Naujausios
Maišto anatomija ir atmintis
– Kas paskatino jus su kolega imtis Kražių skerdynių temos?
– Mūsų nuomone, Kražių skerdynių įvykis labai gerai iliustruoja caro valdžios politiką toje erdvėje XIX amžiuje, imperiniame laikotarpyje. Iš kitos pusės, jis gali labai gerai iliustruoti atminties reiškinio raidą. Juo labiau, kad įvykis sulaukė labai plačių atgarsių visame pasaulyje. Mums pasidarė įdomu pasekti, kokios buvo refleksijos, kaip reaguota, nes Kražių skerdynių vaizdinys XIX amžiaus gale buvo plačiai naudojamos lenkų, lietuvių tautinei propagandai, visuomenės mobilizavimui.
Buvo labai įdomu pažiūrėti pačią maišto anatomiją: kas paskatino žmones priešintis, kokie pagrindiniai faktoriai, paskatos, kaip vystosi pasipriešinimas, kokia visuomenės branda, apskritai, ką reiškia pasiryžimas priešintis.
Tarpukariu šis įvykis buvo kaip tam tikras tautinio pasipriešinimo aktas, rodantis tautinės bendruomenės brandą – atsirado ne tik religinis motyvas.
Mūsų sumanymas – per nedidelį, žiūrint globaliai, mikroistorijos atvejį papasakoti makroistoriją tame regione.
Bandėme pasižiūrėti visas įmanomas duomenų saugojimo vietas, pradedant Lietuva, Rusija, Vatikanu, kur tik manėme, kad galime rasti svarbių šaltinių. Sutapo, kad pats tyrimas tapo tam tikru išbandymu, nes prasidėjo pandemija su varžymais, apribotas archyvų prieinamumas. Net būtų galima intriguojantį skyrių parašyti, kaip knyga buvo rašoma. Kažkada bandžiau mintyse suskaičiuoti, kiek archyvų aš pasižiūrėjau, kiek pasižiūrėjo kolega – būtų kelios dešimtys visame pasaulyje.
– Esate du autoriai, kaip pasiskirstėte tyrimo temas?
– Darius, be abejonės, vienas geriausių šio regiono XIX amžiaus specialistų, yra tyręs etninius santykius, caro politiką, „rusinimą“ regione. Jis tyrė įvykį bandydamas atsakyti į klausimą, kaip viskas buvo iš tikrųjų, o aš bandžiau pasižiūrėti, kaip vaizdinys gyvavo visuomenės kolektyvinėje atmintyje.
– 1893 metai. Koks politinis įvykių Kražiuose kontekstas ir kokie to meto Kražiai?
– Didžioji etninės Lietuvos dalis, kaip mes ją įsivaizduojame, gyvena Rusijos imperijos valdžioje, imperija varžo katalikų bažnyčios veiklą, dar tęsiasi, nors jau šiek tiek apslopusi, represinė politika po 1863 metų sukilimo. Varžoma katalikų bažnyčia, siekiama uždarinėti bažnyčias ir vienuolynus. Draudžiama lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis. Žinome, kad 1893-ieji – jau dešimtmetis po „Aušros“ – „Aušra“ simboliškai liudija prasidėjusį lietuvių tautinį judėjimą.
O Kražiai tuo metu yra elementarus parapijinis miestelis, tuo metu praradęs savo buvusią didybę. Yra labai įdomus keliautojo aprašymas, jis buvo Kražiuose XIX amžiaus pradžioje, kol dar veikė Kražių gimnazija, ir tas pats žmogus yra apsilankęs Kražiuose, praslinkus dešimtmečiui po gimnazijos uždarymo. Jo žodžiai, pasakyti XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kad Kražiuose likę tik buvusios didybės ženklai.
Aišku, Kražiai kontekste išsiskiria, nes miestelis turi dvi bažnyčias, yra senoji parapijinė bažnyčia, yra vienuolių bažnyčia.
