Naujausios
Kultūringas populiarumas, arba kuo mus maitina populiarioji kultūra?
Laura ARNOTAITĖ, Skaistė BARKUTĖ, Edita PUSKUNIGYTĖ
Šiaulių universiteto literatūrologijos II kurso magistrantės
Populiariosios kultūros fenomenas
Populiarioji kultūra, masinė kultūra, pramoginė kultūra, vartotojų kultūra – dažniausi XXI a. epitetai, kuriais apibūdiname mus supančią ir mūsų kuriamą kultūrą. Tai kultūra, kuria esame „pamaitinami“ kasdien, vos įsijungiame televizijoje transliuojamus realybės šou, meksikietiškus, amerikietiškus ir šiuo metu lyg iš gausybės rago byrančius lietuviškus serialus, atsiverčiame knygynų vitrinose pozicionuojamas ryškiaspalviais viršeliais knygas, įsijungiame radijo imtuvus...
Panašu, kad jei šį reiškinį linksniuojantieji neigiamai neketina imtis drastiško žingsnio emigruoti į negyvenamą salą, jos, pavadinkime ją suprantamai ir aiškiai – popkultūra, kerų neišvengs ir turės kantriai susitaikyti su vis aktyviau kultūriniame lauke figūruojančiu masiniu vartotoju, masinio meno kūrėju, masinio skonio vešėjimu.
Pasaulio ekonomikos vystymasis neabejotinai daro didžiulę įtaką populiariajai kultūrai. Arūnas Gelūnas straipsnyje „Medijų burbulas“ teigia, kad „dabar praktiškai bet kokią informaciją – literatūrinę, vaizdinę, garsinę – galima žaibiškai gauti internetinėje parduotuvėje (...) Greitis neabejotinai menkina vertę“. Greitis tampa rodikliu, kuris žymi efektyvaus ir funkcionalaus kūrėjo amplitudę. Populiariosios kultūros žanre aukštumas ima tie kūrėjai, kurių prekės lengvai nuperkamos, greitai suvartojamos ir dar greičiau užmirštamos.
Populiarioji kultūra pateikdama stereotipus, stilius ir madas įsiterpia į kasdienybę bei padiktuoja savo žaidimo taisykles, kurias popkultūros dalyviai noriai priima. Dažniausiai varijuojama tuo, kas rinkoje tuo metu paklausu. Kintant pasauliui lygiagrečiai keičiasi žmonių poreikiai, o drauge ir visuomeninė kultūra. Šiandien drąsiai galima pasakyti, kad kultūra liaudžiai reikalinga tik kaip priemonė papramogauti, o pramogaujant siekiama atsipalaiduoti, pailsėti, todėl meno-estetikos dėsniai neretai aukojami.
Galima pastebėti, kad literatūra, kinas, muzika tampa populiariosios kultūros įkaitais. Teiginį iliustruojančių pavyzdžių nesunku rasti tiek pasaulio, tiek Lietuvos kultūrų arenose. Daivos Vaitkevičiūtės („Moterys meluoja geriau“) ir Edvino Kalėdos („Nemylimi“; „Pasmerkti“) šeimyninis knygų „kepimo“ verslas yra puikus pavyzdys, kaip knyga vartotojiškoje visuomenėje formuoja popkultūrą. Analogišką masinę psichozę, tik kiek didesniais mastais, sukėlė ir Erika Leonard James romanu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ bei Elizabeth Gillbert – „Valgyk, melskis, mylėk“.
Literatūros ir kino dialogas
Jau seniai atsitraukėme nuo vienuolio, palinkusio prie viduramžių žvakės ir perrašinėjančio žodį po žodžio. Įsibėgėjančių technologijų karuselė pradėjo suktis dar nuo Johanno Gutenbergo, o šiandien jau galime skaityti elektronines knygas, lyginti literatūros kūrinius ir jų ekranizacijas. Be abejonės, vos ne kiekvienas finansiškai sėkmingas literatūros kūrinys sulaukia ir kino kūrėjų dėmesio. Šių kūrinių bruožus išvardinti nesunku: nesudėtingas turinys, autobiografiškumas, socialinis kontekstas, tapatybės paieškos, kasdienio gyvenimo aktualijos, tipiški personažai, madingos feministinės nuostatos (nenoras gimdyti vaikų, karjera).
