Kriau­čius – aka­de­mi­kas Ma­tas Slan­čiaus­kas jo­niš­kie­čių pri­­si­­mi­­ni­­muo­­se

Kriau­čius – aka­de­mi­kas Ma­tas Slan­čiaus­kas jo­niš­kie­čių pri­­si­­mi­­ni­­muo­­se

Pet­ras BUD­­RAI­­TIS

Ma­tas Slan­čiaus­kas (1850–1924) – žy­miau­sias šiau­rės Lie­tu­vos tau­to­sa­ki­nin­kas (už­ra­šęs dau­giau ne­gu 4 500 tau­to­sa­kos kū­ri­nių), „Auš­ros“ bend­ra­dar­bis ir pla­tin­to­jas, et­nog­ra­fas, kai­mo mo­ky­to­jas, ko­res­pon­den­tas ir poe­tas, J. Ba­sa­na­vi­čiaus, J. Jab­lons­kio tal­ki­nin­kas. Jis ne­re­tai va­di­na­mas kriau­čiu­mi – aka­de­mi­ku, nes 1907 m. Lie­tu­vos moks­lo drau­gi­ja, Moks­lų Aka­de­mi­jos pirm­ta­kė, jį iš­rin­ko sa­vo na­riu bend­ra­dar­biu.

1960–1965 me­tais man pa­vy­ko su­rink­ti ne­ma­žai M. Slan­čiaus­ko rank­raš­čių, jo bib­lio­te­kos kny­gų su sa­vi­nin­ko pa­ra­šu ir pa­sta­bo­mis. Sup­ras­da­mas, ko­kia neį­kai­no­ja­ma jų ver­tė ir te­sė­da­mas sa­vo pa­ža­dą M. Slan­čiaus­ko gy­ve­ni­mo, jo dar­bų ty­ri­nė­to­jui ir lei­dė­jui pro­fe­so­riui Nor­ber­tui Vė­liui (1938–1996), prieš ke­le­rius me­tus vis­ką per­da­viau Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tui bei Jo­niš­kio mu­zie­jui.

Ta­čiau li­ko ma­no už­ra­šy­ti M. Slan­čiaus­ko mo­ki­nių ir kai­my­nų, jau se­niai išė­ju­sių Ana­pi­lin, pri­si­mi­ni­mai, ku­rie at­sklei­džia šio ne­pap­ras­to žmo­gaus as­me­ny­bę ir jo gy­ve­na­mą­jį lai­ko­tar­pį. Kar­tu iš­li­kę jo anū­kės Bar­ba­ros Sop­hos, gy­ve­nu­sios Puer­to Ri­ke, 42 pus­la­piai man ra­šy­tų laiš­kų, ku­riuo­se vy­riau­sios M. Slan­čiaus­ko duk­ters Kris­ti­nos Straz­die­nės (1887–1958) duk­ra, rem­da­ma­si sa­vo ir mo­ti­nos pri­si­mi­ni­mais, pa­tei­kia dau­gy­bę įdo­mių fak­tų apie sa­vo se­ne­lį. Ta­da man at­ro­dė, kad vi­si šie me­mua­rai ne­rei­ka­lin­gi nei ins­ti­tu­tui, nei mu­zie­jui, bet da­bar ma­nau, kad jiems taip pat ne vie­ta ma­no na­muo­se Kau­ne. Esu pa­si­ruo­šęs vis­ką per­duo­ti tiems, ku­rie sau­gos ir, esant rei­ka­lui, jais nau­do­sis.

Dau­gy­bę įdo­mių de­ta­lių apie sa­vo mo­ky­to­ją pa­tei­kė Lie­tu­vos me­no sa­vi­veik­los žy­mū­nė, dar­ži­nių teat­ro ak­to­rė, skaist­gi­rie­tė Ona Taut­ku­tė (g. 1901 m.):

