Naujausios
Kuršėnų bažnyčios statyba ir klebonas Vaclovas Dambrauskas
Jonas KIRILIAUSKAS
Birželio 23 dieną Kuršėnuose paminėtas Kuršėnų Jono Krikštytojo bažnyčios mūrinio pastato statybos aštuoniasdešimtmetis. Prisimintas ir jo statytojas – tragiško likimo klebonas Vaclovas Dambrauskas (1878-1941), kurio 135- ąsias gimimo metines reikėtų minėti šių metų spalio 4 dieną.
Spausdiname istoriko Jono Kiriliausko straipsnį apie kai kurias mažiau žinomas bažnyčios statybos aplinkybes bei kunigo klebono Vaclovo Dambrausko sugebėjimą siekti savo tikslo ir sutelkti kuršėniškius šiam sudėtingam ir nelengvam darbui.
Klebonas sutelkė parapiją
Kunigas Vaclovas Dambrauskas 1925 metų pradžioje atvykęs į gimtąją parapiją į Kuršėnus iš Labūnavos parapijos (Kėdainių rajonas) iš karto matė situaciją su bažnyčia esant ne kokią. Jo pirmtakams nepavykus pradėti statybų, reikėjo imtis to darbo rimčiau, atsakingiau ir greičiau.
Sprendžiant pagal Kuršėnų bažnytinėse knygose rastus 1925 m. vasario 15 dieną pirmus įrašus, apsižiūrėjus, apsipratus, ir įvertinus esamą situaciją, pasvėrus galimybes, pasitarus su bendruomene, su valdžia rudeniop buvo apsispręsta.
Lapkričio pirmos dienos data yra ant prašymo Šiaulių apskrities valdybai leisti statyti naują bažnyčią. Labai greitai – 1925 metų lapkričio 26 dieną – leidimas statyti duotas.
V. Dambrauskas bažnyčios projektą norėjo užsakyti pas vieną garsiausių to meto Kauno architektų, profesorių Mykolą Songailą. Tačiau tuo metu jis buvo užimtas. Tuomet jis kreipėsi į mažiau garsų, bet patyrusį specialistą – inžinierių Grigorijų Gumeniuką, baigusį inžinerinį institutą Rusijoje, dirbusį Kauno karo butų skyriaus architektu inžinieriumi. Tuo metu jis jau buvo pakankamai patyręs architektas, nuo 1920 metų užsiiminėjęs privačiais darbais ir Vilniuje, ir Kaune. Nuo 1926 metų vasario 11 dienos G. Gumeniukas pradėjo dirbti Šiaulių apskrities techniku. (P. Spurgevičius. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia// Kuršėnai. Klaipėda, 2003. P. 63-64. ).
Kadangi Lietuvos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Atstatymo komisariatas 1925 m. lapkričio 25 dieną jo projektą patvirtino su pastaba, kad bažnyčia bus statoma išnaudojant likusį senąjį bokštą (P. Spurgevičius. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia// Kuršėnai. Klaipėda, 2003. P. 63-64. ), galime manyti, kad R. Gumeniukas turėjo projektą jau pasirengęs, nes klebonas V. Dambrauskas pirma buvo susiderinęs su galimu architektu ir tik tada kreipėsi leidimo statyti, nes leidimas statyboms buvo gautas viena diena vėliau negu patvirtintas projektas.
P. Spurgevičius apie bažnyčios projektą rašė: „G. Gumeniuko projektas pratęsė ir išplėtojo Lietuvos sakralinėje architektūroje vyravusią neogotiką ir jungė su kitais stiliais. Jos reikšmę iškėlė Vidurio Europos romantizmo menininkai. Architektūros teoretikai laikė senąją gotiką tobuliausia forma, įkūnijančia krikščionybės idealą. Tačiau meno kūriniai nepakartojami, todėl romantikai kūrė vaizdą intelektu: unifikuotomis formomis, griežta ir racionalia tvarka. Tam tikslui buvo paruošti brėžiniai, detalių katalogai, kurie tarnavo prototipais tolesniems projektams. Tai ryškiai atsispindi ir naujosios bažnyčios viduje (P. Spurgevičius. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia// Kuršėnai. Klaipėda., 2003. P. 63-64).