Literatūros kalba ir kino kalba – skirtingo kultūrinio statuso ir tradicijų kūriniai. Populiarieji romanai ir jų ekranizacijos greitai ir lengvai suvartojami, juose nekeliami egzistenciniai klausimai, nereikia ieškoti paslėptų prasmių. Laikinai pamiršęs savo problemas, skaitytojas pasineria į kasdienę knygos herojaus tikrovę. Tokių kūrinių rašytojos ir skaitytojos bei ekranizacijų smalsiausios žiūrovės yra moterys. Skaitytojos ir žiūrovės tokiuose kūriniuose dažniausiai ieško kažko artimo sau, panašių socialinių realijų, kurias jos pačios išgyvena. Apie tai byloja E. Gillbert romanas „Valgyk, melskis, mylėk“, kuris išleistas 21-oje šalyje atsidūrė geriausių pardavimų sąrašuose ir ne ką mažiau išpopuliarėjo Lietuvoje. Kad ir kokia abejotina šios knygos intelektinė vertė bebūtų, net praėjus šešeriems metams po pirmojo jos leidimo, ši knyga vis dar populiari ir ją įsigyti sunku.
Režisieriaus Ryan Murphy pagal romaną „Valgyk, melskis, mylėk“ sukurta to paties pavadinimo ekranizacija pasaulyje buvo sutikta gana kontraversiškai – vieni ją gyrė, kiti negailėjo aštrių kritikos žodžių. Britų rašytojas ir filmų kritikas Peter Bradshaw žurnale „The Guardian“ apie kino filmą „Valgyk, melskis, mylėk“ rašė: „Sėdėk, žiūrėk, dūsauk. Žiovauk, nervinkis, muistykis. Valgyk „Snickers“, melsk sukrečiančio filmo apie Julia Roberts emocinį augimą pabaigos ir mėgaukis faktu, jog tai nesitęs amžinai“.
Populiarieji romanai ir ekranizacijos tampa visuomenėje egzistuojančių idėjų koliažais, o kino filmai – kaleidoskopiškai bėgančiais vaizdais. Savos tapatybės ir dvasios ramybės ieškoma tolimose vietovėse, paliekant sau artimą fizinę geografinę vietą. Ekranizuojant tokius kūrinius lengva jų menkavertiškumą paslėpti po gražių, egzotiškų gamtovaizdžių šydu, spalvingomis kitų tautų kultūrų tradicijomis. Taip pat bandoma prastą kino filmo scenarijų maskuoti „aukštosios“ kultūros ženklais (klasikine muzika, senąja architektūra ir etc.) ar pasiekusių aukštumas aktorių vaidyba (Javier Bardem, Julia Roberts).
Kultūrinio matmens svarba
Vis dažniau sparčiai modernėjančio pasaulio rinkos dėsniai išstumia aukštos savivertės kūrinius – į jų vietą pastatydami meninės vertės stokojančias tikrosios kultūros atmainas: vienadienius romanus, lengvo turinio holivudinius filmus. Elena Macevičiūtė teigia: „Vieni mano, kad intensyvus leidybos suprekinimas ir koncentracija pražudys kultūrinį jos matmenį, o kiti pranašauja, kad knygos kaip rinkos prekės bruožai nyksta, nes ji tampa gaminiu, neturinčiu rinkos vertės“. Taip „aukštosios“ kultūros matmuo tampa nebe prioritetu ne tik masinės kultūros vartotojui, bet ir jos kūrėjui.
Kūrėjas, paklusdamas rinkos dėsniams, ilgainiui suformuoja tokį vartotoją, kuriam nebereikia nieko kito išskyrus popkultūrą. Priviliotas ir prijaukintas jis tampa etatiniu nekokybiškos produkcijos vartojimo įkaitu. Atsigręždami į literatūrą, kiną, muziką dažnai pametame jų kultūrinį matmenį ir nepaklausiame savęs – kiek šiame kūrinyje yra tiesos ir kiek kičo?
„Atolankos“: Paliečiama amžinoji problema: populiariosios kultūros suvokimas, vertinimas, vieta kultūros ir meno struktūroje.
Jei Jūs norėtumėte pratęsti magistrantų mintis, joms paprieštarauti, išsakyti savo požiūrį į populiariąją kultūrą, mielai kviečiame. Laukiame Jūsų minčių elektroniniu paštu: atolankos@skrastas.lt
POPULIARUMAS: Knyga „Valgyk, melskis, mylėk“ ilgą laiką išlieka populiariausių leidinių sąrašuose.
Nuomonės: Kino filmas pagal romaną „Valgyk, melskis, mylėk“ sutiktas įvairiai – vieni jį gyrė, kiti kritikavo.