– Ko­kiais 1908 m. ma­ma nu­ve­dė ma­ne pas Slan­čiaus­ką mo­ky­tis raš­to. Slan­čiaus­kas iš se­no ma­mos švar­ko man pa­siu­vo ža­ke­tu­ką. Pra­dė­jo­me mo­ky­tis. Bu­vo­me 4 mo­ki­niai. Iš pra­džių mo­kė ra­šy­ti rai­des, vė­liau žo­džius ant tab­ly­čių su gri­fe­liais. Slan­čiaus­kas sa­ky­da­vo: „Da­bar skai­ty­sim. Da­bar ra­šy­sim. Da­bar dirb­sim rank­dar­bius.“ Jis pa­sa­ko­da­vo ką nors apie mies­tus iš is­to­ri­jos, pa­skai­ty­da­vo pa­sa­kų. Kiek pa­si­mo­kius, sa­ky­da­vo: „Nu, vai­kai, da­bar ag­ra­ci­ja“ (per­trau­ka). Bėg­da­vo­me pa­laks­ty­ti. Žmo­nės bu­vo be­raš­čiai, to­dėl ei­da­vo pas Slan­čiaus­ką ra­šy­ti gro­ma­tų į vais­ką ir Ame­ri­ką. Slan­čiaus­kas vis­ką mes­da­vo ir pa­ra­šy­da­vo laiš­ką. Nu­sau­sin­da­vo smė­liu – pas jį vi­sa­da bu­vo bu­te­liu­kas su smė­liu. Sa­ky­da­vo, kad taip įpra­tęs ka­lė­ji­me. „Kas duos sau­si­na­mo po­pie­riaus ka­lė­ji­me? O čia už­pi­li ir pa­kra­tai.“ (1895 m. ca­ro žan­da­rai jo na­muo­se ra­do daug lie­tu­viš­kų kny­gų ir rank­raš­čių – už tai bu­vo suim­tas ir me­tams pa­so­din­tas į Šiau­lių ka­lė­ji­mą, o iš ten tre­jiems me­tams iš­trem­tas į Ry­gą – P. B.) Siū­ly­da­vo jau­ni­mui skai­ty­ti kny­gas. Sa­ky­da­vo: „Ti­kiu, kad iš ma­nęs ma­no mo­ki­niai nors kris­le­lį tu­rės gy­ve­ni­me.“ Kai paau­go­me, mus lai­ky­da­vo sa­vais, ma­lo­niai priim­da­vo. Jis vis sa­ky­da­vo: „Tik skai­ty­kit, liuos­lai­kiu pa­si­sten­kit kuo dau­giau kny­gų per­skai­ty­ti.“ Kny­gų pas jį atei­da­vo jau­ni­mas ir iš ki­tų kai­mų. Kai pas jį kas už­suk­da­vo, Slan­čiaus­kas klaus­da­vo: „Gal ko­kių dai­nų ar pa­sa­kų ži­nai?“ Jis už­si­ra­šy­da­vo. Man bu­vo pa­do­va­no­jęs mū­sų kraš­to ves­tu­vi­nių apei­gų ap­ra­šy­mus su vi­sais pa­pro­čiais ir dai­no­mis. Pas­ko­li­nau drau­gui, bet jis taip ir ne­grą­ži­no.

Anū­kė Bar­ba­ra Sop­hos (g. 1908 m.) sa­vo laiš­kuo­se pa­sa­ko­ja:

– Ma­no se­ne­lis Prū­si­jos pa­sie­ny­je, kar­čia­mo­je, pa­dai­na­vo sa­vo su­kur­tą dai­ną:

Be nė­ra dar kur lie­tu­vio,

Pa­žįs­tan­čio var­gus sa­vo,

Be nė­ra kur žmo­gaus to­kio,

Kad mes ver­kėm, jis de­ja­vo.

Vie­nas žmo­gus priė­jo, pa­bu­čia­vo jį ir pa­sa­kė: „To­kio lie­tu­vio aš jau se­niai ieš­kau.“ Tas žmo­gus bu­vo Jur­gis Bie­li­nis. (Žy­miau­sias Lie­tu­vos knyg­ne­šys – P. B.).

Siū­da­mas po kai­mus, ma­no se­ne­lis už­si­ra­šy­da­vo vi­sus bur­tus, prie­žo­džius, pa­tar­les, dai­nas, pa­sa­kas. Jei kas iš jo juok­da­vo­si, tai sa­ky­da­vo: „Moks­las ki­še­nės ne­plė­šia“, o ro­dy­da­mas į kny­gas: „Čia ma­no šnap­sas ir ta­ba­kas.“

Ru­diš­kių ka­pi­nė­se pa­lai­do­ti ma­no se­nu­tė (M. Slan­čiaus­ko žmo­na – P. B.) ir pro­se­ne­liai. Se­nu­tė mi­rė vos 36 me­tų, nes pa­si­bai­dęs ark­lys ją la­bai su­dau­žė, o ji bu­vo nėš­čia.