Bažnyčiai statyti pirminė sąmata buvo numatyta apie 560 tūkstančių litų. Milžiniška suma aniems laikams. Klebonas valdė apie 60 ha ūkį, kuriame buvo auginami javai, cukriniai runkeliai, bet iš ūkio tokios pinigų sumos nesurinksi per šešetą metų.
Tačiau kunigas V. Dambrauskas buvo charakterizuojamas, kaip praktiškas ir gebantis siekti tikslų žmogus. Jam pavyko maksimaliai sutelkti parapiją.
Pinigų aukojo ir Prezidentas
Statybos prasidėjo 1927 metais. Dirbama buvo labai intensyviai, mūro darbai baigti 1929 metais. (Gražioji Lietuva. Kuršėnai //Ūkininko patarėjas, 1932. Nr. 51. P. 11).
Tokie statybos tempai galėjo turėti ir teigiamą impulsą galimiems aukotojams. Didelę reklamą statyboms padarė asmeninė Prezidento A. Smetonos auka, jis skyrė keletą tūkstančių litų. (V. Vitkauskas. Ir A. Smetona aukojo Kuršėnų bažnyčiai // Šiaulių kraštas. 1993-11-27).
Kuršėnų šaulių organizacija rengė šeimų vakarą, kuriame rinko lėšas bažnyčios statybai. Lėšos renkamos ne tik Mišių metu, klebonas organizavo anuomet populiarias loterijas, kuriose tikintieji aktyviai dalyvavo, nes tuščių bilietų beveik nebuvo. Laimėjimai buvo simboliniai: pieštukai, trintukai, rožančius.
Istorikas R. Tamošaitis buvo aptikęs ir lankstinuką, skirtą bažnyčios statybai, kuriame pavaizduotas naujos bažnyčios projektas. Taip pat išleistas ir atvirukas, kurį gaudavo kiekvienas, paaukojęs bažnyčios statybai.
Lankstinuke buvo įdėtas eilėraštis, įtikinamai prašantis aukoti. Štai kelios eilutės: „Kas statyt bažnyčiai duos,/ Turto susikraus danguos./ Nes bažnyčia, kaip žinai,/ Yra Viešpaties namai./ Koks laimingas tas žmogus,/ Dievas jam dėkingas bus...“
Statybos metu kunigas V. Dambrauskas disponavo didelėmis lėšomis. Tik įsilingavus statyboms, 1929 metais jis nusipirko automobilį „Christler“, kurio kaina galėjo būti iki 16 000 Lt.
Pastatyta „didelė ir graži bažnyčia“
1933 metų rudenį bažnyčia buvo baigta statyti ir paskelbta konsekravimo data.
Ano meto spauda neapėjo tylomis šio neeilinio Kuršėnų miesteliui įvykio. Tautininkiškos pakraipos „Šiaurės Lietuva“ žinutę įdėjo gerokai prieš būsimą renginį, ir buvo ko gero anksčiausiai pranešę šią žinią – 1933-09-17. Buvo pabrėžiama, kad „į iškilmes yra kviečiama Respublikos Prezidentas p. A. Smetona, Arkivyskupas J. Skvireckis, ministerių kabineto nariai ir daug kitų svečių“. (Šiaurės Lietuva, 1933-09-17. Nr. 38. P. 1.)
Tačiau nei prezidentas, nei arkivyskupas į iškilmes neatvyko.
Katalikiškos pakraipos dienraštis „Rytas“ (1933-09-27) paskelbė straipsnį „Kuršėnuose pastatyta didelė ir graži bažnyčia“. Pradžioje, informuojama, kad vyks konsekracija: „...Bus tai bene pirmoji tokia didelė bažnyčia Lietuvoje, pastatyta iš gelžbetonio. Jos ilgis – arti 47 metr., plotis – netoli 26 metr.
Stilius iš oro – Pabaltijo gotikas, viduje vyrauja klasikas su kitų stilių priemaiša smulkmenose. Cokolis ir penki laiptai prie išlaukių durų yra vienaspalvio tašyto akmens. Viduje ir iš oro bažnyčia išglaistyta paspalvintu cementu. Langai spalvoto stiklo su emblemomis bei pagražinimais pagal menininko Bičiūno projektą. Be p. Bičiūno prie meniško bažnyčios pagražinimo pasidarbavo dar menininkai Pundžius ir Mikšys. Vyriausiasis architektas buvo p. Gumeniukas.
