Naujausios
Kolekcininkai atvėrė savo lobynus
Dailininko sukurtas paveikslas, fotomenininko sustabdytas vaizdas, skulptoriaus išgautos formos žavi meno mylėtojus ir budina norą turėti namuose meno kūrinių. Neretai – ir kolekciją.
Kas skatina žmones kolekcionuoti meno kūrinius? Estetinio pasitenkinimo troškimas? Gera finansinė investicija? Noras įprasminti kultūros reiškinius? Įsiamžinti ir įamžinti meno kūrinius istorijai?
Atsakymų ieškojome pas Šiaulių kultūros žmones, kaupiančius kolekcijas – Lietuvos mokslininkų draugijos Šiaulių skyriaus „Salduvė“ valdybos pirmininką profesorių Vaclovą TRIČĮ, menotyrininką profesorių Vytenį RIMKŲ bei kolekcininkę Patriciją PODERYTĘ. „ŠIAULIŲ KRAŠTAS“ taip pat kaupia teminę meno kūrinių kolekciją – renka dailės kūrinius, kuriuose įamžinti apskrities kultūros ir architektūros objektai.
Menotyrininkas Virginijus KINČINAITIS įsitikinęs, kad kolekcijos kaupimas – žmogaus ar valstybės kultūros įrodymas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Jono TAMULIO nuotr.
KOLEKCIJA: Vytenio Rimkaus namai tarsi savotiški turtingo muziejaus fondai, kuriuose gausu knygų, meno kūrinių, dokumentų ir kitų kolekcijų. Šį kartą V. Rimkus atvėrė žymiausio XX amžiaus Šiaulių dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūrinių, dokumentų ir fotografijų kolekciją.
Namai, pripildyti menu
Šiaulietė, miesto Kultūros skyriaus vedėja, Patricija Poderytė savo namuose kaupia šiuolaikinio meno kolekciją. Šiuo metu joje – per keturiasdešimt žinomiausių šalies autorių darbų. Kai kurie menotyrininkai vertina, kad tai pati geriausia ir skoningiausia privati šiuolaikinio meno kolekcija, esanti šiuo metu Šiauliuose.
Namų dalis
Visi kolekcijos meno kūriniai – erdvaus ponios Patricijos buto interjero dalis. Meno kūriniai eksponuojami visur, ne tik svetainėje, bet ir maisto ruošimo zonoje, miegamajame, darbo kambaryje.
Kaip rasti vietą rimtam meno kūriniui namie, tarp daugybės daiktų, kaip jo „nepaskandinti“, neužgožti?
„Aš visose gyvenimo srityse elgiuosi taip: jeigu pati kažko nežinau arba nesu tikra, visada klausiu žinovų. Jeigu pati būčiau kabinusi, nežinau... Va, neseniai pati pasikabinau Stanislovo Žvirgždo darbą, ir mane specialistai sukritikavo, kad tam darbui ne visai vykusi vieta“, – juokėsi P. Poderytė.
Pradžia
„Nuo vaikystės visada buvau supama meno. Mama mane nuolat tempė į muziejus, galerijas. Mačiau nuo jaunystės viską, ką tik tada buvo galima pamatyti gyvenant uždaroje valstybėje – Ermitažą, Tretjekovo galeriją. Tėtis lėčiau po tuos muziejus vaikščiodavo, – juokėsi ponia Patricija, – bet mama mus visada auklėjo ir menu. Menas mano gyvenime yra labai svarbus: visada domėjausi vaizduojamuoju menu, literatūra, muzika, kinu, teatru, šokiu. Esu estetė. Tik ką grįžau iš Venecijos, aplankiau vaizduojamojo meno bienalę, stengiuosi nepraleisti svarbiausių pasaulinių meno įvykių „.
Pirmąjį meno kūrinį P. Poderytė įsigijo devyniolikos metų, kai išėjo iš tėvų namų gyventi savarankiškai močiutės bute.
„Močiutės seni baldai, kažkokia sena keptuvė, kažkoks senas „tapčianas“, kuriam nusukau kojas, kad moderniau atrodytų. Virtuvėje stovėjo iš lentų sukaltas medinis stalas – tai buvo visas mano turtas. Ir tuo metu pirmąjį meno darbą į mano namus atnešė ir padovanojo dailininkė Reda Uogintienė, su kuria draugavom nuo vaikystės“, – pradžią pasakojo ponia Patricija.
Paveiksle tamsiuose rėmuose buvo vaizduojamas unitazas su bakeliu. P. Poderytė tą paveikslą pakabino virtuvėje ir jis buvo vienintelė buto puošmena.
„Kai atsirado savo pačios uždirbtų pinigų, su Reda (Uogintiene – red. past.) nudrožėme pas keramikę Vitaliją Kurtinaitienę. Iš jos aš išėjau nešina keramikos dirbiniais. Vazonais. Pirmą kartą kokiais keturiais iš karto, kitą kartą gal trimis“, – pasakojo kolekcijos pradžią P. Poderytė.
