Kuršėnų dvaras: praeities, dabarties ir ateities nuotrupos

Kuršėnų dvaras: praeities, dabarties ir ateities nuotrupos

Kuršėnų mieste ant Ventos upės kranto stovintis Kuršėnų dvaras istorijos eigoje gerokai kito. Mūsų dienas iš buvusių dvidešimt keturių pastatų pasiekė šeši dvaro periodo pastatai: buvę dvaro rūmai, oficina, karvidė, arklidė, du kumetynai ir parkas. Buvusio dvaro teritorijoje atsirado nemažai pokariu statytų pastatų, visiškai nederančių prie dvaro statinių. Nepaisant to, dvaro sodybos ansamblis, išlaikęs pastatų architektūros specifiką, tebėra istoriškai vertinga Kuršėnų miesto dalis.

Kuršėnų dvaro, stovinčio ant Ventos upės kranto, istorija prasideda prieš penkis šimtus metų, o gal ir seniau. Nelengva užčiuopti pradžių pradžią, kai kol kas nepavyko rasti įrašų senuosiuose dokumentuose. Sukaktis mėgstantys tegul patiki: dvarui 500 metų, pirmieji įrašai istoriniuose dokumentuose – prieš 450 metų, o dabartinis dvaro rūmas pastatytas daugiau kaip prieš 200 metų. Šie skaičiai geriau padės suprasti, apie kuriuos laikus kalbame ir į kokias istorijos gelmes grimztame.

Šiandien spausdiname kelis fragmentus apie Kuršėnų dvaro praeitį, dabartį ir ateitį.

I. Daugiau kaip 300 metų dvaras priklausė Gruževskių giminei

Jonas KIRILIAUSKAS

Kiekvieno dvaro, žemės valdos raidai yra labai svarbus žmogiškasis faktorius, tai yra, kas ir kaip tą dvarą valdo. Ne išimtis yra ir Kuršėnų dvaras, kurį paskutinius daugiau kaip tris šimtus metų valdė Lietuvoje ir ne tik garsi giminė – Gruževskiai, kilimo iš Mozūrijos.

1560 metais 20-metis Jonas Gruževskis (1540-1609) atvyko tarnauti pas Mikalojų Radvilą Juodąjį ir jo aplinkoje atsivertė į evangelikų reformatorių tikėjimą. 1591 metais jis įsigijo Kelmės dvarą, taip pradėdamas Gruževskių giminės istoriją Žemaitijoje. Tačiau šioje vietoje reikia sugrįžti truputį atgal, prieš pradedant kalbėti apie Kuršėnus.

Naujausi Lietuvos istorijos tyrimai rodo, kad Kuršėnų žemės labai anksti pateko į Lietuvos valdovų domeną, tai yra buvo karališkos – kunigaikštiškos valdos, tas faktas siejamas su šių žemių didikų veikla.

Yra nuomonių, kad per Šiaulių ir Kuršėnų žemes Livonijos kalavijuočių riteriai ir pagalbininkai galėjo laisvai judėti, už tai jie neužpuldinėjo ir neplėšė čia gyvenančių, todėl ir Kuršėnai, apie kuriuos yra gausu piliakalnių, nepaminėti nė vienoje vokiečių ordinų kronikoje, nes čia, matyt, nebuvo jokių rimtesnių kovų.

Stiprėjant valstybei tokie vietinių didikų veiksmai buvo netoleruojami, todėl ir žemės iš jų buvo atimamos, vadinasi tokiu būdu Kuršėnai galėjo tapti valdovo domenu.

Nors gali būti ir kitų priežasčių, kodėl jau XV amžiuje Kuršėnų žemės priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, būdamos Žemaitijos seniūnijos dalis Beržėnų valsčiuje.

XVI amžiaus viduryje Kuršėnų dvaras pereina vėl į privačias rankas – 1564 metais Žygimantas Augustas dvarą perleido Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Despot – Zenovičiui.

XVII amžiaus pradžioje dešimčiai metų (nuo 1621 iki 1631 metų) Kuršėnai tampa galingiausios LDK didikų giminės Pacų nuosavybe. Galima tik pasvajoti, kokia Kuršėnų dvaro ateitis būtų buvusi, jeigu ilgiau būtų išlikę S. Paco ir jo giminės valdžioje. Visi žino, kas fundavo Pažaislio vienuolyno, Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios statybą ir kas sąskaitas metė į židinį, kad niekas nežinotų, kiek vežimų aukso „bačkų“ kainavo pastatyti tuos baroko šedevrus.

