Naujausios
Kultūros žmogaus mozaika
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ
Ne visų žmonių gyvenimai teka vienoda vaga. Yra tokių, kurių darbai išsišakoja į visas puses, jų dėmesio, kūrybingumo, geros širdies ir gerų darbų pakanka daugeliui. Tokia yra Izolina Natalija Lingienė, šiemet apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, įamžinančiu rašytojos ir filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimą.
Šiandien, kai dažnai pasakome, kad nebematome autoritetų, galime atidžiau pasidairyti, – jie visai šalia mūsų... Izolina Lingienė yra ne tik K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, ją dažnai pamatysi dalijant laikraštį „Donelaičio žemė“, ji – ir „Bičiulių“ choro narė, Šv. Kazimiero ordino narė, samarietė...Tai gyvenimas, kupinas įsipareigojimų, sumanymų, gerų darbų. O juk moteris turi ir savo šeimą, namus, sodą, viskam reikia rūpesčio ir laiko...
Ponia Izolina gyvena tradiciniame daugiabutyje pietiniame miesto rajone. Už durų, tyloje ir ramybėje, gausu knygų, tautodailės akcentų, tai kuklus, inteligentiškas būstas, o jo interjero detalės byloja apie savitą gyvenimo būdą ir, kaip dabar madinga sakyti, stilių.
Pabandykime tarsi mozaiką sudėlioti tikro kultūros žmogaus portretą.
– Kas Jūsų tėvai? Kur Jūsų gimtinė? Ką žmogui reiškia tėviškė, gimtieji namai?
– Aš Joniškio lygumų, derlingų juodžemio laukų vaikas. Andrešiūnų kaimo, kuriame gimiau, apylinkės neturi nei upių, ežerų, nei gūdžių girių, auga didesni miškai ir miškeliai. Mano tėveliai Juozapas Vaičiulis ir Natalija Paliulytė-Vaičiulienė turėjo 35 ha žemės. Sunkiai dirbo, mylėjo žemę, auginamus gyvulius, mylėjo ir kaimynus. Tai tęsėsi neilgai... Praūžęs karas, pokaris, okupacija, nacionalizacija, represijos... O, Dieve, kokios trumpos vaikystės būta, liko tik keli jos prisiminimai. Neilgai žydėjo bijūnai, žalios rūtos...
Nuo vaikystės labai mylėjau arklius, dienų dienas praleisdavau su jais tvarte, laukuose. Pamenu, kada išvarė arklius iš namų į steigiamą kolūkį, apkabinusi kumelės Veicės kaklą verkiau, sakiau, neduosiu, pamačiau didelę ašarą arklio akyje... kurią ir šiandien matau. Taip ir liko tik ašaros...Tėvelis nukankintas Uchtos lageryje. Mama su dviem mažametėmis dukromis nepaimama į kolūkį. „Nutarta: buožę Vaičiulienę Nataliją su dukromis Izolina ir Vitalija pašalinti iš kolūkio. (1952-07-22, per. nr.13 iš Šiaulių apskrities archyvo). Tenka palikti savo namus, slėptis nuo vežimų...
Vėliau darbo ir duonos davė Latvija, todėl ją pavadinau antrąja Tėvyne. Į tėviškę vis grįžtu mintimis, dažnai sapnuoju savo gimtą namą Tačiau... nebėr jau namo, nebėr senų beržų.
- Kur mokėtės? Kokią specialybę įgijote?
– Vidurinį išsilavinimą įgyti siekiau šešiose mokyklose: Gaščiūnų, Rudiškių, vėl Gaščiūnų, Voronių (Pakruojo raj.), Lielsesavos (Latvija), Kriukų ir Joniškio „Aušros” gimnazijoje.
Norėjau studijuoti istoriją VVU, tačiau mane perspėjo, kad nepriims dėl biografijos... Taip ir pasukau į Kauno prekybos mokyklą, įgijau kulinaro specialybę. Turbūt buvau stropi mokinė, nes prašė pasilikti dirbti mokykloje instruktore. Aš norėjau arčiau savų namų, arčiau jau sergančios mamos. Pasirinkau Šiaulius, taip nuo 1961 metų čia dirbu ir gyvenu.