Medinė Kuršėnų bažnyčia sudeginta karo metu, 1915 m. Beliko tik vėliau prie jos pastatytas mūro bokštas. Dabartinę bažnyčią pradėjo statyti dabartinis Kuršėnų klebonas, kun. Vaclovas Dambrauskas, 1927 metais. Pati bažnyčia su visomis smulkmenomis tiktai be vidaus įtaisymų, k. a. altorių, vargonų, suolų, baigta statyti, jos pastatymas truputį pranešė 250 tūkst. litų, nors sąmatoje buvo numatyta, jog jos pastatymas atseis 560 tūkst. litų! Drįstu sakyti, kad tik kunigas V. Dambrauskas ir tegalėjo pastatyti tokią didelę bažnyčią už tokią palygint mažą sumą...“
Katalikiškos pakraipos savaitraštis „Žemaičių prietelius“ jau po iškilmių persispausdino dalį „Ryto“ publikacijos, nuo savęs pridurdamas: „... Bažnyčia tiek iš oro, tiek viduje daro gražų įspūdį. Pagirtina, kad statytojai nežiūrėjo, kad tik pastatyti, bet stengėsi pastatyti jaukią ir gražią bažnyčią. Bažnyčią pakonsekravo J. E. Telšių Vyskupas Justinas Staugaitis. Gražų pamokslą pasakė kun. prel. Borisevičius. Per pietus, kur dalyvavo daug svečių, J. E. Vyskupas ir kiti kalbėtojai iškėlė kunigo klebono nuopelnus ir vargus patirtus šią didelę bažnyčią statant. Parapijiečiams jau neteks vargti ankštoje ir šaltoje šopoje, kurioje iki šiol teko rinktis pamaldoms. Dievui padedant ir patiems remiant aukomis ir darbu, laikui bėgant bus ir viduj reikalingi daiktai įtaisyti. Ne tik klebonas pats visus darbus vedęs vertas pagarbos už tokį amžiną, puikų pastatą, bet ir parapijiečiai, kurie prie jo visomis išgalėmis prisidėjo ir prisidės“ (Nauja bažnyčia// Žemaičių priedelius, 1933 Nr. 40. P. 5.).
1933 metų rugsėjo 29 dieną, per Šv. Mikalojų, Kuršėnuose buvo neišpasakytai didelė šventė. Žmonių suplūdo daug. Kitoje pusėje Ventos tilto, ties p. Gruževskio parku, vyskupo laukė klebonas V. Dambrauskas su pulku baltai aprengtų vaikų, laukė Gruževskis su parapijos dvarininkais, laukė visas miestelis.
Nors bažnyčios vidus dar nebuvo baigtas, bet tai netrukdė aukoti Mišias, išklausyti pamokslo, pasidžiaugti nauja bažnyčia ir pagarbinti jos statytoją kunigą Vaclovą Dambrauską, kuris, kaip pažymėjo spauda, „pats vedė visus statybos darbus“.
J. E. Telšių Vyskupas J. Staugaitis šventindamas kun. V. Dambrausko darbus 1934 metais jį pakėlė į garbės kanauninkus, o 1938 metais jis už nuopelnus parapijai jau „parochus inamovibilis“, t. y. nekeliamas iš šios parapijos klebonas.
Susidorojimas su klebonu
Prasidėjo karas, 1941 metų birželio 23 dienos ryte per Lietuvos radiją iš Kauno buvo perskaitytas pranešimas apie sukilimą ir laikinosios vyriausybės sudarymą. Provincijoje esantiems sovietiniams aktyvistams galėjo reikšti tik viena, kad „nacionalistai ir fašistai Lietuvoje pakėlė galvas“, jų terminologija kalbant.
Įtarimai krito ant aktyviųjų nepriklausomos Lietuvos visuomenės ir politinių veikėjų, kurie liko nerepresuoti ir neištremti per laikotarpį nuo 1940 metų birželio mėnesio vidurio, sovietinės okupacijos pradžios, iki karo pradžios.
