Naujausios
Kultūros sostinė: kai mažas gali tapti didelis
Loreta RIPSKYTĖ
Buvo aksominis ruduo, o aš – penkiolikos su išaugtiniu ciklameno spalvos paltu. Greta žingsniavo gintaro karoliais pasipuošusi, kaip styga išsitempusi močiutė ir dėdė Rimas, krenkšintis iš visų gerklės bei nosies triūbų, o tuomet raudonuojantis lyg išvirtas vėžys, toks pat, kokius vaikystėje su bendraamžiais trumpakelniais traukdavo iš urvų krištolinio vandens sklidinoje Švėtėje. Vėžiai – išrankūs gyviai, niekada negyvena nešvarioje terpėje.
Žagarės vidurinės mokyklos salėje būriavosi suaugusieji ir grupelė mokinių. Žvilgčiojau į pusamžį vyrą, kurio pamatyti ir pasiklausyti atėjo vietos inteligentija bei pažįstami, vieni kitiems atstoję stebuklingą veidrodį, tarsi koridorių, vedantį į ištakas. Mokyklos salę sprogdino jo galingas bosas, šuorais nuvilnijęs iki paradinių durų, pakilęs per ūksmingo parko juostą ir, prisipažinsiu, man užgulęs ausis. Per ankšta jam, užpildžiusiam Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“ sales.
Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams iš to žmogaus, trumpam grįžusio į tėviškę iš Amerikos, ėmiau interviu. Tai buvo Vaclovas Daunoras. Daugiau nieko ir nereiktų pridurti, nebent, kad jis – iš Žagarės.
***
Kai vietos regioninio parko direkcijos rengtas projektas 2013-ųjų sausį Kultūros ministerijos buvo paskelbtas vienu iš laimėjusių konkursą per artimiausius trejus metus garbingai priimti Lietuvos kultūros sostinės vardą, nenustebau. Žemė, išauginusi pasaulinio lygio bosą bei prieš šimtą metų pasiskelbusi atskira respublika (apie tai papasakosiu vėliau), neapsivers, bet gal žmonių galvose krustelės kokia mintis, tarsi Mažojo Princo dar neprijaukinta Lapė: ir mažas gali tapti didelis.
Tačiau dalis šalies gyventojų turėjo pasitikrinti geografijos žinias. Panevėžys – be jau minėto kultūros sostinės titulo, yra ir Aukštaitijos, o Telšiai, kurie kitąmet šalį kvies pasišildyti prie savo kultūros židinio ant septynių kalvų, – Žemaitijos sostinė.
Žagarė – net ne rajono centras, o mažas miestas Latvijos ir Lietuvos paribyje, pats „rubežius“, kaip sako vietiniai, paskutiniais surašymo duomenimis, turintis vos 1600 gyventojų. Kai dalis jų rytais išvažiuoja dirbti į Joniškį, Šiaulius ar kaimyninę Latviją, centras nutyksta tarsi rūkuose paskendusi M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, labiau sukrusdama, ant namų slenksčių išvesdama ir languose „įsodindama“ veidus, pro šalį linguojant tik laidotuvių procesijai.
Ką skirtas titulas sako visai Lietuvai ir ką – pagal demografinius duomenis vienam iš penkių sparčiausiai šalyje nykstančių mažųjų miestų – Žagarei?
Kai kurie populiarios kultūros vartotojai, ieškodami žemėlapyje šios vietovės, purkštavo: ar galima kultūrą iškelti labiau į paribį? Ir sutrikdavo, radę net tris Žagares, tarsi šventąją trejybę: Joniškio rajone, Vilniaus rajone, 10 kilometrų nuo Rudaminos, ir Raseinių rajone, Kalnujų seniūnijoje.
Po paieškų žemėlapyje ir internete, socialiniuose tinkluose pasipylė nežinančiųjų klausimai, kuri Žagarė tikroji ir kokiu keliu iki jos patogiausia nuvažiuoti. Kai kuriems juokaudama patariau: geriausia „bruku“ – akmens grindiniu, ant kurio net ir po lietaus rasi tvirtą pagrindą.