– Kas lėmė, kad būtent Kražiai pasipriešino bažnyčios uždarymui?
– Kražiai nebuvo pirmieji, kurie pasipriešino. Žinome, kad gerokai anksčiau panašūs įvykiai vyko tame pačiame Kelmės rajone, kai tikintieji pasipriešino Tytuvėnuose. Ir tada jiems pavyko.
Paskui žinome Kęstaičių atvejį – Kęstaičiuose bažnyčios apginti nepavyko. Kęstaičių įvykiai tokio plataus atgarsio nepaliko, nors, manau, kad žinios tada sklido.
Kražių uždarymas nebuvo vienadienis procesas, tęsėsi kelerius metus. Buvo bandoma bažnyčią išgelbėti: rašomos peticijos, kreipiamasi į carą. Lūkesčių žmonės turėjo – tikėjosi monarcho mielaširdystės.
To meto imperija ir valdininkija nebuvo monolitinė, kaip įsivaizduojama.
Caro valdžios valdininkų suvokimas kartais buvo keistas. Kolegos rankraštyje yra epizodas, kuris man labai asocijuojasi su šių dienų Ukraina. Akivaizdu, kad Kauno gubernatorius Klingenbergas visiškai nesiorientavo situacijoje ir manė, kad vietiniai gyventojai žemaičiai yra, galima sakyti, rusai, per klaidą tapę katalikais, tik ponų ir kunigų dėka jie laikomi katalikais, reikia labai nedaug pastangų: paraginsime ir jie pasidarys lojalūs. Visiškai nepažįstama tikrovė.
Aukų klausimas – sudėtingas
– Nuo kada imta vartoti terminą „Kražių skerdynės“?
– Iš karto po įvykio. Pats įvykis aprašomas kaip kažkas kraupaus, perduodant žinias, išauga aukų skaičius. Kai kas rašo, kad šimtai žuvusių buvo, kad pabrėžtų istorijos brutalumą.
– Kodėl siūlote dėti Kražių „skerdynės“ į kabutes?
– Manau, terminą „skerdynės“ reikėtų vartoti sąlyginai. Man labiau norėtųsi vadinti Kražių bažnyčios gynimo istorija.
Bet skerdynės jau yra prigijęs kaip tam tikras vaizdinys, mūsų kolektyvinėje atmintyje įsitvirtino kaip labai aiškus istorinis epizodas.
– Kokios, jūsų tyrimo duomenimis, skaičiuojamos Kražių skerdynių aukos?
– Aukų klausimas yra labai sudėtingas, visada išlieka tam tikros abejonės. Bet labai didelė tikimybė, kad tą naktį, pačių įvykių metu, žuvusių nebuvo. Bet tikėtina, kad buvo žmonių, mirusių nuo sužeidimų, sužalojimų praėjus kuriam laikui.
Šis klausimas visada visus domino, tarpukariu buvo bandyta rinkti žinias, aiškintis. Surinktuose atsiminimuose galima rasti vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Vienas žmogus pasakojo netgi galįs parodyti duobes, kur užkasinėjo aukas, o kitas aiškina, kad tos duobės taip niekada ir nebuvo užkastos.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Kražių bendruomenėje gimsta labai rimtas susidomėjimas, kai kuriamas Kražių skerdynių muziejus, renkami atsiminimai, vienas garbaus amžiaus įtakingas dvasininkas Antanui Rimkui, kuris rūpinosi Kražių skerdynių muziejumi, parašo laišką, jame prisimena, kaip iškart po įvykių Žemaičių vyskupo pavedimu buvo renkamos žinios apie aukas, kad jis paprašė pateikti duomenis ir kad kelių dvasininkų duomenys buvo visiškai skirtingi. Vienas parašė, kad aukų nebuvo, kitas parašė, galbūt kažkas ir buvo sužeistas, o trečias parašė, kad buvo šimtai žuvusiųjų.
