Naujausios
Visada save traktavę ir tapatinęsi su vakarų aukštaičiais šiauliškiais (beje, net patarmę šiauliškių vardu dėl didžiausio tarmės plote esančio miesto pavadino žymiausi lietuvių dialektologai Z. Zinkevičius ir A. Girdenis 1966 metais paskelbtoje tarmių klasifikacijoje ir kalbėdami aukštaitiškai (labai nedaug nutoldami nuo bendrinės lietuvių kalbos, kaip ir daugelis didžiųjų miesto gyventojų įterpdami ir žargono ypatybių staiga skatinami (ar net verčiami, nes priimti Šiaulių miesto tarybos sprendimai oficialiai įpareigoja pavaldžias jai institucijas tuos sprendimus vykdyti) keisti savo tapatybės, iš kurių esminė, be abejonės, yra kalba, nuostatas. Nors patys miesto žemaičiai sutinka, kad Šiauliuose žemaitiškai kalbančių beveik nesigirdi, o daugelis miesto gyventojų yra net prisipažinę, kad žemaitiškai kalbėti nemoka ir nesupranta, noras plėsti žemaičių tarmės ribas kyla kaip apetitas bevalgant.
Jau krašto spaudoje ne kartą buvo kalbama, kad planuojama įvesti (kad ir fakultatyvias) žemaičių tarmės pamokėles Šiaulių darželiuose ir pradinėse klasėse, o štai 2024 metai Žemaičių kultūros draugijos kvietimu Šiaulių mieste kartu su 12 tikrosios Žemaitijos savivaldybių paskelbti Žemaitiško rašto metais. Tad kyla natūralus klausimas, kodėl prie žemaitiškų savivaldybių prirašyti tik Šiauliai, nors yra ir kitų anuometinei Žemaičių kunigaikštystei priklausiusių vietovių, kuriose 2024 metai nėra paskelbti Žemaitiško rašto metais.
Tarmių draugystė, gretimai esančių tarmių ar šnektų pažinimas, savaime suprantama, yra sveikintinas dalykas, bet noras oficialiai stiprinti mokymą rašyti, skaityti ar kalbėti žemaitiškai aukštaitiškame Šiaulių mieste yra bet kokių ribų peržengimas. Kalbos ar tarmės mokytis ar nesimokyti turi nuspręsti pats žmogus, jo šeima, giminės tradicijos, o ne savo nuožiūra nuomonę primesti oficialios institucijos ar draugijos. O jų planuose visko dar daugiau – pavyzdžiui, siekti žemaičių tarmę įteisinti kaip antrąją (šalia valstybinės lietuvių kalbos) istorinio Žemaitijos regiono regioninę kalbą . Vadinasi, ir Šiauliuose…
Susiklosčius tokiai situacijai Šiauliuose, buvo sumanyta ir 2024 m. kovo 14 d. surengta pirmoji virtuali šiaulietiško kalbinio ir etnokultūrinio identiteto viktorina „Saulės miestas ir jo kalbinės ypatybės“, lyg ir 2023 metais VU Šiaulių akademijos lituanistų surengtos virtualios viktorinos „Šiaulių kraštas kalboje ir kultūroje“ tęsinys, tik daugiau orientuotas į Šiaulių miesto kalbines ypatybes. Viktorinos tikslas – skatinti Šiaulių miestiečius domėtis savo kalbinės ir etnokultūrinės tapatybės klausimais, žinoti ne tik savo miesto istoriją, kultūrinius įvykius, bet ir būti susipažinusiems su realia kalbine situacija.
Suaktyvėjęs žemaitiškasis tapatybės brukimas Šiauliuose pagrįstai kelia gyventojų nerimą, kodėl visa tai vyksta dabar ir kas yra per porą pastarųjų metų kalbinėje sistemoje pasikeitę. Dar daugiau – daugelis miesto gyventojų (nefilologų) nebežino, kaip jiems atsakyti į klausimą sau ir kitiems, kaip jie kalba patys ir kaip apskritai yra kalbama Šiauliuose. Visa šita kalbinė košė yra atsiradusi, kai imama akivaizdžiai nepaisyti (arba bandoma tai daryti) kalbiniais ir moksliniais faktais pagrįstų tyrinėjimų, nežiūrima realios situacijos, kuri yra išsamiai išdėstyta „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje“ ar šio krašto tyrinėtojų darbuose. Čia aiškiai yra pasakyta ir kalbos faktais pagrįsta, kad šiauliškiai (į kurių teritoriją pakliūva, deja, ir Šiaulių miestas, nors kiti didieji Lietuvos miestai jokioms tarmėms nepriskiriami) yra šiaurinė vakarų aukštaičių dalis, kurioje nosiniai dvigarsiai an, am, en, em ir iš jų kilę ą, ę išlaikomi sveiki kaip ir pietiniame šios tarmės plote – kauniškių patarmėje, kaip tai yra tariama ir bendrinėje lietuvių kalboje.
