Naujausios
Krašto pasakojimų svarba
Dr. Stasys TUMĖNAS
Pastaruoju metu pasirodančių knygų jūroje tikslinga išskirti leidinių grupę, kurią galima įvardyti kaip priešpriešą populiariajai lektūrai. Nesiimu šiandien spręsti, ar tai yra bandymas atsverti kosmopolitines mūsų dienų tendencijas, „pasaulio“ siaurėjimą ir panašiai. Tiesiog konstatuoju faktą, kad pasirodo knygos, kurios mažai reklamuojamos, nes nėra komercinės, sunkiau pasiekiančios skaitytoją, nes leidžiamos dažniausiai už savo ar kokio geranorio rėmėjo lėšas 100–200 egzempliorių tiražu.
Toks menkas tiražas negarantuoja knygos sklaidos, neaišku, ar ji pasieks finansinį nepriteklių išgyvenančias krašto bibliotekas ar skaitytoją. Jas sunku rasti ir knygynuose, nes didžiuosius knygų prekybos tinklus dažniausiai domina irgi tik didžiatiražiai leidiniai, duodantys pelną.
Kalbu apie regiono šviesuolių, buvusių mokytojų, tremtinių, inteligentų, bendruomenių aktyvistų knygas apie kaimų, valsčių, krašto, giminės, šeimų istorijas. Viena vertus, tokiose knygose ir aprašomas siauras domės laukas, kita vertus, jose dažnai užfiksuojami, primenami faktai, detalės, kurias penkias dešimtis metų bandyta sąmoningai išbraukti iš žmonių atminties. Taigi tokios knygos yra ne tik atsvara globalizmui, bet ir krašto istorinės, kultūrinės atminties saugotojos, viešintojos.
Šiai knygų grupei priskirčiau Linkuvos gimnazijos auklėtinės, ilgametės Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau – LEU) profesorės, beje, 1950–1951 metais dirbusios ir Šiaulių mokytojų institute, istorikės, daugiausia tyrusios XX a. pradžios Lietuvos istoriją, Lietuvos Respublikos susikūrimą, jos užsienio politiką, Aldonos Gaigalaitės pastarųjų metų parašytas knygas. Keletą jų paminėsiu: „Mūsų karo meto mokytojai“ (2000 m. pasirodžiusioje plačios apimties knygoje aprašomi primiršti Linkuvos gimnazijos mokytojai, sudėtingas tų metų politinis kontekstas ir laikmečio atmosfera), „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“ (parengė su A. Katiliumi 2006 m.), „Apie tėvą: atsiminimai“, 2000, „Į save ir istoriją pažvelgus: atsiminimai“, 2002.
A. Gaigalaitės darbai išsiskiria profesionalumu, patikrintais faktais, plačiu laikmečio konteksto pateikimu. Jos knygose Šiaurės Lietuva, gimtasis kraštas, to krašto šviesuoliai – mokytojai, kunigai, inteligentai, gydytojai – iškyla kaip kultūrinės, istorinės, politinės atminties saugotojai.
Vytauto Gaigalo užrašai
Neseniai Šiaurės Lietuvos naratyvą pratęsė prof. A. Gaigalaitės ir jos giminaičių rūpesčiu Lietuvos edukologijos universiteto leidykloje išleista Vytauto Gaigalo knyga „Mano užrašai“.
V. Gaigalas (1926–2002) – 1946 m. baigė Linkuvos gimnaziją, buvęs kūno kultūros mokytojas, publicistas. Jo tėvas Kazys Gaigalas buvo Joniškėlio apskrities partizanų būrio savanoris, kovojęs su bermontininkais ir bolševikais, nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje tarnavęs ryšių karininku Kaune.
V. Gaigalas buvo gabus, išsilavinęs karo ir pokario jaunuolis, puikus oratorius, vaidino gimnazijos spektakliuose, grojo įvairiais muzikos instrumentais, organizavo pats orkestrėlį, gamindavo instrumentus, buvo aktyvus sportininkas, visuomenininkas, svajojo tapti operos dainininku.
Deja, istorijos vingiai, o ir Linkuvos gimnazijos mokytojo, žymiojo Karolio Dineikos autoritetas lėmė, kad jis įstojo Kaune į Kūno kultūros institutą, jį baigė 1950 m. ir savo gyvenimą susiejo su sportu. Tiesa, literatūriniai gabumai, išryškėję dar Linkuvos gimnazijoje, nebuvo pamiršti visą gyvenimą. Jis rašė atsiminimus apie savo šeimą, o ypač daug medžiagos sukaupė išėjęs į pensiją, atsiminimus rašė ir prieš mirtį, gulėdamas jau ligos patale. Knygos išleidimo talkininkė prof. A. Gaigalaitė akcentuoja, kad V. Gaigalo knyga vertinga ypač tuo, kad atskleidžia ne tik šeimos istorijos vingius, bet ir XIX a. pabaigos–XX a. pradžios patriotinę lietuvišką žmonių dvasią ir jų veiklą, to meto kultūrinius ryšius.