Tuometinis tarpukario parapijos klebonas, Dapkevičienės, rėmusios bažnyčios gynėjus, giminaitis, iš šeimos pasakojimų girdėjęs istorijas, linko prie minties, kad pačių įvykių metu tikriausiai žuvusių nebuvo, bet mažai kas abejoja, kad aukų buvo praėjus tam tikram laikui.
– Knyga keis enciklopedinius duomenis, kad per Kražių skerdynes mirė 9, sužeista apie 50, tardyta 330, 71 suimtas?
– Manau, kad taip. Kolega atliko labai detalų tyrimą, pasižiūrėjo aplinkinių parapijų mirčių metrikų knygas. Bet tai klausimas, į kurį niekada iki galo nebus atsakyta, nes kelios vienalaikiuose šaltiniuose minimos aukos nebuvo aiškiai įvardintos, tad nėra kaip patikrinti.
Kita vertus, yra tam tikros trauminės patirtys, jas apskritai labai sunku analizuoti. Tarpukariu rinkdamas duomenis, užrašydamas atsiminimus, Antanas Rimkus yra pastebėjęs, kad yra temų, kurių, jei jis klaustų dalyvių, būtų nesuprastas, pavyzdžiui, apie prievartą prieš moteris, taikytą kazokų. Kad nukentėjusių buvo, jokių abejonių – suluošintų, sužeistų, vėliau nuo žaizdų mirusių.
– Ar yra Kražių kapinėse aukų kapų?
– Kai 1933 metais rengiamasi paminėti Kražių skerdynių 40-metį, labai daug iniciatyvos rodo Vilniui vaduoti sąjunga. Sąjungos aktyvistas Vincas Uždavinys rašo raštą klebonui, prašydamas sutvarkyti aukų kapus, užsako vainiką, kurį planuoja padėti ant aukų kapų. Viskas baigiasi tuo, kad vainikas iškilmių metu pakabinamas Kražių bažnyčioje.
– Jei dabar norėtume padėti vainiką ant Kražių bažnyčios gynėjų kapų, ar irgi reikėtų kabinti bažnyčioje?
– Pasivaikščioję po Kražių kapines, ant kelių kapų rasime užrašą, kad čia guli Kražių bažnyčios gynėjas. Tai rodo, kad šeimų pasakojimuose atmintis yra gyva. Turbūt visą laiką kražiškiams šeimos narių dalyvavimas gynimo istorijoje buvo pasididžiavimo objektas. Man susidarė įspūdis, kad trauminę patirtį, atmintį nusverdavo didžiavimasis buvus tų įvykių dalyviu. Bent jau tie kalbinti žmonės, kurie prisiminė pasakojimus iš tarpukario, paklausti, su kokia intencija ir kaip buvo jiems pasakojama, tvirtina, kad akcentas buvo ne aukos prisiimtas vaidmuo, bet nugalėtojo pozicija – kad galiausiai bažnyčią atgavome, ne iškart, bet atgavome.
– Kokios priežastys lėmė, kad žinia apie Kražius paplito taip plačiai, nuo Amerikos iki Japonijos?
– Manau, keletas priežasčių. Susidarė dėkingos sąlygos. To meto visuomenė po 1863 metų sukilimo buvo kaip ir susitaikiusi su padėtimi, kad reikia susigyventi su buvimu caro imperijoje, nes priešintis nelabai yra prasmės. Ir staiga atsiranda žmonių, kurie pasiryžę dėl savo teisių kovoti.
Vėlgi, mes žinome, kad to meto Lenkija nebuvo visa Rusijos imperijoje, dalis priklausė Austrijai-Vengrijai, ten funkcionavo lenkiška spauda. Pirmosios knygos, brošiūros, galima sakyti, pasirodo kone akimirksniu, yra išleidžiamos būtent Lenkijos teritorijoje, kuri tuomet priklauso Austrijai-Vengrijai.