Šiuo metu keramika – balkono interjero dalis.
Po žingsnį
Vėliau buvo pažintis su dailininku Vidmantu Zarėka – įsigyti jo darbai. Netrukus naujas pirkinys – trys R. Uogintienės monotipijos.
„Aš savo kolekcijai darbus visada pirkau. Žinau nemažai kolekcininkų, kurie laukia menininko silpnumo valandėlės, kad galėtų nusipirkti darbą pigiau. Aš net retai kada derėjausi“, – pabrėžė P. Poderytė.
Dar vėliau pirkti Arūno Uoginto išskirtiniai papuošalai iš natūralaus medžio.
Iš pradžių kolekcija buvusi daugiausia šiauliečių dailininkų. Vėliau P. Poderytė, jau būdama dviejų vaikų mama, nuvažiavusi atostogauti į Palangą susipažino su vilniečiais dailininkais Broniumi ir Gintare Uogintais.
Iki šiol garbingiausioje namų vietoje kabo vienas pačių vertingiausių ir seniausių kolekcijos paveikslų – Bronės Mingėlaitės – Uogintienės (B. ir G. Uogintų mamos – red.past) „Amariliai“. Vėliau P. Poderytės kolekciją papildė ir Broniaus bei Gintarės Uogintų darbai.
Jaunystėje Kaune P. Poderytę sesuo supažindino su dabar jau buvusiu kultūros ministru grafiku Arūnu Gelūnu.
„Tada, kai jis dar buvo niekam nežinomas grafikas aš iš jo nupirkau nemažai jo darbų“, – prisiminė P. Poderytė.
Vėliau pridūrė: „Turiu keletą Nacionalinės premijos laureatų darbų, bet, kai pirkau šiuos darbus, jie laureatais dar nebuvo. Niekada darbų nerinkau iš katalogų, nors juos ir pavartau. Po parodos esu pirkusi ne vieną darbą. Kartais darbus perku menininkų pleneruose, kartais – studijose ar galerijose. Žinoma, turiu ir man dovanotų darbų“.
Visaapimanti aistra
Būtent pas vilniečius B. ir G. Uogintus P. Poderytė sutiko daug dailininkių, kurių darbai taip pat vėliau papildė jos kolekciją.
„Persisėmiau meno atmosfera, pradėjau aktyviai lankytis šiuolaikinio meno parodose, pradėjau važinėti į dailininkų plenerus. Būtent tada aš daugiau susipažinau su dailininkais.
Kai parsiveždavau nupirktus dailės kūrinius į namus, buvęs vyras vos nenuleisdavo nuo laiptų šaukdamas: „Ar čia menas?! Tu švaistai pinigus!“ O mane, galiu atvirai prisipažinti, buvo apėmusi didžiulė aistra pirkti meno kūrinius, nes buvo ir galimybių ir dideli namai“, – pasakojo P. Poderytė.
Turtas – žmonės
– Meno žinovai puikiai vertina jūsų skonį ir turimą kolekciją, kaip vertinate ją pati?
– Jokiu būdu nesakau, kad turiu kolekciją. Taip, turiu kelias dešimtis darbų: tapyba, grafika, fotografija, mažoji plastika. Autoriai – visi man pažįstami žmonės, su kuriais bendravau, gėriau kavą ar vyną. Daugiausia autorių – lietuviai.
Turėjau keletą rimtų autorių, tokių, kaip Adomas Galdikas ar Augustinas Savickas, bet tuomet, kai buvo sunkus metas ir man buvo reikalingi pinigai, juos pardaviau. Nors meno kūrinių kolekcionavimas – mielas užsiėmimas, bet kelių darbų pardavimas mane išgelbėjo nuo rimtų finansinių sunkumų.
– Pažįstate nemažai žinomiausių šalies menininkų, turite jų darbų. Ką iš jų labiausiai branginate?
– Mane su darbais ir, žinoma, jų autoriais, turi sieti, pirmiausia, emocinis ryšys.
Kiek gražių vakarų Nidoje ar mano namuose praleista su fotografais Algimantu Aleksandravičiumi, Stanislovu Žvirgždu, Gintautu Trimaku, Remigijumi Treigiu, Alvydu Lukiu. Žiūrėdama į šių autorių darbus visada matau gyvus žmones...
Kažkada, kai pas Algimantą Aleksandravičių buvau svečiuose, jis man pasakė dovanojantis vieną darbą. Liepė pačiai išsirinkti. Išsirinkau kino režisieriaus Peter Greenaway portretą, nors peržiūrėjau įvairiausių fotografijų.
Namuose niekada nesijaučiu viena, nes kur besu, mane šelmiškai stebi jo akys.
– Ar kolekcija kol kas yra jūsų namų puošmena, ar tikimasi ją iškelti į viešumą?