Knyga atspindi tipišką Lietuvos šeimų, mėtytų ir vėtytų politinių vėjų karo ir pokario metais, situaciją. Įvairios ir V. Gaigalo išblaškytos šeimos geografinės koordinatės. Knygoje rašoma apie autoriaus vaikystę Gaižūnuose, pirmąją mokyklą, persikėlimą į Radviliškį, Krakes, Baisogalą, gyvenimą Linkuvoje, mokslus Kaune. Jaunuoliui teko išgyventi ir „rudųjų“, ir „raudonųjų“ okupantų laikus, pokario situaciją.
Ypač vertingi išlikimo prasme V. Gaigalo atsiminimai apie motinos brolį Kastą Stiklių, mokytojus Jurgį Barauską, Stasį Každailį, klasės draugą rašytoją, vaikų literatūros tyrinėtoją Joną Linkevičių, poeto Vytauto Bložės tėvą, Baisogalos vaistininką Petrą Bložę, Nepriklausomybės kovų dalyvį pulkininką Juozą Šarauską.
Dienoraščių autentika
Mokykloje V. Gaigalas išsiskyrė literatūriniais gebėjimais, todėl ir pristatomoje knygoje ypač imponuoja jo 1944–1947 metų dienoraščiai, kurių išliko 4 nemažos apimties sąsiuviniai (neišliko tik hitlerinės okupacijos metais Krakių gimnazijoje rašyto dienoraščio sąsiuviniai). Beje, dienoraštį autorius rašė iki pat mirties 2002 m.
Knygoje publikuojamuose dienoraščiuose atsispindi antrosios sovietinės okupacijos dvasia Linkuvoje, jos apylinkėse, rašoma, kaip to meto jaunimui brutaliai buvo brukama marksistinė ideologija, kokios buvo gyventojų nuotaikos. Nestokojama humoro jausmo, politinė situacija dažnai šaržuojama, sukarikatūrinama, pateikiama su sarkazmu, netiesiogiai atspindinčiu to meto jaunimo antitarybines nuotaikas, pastangas išlaikyti orumą, siekti gyvenime savo užsibrėžtų tikslų.
Netrūksta ir gyvenimo diktuojamų dalykų aprašymo – „širdies virpesių“ – santykių su merginomis, draugais. Knygos rengėjai specialiai per daug neredagavo, neišgrynino teksto, todėl, kaip teigia A. Gaigalaitė, tyrinėtojai, skaitytojai galės geriau pajusti to meto jaunimo kalbos specifiką, kokius pokario jaunimas Šiaurės Lietuvoje vartojo žodžius, posakius, keiksmažodžius. Taigi čia darbo ras ir istorikai, ir tarmių tyrinėtojai, ir sociolingvistai.
Dienoraštyje netrūksta rusiškų žodžių, ištisų žodžių junginių, sakinių, kurie atspindi naujųjų kolonistų leksikos niuansus, pastangas rusinti kraštą, aktualizuoja kalbinę ir politinę situaciją. Netrūksta ir lenkizmų, germanizmų, minimi ir specifiniai krašto leksikos elementai: strėkis, gryčia, ciocė, dampis, uorė, apstatyti (apgauti), kepaliušas, režisorius, ryzai (drabužiai), sodnas, striošintis, pavinčiavoti, barabanas (būgnas); čia gausiau vartojama (kaip visoje Šiaurės Lietuvoje) prielinksninių konstrukcijų: ant kūlimo, griebė ant rinkos, ant korkių užmynė.
Knygoje žavi, kartais net stebina autoriaus laikysena, liudijanti, kad ir labai nepalankiu, asmenybę gniuždančiu laikotarpiu galima (ir būtina) išlaikyti orumą, humoro jausmą. Kartais tokia laikysena stipresnė už atvirą kovą. Štai kaip piešiama 1945 m. sausio mėnesį „švęsta Lenino šventė“:
„Lenino šventės paminėjimas. Nuobodžiai slenka pasigailėjimo verta programa. Ant sienos kabo susiraukęs Leninas ir, rodos, tuoj spjaus į Avižonio plikę, kuris pasakoja istoriją. Baigiant minėjimą sugiedamas Lietuvos himnas ir šiaip taip išstenamas tik šiandien extra išmoktas didžiosios tėvynės himnas. Ech, galų gale baigėsi tas, kad jį kur barsukai, tas minėjimas.“
V. Gaigalo „Mano užrašai“ – krašto lektūros pavyzdys, kaip reikia spausdinti, viešinti, traukti iš istorinės užmaršties krašto žmonių istorijas, atkuriančias Šiaurės Lietuvos buitį ir būtį. Juk tarp tų dviejų žodį kartais esti visai trapi riba.