Ant­ka­py­je Ru­diš­kiuo­se iš­kal­ti ma­no se­ne­lio žo­džiai: „Dir­bau kru­tė­jau, kiek tik ga­lė­jau, da­bar jau ga­na.“ Pa­mink­lo au­to­rius pa­da­rė per ma­žą kny­gą, jo­je ne­til­po vi­si žo­džiai. Dar tu­rė­jo bū­ti: „Atil­sis ma­no bus tik ka­puos.“

Skaist­gi­rie­tis An­ta­nas Či­čins­kas (g. 1898 m.) pa­pil­do Bar­ba­ros pri­si­mi­ni­mus:

– Mes, jau­ni­mie­čiai, nu­ta­rė­me ant Slan­čiaus­ko ka­po pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Pas­kel­bė­me at­si­šau­ki­mą, nu­siun­tė­me į vie­ną Ame­ri­kos laik­raš­tį. Ren­gė­me va­ka­rus, ge­gu­ži­nes, o pi­ni­gus sky­rė­me pa­mink­lui. Už­sa­kė­me Šiau­liuo­se. Kai pa­da­rė, nu­sam­dė­me ve­ži­ką. Pa­mink­lo sta­ty­bai va­do­va­vo ma­no bro­lis Vin­cas.

Ža­ga­rie­tis Liu­das Mar­ti­nai­tis (g. 1890 m.) pa­sa­ko­jo:

– M. Slan­čiaus­kas bu­vo sa­va­moks­lis, ta­čiau mo­kė­jo ke­le­tą kal­bų. Žmo­nės jį la­bai ger­bė. Mū­sų apy­lin­kė­se li­ko net prie­žo­dis: „Ku­ni­gė­li, įleis­čiau alaus, ale lau­kiu kriau­čiaus“. Slan­čiaus­kas tu­rė­jo daug kny­gų, jos ke­liau­da­vo per žmo­nes. Vie­ną sek­ma­die­nį Skaist­gi­rio baž­ny­čio­je priė­jo prie ma­nęs Slan­čiaus­kas ir šnibž­te­lė­jo: „Tu­riu švie­žių py­ra­gų, su­si­rink­si­me ka­pi­nė­se.“ Po pa­mal­dų ei­na­me į ka­pi­nes, ne­va mi­ru­sių gi­mi­nių ap­lan­ky­ti. Slan­čiaus­kas mus ap­da­li­no laik­raš­čiais.

1918 m., kai įsi­kū­rė Skaist­gi­rio vals­čius, dir­bau vir­šai­čio pa­va­duo­to­ju. Atė­jo pas ma­ne Slan­čiaus­kas ir duo­da kny­ge­lę: „Paimk. Čia pa­ra­šy­ta, kaip pra­ves­ti su­si­rin­ki­mus. Bus leng­viau dirb­ti.“

M. Slan­čiaus­ko mo­ki­nys ir kai­my­nas, gy­ve­nęs Rei­bi­nių k., kai­mo švie­suo­lis Bla­žie­jus Bal­ta (g. 1897 m.):

– Skaist­gi­ry­je mo­kyk­los dar ne­bu­vo, to­dėl ma­ne dvi žie­mas lei­do mo­ky­tis pas Slan­čiaus­ką. Jau bu­vau pra­mo­kęs skai­ty­ti pas da­vat­kė­lę, kai mo­kiau­si po­te­rių, bet ji ma­ne mo­kė šle­bi­za­vo­ti: a-bė-bė-cė, o siu­vė­jas mo­kė ly­giai taip, kaip mo­kyk­lo­je (vė­liau aš mo­kiau­si Ža­ga­rės mo­kyk­lo­je). Slan­čiaus­kas nie­ka­da ne­si­bar­da­vo, pa­si­juoks, ir vis­kas. Pas jį iš­mo­kau dau­giau ne­gu mo­kyk­lo­je. Su pieš­tu­ku ra­šy­ti ne­duo­da­vo, sa­ky­da­vo: „Pra­tin­kis su ra­ša­lu.“ Kai pas jį ry­tą užei­da­vau, tai pra­bū­da­vau iki va­ka­ro, tik par­bėg­da­vau pie­tų. Liep­da­vo pa­bė­gio­ti po kie­me­lį, bet kur ten bė­gio­si, jei kie­me­lis toks ma­žy­tis, kad vos ap­si­suk­ti bu­vo kur. Kai pa­varg­da­vau, liep­da­vo pa­var­ty­ti pa­veiks­lų kny­gą. Jei užei­da­vo koks žmo­gus ir pra­dė­da­vo ką nors se­no­viš­ko pa­sa­ko­ti, jis pa­siim­da­vo kny­ge­lę ir už­si­ra­šy­da­vo. Sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­kių kny­gų pas jį ne­bu­vo – su dviem ark­liais ne­bū­tum iš­ve­žęs. Už moks­lą nie­ko neim­da­vo. Gy­ve­no du se­nu­kai – pra­gy­ven­da­vo, nei ger­da­vo, nei rū­ky­da­vo, vis­ką kny­goms iš­leis­da­vo. Mes su Slan­čiaus­ku pa­si­da­rė­me nuo­la­ti­niai drau­gai, nors jis se­nas, o aš ma­žas. Mėgs­tan­čius skai­ty­ti jis trauk­da­vo kaip mag­ne­tas. Jau se­nat­vė­je Slan­čiaus­ką jo ma­žy­tė­je tro­be­lė­je Rei­bi­niuo­se ap­lan­kė bū­si­ma­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Ka­zys Gri­nius.

