Naujausios
Krašto tautodailės paroda – tarp komercijos ir naivaus meno perliukų
Arūnas UOGINTAS
Dailininkas, „Šiaulių krašto“ redakcinės kolegijos narys
Šiaulių dailės galerijoje atidaryta kasmetinė tautodailės paroda. Organizatoriai džiaugėsi 327 autorių kūrinių gausa ir galerijos salėse sutalpino kiek galima daugiau skulptūrėlių, tapybos darbų, karpinių, mezginių, audinių, velykinių margučių, keramikinių indų, švilpukų, šiaudinių sietynų-sodų – visko ir neišvardinsi. Gal todėl ši įvairi liaudies dirbinių ekspozicija primena parduotuvės, dailės salono margumyną arba atrankai suneštus ir skubiai eksponuotus darbus: čia pat etiketės žymi būsimos respublikinės parodos kūrinius, trūksta tik kortelių su kainomis...
Ne vienas šio meninio projekto autorius sėkmingai dalyvauja suvenyrų gamyboje, žino, kas tinka Vilniaus, o kas – Šiaulių salonui, todėl parodai, kaip ir kasmetinėms mugėms, margina riešines, pirštines, kojines, veltinius, keramiką. Tai verslas, prisitaikantis prie pirkėjų skonio ir poreikių: kad ir medžio drožėjai, ankstesniais laikais taip populiarias, „velniavos“ mizanscenas palaipsniui pakeitė angelų gyvenimo vaizdais: čia vienur „dangaus sparnuotieji“ aria dirvą (Rytis Milkintas „Šv. Izidorius“, 2013), kitur romiai suglaustomis rankutėmis laiko žvakeles ir patys netikėtai tampa žvakidėmis.
Apskritai minimos suvenyrinės prekybos ir atitinkamo verslo derinys šiais laikais tiksliau gali būti vadinamas Lietuvos popmenu, panašiai kaip ir muzika, sklindanti iš TV ekrano įvairiose „Duokim garo“ laidose, pretenduojanti į Lietuvos liaudies ar tautinės muzikos pavadinimus.
Pačių liaudies kapelų narių sukurti ir dainuojami tekstai dažniausiai skamba, kaip teigia ne vienas muzikologas, vokiečių šlagerių, rusiškų romansų ar Amerikos kavinių coutry melodijomis. Vizuali kūryba taip pat pilna įvairių tautų motyvų, kurie tiesiog liejasi iš tų pačių TV ekranų, žurnalų, kino filmų, o kur dar vizualūs kelionių įspūdžiai...
Šiais laikais ne vien jaunimas bendrauja internetu. Tarkim, mūsų tautiečiai emigrantai, dirbantys visame pasaulyje, pažeria tokių keistų, įdomių idėjų, kad belieka tik jas laisvadieniais realizuoti, ilsintis nuo depresyvios lietuviškos pilkumos. Štai ir Aldona Tenienė dėlioja savo magiškuosius ornamentus iš žuvies kaulų ar Sniegena Chriščinavičienė stebina savo „netradicine tapyba žeme ir akmenimis“( autorė taip vadina savo kūrybinį metodą).
Tai jau kosmopolitinė saviveikla, žmonių laisvalaikio leidimo būdo išraiška tiek muzikoje, tiek vizualioje kūryboje. Gal ir nebūtina to sieti su tautodaile.
Ši paroda visada gausiai lankoma ir kiekvienas šiaulietis galerijos salėse randa savo kūrinį: vieni čia ateina dėl mezginių ornamento, kiti stebisi velykinių kiaušinių margintojų kruopštumu, kai kas gerbia Kuršėnų keramikų pastovumą.
Man visada įdomios, taip vadinamo, naiviojo meno apraiškos: tai, kas visai nesusiję su komercija ar su meistryste ir profesionalumu, bet visada originalu ir nuoširdu. Manau, kad šiuos kriterijus atitinka Mečislovo Ežerskio lazdos. Jų kūrimas – visas procesas nuo rinkimo iki medžio nužievinimo, po to – motyvo paieškos, meninis sprendimas ir galutinis eksponavimas „kelme“. Meistro pamatyti, kiek siurrealistiniai personažai, minimaliai drožinėti, vos padažytomis akytėmis, yra tarytum intymūs naminiai gyvūnėliai, atnešti iš pelkės į namus, bet nuvalyti ir nuprausti... Jie eksponuojami šalia A. Žatkevičiaus, K. Zatarskio paukštukų skulptūrėlių galerijos balkone. Šie Joniškio meistrų darbai (paminėčiau dar K. Kubiliaus darbą „Žvejas ir žuvelė“) primena kažkada garsaus Viekšnių liaudies drožėjo Juozo Rušino plastiką. Jie taip pat minimaliai marginti, yra originalūs ir skleidžia gerą aurą.