Vytautas Gaigalas. Mano užrašai. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2013, 262 p. Tiražas 150.
Spausdiname nedidelę ištrauką iš pristatomos knygos apie to meto Linkuvos gimnazijos mokytojus.
Sėmiau mokslus Linkuvoje
Vytautas GAIGALAS
Linkuvos gimnazijoje prasimokiau du metus. Ten gavau ir brandos atestatą, bet šita mokslinyčia manęs neprisijaukino. Vis ilgėjausi Krakių ir tenykščių draugų.
Karas jau ėjo vokiečių žemėje. 1927-ųjų metų vaikinai buvo prirašyti Joniškio apskrities kariniame komisariate. 1945-ųjų vasarą buvome pašaukti į Joniškį vieno mėnesio pradiniam apmokymui. Rugsėjo mėnesį turėjom išeiti karan prieš Japoniją. Mūsų laimei amerikonai japonams tėkštelėjo atominę bombą, ir mums vykti į Mandžiūriją reikalas atpuolė.
Linkuvoje gyvenimas virė. Gimnazija buvo viso kultūrinio veikimo centras. Mokytojai su mokiniais gyveno gražiai. Langus daužyti nė minties tokios niekam neužeidavo. Linkuvos mokytojus nuodugniai aprašė mano pusseserė Aldona Gaigalaitė neseniai savo išleistoje knygoje „Mūsų karo metų mokytojai“. Aš noriu tiktai keletą jų paminėti.
PETRAS GARŠVA
Tai nenuilstantis choro, vaidinimų, vakarų ir minėjimų organizatorius, didelis tėvynės patriotas, net ir kompozitorius truputį. Pats grojo visokiais instrumentais, jo vadovaujami ir mes sudarėme neblogą kapelą. Šalia darbo mokykloje dar vargonininkavo bažnyčioje ir vadovavo bažnytiniam chorui. Mes jo vadovaujami statėme muzikines pjeses „Šianapjūtė“, „Kunigaikštis Rimgaudas“, opera „Birutė“. Važinėjome su choru ir vaidinimais į kaimyninius miestelius – Joniškėlį, Žeimelį, Pakruojį. Dėl patriotinės ir religinės veiklos iš Linkuvos buvo išguitas be teisės dirbti mokykloje.
Įsitaisė vargonininku Anykščiuose, kur išgyveno ligi mirties. Ten ir palaidotas. Jo sūnėnas profesorius Kazimieras Garšva yra žymus lietuvybės veikėjas Vilniaus krašte ir visoje Lietuvoje.
KAROLIS DINEIKA
Respublikinio masto fizinio lavinimo teoretikas. Karo metais buvo prisiglaudęs savo tėviškėje ir Linkuvos gimnazijoje dėstė fizkultūrą. Jo pamokos buvo aukšto pedagoginio lygio, mums labai patiko. Aš taip susižavėjau, kad panorau būti panašiu mokytoju ir įstojau į Kauno Kūno kultūros institutą. Mokiausi vienoje klasėje ir draugavau su jo sūnumi Arnu. Mano tėvas su jo tėvu irgi kadaise draugavo ir mokėsi Linkuvoje vienoje klasėje.
Karolis Dineika ypač išgarsėjo persikvalifikavęs į gydomąją kūno kultūrą. Jis įkūrė Druskininkuose kūno kultūros parką ir tiesiog stebuklus ten darė. Buvo garsus visoje Tarybų Sąjungoje.
APOLINARAS RADŽIUS
Lietuvių kalbos mokytojas, didelis mėgėjas ruošti ir režisuoti vaidinimus, humoristas ir pokštininkas.
1945 metais Žemaitės 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui suorganizavo ir pastatė jos pirmąjį kūrinį „Rudens vakarą“. Pastatė Kazio Binkio „Atžalyną“, Čiurlionienės „Kuprotą oželį“ ir kt. Visuose jo ruošiamuose vaidinimuose aš vaidindavau pagrindinius vaidmenis. Buvo mėgėjas kitus patraukti per dantį ir iš rimtų dalykų padaryti juokus. Statant „Kuprotą oželį“ visi veikėjai buvo su vardais, tik motina ir Onytei besiperšantis našlys vardų neturėjo. Radžiui užsinorėjo, kad visi būtų su vardais.
– Sugalvokite jiems vardus, – sako jis mums, artistams.
– Motina tegul bus Agripina Kabašinskienė, – atsiliepia iš kertės Klausa.
– O našlys – Anupras Terbelė, – paantrino Macytė, vaidinanti motiną.
– Agripina Kabašinskienė, – garsiai galvoja Radžius, – neblogai, neblogai, bet našlys?.. Ne. Našlys tegul būna Pirdžius. Taip, taip, labai gerai – našlys Pirdžius.
Visi prapliupo juoktis ir pritarė. Neprieštaravo ir Klausa, vaidinęs našlį.