Skaist­gi­rie­tė Ma­ri­jo­na Ja­so­tie­nė (g. 1888 m.) pri­si­mi­nė:

– Gy­ve­no­me Slan­čiaus­kų kai­my­nys­tė­je: vos ke­li žings­niai sky­rė na­mą nuo na­mo. Tai bu­vo la­bai nuo­šir­dūs žmo­nės. Slan­čiaus­kas man pa­dė­jo au­gin­ti vai­kus. Sa­ky­da­vo: „Tik eik, ne­si­rū­pink, aš ta­vo vai­kus pri­žiū­rė­siu.“ Jis siū­da­vo, o vai­kai žais­da­vo as­lo­je. Slan­čiaus­ko kam­ba­rė­lis bu­vo ne­di­de­lis, ma­žy­čiai lan­ge­liai. Kar­vės ne­tu­rė­jo, au­gi­no ož­ką ir par­še­lį. Tu­rė­jo gir­nų kam­ba­rė­lį, pa­ts su žmo­na su­si­mal­da­vo mil­tų, kruo­pų. Kiek­vie­ną sa­vai­tę ei­da­vo į Ža­ga­rę, par­si­neš­da­vo di­de­lį pun­dą laik­raš­čių ir kny­gų. Apie jį žmo­nės sa­ky­da­vo, kad jis jau­nus žmo­nes ve­da iš ke­lio: duo­da skai­ty­ti kny­gų. Kar­tą ma­ma, pa­rė­ju­si iš baž­ny­čios, šne­kė­jo, kad ku­ni­gas per pa­moks­lą ba­rė žmo­nes, kam tą ci­ci­li­ką prii­ma į na­mus ir kam jam ne­ša siū­ti.

Apie M. Slan­čiaus­ką yra pa­sa­ko­jęs Ju­lius Nar­vy­das (g. 1895 m.):

– 1910 m. Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se su kai­my­nu Jo­nu Ba­la­ku nuė­jo­me pas Slan­čiaus­ką. Ra­do­me jį vie­ną – žmo­ne­lę iš­lei­dęs į Skaist­gi­rį. Mus pa­so­di­no už sta­lo, o pa­ts ėmė iš skry­nios kny­gas ir dė­jo ant sta­lo. Man pa­da­vė Sok­ra­tą ir lie­pė skai­ty­ti na­muo­se, pa­sa­kė: „Kai per­skai­ty­si, gau­si ki­tą.“ Mums be­si­kal­bant, praė­jo vi­sa nak­tis. Slan­čiaus­kas ti­kė­jo­si, kad, at­ga­vus spau­dą, jau­ni­mas bus su­si­pra­tęs, pra­dės švies­tis. Da­bar tik re­tas kas iš ūki­nin­kai­čių be­skai­tąs kny­gas, dau­ge­lis šven­to­mis die­no­mis neap­sei­ną be alaus, deg­ti­nės ir kor­tų, o jau­ni­mas dar ir be muš­ty­nių. Ma­no bro­lis Pra­nas pie­tų me­tu, per po­sto­vį, įlįs­da­vo į pa­vė­sį so­de ir skai­ty­da­vo kny­gą. Pas­te­bė­ju­sios bo­be­lės ap­šauk­da­vo be­die­viu, skųs­da­vo tė­vams. Vy­res­ny­sis bro­lis Fe­lik­sas tik­rai bu­vo su­si­ža­vė­jęs so­cia­liz­mo idė­jo­mis, 1938 m. su­šau­dy­tas Mask­vo­je. Kai išei­da­vau iš Slan­čiaus­ko, jis kiek­vie­ną kar­tą pa­dai­nuo­da­vo sa­vo dai­ne­lę:

Var­guo­se gi­miau, var­guo­se au­gau,

Var­gios ma­no die­ne­lės.

