Naujausios
Kristijonas Donelaitis. Simbolis? Ar gyvenimo tąsa?
Istorijos faktai ir iškilūs istoriją liudijantys žmonės, bėgant šimtmečiams, taip nugludinami laiko tėkmės, kad lieka tik minimali jų esmė. Jų vardai tariami kaip simbolis. Jie žinomi kaip ženklai, įprasminantys tautai svarbų dalyką.
Kuo mums šiandien yra tapęs Kristijonas Donelaitis? Jo vardas tarsi inkliuzas gintaro gabale sustingo ties pasaulietinės lietuvių literatūros pradžia. Ar jis tik simbolis? Ar gyvenimo tąsa? O gal pats gyvenimas, į kurį kasdien panyrame? Tas pats gyvenimas su Donelaičio epochos kvapais, garsais, socialine atskirtimi, žmonių ydomis ir geromis savybėmis?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kelionės pas lietuvių literatūros Tėvą
Tiek klaustukų kilo šiemet gegužės pabaigoje pirmą kartą apsilankius Tolminkiemyje, Lazdynėliuose ir Gumbinėje, vietose, kur dirbo, gyveno ir gimė Kristijonas Donelaitis.
Kur įkurtas jo muziejus, jungiantis lietuvių, prūsų ir rusų kultūras, kur stovi pasaulietinės lietuvių literatūros pradininko paminklas ir ošia trijų šimtų ąžuolų giria, pasodinta jo garbei.
Net tuomet, kai stovėjau šalia gėlėmis apdėto jo kapo Tolminkiemio bažnyčios požemiuose, man dingojosi, kad Donelaičio gyvenimas tęsiasi. Ir tęsėsi visus tuos tris šimtus metų. Jis tęsiasi tų lietuvių poetų, kurie atvažiuoja į Tolminkiemį per Poezijos pavasario šventę, gyvenimais ir kūryba.
Jau vien tai, kad jo aplankyti tarsi vaikai savo Tėvo suvažiuoja Lietuvos, Kaliningrado srities žodžio meistrai, studentai, kultūros darbuotojai, rodo asmenybės nemirtingumą.
Pats poetas vaikų neturėjo. Bet nesuskaičiuotumėm, kiek vaikų susilaukė jo pasakėčios ir poema „Metai“. Visus aštuonioliktojo, devynioliktojo, dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo šimtmečio kūrinius veikiausiai galime laikyti pirmųjų grožinių kūrinių vaikais. O Kristijoną Donelaitį – jų Tėvu.
Kasmet Tolminkiemį aplanko ir Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus nariai. Jie sutvarko bažnytėlės aplinką, našlių kapelius, dalyvauja Poezijos pavasario renginyje, pasodina ąžuoliukų poeto gimtinėje, Lazdynėliuose, ošiančioje ąžuolų giraitėje.
Jau kelerius metus, sumokėdama didžiąją dalį pinigų už autobuso nuomą, kultūros misiją atliekančius kraštiečius paremia „Šiaulių krašto“ redakcija.
Vadinasi, Donelaitis mums svarbus, jeigu svarbiais gyvenimo momentais važiuojame pasisemti iš jo stiprybės. Vadinasi, jo gyvenimas tęsiasi, nes jis jau keli šimtai metų mums turi ką duoti ir žino ką pasakyti. Vadinasi, jis net keičiasi ir prisitaiko prie naujų kartų naujo gyvenimo supratimo.
Būties mirksnis
Tolminkiemis. Ant kalnelio pasilypėjusi mūrinė bažnytėlė, kurią pastatė ir joje evangelikų liuteronų parapijos klebonu 37 metus dirbo pasaulietinės ir grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.
Čia jis dviem kalbomis – priešpiet vokiškai, popiet – lietuviškai sakydavo pamokslus. Tuo mums palikęs priesaką bet kokiomis sąlygomis, kad ir pačioms galingiausioms tautoms, siekiant mus nutautinti, išsaugoti savo kalbą.