– Taip, man buvo siūloma surengti parodą galerijoje, bet aš pabijojau, gal ne taip supras. Mano kolekcija nėra labai vientisa – tiesiog tai man patinkantys darbai. Jais džiaugiasi mano svečiai, man artimi žmonės, mano kolegos.
Darbe (nors tai nėra teisėta, legalizuota ir suinventorizuota) kabo trys Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos, puikuojasi Voldemaro Barakausko skulptūrinė kompozicija „Naktinis klubas“, Kęstučio Grigaliūno grafikos darbas ir Remigijaus Treigio plakatas.
Asmeninio albumo nuotr.
RYŠYS: Patricija Poderytė išsirinko Algimanto Aleksandravičiaus kurtą Peter Greenaway portretą. „Namuose niekada nesijaučiu viena, nes kur besu, mane šelmiškai stebi jo akys“, – sakė kolekcijos savininkė P. Poderytė.
Jono TAMULIO nuotr.
FORMATAS: Jonas Gasiūnas „Mūsų slėny jau sninga“ (2001). Drobė, akrilas, piešinys degančia žvake 200x400
AMARILIAI: Garbingiausioje P. Poderytės namų vietoje kabo vienas pačių vertingiausių ir seniausių kolekcijos paveikslų – Bronės Mingėlaitės – Uogintienės „Amariliai“.
INTERJERAS: Patricijos Poderytės bute meno kūrinių kolekcija tapo ir interjero dalimi.
Iškilių žmonių galerija
Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyrius „Salduvė“, įsikūręs Šiaulių universiteto centriniuose rūmuose, užsibrėžė sukurti žymių Šiaurės Lietuvos žmonių portretų kolekciją.
Kolekcijoje jau yra devyni portretai, dešimtas – baigiamas. „Norime išsaugoti atminimą apie savo krašto iškilius žmones“, – tikslą įvardija profesorius, Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus „Salduvė“ valdybos pirmininkas Vaclovas Tričys.
Devyni šviesuoliai
Kol kas portretai saugomi Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus kabineto spintoje.
Šiaulių šviesuoliai, mecenatai Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai, poetas Jonas Krikščiūnas – Jovaras, gydytojas, aušrininkas Jonas Šliūpas, dailininkė Marcė Katiliūtė, teisininkas, kraštotyrininkas, muziejininkas Peliksas Bugailiškis, inžinierius, aviakonstruktorius, išradėjas, pasaulio rekordininkas Petras Motiekaitis, mokslininkas, filosofas, išradėjas, orlaivių konstruktorius, aviacijos Lietuvoje pradininkas Aleksandras Griškevičius, istorikas, rašytojas, švietėjas Simonas Daukantas, fotografas, etnografas Balys Buračas.
Baigiamas tapyti jau dešimtas kolekcijos portretas – Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos portretas.
Šiuos portretus nutapė žinomi Šiaulių dailininkai – Ričardas Garbačiauskas, Kornelijus Užuotas ir Voldemaras Barakauskas.
Devyni portretai sukurti per dvejus metus.
V. Tričys džiaugiasi – pavyko prikalbinti ir dar vieną dailininką, jis kol kas dar nenutapė nė vieno portreto kolekcijai, bet dėl vieno portreto jau yra sutarta.
„Dailininkų įdirbis – didžiulis. Neužteko kai kada turėti vien nuotrauką. Dailininkui teko rinkti platesnes žinias apie asmenybę, aplankyti jo gyventas vietas, studijuoti istorinius faktus, kad pajaustų to žmogaus epochą, aplinką, madas“, – pasakojo V. Tričys.
Įamžinti ir išsaugoti atminimą
„Nors dabar ir visaapimančio interneto laikas, kai informacija lengvai pasiekiama, tačiau matome, kad žmonės daugelio žymių asmenybių nežino. Ypatingai jaunimas. Jauniems žmonėms daugelio žymių žmonių pavardės visiškai nieko nesako. Kurdami kolekciją norime, siekiame, kad atmintis ir pagarba išliktų. Norėtume, kad jaunimas domėtųsi ne vien internetiniais ryšiais, kad suvoktų, jog vertinga tik tai, ką žmogus sukuria ir palieka kitiems“, – darbo prasmę skleidė V. Tričys.
Profesorius pridūrė, kad norima išsaugoti iš šio krašto kilusių arba čia gyvenusių ir dirbusių žymių žmonių atminimą. „Kad nepamirštume, kokios Lietuvai nusipelnę asmenybės čia gimė, kūrė, dirbo“, – viliasi V. Tričys.
Dalies asmenybių portretus, pavyzdžiui, Aleksandro Griškevičiaus, teko sukurti, nes jo fotografijų nėra išlikę. Remtasi atvaizdais ant skulptoriaus Vytauto Mačiuikos 1965 metais sukurto aliumininio medalio „Pirmasis Lietuvos aeronautas Aleksandras Griškevičius“ ir dailininko Antano Rimanto Šakalio 1993 metais nupiešto ekslibriso „Lietuvos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius“.