Komunikacija veikia jau gana gerai, žinios telegrafais pasklinda po visą pasaulį. Amerikoje yra lietuvių bendruomenė – žinia čia labai plačiai pasklinda. Brutali prievarta tarsi patvirtino įsivaizdavimą Rusijos kaip jėgos, kuri nesiskaito su priemonėmis, yra visiškai necivilizuota.
Kolega surinko šimtus publikacijų apie įvykį, jų be galo daug, turbūt apie įvykį buvo parašyta visomis didžiosiomis kalbomis. Maža to, XIX amžiaus gale netgi pasirodo draminiai kūriniai.
Kražių skerdynių vaizdinys
– 1933 metais Kražių skerdynių 40-metis buvo pirmasis didysis įvykių pagerbimas?
– Taip. 1923 metais metinės praeina tarsi nepastebėtos, prisimena vienas kitas žmogus. Kažkokie kražiškiai kreipėsi į Vaižgantą, primindami, kad jis pasirūpintų jubiliejumi, bet patys iniciatyvos nerodo.
– Kita sukaktis dėl okupacijų minima jau tik 1993 metais?
– Taip. Bet Kražių skerdynių minėjimo tradicija atgimsta kartu su Sąjūdžiu, dar 1988 metų vasarą. Kražių Sąjūdis suvaidino didelį vaidmenį, iniciatyvinė grupė ėmėsi iniciatyvos gaivinti atminimą, rūpinosi paminklo statyba, įamžinimu.
– Kaip, bėgant laikui, keitėsi pasakojimas apie Kražių skerdynes?
– Pagrindiniai akcentai – vertybiniai: už kokius idealus arba ką gynė Kražių bažnyčios gynėjai.
Tarpukariu galime išskirti du ryškiausius akcentus. Vieną sąlyginai galime įvardyti kaip katalikišką pasakojimo tradiciją, kuri aiškina, kad bažnyčios gynėjai pirmiausia gynė savo tikėjimą ir katalikų bažnyčią bendrąja prasme, priduriant, kad jiems buvo nesvetimi ir tautiniai idealai, lietuviško nacionalizmo idėjos.
Kitas ryškus buvo tautininkiškas pasakojimas, jis bandė bažnyčios gynėjus pirmiausia parodyti kaip kovotojus už lietuvybę, pabrėžiant, kad įsivaizduojamoje lietuviškoje tapatybėje, identitete katalikybės vaidmuo yra svarbus, tie dalykai labai glaudžiai persipynę. Šiame pasakojime pirmiausia norėjosi paversti bažnyčios gynėjus kovotojais už laisvės idealus. Netgi galime rasti, kad, pavyzdžiui, Kražių bažnyčios gynėjai lyginami su Nepriklausomybės kovų savanoriais, netgi nuskambėdavo palyginimas, kad aktyvią pasipriešinimo kovą pradėjo Kražių bažnyčios gynėjai, o baigė jau 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų dalyviai savanoriai, įtvirtinę nepriklausomybę.
– Tarpukario spaudoje galima rasti ir versiją, kad Kražių skerdynės – „grynai žemaičių valstiečių sukilimas prieš rusus“.
– Tarpukariu prasideda, mano galva, labai įdomus procesas, nes išryškėja pastangos tų, kurie save identifikuoja žemaičiais, kurie akcentuoja žemaitišką tapatybę. Žemaitiška tapatybė dažnai buvo siejama ne tik su gyvenimu lokalioje erdvėje, bet su labai savitu žemaitišku charakteriu, kurį ženklino užsispyrimas, tvirtybė, pasiryžimas ginti savo vertybes.