Už bažnytėlės – siratkapiai. Čia laidodavo mirusių kunigų žmonas. Jos gyvendavo parapijos našlių namuose. Šalia kapinaičių dar išlikę nugriautų našlių namų pamatai. Našlių namai taip pat pastatyti K. Donelaičio rūpesčiu. Ir pats kunigas buvo vedęs mirusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Anną Reginą Ohlefant.
Ar tokie gyvenimo faktai mus nemoko gailestingumo silpniesiems, pareigos, rūpestingumo, darbštumo?
Ant kito kalnelio – pailgas klebonijos pastatas. Sunku net patikėti, jog taip gerai išsilaikęs paties K.Donelaičio rekonstruotas namas, kuriame jis gyveno, dešimt metų kūrė ir gludino savo poemą „Metai“.
Keista, ar ne? Kunigas pradėjo pasaulietinę literatūrą.
Tačiau Kristijonas Donelaitis buvo ne šiaip kunigas, o daugybe talentų apdovanotas žmogus. Penketą metų jis mokėsi Karaliaučiaus katedros kolegijoje, paskui dar ketverius studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir bažnytinio choro vadovu, vėliau paskirtas šios mokyklos rektoriumi.
29 metų įšventintas į kunigus. Paskirtas į Tolminkiemio liuteronų parapiją, kur kunigavo iki pat mirties.
Tai tik šykštūs biografijos faktai. Po jais – turtinga, universali asmenybė, puikiai pažinusi gyvenimą, besidominti daugybe visiškai skirtingų dalykų ir mokėjusi daug amatų.
66 metus trukusiame jo būties mirksnyje sutilpo ir didžiulės, reikšmingos statybos, ir kūryba, ir barometrų, klavesinų, fortepijonų konstravimas, ir rūpestis parapijos būrų materialiniu bei dvasiniu gyvenimu.
Su savo parapijiečiais jis elgėsi kaip tikras tėvas. Pamokydavo, pabardavo ir priglausdavo...
Ar šiandienos žmogui, deklaruojančiam savo laisvę ir žinančiam savo teises, tikrai to nereikia?
Trijų šimtmečių takoskyra
Kur nuėjome per tris šimtus metų? Ar toli palikome Donelaitį? Juk keitėsi santvarkos. Valstybės kitaip pasidalijo žemes. Gimęs Prūsijos karalystėje lietuvių literatūros pradininko kūnas liko gulėti Rusijoje.
Bet mes važiuojame Ten. Nesvarbu, kad Tolminkiemis dabar vadinamas Čistyje prūdy, Gumbinė – Gusevu, o Lazdynėliai – Vyšnevka. Mes važiuojame į Tolminkiemį, Gumbinę ir Lazdynėlius. Išrauname prie jo bažnyčios išsikerojusią piktžolę. Pasodiname gėlę ant siratkapių. Keletu ąžuoliukų pagausiname 250 ąžuolų giraitę, prieš pusšimtį metų įveistą Lazdynėliuose, kur gimė mūsų literatūros Tėvas.
Ir visi šie darbai primena šventą ritualą. Nusilenkimą dvasingumo pirmtakui, sėjusiam gėrį kaip grūdą pilna sauja.
Ir iš ten į Lietuvą parsivedame Donelaitį. Gal kaskart vis kitokį? Vis labiau prisitaikantį prie nežmoniškai greitai bėgančio laiko. O drauge ir moralizuojantį dėl visa griaunančios skubos, nutolimo nuo gamtos, materialaus ir dvasinio nevalyvumo, tuščios puikybės, vergystės pinigui.
Šiandien, kai, anot vieno psichologo, moralės lygis toks žemas, kad bloga padaręs, bet nenuteistas žmogus jaučiasi teisus, kai moralės normos prasilenkia su teisės normomis, Donelaitis ypač aktualus.
Tik ar mokame jį skaityti?