Pozavimui portreto kūrėjas parinko medalyje ir piešinyje matytų panašių bruožų žmogų ir iš natūros nutapė A. Griškevičiaus portretą.
Sunki atranka
Profesorius varto kelis lapus, smulkiai prirašytus kandidatų į portretų kolekciją pavardžių. Tačiau visiškai neaišku, kieno iš jų portretai bus nutapyti, nes kūrybinio darbo numatyta bent keletui metų.
„Kieno portretus kurti pirmiausia, sprendžia Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus valdyba. Balsuojama už personalijas, prieš tai susipažinus su jų veikla, kūryba, kultūriniu palikimu. Šiaurės Lietuva šiame projekte neapsiriboja vien Šiaulių apskrities ribomis. „Užgriebiama“ truputis Panevėžio apskrities, Mažeikiai, kiti rajonai.
Negalime apeiti tokios ryškios asmenybės, kaip Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, nors ji daugiau susijusi su Panevėžio apskritimi, bet ir mums artima arba skulptorius Juozas Zikaras, taip pat susijęs su kaimynine apskritimi, bet juk svarbus visai Lietuvai“, – sakė V. Tričys.
Remia akademinė bendruomenė
Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyrius „Salduvė“ kasmet kviečia savo narius, kurių yra per 150 ir visą Šiaulių universiteto bendruomenę pervesti 2 procentus nuo pajamų mokesčio į „Salduvės“ sąskaitą. Universiteto darbuotojai, matydami prasmingą darbą, neatsisako prisidėti.
Pernai buvo surinkta apie 10 tūkstančių litų. Šiemet – apie 8 tūkstančius. V. Tričio teigimu, parama dailininkui už vieną portretą iki 2000 litų.
„Portreto sąnaudos didesnės, nei galime sumokėti dailininkui“, – apgailestavo V. Tričys.
Iš turimų pinigų mokslininkų sąjungos Šiaulių skyrius remia ne tik kolekcijos kūrimą, bet ir žinomų Šiaulių menininkų kūrybos albumų leidybą, mokslininkų išvykas į tarptautines konferencijas.
Kam priklausys kolekcija?
V. Tričys tikisi sukaupti ne mažiau kaip 40 – 50 žymiausių Šiaurės Lietuvos asmenybių portretų kolekciją.
„Tikimės, kad būsimosios kolekcijos dalies viešinimas prasidės 2014 metais ir bus eksponuojama meno galerijose, kultūros centruose, bibliotekose. Bus parengta kilnojamoji paroda, kad su kolekcija būtų kuo plačiau susipažinta ne vien kaip su asmenybių portretais, bet ir kaip su meno vertybių rinkiniu“, – pasakojo V. Tričys.
O toliau?
„Tikimės, kad ši kolekcija užims deramą vietą Šiaulių krašto ir Lietuvos kultūroje“, – viliasi V. Tričys.
Jono TAMULIO nuotr.
RINKINYS: Lietuvos mokslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkas Vaclovas Tričys Šiaurės Lietuvos žymių žmonių kolekciją sutalpina nedideliame kabinete. Ant sofos – Marcės Katiliūtės ir Jono Šliūpo portretai.
MUZIEJININKAS: Kornelijus Užuotas. „Peliksas Bugailiškis. Gyvenimo sodai“, (2011). Drobė, aliejus. P. Bugailiškis – žinomas teisininkas, kraštotyrininkas, muziejininkas, įkūręs Šiaulių „Aušros“ muziejų.
ETNOGRAFAS: Etnografo, fotografo Balio Buračo portretas. Autorius – tapytojas Ričardas Garbačiauskas. Tapytojas kiek padidino B. Buračo akis, norėdamas pabrėžti, kaip plačiai B. Buračas matė gyvenimą.
Kryptis būsimai kolekcijai
Vladas VERTELIS,
„Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius
„Šiaulių krašto“ redakcijoje pradėta kaupti dailės darbų kolekcija. Būsimasis rinkinys sąlygiškai pavadintas dokumentine daile.
Sąvoką „dokumentinė dailė“ suprantame, kaip architektūros, urbanistikos, kultūros paveldo fiksavimą dailės kūriniuose. Pasaulio ir net Lietuvos neaprėpsi, todėl (kaip ir dera) pasirinktas Šiaulių kraštas.
Rinkinį pradėjo „Atolankų“ skelbto dokumentinio piešinio konkurso laureatų darbai. Keliolika darbų jau surado nuolatinę vietą ant redakcijos sienų.
Įsigyta ir keletas profesionalių šiauliečių dailininkų kūrinių: Raimondo Trušio „Bazilionų bažnyčia“, Arūno Vasiliausko „Rozalimo kapinių koplytėlė“, Vitos Žabarauskaitės „Geraldo Bagdonavičiaus namas“, Birutės Kuicienės"Šiauliai“. Vieta netrukus bus surasta ir neseniai mus palikusio Viktoro Ostašenkovo darbui.