Kražių bažnyčios gynėjai, kurie nepabūgo, tvirtai stovėjo, jiems atrodė tikrų žemaičių etalonas. Pavyzdžiui, tarpukariu Raseiniuose vyksta paminklo „Žemaičiui“ atidengimas (jo pavadinimas kitas, bet visi vadina „Žemaičiu“). Raseinių apskrities viršininkas (tuo metu Kražiai priklausė Raseinių apskričiai), pasirūpina, kad į iškilmes atvyktų Kražių bažnyčios gynėjai, kurie kaip tik ir įkūnija tikrus žemaičius. Jei pažvelgsime į paminklo atidaryme pasakytas kalbas, išvysime, kad absoliuti dauguma kalbėtojų, vardydami žemaitiško heroizmo pavyzdžius, prisimena Kražių bažnyčios gynėjus.
Žemaitiškos tapatybės žymuo vėliau atgimsta jau atkūrus nepriklausomybę, kai atsiranda žemaičių kultūrinis sąjūdis.
– Sovietmečiu uždaroma ne viena bažnyčia. Kaip tuo laikotarpiu atliepiamas Kražių skerdynių vaizdinys?
– Sovietmečiu Kražių bažnyčios gynimo istorija nebuvo pamiršta, santykis su ja pakankamai komplikuotas. Iš vienos pusės, valdžia suprato, kad iš kolektyvinės atminties ištrinti jį beprasmiška. Bet buvo bandoma oficialiame pasakojime suteikti kitą prasmę. Visa Kražių bažnyčios gynimo istorija buvo pateikiama kaip kovos su „carizmu“ epizodas, ignoruojant žmonių teisę išpažinti katalikų tikėjimą.
Sovietmečiu kovojančiai bažnyčiai, kuri gynė teisę būti praktikuojančiu kataliku, Kražių skerdynės kartu su Kęstaičiais, be abejonės, buvo tvirtumo simbolis, pavyzdys, kaip reikia neboti išbandymų. „Kražių skerdynių“ vaizdinys, ko gero, dažniausiai sutinkamas istorinis vaizdinys Katalikų bažnyčios kronikoje.
Veiklesni sovietmečiu kunigai, kurie išdrįsdavo pasakyti aštresnius pamokslus, pažerti kritikos valdžiai, į savo pamokslus įpindavo „Kražių skerdynių“ vaizdinį. Jis buvo kaip asociatyvus buvimo vergovėje simbolis, primenantis aukas. Kita vertus, buvo simbolis, liudijantis pasiryžimą, drąsą, ginant savo vertybes.
– Grįžkime į 1893 metus. O koks buvo pačių dvasininkų indėlis į Kražių bažnyčios gynimą?
– Tarpukariu buvo pakankamai kritikuojama, ypač tautininkiškajame pasakojime, kad katalikų dvasininkai nestovėjo kartu su žmonėmis ir negynė bažnyčios.
Kita vertus, buvo du momentai. Vienas momentas: dvasininkai tą kovą rėmė tiek, kiek buvo galima taikiu keliu, legaliais teisiniais metodais, bet nepritarė budėjimui per naktis, saugojimui, ėjimui į konfrontaciją. Nuogąstauta, kad tai gali sukelti represijų bangą, kad gali būti imtasi dar didesnių represijų.
Atmintis saugoma
– Koks Kražių skerdynių pasakojimas šiandieninių kražiškių atmintyje?
– Į tą klausimą pilnai būtų galima atsakyti žinant, kiek Kražiuose dar gyvų žmonių, kurių proseneliai dalyvavo ginant bažnyčią, kiek yra šeimų, išsaugojusių tradiciją. Galbūt retorinis klausimas. Bet šeimų, kuriose tai prisimenama, dar yra.
Kolega profesorius Mykolas Michelbertas, baigęs Kražių vidurinę mokyklą 1955 metais, prisiminė, kad šeimoje buvo pasakojama apie giminaitį, ši istorija buvo žinoma.