1631 metais Kuršėnų dvaras pateko Gruževskių nuosavybėn ir ši giminė jį išlaikė iki pat 1940 metų.

Minėto Jono Gruževskio sūnus Jurgis Gruževskis (1591-1651), (1618 metais vedė Marianą Podbereskytę – aut. past.) gavo iš karaliaus Zigmanto III Vazos 1631-05-15 privilegiją, kurioje pabrėžta, kad Kuršėnus atiduoda vyriškosios lyties palikuonims amžinąja lėno teise už sėkmingas karines ekspedicijas į Maskvą ir Livoniją, už pateiktus kariuomenės būrius iš savo žemių, už išmokėtus samdiniams atlyginimus ir patirtiems nuostoliams karuose atlyginti. Simboliška, bet ir paskutinis dvaro valdytojas Kuršėnuose bus vardu Jurgis.

Šiandienines savo formas dvaras pradėjo įgauti XVIII a. pabaigoje, kai dvarą paveldėjo Steponas Gruževskis. Jis pasikvietęs iš Rytprūsių dailidę Johaną Rickę su pagalbininkų brigada 1811 metais pradėjo statyti naujus rūmus, kuriuos pabaigus, 1812 m. nudažė tuo metu madinga balta spalva.

Per du šimtus metų buvo įvairių pagrindinio pastato vidinių ir išorinių renovacijų, tačiau pirminiai pastato tūriai yra išsilaikę gerai ir šiandien.

Stepono jaunesnysis sūnus Edvardas, paveldėjęs 1846 metais dvarą, toliau tvarkė peizažinį parką, ūkį pakreipė į galvijų auginimą, pastatyta sūrių gamykla, garsėjusi visoje Žemaitijoje.

Paskesnis savininkas Jonas Gruževskis toliau puoselėjo parką, iškasė tvenkinį prie Ventos, suformavo parko viduryje 70 m ilgio apskritą pievą su gazonais, apsodinta medžių eile ir apjuosta plačia įvažiavimo alėjos kilpa.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dvaras klestėjo nes gavo didžiules pajamas iš gerai organizuoto dvaro ūkio, miškų, plytinės, sūrių gamyklos. XIX a. antroje pusėje Kuršėnų Gruževskiai buvo vieni turtingiausių Žemaitijos dvarininkų, gaudavę iki 50 tūkst. aukso rublių pajamų per metus.

Jiems priklausė visa Kuršėnų miestelio, Pavenčių bei Kuršėnų geležinkelio stoties apylinkių žemė, kurių gyventojai mokėjo žemės nuomos mokestį. 1915 m. Kuršėnų dvaro valdos apėmė 1645 ha žemės, į kurią įėjo Žaigėnų, Kresų-Bagotėlių, Užmiesčio-Zamiežiznos dvarai ir Medvalakių palivarkas.

Su caro valdžia Kuršėnų dvaro savininkai nesipyko, sukilimuose nedalyvavo, kaip kad buvo nutikę su kelmiškės šakos Juliumi Gruževskiu, kuris dalyvavo 1831 metų sukilime ir Kelmės Gruževskius nuo dvaro konfiskacijos išgelbėjo tik sukilėlio seserys, kurios buvo ištekėjusios už įtakingų rusų didžiūnų.

Gal todėl po 1905 metų revoliucijos Lietuvoje nuslopinimo, kai 1906 metais Kauno guberniją lankė pats Kauno gubernatorius P. Veriovkinas ir į Kuršėnus atvykęs buvo tų metų rugpjūčio 10 d., po miestelį nesiteikė pasižvalgyti. Atvyko tiesiai pas J. Gruževskį popiet ir paryčiais išvyko į Kuršėnų geležinkelio stotį. Nors valsčiaus valdininkėliai, policijos pristavas ir ūkininkai laukė, tikėjosi. Galbūt stačiatikiui gubernatoriui tiko J. Gruževskio, kaip evangeliko, tikybos išpažinimas, gal dėl to ir nelietė caro represijos.

Paskutinis dvaro savininkas Jurgis Gruževskis paveldėjo dvarą 1915 metais. Tais metais, okupavę Lietuvą ilgam, iki pat 1918 metų dvare įsikūrė vokiečiai. Jie nuniokojo (išretino) parką, išvežė iš dvaro vertingus daiktus.

1915 metais kilęs gaisras dvare sunaikino kumetynus, tvartus, daržines, todėl naujam savininkui viską reikėjo atstatyti, atkurti, ir pastatyti naujų pastatų.