Ru­diš­kie­tė Sta­nis­la­va Gal­kie­nė (g. 1895 m.):

– Ma­no tė­ve­lis Jo­nas Mer­ke­lis ir M. Slan­čiaus­kas bu­vo ne­pers­ki­ria­mi drau­gai, vi­sų va­di­na­mi ci­ci­li­kų ka­ra­liais, nors tė­ve­lis bu­vo var­go­ni­nin­kas, o Slan­čiaus­kas kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ei­da­vo į baž­ny­čią. Apie juos žmo­nės pra­ma­ny­da­vo įvai­riau­sių gan­dų. Pa­sa­ko­jo, kad jie skai­to juo­das kny­gas bal­to­mis rai­dė­mis. No­rint bū­ti ci­ci­li­ku, rei­kia pa­si­ra­šy­ti sa­vo krau­ju iš pra­pjau­to ma­žo­jo pirš­te­lio. (Įdo­mu, kad nie­kur M. Slan­čiaus­ko dar­buo­se ne­su su­ti­kęs nei­gia­mo Die­vo ir baž­ny­čios ver­ti­ni­mo. Jis tik kar­tais pa­si­šai­py­da­vo iš kai ku­rių ku­ni­gų ydų, tar­si bu­vo sa­vo­tiš­kas ko­vo­to­jas už ge­rus ku­ni­gus – P. B.)

1905 m. prie baž­ny­čios, pie­ve­lė­je, ku­rio­je žmo­nės sta­ty­da­vo­si ark­lius, sek­ma­die­niais vyk­da­vo mi­tin­gai. Ten Slan­čiaus­kas ant bač­kos sa­ky­da­vo pra­kal­bas.

Po pa­mal­dų pa­si­lik­da­vo jie­du vie­ni, ką šne­kė­da­vo­si, ne­ži­nau, bet kal­bų jiems ne­trūk­da­vo. Bū­da­vo, tė­ve­lis iš­ly­di Slan­čiaus­ką į Trum­pai­čius, ir vėl abu grįž­ta be­si­kal­bė­da­mi, ir vėl ly­di, kol su­tem­da­vo, o kal­bos taip ir ne­baig­tos. Slan­čiaus­kas mo­kė jau­ni­mą apie Trum­pai­čius. Ir da­bar se­ni žmo­nės, ku­rie mo­ka skai­ty­ti ir ra­šy­ti, pa­sa­ko, kad juos iš­mo­kė Slan­čiaus­kas. Jų mo­ky­to­jas bu­vo la­bai iš­kal­bus, links­mas, su vi­sais pa­si­kal­bė­da­vo, mo­kė­da­vo žmo­nes įti­kin­ti. Ei­da­mas daž­nai su­kur­da­vo ei­lė­raš­tį. Vie­ną kar­tą, kai ėjo su tė­ve­liu, juos už­puo­lė šu­nys. Tė­ve­lis no­rė­jo šu­nis nu­gin­ti, bet Slan­čiaus­kas tuo­jau su­kū­rė ei­lė­raš­tį. Jo ne­pri­si­me­nu, bet min­tis to­kia: te­gu lo­ja, pa­los ir nu­stos, kaip ir žmo­nės.

Juo­zas Jo­nai­tis (g. 1899 m.) pa­sa­ko­jo, kad pas M. Slan­čiaus­ką lan­kę­sis bent 20 kar­tų:

– Skai­ty­da­vo­me kny­gas, kal­bė­da­vo­mės apie moks­lą. Jo žmo­na sa­ky­da­vo: „Ko jūs čia, vai­ke­liai, to­kias be­die­vys­tes kal­ba­te.“ Slan­čiaus­kas tu­rė­jo pri­rin­kęs dau­gy­bę tau­to­sa­kos, duo­da­vo man pa­skai­ty­ti. Jis la­bai bran­gi­no se­no­vę. Pats kur­da­vo dai­nas, tu­rė­jo at­ski­rą są­siu­vi­nį, ku­ria­me bu­vo su­ra­šy­tos jo su­kur­tos dai­nos.