Karas išleido susikaupusią neapykantą ir baimę transformuodamas į keršto, revanšo troškimą.
Tardydamas Vaclovą Dambrauską Stupuras pareiškė, kad jis kleboną seniai norėjęs likviduoti ir dabar ta proga atėjusi. Bažnyčios ir jos tarnų sovietų valdžia nekentė, uždarinėjo kunigų seminarijas, ištrėmė per dešimtį kunigų per 1941 m. birželio trėmimus.
Pakankamai įtikinamą (save pateisinti) versiją bendrame Lietuvos kontekste pateikė Š. Mankovaitė: „Jis (Dobrokis) smulkiai apie žuvimą (Dambrausko) nepasakojo, bet pasakojo, kad nušovė dėl to, kad kai atsitraukdavo tik raudonosios armijos dalinys, bažnyčia tuoj skambindavo varpais, t.y. duodavo žinią, kad atsitraukė... kad už tai jis nuėjo į bažnyčią, išvedęs kunigą ir ten buvusius klebonijoje žmones „užmušė parke“ (Iš Š. Mankovaitės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.).
R. Žemelis teigė, kad kleboną nužudė už tai, kad pranešė gyventojams apie prasidėjusį karą, arba kad K. Pieškus vienintelis Kuršėnuose turėjo radijo imtuvą ir apie karo pradžią pranešė klebonui už ką abu ir buvo sušaudyti. Bet K. Pieškus negyveno Kuršėnuose, ir radijo imtuvų Kuršėnuose buvo ne vienas. (Iš R. Žeimelio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.).
Jeigu ir galėjo kas nors, kas turėjo radijo imtuvą, ką nors pranešti, tai tik apie prasidėjusį sukilimą Lietuvoje.
Tas pats liudininkas R. Žemelis dar kalba ir apie pavydą, kurį jautė sovietiniai aktyvistai klebonui. Pavydą, kad šis gyveno pasiturinčiai.
Gal kad sovietiniams aktyvistams V. Dambrauskas buvo įtartinas, nes jis, skirtingai negu Kuršėnų bažnyčios vikarai, nepasitraukė į kaimą ar pas gimines, o atlikinėjo savo pareigas, aukojo mišias, tarsi nieko nevyktų tame karo ir visuotinio sovietinių kolaborantų pasimetimo laike.
Varpų skambinimai vėl gi, mišioms ar laidotuvėms tikinčiam žmogui yra natūralus dalykas, o savo paties šešėlio bijančiam žmogui, kuriam svyla padai, gali sukelti įtarimą, todėl ir ši versija nėra atmestina, kaip ir „priešiškų elementų likvidavimas laikinai, galimai okupuotoje teritorijoje“.
Dėl kankinimų ir tyčiojimųsi dabar jau žinome istorijas iš Rainių, Pravieniškių, Panevėžio, Červenės ir kitų vietų. Sadistiškų kankinimų buvo įvykdyta tiek ir tiek, todėl Kuršėnų sovietiniai aktyvistai, čia buvę besitraukiantys kariškiai ir NKVD veikėjai niekuo nėra išskirtiniai.
Kuršėnų klebonas Vaclovas Dambrauskas buvo tapęs centrine miestelio figūra, savo autoritetu, savo darbais, o ne pareigomis, pelnęs žmonių ir bažnytinės hierarchijos pagarbą ir įvertinimą. Jis savo ramiu elgesiu prasidėjusio karo chaoso metu asmeniniu pavyzdžiu rodė žmonėms, kad reikia laikytis santūrumo ir ramybės, pagal galimybes bandant atlikti savo kasdienes pareigas.
Toks laikymasis tikrai nekėlė simpatijų sovietinei ir partinei valdžiai ir jos aktyvistams Kuršėnuose, kas ir galėjo būti viena iš susidorojimo priežasčių.
