jos ir sta­ty­bos rei­ka­lais dau­giau­sia rū­pes­čio tu­ri drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Jo­dei­ki­nas ir val­dy­bos na­rys – ko­man­dos mist­ras To­mi­nas. Sta­ty­bos dar­bą pri­žiū­ri pa­skir­ti val­dy­bos To­mi­nas ir iž­di­nin­kas Šneer­so­nas.

Pa­va­sa­rį at­ši­lus orui, sta­ty­bos dar­bai bus tę­sia­mi, ir ma­no­ma, per po­rą mė­ne­sių sto­gi­nės įren­gi­mas bus ga­lu­ti­nai baig­tas“. (Kur­šė­nai // Ug­nia­ge­sis. 1937. Nr. 12. P. 17.).

Ta­čiau tam op­ti­miz­mui ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti ir 1938 me­tais dar lau­kė ne­ma­žai dar­bų, ku­rių rei­kės pa­da­ry­ti.

Ug­nia­ge­siai nie­ko neiš­ra­di­nė­jo nau­jo sta­ty­da­mi sa­vo gais­ri­nę. Jie ne tik rin­ko au­kas, bet ir or­ga­ni­za­vo lo­te­ri­ją, ku­ri da­vė ne­ma­žai pel­no. Bu­vo ei­na­ma jau pra­min­tu ke­liu, taip da­rė kle­bo­nas V. Damb­raus­kas, taip da­ry­da­vo ir ki­tos vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, nes žmo­nės, kad ir skur­džiau gy­ven­da­mi, po tru­pu­tį vis tiek suau­ko­da­vo įspū­din­gas su­mas bend­roms vi­suo­me­nės reik­mėms.

Štai kaip apie 1937 me­tų pla­nuo­tas veik­las bu­vo kal­ba­ma jiems pa­si­bai­gus.

1938 me­tų va­sa­rio mėn. 27 d. Kur­šė­nuo­se, pra­džios mo­kyk­los sa­lė­je, įvy­ko vi­suo­ti­nis vie­tos sa­va­no­rių su­si­rin­ki­mas. Ja­me da­ly­va­vo 42 na­riai.

Į pre­zi­diu­mą vien­bal­siai iš­rink­ti: L. Jo­dei­ki­nas – pir­mi­nin­ku ir G. Ve­re­so­vas – sek­re­to­riu­mi.

Val­dy­bos pra­ne­ši­mą pa­da­rė drau­gi­jos pir­mi­nin­kas L. Jo­dei­ki­nas. Jis nu­ro­dė, kad 1937 me­tais vi­sas val­dy­bos dar­bas ir pa­stan­gos bu­vo nu­kreip­tos į sto­gi­nės sta­ty­bą. Tuo tiks­lu te­ko pri­si­pirk­ti skly­pą. No­rint gre­ta sto­gi­nės pa­si­da­ry­ti sa­lę, ku­ri tik­tų ki­nui lai­ky­ti, te­ko dar nu­si­pirk­ti ir ant­rą skly­pą. Ne­žiū­rint į tai, kad su­pir­ki­mas tų skly­pų ir rei­ka­lin­gų do­ku­men­tų sta­ty­bai su­da­ry­mas kiek už­vil­ki­no sta­ty­bos dar­bus, ma­no­ma dar šiais me­tais už­baig­ti sta­ty­ti ir ten per­si­kel­ti su ma­ši­no­mis ir įran­kiais. Drau­gi­ja 1937 me­tais gruo­džio 31 die­ną kil­no­ja­mo tur­to ver­tės tu­rė­jo 20 757, 25 Lt.

1937 me­tais skly­pų pir­ki­mui ir sto­gi­nės sta­ty­bai iš­leis­ta 5014, 25 Lt.

Tar­pu­ka­rio įdo­my­bės. Vi­si ži­no­me, kad ug­nia­ge­siams nu­tin­ka vi­so­kių neį­ti­kė­ti­nų is­to­ri­jų. To­kia at­ke­lia­vu­si net ir į spau­dą bu­vo ir kur­šė­niš­kiams. Ži­nu­tės au­to­rius ap­ra­šo šį įvy­kį taip.

„Bir­že­lio mėn. 24 d. ry­tą pi­la kaip iš ki­bi­ro. Ry­tuos dan­gus rau­do­nas. Ka­žin kas mies­te­ly­je pa­ma­tęs gai­sus šau­kia: „Gais­ras! Sto­tis de­ga!“ (tu­ri­mi gal­vo­je da­bar­ti­niai Drą­su­čiai – aut. J. K.). Ug­nia­ge­siai sė­da į au­to­mo­bi­lį ir sku­ba ge­sin­ti. Sto­ty­je – ne­de­ga. Ta­da sku­ba į ci­go­nų dva­rą (Či­go­nų dva­ras, tuo me­tu pri­klau­sė Kuk­lie­nei Ma­ri­jai – aut. J. K.) ir tik pu­siau­ke­lė­je su­pran­ta, kad pro pra­gied­ru­lį ma­tė­si te­kan­ti sau­lė. Di­džiau­siam lie­tui ly­jant, grį­žo sau­lės neuž­ge­si­nę, bet už tai su­pra­to, kad rei­kia ug­nia­ge­sių ko­man­do­je dau­giau žmo­nių, mo­kan­čių val­dy­ti au­to­mo­bi­lį ir mo­to­ri­nį siurb­lį, nes šo­fe­ris dėl įvai­rių prie­žas­čių ne vi­suo­met greit at­vyks­ta“. (No­rė­jo sau­lė už­ge­sin­ti // Šiau­rės Lie­tu­va. 1933-07-09. Nr. 28 P. 4.).

Yra bu­vęs ir pa­ts, ko ge­ro, ku­rio­ziš­kiau­sias „gais­ras“ tar­pu­ka­riu, štai kaip jis bu­vo ap­ra­šy­tas ži­nu­tė­je. „1924 me­tais rug­sė­jo 2 d. tur­gaus aikš­tė­je „ki­lo gais­ras“, už­si­de­gė ve­ži­mas, mat ja­me sė­dė­jęs pyp­ko­rius, anks­ti kė­lęs į tur­gų va­žiuo­ti, už­snū­do, o pyp­kė, iš­kri­tu­si iš dan­tų, pa­de­gė šie­ną. Gai­les­tin­gi žmo­nės vie­to­je, be ug­nia­ge­sių, už­ge­si­no ky­lan­čią lieps­ną, ir, ži­no­ma, po to bu­vo daug svei­ko juo­ko“. (Ki­ri­liaus­kas J. XIX a. – XX a. pir­mo­sios pu­sės Kur­šė­nai. Gy­ve­ni­mo frag­men­tai, lai­kas ir žmo­nės. Šiau­liai. 2014. P. 230.).

Nuot­rau­kos ir au­to­riaus as­me­ni­nio ar­­chy­­vo

Kur­šė­nų sa­va­no­rių gais­ri­nin­kų drau­gi­jos nuo­trau­ka po pa­si­ro­dy­mo mies­te­lio gy­ven­to­jams 1933 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį. Fo­tog­ra­fa­vo M. Bar­kaus­kas.

Kur­šė­nų sa­va­no­rių gais­ri­nin­kų drau­gi­jos I ug­nia­ge­sių sky­rius. 1933 me­tai. Fo­tog­ra­fa­vo M. Bar­kaus­kas.