Ju­li­ja Taut­vai­šai­tė (g. 1912 m.) yra pa­sa­ko­ju­si:

– Ma­no bo­bu­tė ir Slan­čiaus­ko žmo­na Bar­bo­ra bu­vo pus­se­se­rės. Kar­tą nuė­jau pas vy­riau­sią Slan­čiaus­ko duk­te­rį Kris­ti­ną par­si­neš­ti kaž­ko­kį siu­vi­nį (ta­da jis jau gy­ve­no Rei­bi­niuo­se). Pak­lau­sė, ar mo­ku skai­ty­ti, pa­gy­rė, kad mo­kau­si. Pri­si­me­nu jo žo­džius: „Sten­kis, mo­ky­kis, paaug­si, ateik pas ma­ne – duo­siu kny­gu­čių.“ Di­džiau­sias Slan­čiaus­ko pa­se­kė­jas Trum­pai­čiuo­se bu­vo Pi­ly­pas Gri­gu­tis. Jis ar­da­mas dai­nuo­da­vo tik Slan­čiaus­ko dai­nas, ku­rių bu­vo su­kur­ta la­bai daug. Siū­da­mas daž­nai Slan­čiaus­kas dai­nuo­da­vo. Pri­si­me­nu, už­dai­na­vo:

Esu aš ant svie­­to

Kaip paukš­te­lis vie­nas,

Gies­mę sa­vo gie­­du

Aš per kiau­ras die­nas.

* * *

Ar­tė­ja M. Slan­čiaus­ko gi­mi­mo 180-osios me­ti­nės. Vi­si šie pri­si­mi­ni­mai te­bū­na nors vie­na ply­ta at­mi­ni­mo sie­no­je mū­sų tau­tos kan­čioms ir var­gams, ver­ži­mui­si į moks­lą ir lais­vę.

M. Slan­čiaus­ko mo­ki­niai ant sa­vo mo­ky­to­jo ka­po 1927 m. pa­sta­tė pa­mink­lą. Bend­ro­mis Šiau­lių skulp­to­rių, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ir vers­li­nin­kų jė­go­mis jau lai­kas Šiau­rės Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­ti pa­mink­lą Ma­tui Slan­čiaus­kui, knyg­ne­šiams, auš­ri­nin­kams, slap­tų kai­mo mo­kyk­lų da­rak­to­riams.

Pet­ro Bud­rai­čio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ma­tas Slan­čiaus­kas pa­lai­do­tas Ru­diš­kių ka­pi­nė­se, ant­ka­pi­nis pa­mink­las pa­sta­ty­tas 1927 me­tais. Pa­mink­lo ati­den­gi­mo mo­men­tas. Kai­rė­je – duk­­ra

Ma­tas Slan­čiaus­kas – vi­suo­me­nės vei­kė­jas, auš­ri­nin­kas, knyg­ne­šys, pub­li­cis­tas, tau­to­sa­kos rin­kė­jas.

Trum­pai apie au­­to­­rių

Pet­ras Bud­rai­tis – nu­si­pel­nęs Lie­tu­vos svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jas, bu­vęs Res­pub­li­ki­nės Ku­lau­tu­vos vai­kų tu­ber­ku­lio­zės sa­na­to­ri­jos di­rek­to­rius. Už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus apie M. Slan­čiaus­ką jį pa­ska­ti­no bi­čiu­lis pro­f. Nor­ber­tas Vė­lius. M. Slan­čiaus­ko su­rink­tų „Šiau­rės Lie­tu­vos pa­sa­kų“ (Va­ga, 1974) įžan­gi­nia­me straips­ny­je N. Vė­lius Pet­rą Bud­rai­tį mi­ni ne vie­ną kar­tą.

Apie Ma­tą Slan­čiaus­ką yra pa­skel­bęs dau­giau ne­gu 10 pub­li­ka­ci­jų („Kul­tū­ros ba­rai“, „Kraš­to­ty­ra“, „Tie­sa“, „Bui­tis“, „Lais­vė“, „Ta­ry­bi­nis mo­ky­to­jas“, „Jo­niš­kis“ („Min­tis“, 1973) ir kt., yra pla­čiai pa­sa­ko­jęs per Lie­tu­vos ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją.

Pet­ras Bud­rai­tis – ke­tu­rių pub­li­cis­ti­kos kny­gų au­to­rius.