Partinis aktyvas aiškiai žinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas. Juozas Petronis taip komentuoja situaciją: „Prasidėjus karui tą pačią dieną nutrūko ryšys su Šiauliais ir kitais didesniais miestais. Kuršėnuose, vadovaujant partijos sekretoriui Stuporui palaikėme tvarką, teikėme sužeistiems raudonarmiečiams medicinos pagalbą ir maistą. Kilo įtarimas, kad Kuršėnų parapijos klebonas Dambrauskas organizuoja fašistinį kovinį būrį. Jis buvo mūsų milicijos sulaikytas, partkomitete išklaustas ir perduotas kariniam štabui. Tuo buvo išvengta nereikalingų žmonių gyvybių aukų...“ (LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 654. L. 6).
Savo lakonišku žodeliu „tuo“ J. Petronis nepasakydamas pasako, kad aktyvistai pasmerkė myriop kleboną V. Dambrauską. Jie nusprendė patys, kad pašalinus vadą, pakriks ir organizacija.
Šeinė Mankovaitė buvo kiek atviresnė, kai liudijo vienoje baudžiamojoje byloje prieš kuršėniškį Gelumbauską, kuris buvo komjaunuolis ir kartu Lietuvos saugumo agentas, perdavinėjęs duomenis apie Kuršėnų komunistus ir komjaunuolius pogrindininkus. Ji apie tas pirmas karo dienas taip rašė: „Iš karto, nuo pirmų karo dienų, mūsų partinė organizacija organizavo apsaugą visų mūsų miesto įmonių. Mūsų aktyvas padėjo milicininkams prižiūrėti tvarką...“ (LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 9.).
Taigi, aiškiai matome, kad „aktyvas aktyviai dalyvavo“ karo pradžioje miestelyje, „palaikydamas tvarką“ ir kad išvengtų „bereikalingų žmonių aukų“ suėmė ir pasmerkė nužudymui kleboną, kaip galimą sukilimo vadą Kuršėnuose. (LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 9.).
Buvo nužudytas žmogus todėl, kad „kilo įtarimas“.
Trys šūviai dviem žmonėms
Kas iš tikrųjų vyko tardymo metu ar prie tos bombos išmuštos duobės Kuršėnų parke, niekada tiksliai negalėsime pasakyti. Tačiau žinant, kaip buvo elgiamasi su politiniais kaliniais Rainiuose ir kitose vietose, privalome panagrinėti ir šiuo atveju išdėstytus pasakojimus.
Vienas ir tiesioginių liudininkų Pranas Jasnauskis, o su juo kartu buvęs Zigmas Valuckis girdėjo parke tris šūvius (Iš P. Jasnauskio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai).
Trys šūviai dviem žmonėms.
Klebono šeimininkė Valerija Laikūnaitė liudininkei, tuo metu pardavėja dirbusiai Michalinai Balkauskienei, žudikus nurodė keturis – Mockų, Mankovaitę, Butkų ir Stupurą. Pati M. Balkauskienė buvo prie duobės, kai atkasti nužudytųjų palaikai. Ji nurodo, kad „kūnai žiauriai atrodė“ (Iš M. Balkauskienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai).
Liudininkė Ona Paliliūnienė mini, kad „K. Pieškui buvo nukirsti abiejų rankų pirštai, išbadytos akys ir subadyta durtuvu ar peiliu krūtinė“ ( Iš O. Paliliūnienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.).
Kita liudininkė, taip pat bendravusi su V. Laikūnaite, Jadvyga Tumienė pasakoja, kad šeimininkė su klebonu kartu buvusi nuvesta į parką, tačiau labai prašiusi ir ją paleidę, įsakydami bėgti neatsigręžiant. Kai jau bėgusi tiltu, išgirdusi šūvius. Ji taip pat mini ten buvusius kariškius, kurie iš jų šaudė nežinanti. (Iš M. Balkauskienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.).
Iškastus kūnus (surado birželio 29 d., o laidojo 30 d.) greitai palaidojo, nes buvo vasara, kūnai jau pradėję gesti, todėl niekas nieko detaliai netyrė. Klebonas V. Dambrauskas, kai jau buvo pašarvotas kažkieno buvo nufotografuotas.
Karo meto leidinys „Ateitis“ 1944 m. balandžio mėnesio 81 numeryje skelbė informaciją apie 1941 metais nužudytus kunigus, kurio informaciją perspausdino 1989 metų vasarą „Gėlupis“.
