Knyga apie kuršėniškio šeimos tragišką lemtį

Kny­ga apie kur­šė­niš­kio šei­mos tra­giš­ką lem­­tį

Di­vi­zi­jos ge­ne­ro­lo, bu­vu­sio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do Sta­sio Raš­ti­kio gim­ti­nė – Kur­šė­nai. Jo var­du pa­va­din­tas til­tas per Ven­tą Kur­šė­nuo­se. Do­mė­da­ma­sis sa­vo kraš­tie­čių biog­ra­fi­jo­mis, prieš ke­le­tą me­tų per­skai­čiau iš­leis­tus Sta­sio Raš­ti­kio at­si­mi­ni­mus bei die­no­raš­čius. O Vil­niaus kny­gų mu­gė­je, lei­dyk­los „Ver­sus au­reus“ sten­de, pa­ma­tęs nau­ją Au­re­li­jos Sa­vic­kie­nės kny­gą „Rau­do­no­ji lem­tis. Ge­ne­ro­lo duk­ros“ (264 psl.) įsi­gi­jau be jo­kių dve­jo­nių. Ir ne­nu­si­vy­liau. Re­mian­tis do­ku­men­ti­ne me­džia­ga, laiš­kais, die­no­raš­čių įra­šais, gy­vais pa­sa­ko­ji­mais kny­go­je at­sklei­džia­ma vie­no gar­siau­sių vi­sų lai­kų Lie­tu­vos ge­ne­ro­lo Sta­sio Raš­ti­kio šei­mos tra­ge­di­ja.

Pre­teks­tas gim­ti šiai kny­gai bu­vo lem­tin­gas jos au­to­rės Au­re­li­jos Sa­vic­kie­nės su­si­ti­ki­mas su ge­ne­ro­lo duk­ra Lai­mu­te Raš­ti­ky­te-Dab­ro­vols­kie­ne. Pas­ta­ro­ji per­da­vė au­to­rei sa­vo ma­mos ran­ka ra­šy­tus die­no­raš­čius, įvai­rius laiš­kus. „Pra­dė­jęs skai­ty­ti Sta­sio Raš­ti­kio žmo­nos Ele­nos ran­ka už­ra­šy­tus ir ne vie­no­je vie­to­je aša­ro­mis su­lais­ty­tus sa­ki­nius su­vo­ki – tai ne šiaip pa­sa­ko­ji­mas, – ra­šo­ma kny­go­je.– Tai žmo­gaus vi­ so gy­ve­ni­mo iš­pa­žin­tis: at­vi­ra, jaus­min­ga, at­sklei­džian­ti tai, ko tuo me­tu Ele­na gar­siai nie­kam ne­sa­kė. To už­te­ko, kad su­pras­tum, jog šią is­to­ri­ją rei­kia gar­siai pa­pa­sa­ko­ti. Juo la­biau kad su mu­mis yra tie žmo­nės, ku­rie vis­ką iš­gy­ve­no, pa­ty­rė sa­vo sie­lo­mis ir iš­sau­go­jo šir­dy­se.“

Ge­ne­ro­lui Sta­siui Raš­ti­kiui gy­ve­ni­me te­ko kil­ni ir iš­skir­ti­nė mi­si­ja. Jam te­ko su­si­tik­ti su Adol­fu Hit­le­riu ir Joa­chi­mu fon Ri­bent­ro­pu, at­sto­vau­ti ci­niš­ko­se de­ry­bo­se su Jo­si­fu Sta­li­nu ir Via­čes­la­vu Mo­lo­to­vu, da­ly­vau­ti Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos ka­rū­na­vi­mo iš­kil­mė­se... Bet šio­je kny­go­je ma­to­me ge­ne­ro­lą „be uni­for­mos“ – koks jis bu­vo šei­mo­je, kaip di­dis ka­ro vy­ras, praė­jęs ko­vų ir su­žei­di­mų ma­ra­to­ną, iš­gy­ve­no duk­rų ne­tek­tį. Vers­da­mi lei­di­nio pus­la­pius re­gi­me he­ro­jų „be kak­la­raiš­čio“, gir­di­me skurs­tan­čio, su­žeis­to ir ken­čian­čio žmo­gaus sie­los vir­pe­sius. To­kio su­žeis­tos sie­los žmo­gaus nie­kas ne­re­gė­jo jo po­li­ti­nė­je erd­vė­je...

Jaus­min­ga ir dra­ma­tiš­ka Raš­ti­kių šei­mos is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja­ma ne me­ni­nės iš­mo­nės pa­gal­ba. Tai is­to­ri­ja, at­gai­vin­ta re­mian­tis gy­vų žmo­nių pa­sa­ko­ji­mais, as­me­ni­niais laiš­kais, JAV pub­li­kuo­tais he­ro­jų in­ter­viu, as­me­nų by­lo­mis, sau­go­mo­mis ar­chy­vuo­se, ki­tais as­me­ni­niais už­ra­šais, nie­kur ne­pub­li­kuo­tais die­no­raš­čiais. „Tai is­to­ri­ja, – ra­šo­ma kny­go­je, – ku­ri pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie tai, kad žmo­nės, ku­rie ne­tu­rė­jo nie­ko – 50 laips­nių šal­ty­je da­li­jo­si vie­nais ba­tais, val­gė tai, ką ra­do šiukš­ly­nuo­se, lai­do­jo bran­gius žmo­nes, – dėl praei­ties šian­dien ne­si­skun­džia.“ Šie kny­go­je ap­ra­šy­ti žmo­nės nie­ka­da sa­vy­je ne­ne­šio­jo pyk­čio, nie­ko ne­kal­ti­no, džiau­gė­si bent ma­žiau­siais lai­mės tru­pi­nė­liais.