Redakcijoje visada kabėdavo įvairių dailės kūrinių. Dažniausiai – tai atsitiktinai, be sistemos ir atrankos įsigyti darbai darbeliai.
Suradus kryptį kolekcija didės, todėl po kelerių metų jau bus galima pamąstyti apie parodą redakcijos fojė ar kitur, o dar vėliau – ir apie kolekcijos katalogą.
Domina įvairios dailės rūšys: tapyba, grafika, piešiniai, kurie šiam rinkiniui yra labai pageidautini, nes daugelis jų būna su dailininkų aprašymais, pastabomis.
Teko gėrėtis dailės kūriniais Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, kai kuriose valdžios įstaigose. Norėtųsi, kad sistemingiau dailę kauptų kultūros įstaigos: bibliotekos, kultūros centrai.
Pavyzdį galėtų parodyti ir savivaldybių administracijos. Kodėl nepaskyrus po keliolika tūkstančių dailės kūriniams įsigyti? Profesonaliai surinktos dailės kolekcijos papuoštų, įprasmintų savivaldos įstaigas, o ir kūrėjams – parama ir paskata kurti.
Ramūno Karbauskio – politiko, verslininko, mecenato – iniciatyva unikalūs dailininko primityvisto Kosto Gendvilo paveikslai (galbūt ir rankraščiai, asmeniniai daiktai) bus išsaugoti steigiamame Naisių krašto muziejuje. O kiek krašto dailininkų, tautodailininkų darbų pamiršta, išsibarstę, o kai kurių autorių dideli palikimai nyksta rūsiuose ir sandėliukuose.
Daugiau paveikslų norėtųsi matyti ir privačiose įmonėse. Sakoma – tolima, nesuprantama, neapsimoka.
Svarbiausia – noras, pradžia, o susirasti dailės profesionalų vertintoją, kuris parinktų autorius ar kryptį, nesunku.
Kai darbo aplinkoje susikaupia meno kūrinių, lieka mažiau vietos nuovargiui ir keiksmažodžiams.
Į dailės kolekcionavimą įsijungus daugiau įmonių, įstaigų, privačių kolekcionierių, pagyvėtų ir meno kūrinių rinka.
Gal ir sulauksime tos dienos, kai Šiauliuose, regiono centre, atsiras pinigų ir vietos nuolat veikiančiai krašto dailininkų darbų ekspozicijai.
EKSPOZICIJA: Dalis dokumentinio piešinio konkurso laureatų darbų.
KŪRINYS: R. Trušio „Bazilionų bažnyčia“.
Jono TAMULIO nuotr.
Išgelbėta nuo šiukšlyno
Menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus namai jau seniai virto savotiškais muziejaus fondais, kur saugomos knygų, paveikslų, dokumentų ir kitokios kolekcijos. Tarp jų – dailininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901 – 1986) fotografijos, piešiniai, atvirukai, išgelbėti nuo sunykimo ir tapę vertinga kolekcija, kurios niekas kitas pasaulyje neturi. „Aš specialiai nieko nekolekcionuoju, bet jei pakliūna į rankas – nieko neišmetu“, – sako profesorius V. Rimkus.
Vertingiausia – į muziejų
Profesorius V. Rimkus iš savo kabineto atneša kelis dailiai surištus savadarbius įvairaus formato segtuvus, ant kurių nugarėlių užrašyta „Bagdonavičius“. G. Bagdonavičiaus fotografijos iš senųjų Šiaulių, atvirukai, iškarpos, piešiniai, ekslibrisai. Visa tai, greičiausiai, būtų išmesta į šiukšlyną, jei ne V. Rimkus.
Gerardas Bagdonavičius – Šiaulių legenda, žymiausias XX amžiaus Šiaulių miesto dailininkas, stovėjęs prie nacionalinės dailės ištakų, jis buvo unikalus, universalus menininkas – grafikas, tapytojas, scenografas, knygų ir žurnalų iliustruotojas, ekslibrisų kūrėjas. Taip pat – pedagogas, išugdęs būrį žymių mokinių, fotografas, vienas pirmųjų Lietuvos dizainerių.
Po G. Bagdonavičiaus mirties 1986 metų vasario 3 dieną, jo namas buvo uždarytas, kad niekas nelandžiotų, kol nebus surinktas vertingiausias jo palikimas.
V. Rimkaus pasakojimu, Šiaulių „Aušros“ muziejus, dalyvaujant muziejininkams, ekspertams, menotyrininkams, tarp jų ir pačiam V. Rimkui, atsirinko vertingiausią iš G. Bagdonavičiaus palikimo ir vežė į muziejaus fondus. Šiuo metu Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra daugiau, nei pusketvirto tūkstančio unikalių G. Bagdonavičiaus kūrinių: paveikslų, piešinių, knygų, dokumentų.