Nepriklausomos Lietuvos visuomeniniame gyvenime J. Gruževskis nesireiškė, galbūt kaip dauguma dvarininkų nepritarė atskirai nuo Lenkijos valstybei, nes bermontininkus, kai jie čia atsibastė 1919 metų liepą, Gruževskiai globojo, rinko pinigus, nors Kuršėnų apskrities valdžia ir Šiaulių karo komendantas tai daryti buvo uždraudę.

Galima būtų pasakyti, kad paskutinis Kuršėnų dvaro savininkas sekė tėvo pėdomis ir visą savo gyvenimą laikėsi priešiškas lietuviškumui, lietuviškam valstybingumui nuostatos. Pas J. Gruževskį buvo net sušauktas turtingųjų apylinkės dvarininkų „seimas“, kuris sprendė, kaip čia greičiau išgujus iš Micaičių kunigą J. Tumą-Vaižgantą.

Puikus išsilavinimas, puikus mokėjimas ar ne 10 kalbų, gausi, istorine tematika sukaupta biblioteka dvare, paskutinio savininko Jurgio Gruževskio požiūrio į lietuvius ir lietuvių valstybingumą nepakeitė.

Buvo pasinerta į ūkinę veiklą ir pramogas (kelionės po Varšuvą, Londoną, Paryžių, puotos, į kurias atvykdavo svečių iš užsienio). J. Gruževskis dalyvavo tik ekonominiame gyvenime, tapo Kuršėnų smulkaus kredito banko (įkurto 1924 m.) tarybos nariu.

Žemės reforma ne juokais išgąsdino Jurgį Gruževskį, 1924 metų pradžioje jis padovanojo miestui 1 ha žemės parkui kurti, tačiau tas gestas nepadėjo, nes jau 1926 metais buvo išparceliuoti Medvalakių palivarkas ir Užmiesčio – Zamiesčiznos dvaras, o galiausiai dvarui liko iš viso 218,7 ha, taip pat paliktos pramonės įmonės.

Žmonės piktinosi J. Gruževskio vilkinimu išparceliuoti minėtus dvarus, nes dvarininko norėta juos dar pasilaikyti sau, o kai jau buvo suprasta, kad nepavyks, tai išdalijo ir pardavė žmonėms ten buvusius akmenis, iškirto vertingesnius medžius, kad naujakuriams būtų paliktas tik plynas laukas.

Nedaranti garbės Gruževskių giminei istorija buvo susijusi su kumečių vaikais. Kai pradžios mokyklos tėvų komitetas ir valsčiaus valdyba prašė Kuršėnų valsčiaus dvarininkų, kurių kumečių vaikai mokėsi Kuršėnų mokykloje, paremti tų vaikų mokslą, padėti įsigyti vadovėlius ir mokymosi priemones, vienintelis J. Gruževskis pasakė, kad „nieko neturiu“ ir nė centu neprisidėjo.

Gruževskių dvaras klestėjo ir tarpukariu, čia buvo auginami veisliniai gyvuliai, sėkmingai veikė pieninė, kitos įmonės, užsiimta sėklininkyste.

1930 metais Lietuvos žemės ūkio rūmai organizavo Kuršėnuose žemės ūkio parodą. Gruževskių olandiškos veislės karvės laimėjo visus toje kategorijoje skirtus prizus.

1923 metų surašymo duomenimis Kuršėnų dvare gyveno 153 žmonės, taigi galima įsivaizduoti darbų apimtis ir gaunamus pelnus.

Kuršėnų valsčiaus dvarininkai savo simpatijas lenkams galėjo pareikšti ir 1939 metų rudenį, kai trumpam Kuršėnuose buvo įkurta internuotų lenkų kariuomenės stovykla. Gruževskiai ir kiti dvarininkai išgraibstė čia atvežtus lenkų karininkus ir apgyvendino savo dvaruose.

Jurgis Gruževskis, kaip ir jo dvaras, simboliškai Venta atsiskyręs nuo Kuršėnų miestelio, buvo atsiskyręs aklina siena nuo lietuviškos kultūros ir nuo lietuvybės, turbūt svajojęs apie Didžiąją Lenkiją su 1772 metų sienomis, kaip dauguma lenkų dvarininkų, paveiktų Lenkijos maršalo J. Pilsudskio svajonių.