***
Klausėjai vis dėlto buvo girdėję apie dešimt metų rengiamą Vyšnių festivalį, kilusį nuo žagarvyšnės, kurios, pagal pasakojimus, kauliukus kažkada visai nearistokratiškai spjaudydamos dvarininkaitės pasėjo į ne ypač derlingą, dolomito klodais, kaip skydu, saugomą dirvą.
Žagarėje ši uoliena vietomis slūgso vos pusės metro gylyje ir siekia apie 12 metrų storio, todėl viena kanceliariniais reikmenimis apsiginklavusi firma, laimėjusi konkursą tiesti vandentiekio ir nuotekų tinklus, visus savo pieštukus į dolomitą sulaužė ir prieš kelerius metus išsinešdino darbų nebaigusi.
Uolienų sluoksniai gerai matyti apie 200 metrų ilgio ir 2,5–3,5 metrų aukščio sienelėje, buvusiame dolomitų karjere, kuri nuo 2002 metų paskelbta geologiniu gamtos paveldo objektu.
Tikro žagariečio charakteris irgi – kaip dolomitas ir žagarvyšnė – viename lydinyje. Jis kietas, rūstokas, išdidus, ir stebinantis netikėtų idėjų žydėjimu. Vien ko vertas Edmundo Vaičiulio, pravarde Musė, „puodų namas“, kuriuo domėjosi ne tik Lietuvos žiniasklaida, kadaise filmavo ir Korėjos televizija.
O Musė „šposaudamas“ vidury turgaus „bliūte“ beveik nuogas maudėsi ir su kailine kepure vasaros karštyje, kai net akmuo tirpsta, savais reikalais po miestą važinėjo. „Kodėl kailinius reikia vilktis žiemą, o šortus – vasarą? Būkite savimi: ką norit, tą ir dėvėkit, o gal patiks“, – taip ir panašiai filosofavo Žagarės grynuolis ir visuomenės veikėjas.
Metalo puodais apkalto jo pastato nuotraukos periodiškai tebemirguliuoja spaudoje.
O kur dar vasarą pas tautodailininkę Aušrą Petrauskienę vykstanti kaliausių gamyba, paverčianti šias paukščių baidytojas pasakų ir filmų personažais (pavyzdžiui, žmogumi-voru) ar miesto gyvenimo liudytojais (žveju ant lieptelio, ūkininku, pasirėmusiu į plūgą), gyvųjų kaliausių žygiai motociklais ir traktoriais į entuziastingai sodintą, nors jau kiek apdžiūvusį vyšnių sodą, suteikiantys savitumo Vyšnių festivaliui... Prieš metus kaliausės, suskaičiavus jų 760, įžengė į šalies rekordų knygą.
Rajone žinomi čia rengiami tradiciniai teatrų festivaliai, Kalėdų vaidinimai, ilgus metus puoselėtos miesto šventės.
Negirdėjau, kad į Žagarę būtų atvykęs rajonų žiūrovus pamėgęs komercinis „Domino“, bet per kelerius pastaruosius metus viešėjo Nacionalinis, Rusų dramos, Vilniaus mažasis teatrai, „Knygos teatras“.
***
Panevėžys, turintis 98 tūkstančius gyventojų, per Kultūros sostinės metus organizavo 400 renginių. Žagarė, kurioje gyvena 60 kartų mažiau žmonių, taigi, ir tiek pat mažiau pajėgų, pakvies į maždaug 150 parodų, konferencijų, festivalių, koncertų, susitikimų, filmų peržiūrų. Procentine išraiška, Žagarės užmojai įspūdingesni.
Renginių ciklas kulminaciją pasieks liepą, kai vyks tradicinis Regioninio parko direkcijos organizuojamas Vyšnių festivalis. Dar iki jo nugriaudės sunkiosios metalo muzikos atstovų festivalis „Kilkim žaibu“, po ilgos pertraukos iš Varnių grįžtantis į Joniškio rajoną. Rugpjūtį Žagarėje, kuri vienintelė šalyje įsijungusi į Europos mažųjų miestelių chartiją, susitikime dalyvaus 28 šalių atstovai. O rugsėjį šis pasienio miestas taps Pasaulio litvakų susitikimo sostine.