Neaišku, kaip buvo renkama informacija tam straipsniui, bet jeigu žurnalistai buvo atvykę į įvykio vietas ir apklausė liudininkus, tada praėjus nepilniems trims metams po žudynių galima manyti, kad ši informacija yra netoli tiesos. Juolab, kad mūsų atveju figūruoja tie patys asmenys, apie kuriuos buvo kalbama, ir 1989 metų prokuratūros apklausti liudininkai.
Pateikiu platesnę citatą: „Prasidėjus karui, vietos gyventojai ir kiti kunigai išsibėgiojo į kaimus, o kunigas Dambrauskas pasiliko miestelyje, saugojo bažnyčią, patarnavo likusiems parapijiečiams. Vietos komunistai jo nekentė ir laukė progos atkeršyti. Birželio 25 d. 18 val., jam išėjus iš bažnyčios, vietos komunistai jį suėmė ir nuvarė į Kuršėnų dvarą, kur karo komendanto pareigas ėjo zootechnikas Dobrokis. Jis suimtuosius liepė nuvaryti į kompartijos būstinę Kuršėnuose. Čia buvo komsorgas Justas Stupuras, komunistė žydė Šeinė Monkovaitė, milicininkai Kasperavičius, Mockus, Kubilius, Damanskis, keli vietiniai komunistai ir trys raudonarmiečiai kariškiai – kompartijos sekretorius su milicininkais nuvyko į kleboniją padaryti kratos ir atvaryti kitus klebonijoje esančius svečius ir kunigus. Po kratos iš klebonijos atsivarė šeimininkę Valeriją Laikūnaitę ir ten buvusius svečius. Stupuras, tardydamas kanauninką Dambrauską, pareiškė, kad jis seniai laukė progos jį likviduoti ir dabar atėjusi ta proga. Tardant visaip iš jo tyčiojosi ir parašė mirties sprendimą. Nuvarė su kitais į Kuršėnų dvaro parką, kitus sustatė į eilę, o kanauninką nusivedė kiek toliau prie lėktuvo išverstos bombos duobės. Pirmiausia į jį šovė žydė Monkovaitė ir pataikė į kojas. Kiti budeliai jį kankino, daužė, durtuvais badė ir pribaigdami paleido keletą šūvių. Kitus suimtuosius paleido ir, eidami paskui juos, visaip tyčiojosi. Po šios egzekucijos budeliai susėdo į vežimus ir nuvažiavo Latvijos link. Vokiečių kariuomenei atėjus, kanauninko lavonas buvo iškastas ir palaidotas Kuršėnų bažnyčios šventoriuje“ (Bolševikų nukankinti lietuvių kunigai // Gėlupis, 1989-07-28. P.4.)
Kaip matome veikėjai tie patys, bet pasakojimo siužetas skiriasi, neužsimenama apie K. Pieškų, apie tardymą, ką norėjo išgirsti sovietiniai aktyvistai, kodėl buvo daroma klebonijoje krata ir kiti neaiškūs dalykai.
J. Stupuras buvo Kuršėnų valsčiaus komunistų partijos sekretorius, ne „komsorgas“ nuo 1941 sausio 5 dienos.
J. Prunskio knygoje, abėcėliniame 1941 metais Lietuvoje nužudytų žmonių sąraše, ties kanauninko klebono V. Dambrausko pavarde randame tokį įrašą: „... nukankintas: akys išbadytos, rankos išlaužtos ir nušautas“. (J. Prunskis. Lietuva bolševikų okupacijoje. Čikaga, 1979. P.201).
ATVIRUKAS: 1933 metais išleistas atvirukas primena, kad rugsėjo 29 dieną buvo konsekruota Kuršėnų bažnyčia.
ATKAKLUMAS: Kuršėnų klebonas kunigas Vaclovas Dambrauskas buvo atkaklus, organizuotas, praktiškas ir gebantis siekti tikslų žmogus.
Jono Kiriliausko asmenino archyvo nuotr.
BAŽNYČIA: Taip dabar atrodo Kuršėnų bažnyčia, praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo jos pastatymo.
Vytauto Kirkučio nuotr..