Kelmiškė lietuvių literatūros mokytoja metodininkė Valerija Puišienė sako, jog Donelaitis jai pati sunkiausia tema. Tiksliau, ne jai, o mokiniams. Donelaitis mokinius turi prisijaukinti. O vaikams reikia greito rezultato. Jie nori greitai viską permanyti. Jei nepermano, pastumia į šalį.
Tačiau vadovėlių autoriai visiškai nesirūpina, kaip tai padaryti. Prijaukinimo misija užkraunama mokytojui. Donelaitį tenka aktualizuoti, tiesiog apžaisti, vaikus sumasinti filmukais ir kitokiais „skanėstais“.
Jos kolegė Genovaitė Rutkūnienė pasakoja, jog poemą „Metai“ skaito drauge su mokiniais. Garsiai. Tik po penkias eilutes. Neapsieina be žodynėlio, tarsi kūrinys būtų parašytas svetima kalba.
Tačiau poemos temos – aktualios ir šiandien. Ypač todėl, kad Lietuvoje iš socializmo perėjome į kapitalizmą. Visu aštrumu iškyla žmogaus išnaudojimo problema.
Ir Donelaitis mums vėl reikalingas kaip užstolis, kaip guosti ir ginti silpnesnį jaučiantis pareigą tėvas.
„Mes, lietuvininkai vyžoti, mes, nabagėliai,
Ponams ir tarnams jų, rods prilygti negalim
Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.
Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena.
Viens rėkaudams durnai su podagra pjaujas
O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.“
Donelaitis šaiposi, išjuokia, smerkia, bara, ponus vadina didpilviais, būrus drausmina. Ir nusispjaut jam į šiandien mūsų taip garbinamą toleranciją.
Ir šiandien, ir K. Donelaičio laikais buvo svarbu išsaugoti savo tautinį tapatumą. Antai „Metų“ autorius pyksta, kad lietuvininkės moterys „vokiškai dabinėjas“ ir dar „prancūziškai kalbėt prasimanė“. Kažin ką apie lietuvininkes jis pasakytų šiandien?
O „Metuose“ pateikiami pavyzdžiai iš gamtos, žmogaus raginimas imti pavyzdį iš paukščių, kurie gyvena teisingiau, nes mažiau nutolę nuo savo prigimties ir nuo gamtos, ar šiandien neaktualūs?
Juk kuo toliau, tuo labiau suprantame, jog visa galinčiu save laikantis žmogus savo kūryba tik mėgdžioja gamtą.
Prieš tą gyvastį, prieš tą siautulingą gamtos judėjimą, prieš galingą atbudusios gyvybės srautą „Pavasario linksmybėse“ taip menkai šiandien atrodo politikų diskusijos apie vienos lyties santuokas.
K. Donelaičiui aprašant įvairove tiesiog paplūdusią gamtą turbūt nė į galvą neatėjo, kad daugintis ir vaikus auginti galėtų du gandrai, du žvirbliai ar dvi pelės. Vyras ir moteris – toks gamtoje užkoduotas dauginimosi ir gyvenimo principas:
„Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
Taip besidžiaugiant jam, štai jau ir jo gaspadinė
Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
Ir su snapu meilingą sveikino draugą.“
Žodis rupus lyg duona
Praėjusio šimtmečio antroje pusėje gimusi mano karta nesibodėjo Donelaičiu. Mes atmintinai deklamuodavome ištraukas iš „Pavasario linksmybių“ ir „Rudens gėrybių“. Įsimindavome ir kiek neįprastus teksto žodžius.
Labiau juos supratome, nes į mokyklą atėjome tiesiog nuo arimo, basomis kojomis lietėme žemę, girdėjome rupią, gal kiek vulgaroką kaimo žmonių šneką, nepritrūkusią taiklių apibūdinimų kiekvienam daiktui ir reiškiniui.
Turėjome tą imlumą žodžiui. Gebėjome pamatyti vaizdingo, reto žodžio grožį.
O „Metai“ tiesiog pulsuoja tais žodžiais. Tarsi kūnas kraujagyslėm. Tarsi pieva nematytais laukiniais žiedais.