Žmonės labai plačiai pasklidę po visą pasaulį, nebūtinai turi gyventi Kražiuose. Mes žinome, kad iškart po įvykių, vyrai, kurie bijojo sulaukti represijų, nes dalyvavo ginant bažnyčią, pasitraukė iš Kražių, buvo tokių, kurie net emigravo į Ameriką.
Pavyzdžiui, kraštotyrininkas Šliavas yra, berods, 1967 metais užrašęs pasakojimą apie žmogų, kuris su dar dviem jaunais vyrais po įvykio pasitraukė į Žeimelio apylinkes ir liko. Vienas iš jų prisistatęs svetima pavarde liko gyventi ir taip su svetima pavarde gyveno iki 1930 metų, kol vieną dieną jam prireikė paso. Pasui išduoti reikėjo metrikų ir tik tada paaiškėjo jo tikroji istorija.
– Ar pavyko rasti Kražių skerdynių dalyvių palikuonių?
– Taip, pavyko. Laikui bėgant, prisiminimai jau gerokai priblėsę, praėjo kelios kartos nuo įvykių. Įprastai manoma, kad gyva atmintis išsilaiko apie 100 metų, paskui natūraliai nuslopsta.
Sovietmečiu Kražiuose vyko tautosakinė ekspedicija, užrašinėta tautosaka. Dalyviai nerinko specialiai pasakojimų apie „Kražių skerdynes“, o tiesiog prašydavo žmonių papasakoti kažką įdomaus – neįprastą atsitikimą. Tada labai nemažai buvo papasakota istorijų apie „Kražių skerdynes“, pasakojimuose faktinių nuklydimų būta labai nedaug. Tuomet buvo praėję apie 80 metų nuo įvykių.
Šnekinant garbesnio amžiaus kražiškius, ne vienas prisiminė, kad sovietmečiu apie „Kražių skerdynes“ buvo pakalbama, buvo prisimenama, bet tai buvo siužetas, apie kurį žmonės nenorėjo kalbėti. Nebuvo uždrausta, bet atsargumo sumetimais dėl pokario represijų, ideologinės priežiūros, manyta, kad apie tai geriau nekalbėti.
– Kaip dabar Kražiuose saugoma Kražių skerdynių atmintis?
– Dabar situacija gera, nors Kražiams su atminties saugojimu nesisekė. Tarpukariu pradėtas kaupti „Kražių skerdynių“ rinkinys, įkurtas muziejus, buvo renkami ne tik daiktai, susiję su Kražiais, bet ir bažnytiniai rūbai, sakralinė dailė. Rinkinys sudegė pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis.
Pokariu vietinių kraštotyrininkų iniciatyva buvo vėl bandoma surinkti įvairius reliktus, susijusius su incidentu, bet dalis rinkinio, kaip suprantu, buvo išgrobstyta o dalis sunaikinta. Kražių klebonas Veselis bažnyčioje buvo įkūręs nedidelę ekspoziciją, skirtą „Kražių skerdynėms“. Kai gandai apie ekspoziciją galiausiai pasiekė saugumą, pasirūpinta, kad jos neliktų. Dabar M. K. Sarbievijaus kultūros centre yra Kražių muziejus, atmintis saugoma, rodoma, pasakojama.
– Kitąmet nuo Kražių skerdynių sukaks 130 metų, ar įvykis tebėra aktualus?
– Vietos bendruomenei jis yra svarbus. Šį įvykį rasime mokykliniuose vadovėliuose kaip Rusijos imperijos brutalios politikos išraiškos pavyzdį, bandymą įtvirtinti stačiatikybę, varžant katalikų teises. Tikintiesiems tai yra heroizmas, pamoka, kaip reikia ginti savo katalikišką identitetą.
Netgi regime akivaizdų norą, siekį Kražių bažnyčios gynėjus, kurie, manoma, žuvo gindami bažnyčią, paskelbti šventaisiais. Tai jau tikėjimo kankinystės istorija.