Neakivaizdiniu būdu baigiau VU, bet jau ne humanitarinį, o ekonomikos fakultetą ir įgijau aukštos kategorijos maisto prekių žinovo ir prekybos organizatoriaus specialybę. Pasirinkti studijuoti maisto prekes mane paskatino Kauno prekybos mokyklos dėstytojas Balčiūnas, senosios inteligentijos atstovas, unikalus žmogus.
– Kaip susidomėjote visuomenine veikla? Kurie visuomeniniai darbai buvo pirmieji Jūsų gyvenime?
– Pojūtis dirbti savo visuomenei atėjo iš tėvų. Kai vėl grįžome į namus, mamą priėmė į kolūkį. Mama buvo moterų tarybos pirmininkė, gražiai organizuodavo renginius, geraširdė, jautri, padėdavo žmonėms, turėjo gražų mecosopraną, giedojo bažnyčios chore 30 metų.
Jau mokykloje buvau skriaudžiamų ir pažemintų užtarėja. Dalyvavau mokyklų choruose, ansambliuose, Lielsesavoje buvau choro solistė. Šios mokyklos direktorius mane prašė stoti į Jelgavos muzikos mokyklą, tačiau aš ilgėjaus Lietuvos...
Darbe stengiausi nenuskriausti nė vieno žmogaus, kiek galėdavau, padėdavau. Jau tada buvau samarietė. Dabar galiu ramiai žiūrėti visiems į akis, nes nieko „neprichvatizavau“, materialinių turtų neturiu, ką turiu, dalinu kitiems....
– Kaip, kokiomis aplinkybėmis kilo K. Donelaičio Tolminkiemio tvarkymo idėja?
– Prieš 28-erius metus mano pusbrolis Saulius Bučas pakvietė važiuoti su dotnuviškiais į Tolminkiemį, tą kelionę organizavo tokia Aldutė. Taip mes su dukra ir nuvažiavome, nusilenkėme Kristijonui Donelaičiui... Reikia kažką pajusti, kad kiekvienais metais tai darytume. Juozas Jaras rašė: „ten siela suskamba kaip Mažvydo madrigalas...“
1987 m. Sauliaus Bučo dėka gavau surinktą rašomąja mašinėle Vytauto Šilo ir Henriko Samboro knygą „Po Mažąją Lietuvą“. Dabar šią knygą vežuosi į Tolminkiemį, saugau kaip brangiausią dovaną, nors dabar jau turiu ir leidyklos išleistą variantą.
Apie 1986–1988 metus į Tolminkiemį suvažiuodavo visa Lietuva (600-800 žmonių) dviem dienoms. Patalkininkavę, sutvarkę aplinką, važiuodavome nakvoti prie Priegliaus upės. Iki išnaktų prie laužo klausydavomės dr. Napalio Kitkausko ir Stepono Lukoševičiaus pasakojimų apie Mažąją Lietuvą. Kitų linksmybių, išskyrus dainas, nereikėjo. Ryte ant laužo išsivirę arbatos pusryčiams, važiuodavome mašinų kolona į pilis, sugriautas bažnyčias, klausydavomės šių vietovių istorijos.
Įvedus vizas, važiuojančių gretos visai išretėjo, likome beveik vieni šiauliečiai. Atvažiuoja kai kada marijampoliečiai, vilkaviškiečiai, kartais vilniečiai.
– Kitais metais – K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Ką šis poetas reiškia Jums?
– Taip, kitais metais švęsime Didžiojo Poeto, mūsų poezijos pradininko Kristijono Donelaičio, 300 metų jubiliejų. .Just. Marcinkevičius poemoje „Donelaitis“ rašė: „stengiuosi tavo didumą suvokti...“, tačiau „nėra net su kuo palyginti...“. Do-ne-lai-tis ! Skamba kaip varpas... kardas... arklas... Kiekviena „Metų” eilutė unikali, jos visos tokios gražios, tiek daug išminties ir pamokymų šiuolaikiniam mūsų žmogui.