Tarmių paribyje esančiame plote, koks ir yra šiauliškių, be aukštaitiškų ypatybių, pasitaiko ir viena kita žemaitybė, pvz., kirčiuoti balsiai o,ė gali būti truputį padvibalsinami, gana dažna yra mažybinė priesaga -ikė ir kt. Ilgas ir siauras ruožas (nuo Žagarės iki Jonavos apylinkių) tarp žemaičių ir rytų aukštaičių, kur visada ir buvo Šiaulių miestas (net ir Žemaičių kunigaikštystės laikotarpiu), dėl geografinės padėties patyrė gana stiprią kaimynų įtaką, daug amžių priklausė skirtingiems administraciniams vienetams, todėl, priešingai negu daugelis kitų patarmių, menkiau suvokia savo vientisumą <...>.
Bet grįžkime prie viktorinos. Viktoriną sudarė 20 klausimų, iš kurių maždaug pusė buvo siejama su šiaulietiškos kalbos ypatybėmis, o kita pusė buvo skirta įvairiems su Šiauliais susijusiems kultūriniams reiškiniams, asmenybėms įvardyti ar atpažinti. Šiaulietiškos kalbos ypatybėms atskleisti buvo parinkti tokie pavyzdžiai, kurie yra atraminiai dialektologijos veikaluose ir, kuriais remdamiesi, mokslininkai dialektologai jau keletą dešimtmečių skirsto ir apibūdina lietuvių kalbos tarmes, nustato skiriamuosius požymius ir tarp didžiųjų Lietuvos tarmių – aukštaičių ir žemaičių. Pavyzdžiui, skirstant tarmes, yra svarbu žinoti, kaip vieno ar kito krašto gyventojai taria įvairius galūninius ar negalūninius balsius, dvibalsius uo, ie, kaip kirčiuoja žodžius, kaip išlaiko ar verčia kitais garsais dvigarsius am, an, em, en, nosinius balsius ą, ę, kaip elgiasi su dabartiniais priebalsiais č, dž, kurie yra kilę iš senovinių *tj, *dj junginių tokiuose žodžiuose kaip svečiai, medžiai, kaip kirčiuoja ir pan. Panašios kalbos ypatybės buvo įtrauktos ir į viktorinos klausimus.
Viktorinos nuorodą, informaciją (vėliau – ir teisingus atsakymus) buvo galima rasti Šiaulių miesto savivaldybės, Šiaulių turizmo informacijos centro, Lietuvių kalbos draugijos, VU Šiaulių akademijos, Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ feisbuko paskyrose. Viktorina buvo laisvai prieinama ir pildoma visą parą – nuo kovo 14 d. 00 val. iki 23. 59 val. (Lietuvos laiku), joje galėjo dalyvauti visi esami ar buvę Šiaulių miesto gyventojai.
Pasibaigus nurodytam laikui, paaiškėjo, kad viktorinoje dalyvavo 289 įvairaus amžiaus (nuo 9 iki 72 metų) šiauliečių, iš kurių 35 (12,1 proc.) save įvardijo kaip buvusius šiauliečius, 254 (87,9 proc.) – kaip dabar esamus Šiaulių gyventojus. Pildydami viktoriną, dalyviai turėjo pasirinkti ir pažymėti vieną iš prie klausimo pateikiamų atsakymų. Pavyzdžiui, Kaip prieš karą vadinosi dabartinė Vytauto gatvė? a)Vytauto; b)Vilniaus; c) Bažnyčios; d) Varpo. Teisingas atsakymas – Vytauto.