Didybės manija ar provincijos sindromas – žūtbūt įrodyti savo vertę? Taip gali atrodyti, matant kultūros plokštumą – horizontalę su joje pabirusiais kultūros atsitikimais.
Pažvelgus į istorijos, paveldo vertikalę, atsiveria turtinga būtovė nuo žiemgalių laikų iki šiandienos.
Iš lūpų į lūpas skrajoja pasakojimas apie paskutinį Anapilin išlydėtą Žagarės žydą Aiziką Mendelsoną, kuris, gulėdamas ligoninėje ir išgirdęs, kaip gydytojai tardamiesi šneka apie „tą joniškietį“, sukaupęs jėgas tvirtai mestelėjo: „Aš iš Žagarės, o ne iš Joniškio.“
Jo lūpomis kalbėjo tie XX amžiaus pradžioje mieste gyvenę 8 000 žydų iš 14 000 gyventojų, turėję mažiausiai septynias sinagogas, kapines, rabinatus, valdę žvakių fabriką, banką, midaus gamyklą, odos ir šerių apdirbimo įmonę. Linai, grūdai, vynas, metalas, audiniai iš pasienio miesto buvo eksportuojami į Vokietiją. Į muges suvažiuodavo pirklių iš Rusijos, Lenkijos, Anglijos.
Buvusioje prekybos aikštėje, kurioje vykdavo turgūs, vėliau veikė parduotuvės, archeologai prieš kelerius metus aptiko plombų, liudijančių, kad prekės atkeliaudavo iš Maskvos, Lodzės, Balstogės, Varšuvos. Daug svarsčių, svarelių ir – švediškas patrankos sviedinys, spėjama, pamestas per XVII–XVIII amžiuje vykusį Šiaurės karą įsiveržusio švedų garnizono.
Ažiotažą žiniasklaidoje sukėlė toje pačioje aikštėje drėgnoje žemėje užsikonservavę, todėl gerai išsilaikę šeši XVII amžiaus odiniai batai. Jų fasonai, archeologo dr. Ernesto Vasiliausko nuomone, liudijo, kad provincijos miestelėnų avalynė buvo ne prastesnė nei didžiųjų to meto regiono miestiečių apavas.
Įsivaizduoju jais avinčius pirklius bei pirkėjus, minkančius vietos molį, žadančius kitą kartą į vežimą pakrauti keletą akmenų – didžiausioms baloms „užlopyti“. Taip ir susidėjo „brukas“.
Vytauto Didžiojo laikais Žagarėje veikė druskos muitinė, o XVIII amžiuje Žagarė tapo arklių prekybos centru, kaip dabar Rietavas – automobilių „meka“. Pravėrusios arklio snukį, patikrinusios dantis, suinteresuotos pusės turbūt rimtai pasiderėdavo ta vienintele suprantama – pinigų – kalba, o sandėrį apliedavo midumi iš rago. Bent jau norėtųsi tauresnio gėrimo negu alus ar „šamurliakas“.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Žagarėje veikė elektros jėgainė, vandens ir garinis malūnai. Dvarą, kurio rūmai restauruoti, su fontanu, terasą papuošusiomis įspūdingomis Italijoje gamintomis skulptūromis bei vazomis, prieš mėnesį atvėrė duris, valdė Naryškinai, turėję rezidenciją ir Londone. Neatsitiktinai dvaro žirgyno ir tarnautojų gyvenamieji pastatai – angliško stiliaus architektūros. Pasakojama, kad iš Naryškinų garsios giminės kilęs Rusijos caras Petras I.