Tradicinę tautodailės tapybos manierą ir temas demonstruoja V. Žilinskas, ant medžio lentų piešdamas garsiuosius Šventuosius ar Kristijoną Donelaitį. Žiūrint jo „Sopulingąją“ („Skausmingoji dievo motina“), jautriai papuoštą aguonėlių dekoru ir įrėmintą barokine raudono kadmio spalvos užsklanda ar grėsmingąjį, juodą drakoną smeigiantį, „Šv. Jurgį“, kurio paveikslo kamputyje nedrąsiai laukia balzgana mažutė moteriškaitės figūrėlė, norom nenorom prisimeni profesoriaus Vytenio Rimkaus paskaitas apie tautodailės siužetų pastovumą ir mąstai, kad liaudies kūryba – tikrai nemari: ji vis atgimsta ir atgimsta nežiūrint į nieką...
Veronikos Daukutienės paveiksluose, kuriuos ji kuria iš dažyto smėlio, viešpatauja ramybė, šventa tvarka, lietuviško kaimo idilija: dvi gulbės, miškelio apsuptos, plaukioja prūdelyje, kurio vidurį dalina, gražiai atsispindintis, lieptelis. Kitame paveiksle sukurtas amžinos sodybos vaizdas: artojėlis aria, o ant kalnelio – nemeliukas su visa svita „Eglės žalčių karalienės“ medžių – berželis, eglė, drebulė gal dar uosis ir ąžuolas...
Keista, kad kiekvienas savamokslis kūrėjas atranda savitas meninės raiškos technologijas, medžiagas. Juk jei ne ta matinė dažyto smėlio plastika, kažin ar tokia amžinos akimirkos fiksacija pavyktų. Vargu ar aliejus, ar, tarkim, kita tapybos technika šios autorės rankose būtų taip įtikinamai suskambėjusi ir formato dydis čia visai nesvarbus.
Elenos Adomaitienės, Antaninos Pukėnienės, Kristinos Pieškuvienės, Janinos Liaudanskienės, Rožės Džiaugienės peizažai skirtingi, jautrūs, kaip ir Valdo Ramanecko keramikos dekoro piešiniai. Šie ir daugelis kitų kūrinių savaip tęsia naivaus ar, dar taip vadinamo, mėgėjų meno geriausias plastines tradicijas.
Daug parodoje neįtikėtino kruopštumo pavyzdžių, ypač tai matyti karpinių (Angelė Steponavičienė), margučių (Virginija Norkienė), sietynų-sodų (Raimonda Klimaitė) ar paveikslų (Ona Girdvainienė) ornamentikoje.
Kartu su Šiaulių krašto tautodailininkų paroda galerijoje atsidarė personalinės Vydmanto Vertelio, Genovaitės Butkevičienės, Laimutės ir Zenono Tomkų kūrybos ekspozicijos. Autoriai tikriausiai norėjo „testuotis“ kolegų margumyne su tokia pat kūrinių įvairove. Ar jų kūryba nepaskendo toje beveik tūkstančio aštuonių šimtų meno dirbinių jūroje, galiausiai spręs kolegos ir žiūrovai.
Tęsiant rašinį ar diskusiją apie naivųjį ir liaudies meną ir, iš dalies, suvenyrinę dailę Rasos Dargužaitės straipsnyje „Naivusis menas dailės istorijos kontekste“ („Literatūra ir menas“, 2007-03-02) radau reikiamą citatą, kuri kvestionuoja mano teksto įžangoje išsakytas mintis, ir pabrėžia, kad „...naivus menas ir liaudies menas nėra du tapatūs reiškiniai. Liaudies mene vyrauja autentiškos tautinės tradicijos tęstinumas, pagrįstas paveldėtais motyvais bei stiliais. Liaudies meno kūriniai yra labiau visuomeniniai, bendruomeniniai; naiviojo meno – individualios išraiškos išdava.“
Taigi, skaitytojai ir žiūrovai, aplankę parodą, patys spręskite, kur šiauliečių tautodailininkų parodoje prasideda ir baigiasi liaudies menas, o kur randasi naiviojo meno perliukai – individualūs, originalūs ir nepakartojami.
Aš – visada už individualią raišką...
Arūno Uoginto nuotr.
Veronika Daukutienė. Paveikslas.
Antanina Pukėnienė. Salakas. 2013.
Mečislovas Ežerskis. Lazdos fragmentas.
Mečislovas Ežerskis. Lazdų fragmentas.
R. Kubilius. Žvejas ir žuvelė. Drožyba.
Sniegena Christinavičienė. Šv. Jonas Krykštytojas. Žemė, akmenėliai.
V. Žilinskas. Šv. Jurgis. Skausmingoji dievo motina. Tapyba ant lentų.
Valdas Ramaneckas. Keramika. 2013.
Aldona Tenienė. Paveikslėlis iš žuvies kaulų. 2012.
Virginija Norkienė. Margučiai. Skutinėjimas. 2013.
Tradicinė 48-oji Šiaulių krašto tautodailės darbų paroda „Gyvos Šiaulių regiono tautodailės tradicijos“.
Dalyvauja daugiau kaip 300 autorių (iš jų 200 – Tautodailininkų sąjungos nariai), eksponuojami 1803 darbai. Daugiausiai dalyvių yra iš Šiaulių miesto – 87 autoriai ir 700 jų darbų, iš Šiaulių rajono – 67 autoriai ir 430 jų darbų. Mažiausiai ekspozicijoje Kelmės rajono tautodailininkų – 13 autorių ir 93 jų darbai.