„Turiu pastebėti, kad dalį savo kūrinių iki savo mirties pats G. Bagdonavičius buvo išsklaidęs. Siūlydavo pirkti muziejams. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės muziejus nupirko labai daug architektūros piešinių ir judaistikos. Darbų pirko Architektūros ir statybos institutas Kaune. Man nežinoma, kur yra dingę G. Bagdonavičiaus turėti Mstislavo Dobužinskio paveikslai. Aš tuos piešinius savo akimis mačiau. Šiuo metu Dobužinskis aukcionuose vienas iš aukščiausiai ir brangiausiai vertinamų dailininkų“, – apie G. Bagdonavičiaus sukurtas ir turėtas vertybes pasakojo V. Rimkus.
Žiguliuku – į garažą
„Muziejus atsirinko vertingiausia, bet prieangyje, palėpėje dar liko daugybė įvairiausių popierių – dėžių dėžės, rulonų rulonai. Visa tai buvo palikta išmesti į šiukšlyną. Kroviau viską į Žiguliuką ir vežiau į savo garažą. Pilną garažą popierių buvau prisivežęs“, – pasakojo V. Rimkus.
Vakarais profesorius iš garažo parsinešdavo po porciją G. Bagdonavičiaus palikimo. Vertė lapas po lapo, dalį atsirinko, o, pavyzdžiui, besikartojančias laikraščių iškarpas išmetė į šiukšlių dėžę. Taip profesorius atrinko grūdus nuo pelų ir įgijo dar vieną neįkainojamą kolekciją.
Vertybės
Iš segtuvo V. Rimkus ištraukia keletą atvirukų, kurių autorius G. Bagdonavičius.
Keletas jų išlikę tik V. Rimkaus kolekcijoje, niekas daugiau jų neturi.
„Atrodo niekis, popiergaliukas, bet istorinę vertę jis turi“, – sakė V. Rimkus.
Profesorius segtuve suranda keletą reklaminių atvirukų, kurių, pasirodo, taip pat niekas kitas neturėjo, tik jis. Po vieną egzempliorių iš „nurašytų“ į šiukšles atvirukų, V. Rimkus padovanojo „Aušros“ muziejui, atvirukų kolekcininkui Petrui Kaminskui ir tuometiniam Izraelio ambasadoriui Rygoje.
Ant atviruko ne tik lietuviškai, bet ir jidiš kalba parašytas tekstas. Atvirukai, greičiausiai, Šiaulių žydų reklaminis užsakymas.
„Po kurio laiko gaunu Izraelio ambasadoriaus padėką su Izraelio antspaudais už tokią vertingą dovaną – atviruką, kuris atspindi tam tikrą žydų buvimą Lietuvoje, kultūrinį – komercinį bendravimą“, – sakė V. Rimkus.
Tarp pluoštelio vienodų reklaminių atvirukų pasitaikė ir vienas be teksto jidiš kalba – tai jau irgi retenybė.
„Kartais koks niekutis kolekcininkams yra įdomesnis už kokį didelį darbą“, – priminė V. Rimkus.
Kelias ir dailės kūrinys
Atskirame segtuve V. Rimkus saugo nemažą pluoštą ekslibrisų ir jų eskizų.
„Eskizai – taip pat vertingi, nes tai yra kelias į dailės kūrinį“, – sakė V. Rimkus, išskirdamas pluoštelį iš viso segtuvo.
G. Bagdonavičius, kurdamas V. Rimkaus ekslibrisą, sukūrė dvidešimt tris eskizus, kuriuos visus V. Rimkus ir turi. Eskizai kurti tušu, pieštuku, rašalu, flomasteriu.
Visus dvidešimt tris ekslibriso eskizus V. Rimkus yra eksponavęs parodoje.
„Išlikę mano ekslibriso eskizai įrodo, kad, tikriausiai, kiekvienas iš G. Bagdonavičiaus ekslibrisų yra turėjęs bent po keletą eskizų. Kur jie dabar?“, – sakė V. Rimkus.
Dėžė unikalių fotografijų
V. Rimkus iš G. Bagdonavičiaus namų parsivežė ir didžiulę dėžę jo darytų fotografijų, kuriose užfiksuoti Šiauliai, miesto statybos, senos sodybos, senieji Šiauliai.
Didelė dalis fotografijų – tarpukario Šiauliai. Fotografijos pasirašytos, antspauduotos, nurodyti fotografavimo metai, kai kurios fotografijos su prierašais.
„Manau, kad vertingiausia mano kolekcijoje yra tai, kas susiję su Šiauliais – fotografijos, piešiniai. Užfiksuota miesto istorija“, – vertino profesorius.
Senasis „Baltijos“ restoranas, dabartinė P. Višinskio aikštė, Stalino paminklas iš nugaros prie „Gubernijos“ alaus daryklos, Šiaulių katedra nudegusiu stogu, senojo Šiaulių viaduko statybos.