Sovietinė okupacija 1940 metais palietė dvarą, jis buvo nacionalizuotas, o savininkas pasodintas į kalėjimą. Besitraukdami 1941 metais birželio pabaigoje sovietiniai aktyvistai pasiėmė dvaro arklius, vežimus ir net karietą, patogesnei kelionei į SSRS.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, J. Gruževskis grįžo, tačiau vokiečiai jam neatidavė dvaro, o patį savininką, kai kurių šaltinių teigimu, išvežė į Maidaneko koncentracijos stovyklą, kur jis greitai žuvo.

S. Gruževskienė karo metu gyveno Ketūnų dvare, vėlesnis jos likimas yra nežinomas.

II. Senieji pastatai primena praeitį ir skatina galvoti apie ateitį

Vytautas KIRKUTIS

Suprantu visus, kurie šiandien žvelgdami į Kuršėnų dvaro senuosius statinius sako: galėtų jie atrodyti geriau, galėtų jau būti restauruoti, sutvarkyti, pritaikyti čia įsikurti muziejui, tautodailės centrui ar kokiai kitai kultūros įstaigai. Kuršėniškiai turi vienintelį dvarą, kurį verta išsaugoti, restauruoti, sutvarkyti ir pritaikyti šių dienų kultūros veiklai. Labai apytikriais skaičiavimais, tam reikėtų apie 15-20 milijonų litų. Pinigai – labai rimta problema. Bet ne vienintelė.

Anais privatizavimo laikais taip atsitiko, kad dvaro pastatai buvo privatizuoti. Pagrindiniai rūmai ilgą laiką priklausė ir juose šeimininkavo buvęs Kuršėnų tarybinis ūkis. Šeimininkavo pakankamai apgalvotai, pastatas buvo prižiūrimas, tvarkomas ir saugomas.

Pacituosiu buvusio Kuršėnų tarybinio ūkio direktoriaus Povilo Maskoliūno kelias mintis iš jo 1984 metais „Mokslo“ leidykloje“ išleistos knygos „Kuršėnų tarybinis ūkis“, kurios rodo vadovo požiūrį į senąjį dvarą:

„...Važiuodami Palangos link, perlėkę tiltą per Ventą ir pasukę kairiau, pateksime į ūksmingą, apsamanojusių liepų, uosių, išsikerojusių ąžuolų parką. Alėja, kuri ir saulėtą dieną pavėsinga, atves į asfaltuotą aikštelę. Čia jau ir ūkio kontora matyti. Senas, didelis melsvas pastatas, padabintas medžio pjaustiniais, ornamentais apsuptas dekoratyvinių krūmų ir gėlynų(...) Neleidome sutrešti buvusio dvarelio pastatui, kurį kadaise rentė nėgingi dailidės ir mūrininkai, atnaujinome jį. Neleidome dilgėlėms, varnalėšoms ir karklams užsiveisti senajame Kuršėnų parke. Pasmerkti, suniokoti kaip „atgyveną“ galima daug ką. Įžvalgumo čia nereikia. Kur kas sunkiau ir svarbiau išsaugoti, išpuoselėti tai, kas tarnautų ne tik mums, bet ir ateities kartoms, darbo žmogui.“

Grįžkime prie privatizavimo. Į privačias rankas buvo atitekę ir butai pagrindinių rūmų antrajame aukšte, privatūs tebėra buvusi arklidė ir karvidė. Dvaro teritorijoje yra įsikūrusi dar viena bendrovė. Tad problemos išpirkti privačius dvaro statinius iki šiol tebėra aktuali.

Kuršėnų dvarą sudarė dvi viena nuo kitos atsiskiriančios erdvės: reprezentacinė ir ūkinė. Reprezentacinė zona – tai centrinė ir šiaurinė buvusios dvaro sodybos teritorija, į kurią įeina mediniai rūmai, parkas, oficina, anksčiau dar stovėjo mūrinė oranžerija, mūrinė vaisių džiovykla.

Ūkinę erdvę sudarė dvi zonos: gamybinė ir gyvenamoji. Ūkinė-gamybinė veikla buvo koncentruota į pietvakarius nuo reprezentacinės erdvės. Šias zonas skyrė lapuočių alėja, kuri po karo buvo išasfaltuota. Dabar, tvarkant parką, asfalto danga išardyta. Gamybinėje zonoje išlikę du senieji pastatai: arklidės ir karvidės. Šie abu pastatai privatūs: pirmasis priklauso Kuršėnų žemės ūkio bendrovei, antrasis – UAB „Grąžulas“.