***
Žagarė, 1950–1959 metais turėjusi rajono centro statusą bei pavaldžias teritorijas, jų praradimą mena skaudžiai, pareiškimais, priekaištais įgeldama dabartinei Joniškio rajono valdžiai. Tačiau, priešingai, nei manoma, tai ne pavydas, bet orumo ženklas, nors kartais pagal laikmetį ir madas įgaunantis įvairias išraiškas.
Žagariečiai nuo senų laikų buvo protestuotojai. Mieste platų atgarsį rado 1905 metų įvykiai. Kaip liudija istoriniai dokumentai, 1905-ųjų liepos 25 dieną Senojoje Žagarėje susirinko keli šimtai žmonių, daugiausia jaunimo, ginkluotų šautuvais ir pistoletais. Jie, dainuodami revoliucines dainas, patraukė į Naująją Žagarę. Priešakyje ėjo ūkininkai Petras Zilbertas, Mitrevičius, Štelkė, Gedaminskas ir Aleksas Kučinskas. Revoliucionieriai šaukė: „Nereikia mums rusų caro, valio prezidentas, šalin patvaldystė, šalin valdžia!“
Nežinau, kodėl jiems atrodė, kad Prezidentas – ne valdžia, bet ne tai dabar svarbiausia, laisvės troškimas – nenuginčijamas argumentas.
Minia nešė tris vėliavas su įrašais lietuvių, latvių ir žydų kalbomis. Perėję abi Žagares – Naująją ir Senąją, sukilėliai nuvertė „staršiną“, nuginklavo policiją, paskirdami savo policininkus, ir – įkūrė Žagarės Lietuvių Respubliką, gyvavusią porą savaičių, kol atvyko 100 kazokų dalinys net su patrankomis. Jų šūviai sugriovė namus, kuriuose rinkdavosi revoliucionieriai. Tačiau dar tų pačių metų rudenį sukilėlių minia įsiveržė į dvarininko Dmitrijaus Naryškino sodybą, paėmė ginklus ir kai kuriuos daiktus.
Išdidumo miestelėnus mokė vyresniosios kartos vidinė laikysena, galbūt tarsi virusas nejuntamai plitusi oro lašeliniu būdu, nes Žagarė, savo sandara išskirtinė, susidedanti iš dviejų buvusių miestelių abipus upės Švėtės, turi gilią ir ūksmingą kaip jos parkas, XIX amžiaus pabaigoje dvarininkų užsakymu projektuotas Georgo Kuphaldo, jaunystės metais išvažinėjusio visą Rusijos imperiją ir kruopščiai išstudijavusio įvairiausių klimatinių zonų miškus bei parkus, istoriją.
***
Žagarė švenčia 817 metų, nepaisydama istorikų teiginių ir dokumentinių įrodymų, kad jos vardas pirmą kartą paminėtas tik 1254 metais Žiemgalos dalybų sutartyje tarp Livonijos ordino ir arkivyskupo.
Dar praėjusių metų gruodį Joniškyje muziejaus ir asociacijos–žiemių prado „Simkala“ surengtoje konferencijoje istorikas Tomas Baranauskas tvirtino, kad prieš 17 metų organizuotas 800 metų jubiliejus rėmėsi tik įsisenėjusia visuomenės nuostata, kad Žagarė senesnė už Rygą. O jos abi – žmonių sąmonėje – tarsi seserys. Tarpukariu žagarietės važiuodavo į kaimyninės Latvijos sostinę darytis „frizūros“ (šukuosenos – aut. past.) ir nešė į šiaurinę Lietuvą naujų madų vėjus.
Žmonės labiau linkę tikėti legendomis nei moksliniais tyrimais, dar labiau – pasakojimais, kuriuose yra krislelis tiesos. Prisiminkime Gedimino sapną ir Geležinį vilką, be kurio Vilniaus įkūrimas nebūtų toks slėpiningas. Gediminas juk buvo, o sapnus kas supaisys.
Ir Naglio su Neringa meilės istorija, regis, supustyta kiekvienoje kuršių žemės pėdoje...