Tarp pluošto fotografijų V. Rimkus suranda retą praeities vaizdą, kurioje nufotografuotos rusų kareivių kapinės prie Šiaulių katedros šventoriaus su nemažai antkapinių paminklų. Kapinės buvo perkeltos kiek arčiau centrinių katedros vartų, kur dabar yra monumentas.
„Manau, kad tik formaliai tos kapinės perkeltos. Perkeltos pavardės, o ne visi palaidoti kauleliai“, – istorijos versijas gvildenti priverčia V. Rimkų nuotraukos iš kolekcijos.
Nemaža kolekcija ir paties G. Bagdonavičiaus portretų. Tarp nuotraukų V. Rimkus rado ir save, stovintį su G. Bagdonavičiumi.
Kolekcijos vertė ir prasmė
„Mano G. Bagdonavičiaus kolekcija vertingesnė labiau istorine prasme, bet turi ir šiokią tokią piniginę vertę“, – vertino profesorius V. Rimkus.
Kada meno kūrinių rinkinį jau galima pavadinti kolekcija?
„Labai ginčytinas klausimas. Daug kas priklauso nuo kolekcionavimo objektų. Jeigu turėsi tris Leonardo da Vinčio piešinius, tai turėsi pasaulinio masto kolekciją. Ermitažas, pavyzdžiui, turi vieną L. da Vinčio paveikslą, o Rafaelio turi du darbus, bet du darbai dar taip pat ne kolekcija“, – dėstė V. Rimkus.
Jono TAMULIO nuotr.
RETENYBĖ: Vytenis Rimkus spėja, kad tarpukariu ėjusio žurnalo „Pajūris“ mumerį mažai kas turi. Viršelis – Gerardo Bagdonavičiaus piešinys „Pavasaris Lietuvos pajūry“.
ATVIRUKAI: Gerardo Bagdonavičiaus kurti atvirukai. Viename jų yra jidiš kalba atspaustas reklaminis tekstas, kitame – nėra. Kolekcininkams šie abu to paties atviruko variantai – retenybė.
ESKIZAI: V. Rimkus turi visus dvidešimt tris G. Bagdonavičiaus jam kurto ekslibriso eskizus.
KOMENTARAS
Kolekcionavimas – kultūros įrodymas
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Virginijus KINČINAITIS, menotyrininkas:
Kas yra kolekcija? Meno kūrinių, daiktų, prisiminimų kolekcionavimas? Gyvename gamtos pasaulyje, bet esame žmogiškos būtybės. Gamta neturi atminties, ji, pati save naikindama, atsinaujina.
Žmogus yra tokia būtybė, kuri turi atmintį, turi sąmonę ir bando priešintis gamtai išsaugodamas tai, ką jis sukuria, ką mąsto, jaučia. Taip žmogus priešinasi visuotiniam nyksmui, egzistuojančiam gamtoje.
Daugiausia, ką žmogus gali padaryti – pristabdyti laiką kolekcionuodamas daiktus, meno kūrinius, savo kūrybą, tekstus. Todėl žmogus yra žmogiška būtybė tiktai tiek, kiek turi atminties kolekcijų: vaizdinių, meno kūrinių, artefaktų, religinių simbolių. Tokia ir yra žmogaus kultūros esmė.
Todėl mes lenkiamės viskam, ką išsaugome iš tolimos praeities, kaip kolekciją. Ji gali būti archeologinė: Egipto piramidės ar Akropolis Atėnuose. Mes didžiuojamės žiūrėdami į tuos artefaktus, kurie išlieka laike ir priešinasi laikui.
Į kolekciją galima pasižiūrėti ir žymiai plačiau. Tarkime, kokia nors Lietuvos kaimo bobutė, kuri žinojo daug pasakų ir legendų – taip pat savotiška kolekcionierė, perteikusi savo žodinę kultūrą anūkui, kuris dėl to tapdavo žmogiška būtybe, ugdydavosi, kaip asmenybė, suprasdamas per padavimą ar legendą, kas yra gėris, blogis.
Kai žmonės išmoko rašyti ir spausdinti, pradėjo kurti bibliotekas, vieni kitiems įteikinėti knygas, kuriose surašyta ta atmintis.
Kai žmonės išmoko kurti vaizduojamąjį meną, pradėjo kaupti paveikslų kolekcijas.
Todėl, matyt, žmogiškai būtybei yra įgimta kolekcionuoti, kitaip jis nebus žmogus. Jeigu neturi kolekcijos – neturi atminties, esi ne žmogus. Tu asociali būtybė arba tau tiesus kelias į psichiatrijos ligoninę.
Esame žmonės tiek, kiek turime kolekcijų. Apsižvalgykime savo namuose: kokių turime paveldėtų daiktų, suvenyrų, kokių atvirukų, kokių knygų, kokių paveikslų, šeimyninių fotografijų, tekstų, muzikos įrašų, kino filmų archyvų arba tiesiog prisiminimų.
