Naujausios
A.Šimkus, prieš atvykdamas dirbti į Pakruojį, yra ragavęs pedagogo duonos, dirbo Dzūkijoje. Ta vadybinė pedagoginio darbo patirtis jam vėliau padėjo ir Pakruojyje, kai čia rūpinosi išsaugoti ir puoselėti krašto istorijos ir kultūros vertybes, vėliau bendradarbiaujant su heraldikos specialistais, kai po 1990-ųjų metų nuosekliai rūpinosi, kad Pakruojo rajono miestai, miesteliai turėtų savo herbus.
Kad Pakruojo kraštas turi įsiteisinęs savo herbus – didžiulis A. Šimkaus nuopelnas. Vien 1991-1997 metais, bendradarbiaujant su Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidento, tariantis, diskutuojant, įrodinėjant buvo sukurti ir patvirtinti Pakruojo, Linkuvos, Rozalimo, Žeimelio, Pašvitinio, Lygumų, Klovainių herbai. Tada A. Šimkus ypač daug bendravo su dailininkais Juozu Galkumi, Albertu Gursku, Arvydu Každailiu. Visa tai peraugo į brandžią bičiulystę ir vėliau.
Kodėl jį įvardiju Žiemgalos metraštininku? Todėl, kad A. Šimkus visada buvo ne tik oficialus rajono kultūros institucijos vadovas, bet visus vykusius renginius, įvykius, iniciatyvas fiksavo, kaupė, skleidė rajono spaudoje, leidiniuose. Vėliau dienos šviesą išvydo A. Šimkaus knyga „Laiko žingsniai“ (2007). A. Šimkus prisidėjo ir bendradarbiavo leidžiant knygas „Pakruojo apylinkės“ (1996), „Daugyvenės kraštas“ ( 1998) ir kt.
Taip atsirado ir pristatoma jau trečioji knyga, kurioje autorius publikuoja savo refleksijas apie Žiemgalos krašto žmones – susitikimus, bendrus projektus su šiame krašte gimusiais dailininkais, muzikais, mokslininkais, kultūros lauko žmonėmis. Aprašomi žmonės, prisidėję ir palikę ryškias brydes krašto kultūroje: S. Lovčikaitė, K. Kalibatas, V. Šernas, J. Pakalnis, J. Juzeliūnas, M. Vasiliauskas, M. Katiliūtė, K. Popeliučka, E. Genienė, K. Gustevičius, H. Radauskas, E. Mieželaitis, J. Švėgžda – asmenybės, savo veikla patvirtinusios, kad kultūra yra krašto siela.
Daugiau negu 220 A. Šimkaus per gyvenimą parašytų straipsnių kultūros (Muzikos dienos, Dailės dienos, folkloro ansambliai, jų įkūrėjai, rašytojai), visuomeninėmis temomis išsibarstę laikraščių, žurnalų, metraščių, almanachų puslapiuose. Visai kitaip jie suskamba pristatomoje knygoje. Susisteminti, atrinkti pagal sritis, įvykius jie tampa solidžiu Pakruojo krašto kultūros istorijos rinkiniu, atspindinčiu autoriaus indėlį krašto kultūrai. Tiesa, vienuose straipsniuose rasite daugiau sausokos informacijos, konkretikos, kituose pastebima subtilesnių įžvalgų, analizės, apibendrinimo. Dėl to, kad straipsniai rengti įvairiais metais, esti ir nelygumų, bet čia jau buvo autoriaus valia, kuriuos savo straipsnius publikuoti knygoje.
Bene mėgstamiausias, kartu atsakingiausias visuomeninis A. Šimkaus darbas – „Žiemgalos“ draugijos prezidento pareigos, kurias jis perėmė iš Žiemgalos patriarcho prof. Vytauto Šerno 2003 metais. Šias pareigas A. Šimkus ėjo iki 2009 m, o nuo tada iki šiol jis yra „Žiemgalos“ draugijos viceprezidentas. Ir čia jo prasmingų veiklų barai sunkiai aprėpiami ir suskaičiuojami: dailės plenerai (bendravimas su R. Čarna, Vitoliu ir Raimondu Trušiais, J. Galkumi, S. Laurinavičiumi ir kt.), leidybinė veikla, konferencijos, parodų organizavimas rajone, Šiauliuose, Vilniuje, jaunimo telkimas istorinei atminčiai puoselėti.
Neteko būti žiemgalių renginyje, kuriame nedalyvautų ponas Alfredas – visur jo pilna, visur jis taria prasmingų žodžių, pasidžiaugia, kad krašto istorinė ir kultūrinė atmintis yra gaivinama. Taigi jis, kaip ir Lietuvos muzikų rėmimo fondo steigėja ir vadovė, Pakruojo garbės pilietė Liucija Maselskytė-Stulgienė, visuose renginiuose yra patikimi Žiemgalos ambasadoriai.
A. Šimkus yra vertinamas ir kaip autoritetingas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininko pavaduotojas, neslepia, kad didžiuojasi esąs vienas iš tradicinių regiono folkloro švenčių „Žiemgala“ pradininkas ir organizatorius.
Minėjau, kad tai jau ne pirma A. Šimkaus parengta knyga. Prieš keletą metų jis savo tekstais nusilenkė ir vaikystės kraštui – knygoje „Ties Švedės vingiais“ (2016) sugrįžo į vaikystės laikus – aprašo Šiaulių rajono Ginkūnų seniūnijos istoriją, įstaigas, jų veiklą, nusikelia į Šapnagių kaimą, aprašo plačios giminės gyvenimą įvairiais istorijos tarpsniais.
Senovės romėnai sakė Littera scripta manet – „parašyta raidė lieka“. Taip ir pristatoma knyga – dar vienas paliudijimas, kokius prasmingus darbus dirbo ir tebedirba Alfredas Šimkus, savo nuoseklia veikla liudijantis, kad Lietuvos istoriją kuria regionų mikroistorijos su savo kūrybingų, protingų žmonių gyvenimų brydėmis. Laimė kraštui, turinčiam tokius metraštininkus.