Viktorinos nugalėtojai buvo paskelbti kovo 26 d. Šiaulių turizmo informacijos centre. Į visus klausimus teisingai atsakė 3 dalyviai: Ūla Levanaitytė (21 metų), Arijus Malakauskas (15 metų), Paulius Peršinas (13 metų). 19 teisingų atsakymų surinko Benita Čirvinskaitė, Jurgita Levanaitienė, Laima Malakauskienė, Irena Meškauskė. 2 kartus suklydo Agnė Dudoravičė, Nemunas Meška, Goda Samalionytė, Neringa Špukaitė-Mamasalijeva, Violeta Valančienė. Be prizininkų, galima pasidžiaugti ir kitais viktorinos dalyviais: jauniausia dalyve – 9 metų Elze Kazakevičiūte, dvylikamete Gerda Norvaišaite, tarp gausaus bendraamžių būrio surinkusia daugiausia (17) taškų, Angelina Stankuviene, geriausiai pasirodžiusia tarp šiauliečių senjorų (17 taškų). Į 17 klausimų teisingai atsakė buvusi šiaulietė Veronika Adamonytė, į 14 – senjorė, buvusi šiaulietė, Renė Tamošaitienė. Visi minėti asmenys buvo apdovanoti viktorinos rengėjų padėkomis ir asmeninėmis dovanomis, o trys geriausieji pagerbti ir išskirtine Lietuvių kalbos draugijos dovana – metine leidinio „Gimtoji kalba“ prenumerata.
Geriausiai buvo atsakyta į klausimus: Kaip šiauliečiai taria žodžius su šaknyje esančiais nosiniais balsiais ą, ę (pvz., kąsti, spręsti)? 233 dalyvių (80,6 proc.) teisingai atsakė, kad tariama kaip bendrinėje lietuvių kalboje. Kas parašė šiaulietiškai knygą Pietinia kronikas? 224 dalyviai (77,5 proc.) atpažino, kad tai Rimantas Kmita. Kaip šiauliečiai taria žodžius su priebalsiais č, dž (pvz., svečiai, medžiai)? 212 (73,4 proc.) dalyvių pasirinko atsakymą, kad jie tariami kaip bendrinėje lietuvių kalboje. Prasčiausi buvo šių klausimų rezultatai: Kas išsamiausiai tyrinėjo šiauliškių patarmę? Tik 64 (22,1 proc.) dalyvių žinojo, kad tai – Rūta Kazlauskaitė. Kas yra šių žodžių autorius, kilęs iš Šiaulių?: „esu <...>šiauliškis. Ne žemaitis, ne aukštaitis, ne dzūkas ar kapsas. Atrodė, jog mes beveik ne lietuviai – ypatingi lietuviai“? Mažiau negu trečdalis dalyvių – 79 (27, 3 proc.) – nurodė, kad tai buvo buriuotojas ir boksininkas Aleksas Gabecas. Kaip šiauliečiai taria žodžius su esančiais šaknyje balsiais o, ė (pvz., šokti, bėgti? Teisingai, kad šie balsiai yra dvibalsinami, atsakė vos 86 dalyviai (29,8 proc.).
Vykusios viktorinos dalyvių atsakymai, suprantama, neatspindi visų Šiaulių miesto gyventojų kalbinių nuostatų, bet jie bus naudingi tolimesniuose šiaulietiškos tapatybės, jos dabartinės kalbinės situacijos tyrinėjimo darbuose. Aišku viena, kad viktorinos dalyviai savo atsakymais patvirtino straipsnio pradžioje minimą pačių Šiaulių žemaičių teiginį, kad mieste žemaitiškai beveik nekalbama: iš prie viktorinos klausimų pateiktų keturių atsakymų, kuriuose buvo ir įvairių žemaitiškų žodžių formų, didžioji dauguma viktorinos dalyvių rinkosi ir patvirtino aukštaitiškąsias – vakarų aukštaičių – ypatybes, kurios šiauliečių kalboje dažniausiai atkartoja bendrinės lietuvių kalbos formas.
Beje, negalima pamiršti ir to fakto, kad Šiauliai – šimtatūkstantinis, daugiatautis, daugiakultūris miestas, vienas iš penkių didžiausių Lietuvos miestų. Kaip ir visame pasaulyje, didžiųjų miestų kalba nėra nei vienalytė, nei pavyzdinė, nei atspindinti ar atkartojanti vienos kurios nors tarmės ypatybes – didieji miestai dėl geresnių kultūrinių, ekonominių, švietimo, mokslo ar buities sąlygų sutraukia ne tik aplinkinių, bet ir kitų regionų ir tarmių atstovus. Todėl susiformuoja miesto kalba, turinti ir įvairių tarmių, ir tam tikrų specifinių kalbos elementų, dažnai vadinamų miesto žargonu, kurį savo romane yra gražiai pademonstravęs šiaulietis rašytojas Rimantas Kmita.