Ge­ne­ro­lo Sta­sio Raš­ti­kio žmo­na Ele­na – Lie­tu­vos Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos duk­te­rė­čia. Tad tu­ri­me ga­li­my­bę kny­go­je su­si­pa­žin­ti su An­ta­no Sme­to­nos duk­te­rė­čios ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do ap­lin­ka. Ir to­ji ap­lin­ka nie­kaip ne­pri­me­na bliz­gu­čiais puoš­to gy­ve­ni­mo. Kuk­lus aukš­tų pa­rei­gū­nų pa­sau­lis, ir tas kuk­lu­mas dar įspū­din­giau at­ro­do di­džiu­lių su­krė­ti­mų bei dva­si­nių ne­tek­čių kon­teks­te.

Vi­so kny­gos dra­ma­tiz­mo ašis – Raš­ti­kių šei­mos tri­jų ma­ža­me­čių duk­rų – vie­nuo­li­ka­me­tės Lai­mu­tės, ke­tur­me­tės Mei­lu­tės ir ne­se­niai gi­mu­sios Al­du­tės – trem­tis į Si­bi­rą 1941-ųjų me­tų bir­že­lio 13-osios nak­tį. Pa­ti jau­niau­sio­ji duk­ra ir li­ko Si­bi­ro že­mė­je... („Išp­lėš­ta iš šil­tų, my­lin­čių ma­mos ran­kų ji dau­giau prie jų nie­ka­da ne­pri­sig­lau­dė, nie­ka­da sa­vo ake­lė­mis ne­paž­vel­gė į ją taip my­lė­ju­sių tė­vų, se­sių ir se­ne­lių akis. Ne­kal­ta sie­la vi­sam lai­kui pa­si­li­ko to­li nuo gim­ti­nės“). Jų mo­ti­na už­da­ro­ma į NKVD rū­mus... Ji jau ruo­šia­ma iš­vež­ti į Ka­zachs­ta­ną, bet pra­si­dė­jęs ka­ras su­griau­na ka­lė­ji­mo var­tus...

Ar­tė­jant ant­ra­jai ru­sų oku­pa­ci­jai, Raš­ti­kiams ste­buk­lin­gai pa­vyks­ta iš­trūk­ti į Va­ka­rų pa­sau­lį, o iš čia ne­tru­kus jie emig­ruo­ja į JAV. Bet dar iki tol sau­gu­mie­čiai ban­do vi­so­kiais bū­dais at­si­vi­lio­ti Raš­ti­kius į Ta­ry­bų Lie­tu­vą. Jie ne­pa­tin­gi nu­va­žiuo­ti į Si­bi­rą ir pri­ver­čia duk­ras pa­ra­šy­ti laiš­ką tė­vams, kad šie kuo grei­čiau grįž­tų į šei­mos ži­di­nį. Pa­ty­ręs ge­ne­ro­las neuž­si­ka­bi­na ant sau­gu­mie­čių jau­ko. Bet sau­gu­mie­čiai ne­rims­ta: jie at­si­ga­be­na iš trem­ties ma­ža­me­tes Raš­ti­kių duk­ras ir vėl ata­kuo­ja tė­ve­lius. Dar pri­de­da ir ge­ne­ro­lo Vin­co Vit­kaus­ko laiš­ką, kvie­čian­tį grįž­ti gim­ti­nėn.

Bet ge­ne­ro­las greit per­pran­ta at­vy­kė­lių už­ma­čias. Sau­gu­mie­čių ata­kos pa­spar­ti­na jo iš­vy­ki­mą į JAV. O tuo me­tu tos dvi Raš­ti­kių duk­ros ima bręs­ti ir su­pran­ta, jog virš jų pa­ki­bęs ne­men­kas pa­vo­jus. Jos ima slaps­ty­tis, ke­liau­ja po įvai­rius Že­mai­ti­jos mies­tus, mė­to pė­das. Be­je, vie­nu me­tu Mei­lu­tė Raš­ti­ky­tė bu­vo ap­si­gy­ve­nu­si vie­nos glo­bė­jos tė­vų na­muo­se Rau­dė­nuo­se.

Vi­sa ši Raš­ti­kių duk­rų is­to­ri­ja kny­go­je pa­tei­kia­ma su ne­ma­ža int­ri­ga, tie­siog ne­ven­giant de­tek­ty­vi­nių ak­cen­tų.

1993 me­tais Ele­nos ir Sta­sio Raš­ti­kių pa­lai­kai par­skrai­din­ti į Lie­tu­vą ir pa­lai­do­ti Kau­no Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nė­se. Po pu­sės am­žiaus trem­ties ge­ne­ro­lo šei­ma ra­do am­ži­ną prie­globs­tį gim­ti­nė­je. O duk­ros, su­rin­ku­sios vi­są ar­chy­vi­nę me­džia­gą, lei­do kny­gos au­to­rei Au­re­li­jai Sa­vic­kie­nei su ta dra­ma­tiš­ka vie­nos šei­mos is­to­ri­ja su­pa­žin­din­ti tūks­tan­čius skai­ty­to­jų. Be­je, kny­ga gau­siai iliust­ruo­ta nuo­trau­ko­mis.