Gaila Lietuvos, nes mūsų žmonės virsta „slunkiais“ ir „plaučiūnais“. Jaunimas neskaito ir net nežino, kas tas Donelaitis. Mūsų „kultūros“ žmonės net nežino, kada poeto Jubiliejus. Kyla labai didelė baimė – ar neužžels Poeto žodis ir žemė piktžolėmis? Turėkime viltį, nes ji miršta paskutinė. Juk ir Simono Daukanto laikais „kalba – ta žalioji bruknelė“ išliko...
Džiaugiuosi panevėžiečiais, man atrodo, kad jie yra šviesesni žmonės. Mieste – keturi teatrai, didesnis dėmesys nevyriausybinėms organizacijoms, jie organizuojamais renginiais neria gilyn... O pas mus – svarbu išorė, blizgesys, linksmybės... Gaila, bet toks supratimas. (Dovanokit, netaikau šių žodžių „Polifonijos“ renginiams, mūsų darbščiosioms bitelėms – bibliotekininkėms, „Vaiguvai“ ir kitiems rimtosios muzikos ansambliams ir mūsų Šviesuoliukams.)
– Ką Jums reiškia dainavimas „Bičiulių“ chore?
– Šiaulių kameriniam chorui „Bičiuliai" jau 22 metai. Pirmoji repeticija vyko mano bute. Atėjo vadovas Stasys Žalalis ir apie 10 choristų. Taip pradėjome organizuotis. Pirmasis koncertas – 1989 m. gruodžio 25 d. šaltoje Pašvitinio bažnyčioje (Pakruojo raj.). Giedojome šv. mišias, toje bažnyčioje 30 metų giedojo ir mano mama.
Dainavimas – neatskiriama mano gyvenimo dalis, tai kūno ir sielos sveikata, teigiamos emocijos, pasaulio pažinimas. Keliaudami su koncertinėmis programomis susipažįstame su naujomis valstybėmis (Rusija, Estija, Latvija, Lenkija, Italija, Belgija, Airija), įsigyjame naujų draugų. Svarbiausia, aplankytos visos Lietuvos mažosios bažnytėlės, sušildyti kaimo žmonės...
– O kaip įsijungėte į šv. Kazimiero ordino veiklą? Kokia šio ordino misija?
– Į šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos veiklą įtraukė Stasys Žalalis. Jis parašė rekomendaciją, kas rašė kitą, net nežinau. Dvejus metus buvau rėmėja, o vėliau, Vilniaus katedroje prie šv. Kazimiero karsto davusi priesaiką, gavau tikrojo nario Aktą. Čia sutikau nuostabius žmones: Loretą Bartkevičiūtę-Valienę, Nomedą Bėčiūtę, Birutę Žymantienę, Kazimierą Celestiną Alminą, Liudą Gražiną Bekerienę, Arūną Vasiliauską, prof. Vytenį Rimkų ir jo žmoną Reginą Česlavą ir kitus, iš viso 15 žmonių. Bandome sekti šv. Kazimiero gyvenimo pavyzdžiu .„Gyventi, darant gera“. Samariečių šūkis: „Skubėkime daryti gera“. Tad skubėkime, nes galime nesuspėti...
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Laisvo laiko beveik neturiu, nors esu senatvės pensininkė. Turiu beveik 10 a. sodą, ten tenka padirbėti, nes valgau vaisius ir daržoves tik iš savo sodo. Auginu daug gėlių, jas atsinešiau iš kaimo darželio. Mėgstu vairuoti mašiną, nes be jos nesuspėčiau. Daug laiko „suvalgo“ kompiuteris – kažką rašau, kažką kuriu. Knygą paskaitau tik prieš miegą...
– Kokias gėles ir kokias knygas mėgstate?