Žmones galima klasifikuoti: tie, kurie turi didžiules kolekcijas, vidutines, mažas ir kurie neturi jokių (tai bus, greičiausiai asociali, išnaudojama, neraštinga klasė. Deja, taip yra).
Didžiosios meno kolekcijos Vakarų kultūroje atsiranda pas popiežius – tuos žmones, kurie yra įtakingiausi, turtingiausi. Ir dabar vertingiausią ir didžiausią kolekciją turi Vatikanas. Nes turėti kolekciją – tai yra prestižas: religinis, politinis, ekonominis, simbolinis, kultūrinis.
Kas dar kolekcionuoja ir palieka mums, vakariečiams, didžiausias savo meno kūrinių kolekcijas, praturtina mūsų gyvenimą, kur mes dabar visi veržiamės keliaudami? Į Ufičių galeriją Florencijoje, į įvairiausius Romos muziejus, į Luvrą, į Pompidu centrą, Prado muziejų Madride.
Visos tos kolekcijos buvo sukauptos nuo Renesanso laikų didikų, nes jie suprato, kad meno kūrinių kolekcijų dėka jie gali įtvirtinti save visuomenėje ir ideologiškai, ir ekonomiškai. Kolekcijos suteikė jiems statusą ir galią visuomenėje. Geriausias pavyzdys – Florencijos didikai Medičiai, kurie sukaupė vieną didžiausių kolekcijų pasaulyje, o ji paliko mums. Iš viso pasaulio turistai plūsta į Italiją pasižiūrėti Medičių kolekcijos. Vadinasi, meno kūrinių kolekcijos įtaka visuomenei, valstybės politikai, jos ekonomikai yra didžiulė, kartais lemiama.
Prasidėjus imperijų laikams, kolekcionavimas vystosi toliau. Ką daro Napoleonas, vokiečių, britų didikai? Siunčia ekspedicijas į Egiptą, kitur, kad į šalį būtų parvežti patys geriausi kūriniai. Aišku, kūriniai plėšiami iš šventyklų, grobiami, atimami, bet buvo siekis, kad imperijos save įtvirtintų ir per trofėjines kolekcijas.
Vykdami į Londoną skubame į Britų muziejų, kuris yra išplėštų, pavogtų ir suvežtų pačių brangiausių artefaktų, meno kūrinių, ritualinių reikmenų saugykla.
Vadinasi, ne tik asmuo save stengiasi įtvirtinti kolekcijomis dėka, bet ir imperija bei valstybė. Ta imperija buvo stipri, kuri turėjo didžiausią kolekciją: pavyzdžiui, Prancūzija lenktyniavo šioje srityje su Didžiąja Britanija.
Napoleono siųstų ekspedicijų ir parvežtų į Prancūziją meno kūrinių pagrindu įsikūrė Luvras. Jau nekalbant apie, pavyzdžiui, Versalį su visa meno kūrinių kolekcija, imperatorienės Jekaterinos Ermitažą. Kolekcijos prigimtis dviprasmiška – iš vienos pusės, tai kultūros pagrindas, iš kitos, kitų kultūrų griovimas.
Kiek Lietuva turi kolekcionierių, kad valstybė būtų laikoma stipria kultūriškai ir ekonomiškai?
Tam, kad gimtų rimtas kolekcionierius turi būti labai brandi visuomenė, turi atsirasti žmogus, kuris vienu metu būtų išsilavinęs, turėtų skonį, būtų turtingas ir galėtų kaupti kolekciją. Čia ir atsiranda visos mūsų problemos: mes matome, kad Lietuva yra provinciali, visiškai atsilikusi, absoliučiai agrarinė šalis, o mūsų naujieji turtuoliai dažniausiai yra visiški beraščiai, beskoniai.
Tik viena kita nedrąsi užuomazga Lietuvoje jau yra, kur derinamas skonis ir turtas, kur suvokiama fundamentali kolekcijos reikšmė sau ir visuomenei. Pirmiausia čia paminėtina modernaus meno muziejų įkūrusi Butkų šeima, kuri turi didžiausią šiuolaikinio meno kolekciją Lietuvoje.
Man įdomu, kokie naujieji kolekcionieriai atsiranda dabar, tarkim, Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje? Kas ten kuria šiuolaikinio meno muziejus kolekcijų pagrindu? Nes tokia yra pasaulinė praktika: visi didieji šiuolaikiniai meno valstybiniai muziejai tiek Amerikoje, tiek ir Europoje, yra įkurti kažkada kauptų privačių kolekcijų pagrindu. Vadinasi, tik tie žmonės sukuria bendrą šalies visuomenės gėrį, kurie kažkada patys aistringai mylėjo meną ir jį kolekcionavo.
Vadinasi, bendras kultūrinis, o dažnai ir ekonominis visuomenės gėris yra sukuriamas kažkada aistringai meno kūrinius mylėjusių ir juos kolekcionavusių žmonių dėka.