Žagarė turi dar vieną savo legendą, – žmonių sąmonėje tapusią šventąja. „Mūsų Barborytė...“, – meiliai taria močiutė, kiekvieną kartą norintiems atrakinanti Senosios Žagarės bažnyčios kriptos duris. Ankštame rūsyje guli žvakių liepsnos plevenimo glostomos įkapės mažame beveik miniatiūriniame karstelyje.
Pamaldžioji dvarininkaitė, vargšų užtarėja Barbora Umiastauskaitė, gyvenusi XVII amžiuje ir žuvusi neaiškiomis aplinkybėmis (teigiama, kad nuo savo tėvo rankos, saugodama skaistybę), jau XVIII amžiuje pradėta garbinti, kai jos kūnas vienintelis po didžiulio gaisro buvo rastas rūsyje pelenuose ne tik nesudegęs, bet visai ugnies nepaliestas.
Kūnas, pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos nuopelnų liudijimas, buvo perneštas į bažnyčios kriptą. Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius laiške Šventajam Sostui užsiminė apie žmonių patirtus septynis stebuklus, meldžiant Mergelės Barboros pagalbos. Vėliau jų tik daugėjo, buvo užvesta per mergelės malonę patirtų stebuklų knyga.
Nors 1963 metais sovietų valdžiai uždarius bažnyčią Barboros palaikai buvo išvežti nežinoma kryptimi, jos kultas nenunyko. 2005 metais pradėta paskelbimo palaimintąja beatifikacijos byla.
***
Šviesaus atminimo mano pamaldi močiutė, vietos bažnyčios giedotoja, apie Barborytę kažkodėl nepasakojo. Užtat prasitardavo, kad inteligentiškas, ramaus balso vyras bažnyčioje, dėvintis mitrą ir puošnius kunigų rūbus, – į Žagarę atitremtas vyskupas, o paskutiniais gyvenimo metais paskirtas arkivyskupu – Julijonas Steponavičius.
Vaizdavausi ir aš, vienintelė iš šeimos augusi pas senelius, esanti atitremta. Man ta mintis patiko, nes, pradinių klasių vaiko, kuriam pasaulio centrą atstojo raudonų plytų mokyklos mūras parke su jo verandoje įstrigusiu aplūžusiu pianinu ir rožėse paskendęs namų kiemas, supratimu – kas galėtų nenorėti čia gyventi?..
Kaleidoskopą galima sukti ir sukti, jo stikliukai sukristų į naują vaizdą. Bet pakaks.
Tas mažas miestas yra tarsi miniatiūrinis Lietuvos modelis, sugėręs daugiatautę – žydų, romų, latvių, rusų, vokiečių, ukrainiečių, lietuvių – dvasią.
Beveik kiekviena šalies vietovė tokia galėtų būti, nes Lietuva maža, o kultūros klodai žmonėse – mobilūs. Juos lengva perkelti, pervežti nuo vieno pasienio į kitą. Tačiau įdomiausios išliks autentiškos istorijos.
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
RŪMAI: Žagarės dvarą, kurio restauruoti rūmai prieš mėnesį atvėrė duris, valdė grafai Naryškinai, turėję rezidenciją ir Londone.
LIUDIJIMAS: Beveik baigta rekonstruoti Žagarės miesto aikštė liudija ne tik šimtametę istoriją, bet ir tvirtą žagariečių charakterį, kuris padėjo iškovoti, kad miesto centre liktų dalis medžių.
ĮŽYMYBĖ: Žagarės įžymybę, Edmundo Vaičiulio puodų namą, filmavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių televizijos.
REKORDAS: Žagarės kaliausės pateko ir į Lietuvos rekordų knygą.
VYŠNIOS: Žagarvyšnės kauliukus kažkada visai nearistokratiškai spjaudydamos dvarininkaitės pasėjo šį augalą į ne ypač derlingą dirvą ir dabar medelio uogos – vienas pagrindinių Vyšnių festivalio, išgarsinusio Žagarę, akcentų.
UPĖ: Žagarę, susidedančią iš dviejų buvusių miestelių, dalina ir jungia upė Švėtė, kurioje seniau būta gausu vėžių.