– Man visos gėlės yra gražios. Dailininkui, mezgėjai ar kitos profesijos žmogui spalvų kurti nereikia – jas sukūrė gamta. Labai džiaugiuosi pirmomis žibuoklėmis, bijūnais, rūtomis, kvepiančiomis alyvomis. Turiu vilkdalgių kolekciją. Bute auginu orchidėjų, difenbachiją, fikusą, muškatelių...
Dabar skaitau monografijas apie žymius žmones. Labai mėgstu poeziją, tai šalia guli kelios knygos. Eilės laukia Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“.
– Mėgstate keliauti, o dalis tų kelionių – piligriminės?
– Keliauti mėgstu ir noriu aplankyti tas šalis, kuriose dar nebuvau. Šiais metais turėčiau dar aplankyti Norvegiją. Daug keliavau ankstesniais metais, dirbdama neetatine Kelionių ekskursijų biuro darbuotoja. Mėgstu ir piligrimines keliones, nes „ne užraktai ir sienos laiko kalėjime, o įsitikinimas, jog pasaulis yra tik toks, kokį galima pažinti vien pojūčiais. Dievo Meilės pajauta ir sielos polėkis daro žmogų laimingą ir laisvą“ (Kazimieras Celestinas Alminas). Piligriminėse kelionėse aplankiau Medžegoriją (Bosnija ir Hercegovina), Fatimą (Portugalija). Svajoju apie Gvadilupę (Meksika). Po kelionių sugrįžęs pajunti, kad esi tikrai laisvas žmogus, kad tavo darbai ir sumanymai pilni palaimos...
– Gal rašote dienoraštį, juk ten būtų įdomių atsiminimų?
– Atskirai dienoraščių – prisiminimų dabar nerašau, bet darbo kalendoriuje-knygoje kasdien pasižymiu visos dienos įvykius su mažu komentaru. Žinau datas, sukaktis...
– Kokias sutiktas asmenybes gyvenimo kelyje paminėtumėte? Kas yra Jūsų gyvenimo autoritetai?
– Per ilgą gyvenimą sutikau daug įdomių žmonių: pirmos klasės mokytoja Grėbliauskienė, Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokytojai Samulioniai, Vilkickai, Babiliai, J. Vainauskas, J. Linkevičius, M. Linkevičienė. Teko 1979 m. bendrauti su prof. Viktorija Daujotyte, Kazimiera Kymantaite (ją, kaštonų žvakėms degant, palydėjau į amžinąjį poilsį...), Laimonu Noreika, Jaronimu Žitkevičiumi, Jonu Strielkūnu, Juozu Jaru ir kitais. Anuo metu, atvykusius į Šiaulius kultūros, meno žmones, rašytojus ir poetus, filosofus ir žurnalistus kviesdavau į „Mildos“ restoraną papietauti ir pabendrauti. Tai buvo asmenybės, kuriomis turėtume sekti. Dabarties jaunimas (netaikau šių žodžių akademiniam) jų nepažįsta, jiems autoritetas yra šou meno atstovai – tušti skambalai be vidaus...
– Ko palinkėtumėte šiauliečiams, Šiaulių krašto žmonėms?
– Šiauliečiams palinkėsiu neverkšlenti, nedejuoti, o dirbti su meile, daugiau visiems meilės ir pagarbos vieni kitiems. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Kiekvieno savo šalies piliečio svarbiausioji priedermė – tai tarnavimas savo visuomenei...“
Šiaurės Lietuvos žmonės darbštūs ir kūrybingi. Jiems linkiu sėkmės. Kurkite materialųjį pasaulį ir kartu atgaivinkite dvasią. Ir tada Šiaulių krašto žmonės bus laimingiausi Lietuvoje ir pasaulyje.
Asmeninio albumo nuotr.
Izolina Lingienė vienoje iš kelionių – lankosi Portugalijoje, Fatimos aikštėje.
Izolina Joniškyje 1959 metų gegužės 19 dieną.
Izolina Lingienė su kitais pagalbininkais 2011 metais nusifotografavo prie Kristijono Donelaičio kapo.