Ūkinėje zonoje po karo pristatyta daug naujų pastatų, kurie su dvaro istoriškumu, stilistika neturi nieko bendro. Atsirado garažų, katilinių, kitų ūkinių pastatų, netgi Šiaulių rajono kultūros centro pastatas. Šiai zonai priklausė ir dvaro sodas, kurio kelios obelys dar iki šiol išlikusios.

Ūkinė zona buvusi ir kitapus kelio Kuršėnai – Telšiai, čia stovėję net septyni dvaro pastatai.

Gyvenamoji zona yra atskirta keliu, prie jo išlikę du buvę kumetynai, kuriuose šiuo metu gyvena kuršėniškiai. Toliau buvo mediniai tvartai dvaro kumečių gyvuliams laikyti.

Dvaro erdvinė struktūra išliko. Išsaugotas ir švelniai banguotas teritorijos reljefas. Išlikęs ir XIX amžiaus pradžioje suformuotas parko centre apskritimas, tvenkinys bei jį su Venta jungiantis upeliukas (kai kas sako, kad tai buvęs bevardis Ventos intakas). Tvarkant parką, atnaujinamas ir tvenkinys bei jo pakrantės, Ventos intakas.

Apie 1930-uosius metus dvaro sodyba su parku ir sodu apėmė 26 ha žemės plotą. Į kultūros paveldo registrą įrašytos Kuršėnų dvaro sodybos plotas šiuo metu yra 12,3 hektaro. 2012 metais yra parengtas ir patvirtintas Kuršėnų dvaro sodybos apsaugos specialusis planas, kuriame ir numatyti reikalavimai, kuriuose nustatytos Kuršėnų dvaro sodybos teritorijos ir apsaugos zonų ribos. O dvaro sodybos paveldotvarkos projekte suformuluoti paveldosaugos reikalavimai ir konkrečių tvarkymo priemonių sistema. Jomis ir vadovaujamasi numatant dvaro tvarkybos perspektyvas.

Kokios Kuršėnų dvaro perspektyvos? Šiaulių rajono savivaldybė yra parengusi Kuršėnų dvaro sodybos atkūrimo ir pritaikymo kultūros reikmėms projektą. Jis pateiktas Europos sąjungos paramai gauti. Projekte numatyti keturi dvaro tvarkybos ir pritaikymo kultūros reikmėms etapai. Pirmiausia numatoma restauruoti pagrindinį dvaro rūmų pastatą ir čia įkurti Šiaulių rajono muziejų. Muziejui bei parodų salei tiktų ir kitas dvaro pastatas – buvusi arklidė, kuri šiuo metu priklauso Kuršėnų žemės ūkio bendrovei ir pastate yra sandėlis.

Dar vienas pastatas – buvusi karvidė – priklauso UAB „Grąžulas“. Jeigu savivaldybei pavyktų pastatą nupirkti, ten plėstųsi Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, būtų įrengiamos dirbtuvės tautodailininkams bei kitos patalpos. Šiuo metu Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras yra įsikūręs buvusioje dvaro oficinoje. Šis pastatas yra 2012 metais restauruotas – buvusiame dvaro tarnų name įrengta parodų salė, dirbtuvės, patalpos edukacinei veiklai, kabinetai. Išleista daugiau nei 900 tūkst. litų Europos Sąjungos ir Šiaulių rajono savivaldybės lėšų.

Pradėtas tvarkyti Kuršėnų dvaro parkas. Ateityje šie darbai išsiplės į visą dvaro sodybos teritoriją.

P. S. Būsime dėkingi visiems, kurie pateiks medžiagos apie Kuršėnų dvaro praeitį, pasidalins su mumis senomis dvaro nuotraukomis. Informacijos laukiame elektroniniu paštu: atolankos@skrastas.lt arba adresu: „Šiaulių krašto“ redakcija, P. Višinskio g. 26, Šiauliai.

RŪMAI: Pagrindiniai buvusio Kuršėnų dvaro rūmai, kurie, manoma, buvo pastatyti 1812 metais. Savivaldybė juos restauruoti numačiusi pirmiausia.

PRAEITIS: Gruževskių vaikų auklėtoja ir mokytoja (pavardė nežinoma) su S. ir J. Gruževskių dukra Irena Gruževskyte. Irena mirė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Fotografavimo metai nežinomi.

DETALĖS: Keletas ornamentų, kurie dar išliko ir puošia Kuršėnų dvaro medinius rūmus.

OFICINA: Kuršėnų dvaro oficina jau restauruota ir joje įsikūręs Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Dvi oficinos: dar kolūkio laikais, kai čia veikė ūkio parduotuvė ir valgykla bei naujoji, jau restauruota.