Šiandieninė karta gyvena pusiau realiame, pusiau virtualiame pasaulyje. Gal todėl sunkiai suvokia tikrąją ir vieno, ir kito pasaulio prasmę. Nuskurdusi trumpinių ir anglicizmų pilna kalba skurdina pačią asmenybę. Ar gali ji suprasti K. Donelaičio kūrybos socialinį užtaisą?
Ar gali būti priimtini šiandieniniam šešiolikmečiui tokie pabarimai ir pamokymai: „Tu nenaudėli, dėl ko taip iškeli nosį?“, „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt.“, „Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori.“, „Tu tik vis mėsos prisiėst išsižioji. O burokų ir lapienės niekini garbę.“
Per painūs sakiniai. Per daug žodžių. Keisti žodžių junginiai. Turinys kažkoks įtartinas.
Negalėčiau garantuoti, jog pamokymus šimtu procentų geranoriškai priima visa mano karta. Gal tik su literatūra susiję, socialinę misiją atliekantys žmonės, kalbininkai?
Bet ar visada būtina į Donelaičio raštus žvelgti labai rimtai? Juk įmanoma tam tikra distancija. Lengvas humoras. Donelaitis mums gali būti toks, kokį mes jį matome, kokį parsivedame iš Tolminkiemio. Kiekvienai kartai vis kitoks. Tik nepraradęs pagrindinės savo prasmės – grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Tai šventa.
ATMINTIS: Buvusioje Gumbinėje (dabar Gusevas) pastatytas paminklas Kristijonui Donelaičiui.
PASVEIKINIMAS: „Sveiks, svieteli margs,“ – aštuonioliktojo, devynioliktojo, dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulį savo poema „Metai“ sveikina Kristijonas Donelaitis.
Autorės nuotr.
MUZIEJUS: Mūrinėje Tolminkiemio bažnytėlėje, kurią pastatyti pasirūpino Kristijonas Donelaitis, dabar tapusi jo memorialiniu muziejumi, priklausančiu Kaliningrado istorijos muziejui.
BAŽNYTĖLĖ: Bažnytėlė, kurioje liuteronų parapijos klebonu 37 metus dirbo Kristijonas Donelaitis, tapo ir jo amžino poilsio vieta. Lietuvių literatūros pradininkas palaidotas jos požemiuose.
NAMAI: Klebonijos pastatas restauruotas Kristijono Donelaičio rūpesčiu. Čia poetas gyveno ir kūrė 1743 – 1780 metais. Dabar pastatas kaip istorinis paminklas saugomas valstybės.
AKTUALIJA: Kristijono Donelaičio priesakai aktualūs ir šiandien.
SIRATKAPIAI: Į Tolminkiemį atvažiavus Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus organizuotiems rašytojo gerbėjams, siratkapiai pražydo gėlėmis.
PAGERBIMAS: Lietuvoje vykstančio Poezijos pavasario dienomis Tolminkiemyje taip pat organizuojamas Kristijono Donelaičio pagerbimas. Poezijos šventės tąsa čia vyko ir šiemet. Atvyko keli poetai iš Lietuvos, šventę Tolminkiemio bažnyčioje organizavo Kaliningrado srities kultūros darbuotojai.
APLANKYMAS: Lietuvos poetai aplankė Kristijono Donelaičio kapą Tolminkiemio bažnyčios požemiuose.
LAZDYNĖLIAI: Lazdynėliuose, kur gimė Kristijonas Donelaitis, kaimo jau nebėra. Jį mena tik paminklinis akmuo. O minint jo 250 metų jubiliejų pasodinta 250 ąžuolų giraitė. Per pusę amžiaus ąžuoliukai išaugo į jaunus ąžuolus. O giraitė į Tolminkiemį atvykę svečiai nuolat papildo naujais ąžuoliukais. Tris ąžuoliukus pasodino ir šiauliečiai.
SUSITIKIMAS: Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus organizuotos kelionės į Tolminkiemį dalyviai susitikimą su poetu įamžina prie jo paminklo Guseve.
Regina MUSNECKIENĖ