Naujausios
Knyga apie išėjusį, bet likusį kūryboje ir prisiminimuose
Lapkričio 28 dieną sukako 70 metų, kai gimė šiaulietis tapytojas, dizaineris, pedagogas Viktoras Ostašenkovas (1943 – 2012). Jo brolis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas baigia rengti knygą apie amžinybėn išėjusį brolį „Viktoras Ostašenkovas. Buvau, esu, būsiu“. Knyga, kurioje sudėta didelė dalis V. Ostašenkovo kūrybos, bus pristatyta gruodžio 19 dieną Šiaulių dailės galerijoje. Drauge su knygos pristatymu Dailės galerijoje bus atidaryta ir V. Ostašenkovo kūrybos paroda. Dėl šios parodos datos su Šiaulių dailės galerija dar būdamas gyvas susitarė pats V. Ostašenkovas.
Spausdiname Aleksandro Ostašenkovo ir Ernestos Šimkienės tekstus iš knygos „Viktoras Ostašenkovas. Buvau, esu, būsiu“.
Viktoras Ostašenkovas su žmona Ausma 2000–aisiais metais.
Broliui: buvai, esi, būsi...
Aleksandras OSTAŠENKOVAS
Buvo ankstus birželio rytas. Saulė vos pakilusi nuo rasotų laukų, tingiai dairėsi į apsnūdusio ežero vandenis. Virš Talšos garavo balzgano rūko likučiai. Pro pokarinio miesto kiaurymes, iš garsiakalbių nuo geležinkelio stoties, nekliūdamas už retų namų, kartais prasiskverbdavo vyriškas moters balsas, dalykiškai rusų kalba formuojantis prekinio traukinio vagonų sąstatą. Alyvų krūmuose žvaliai kalbėjosi lakštingalos, vis labiau ryškėjo senųjų kapinių kryžių šešėliai, o cerkvės bokšto kryžiaus šešėlis beveik siekė basų kojų pirštus. Tėvo ir jaunos pamotės, einančių į „Elnio“ fabriką, kontūrai jau seniai ištirpo ryto brėkšmoje už stačiatikių kapinių kalnelio. Tėvas kasryt praeidavo pro neseniai mirusių žmonos ir tėvo kapą...
Sėdėjome ant sušilusio saulėje valdiško barako slenksčio, basas kojas nuleidę ant vienintelio, daug ką mačiusio laiptelio, ir valgėme Viktoro mėgstamas ant žibalinio „primuso“ virtas bulves su sviestu ir krapais. Kol virė bulvės, brolis nusiuntė mane į svetimą daržą, kuriame stačiatikių šventiko šeima augino ne tik krapus. Man buvo šešeri, o Viktorui keturiolika.
Viktoro jaunystėje buvo ir Kalniuko draugai, ir paties padaryta dvivamzdė „bardankė“, ir nukirstas pamotės gimtinėje vienintelis beržas, jūros ilgesys ir plačios kelnės, lyginamos kieme ant lentos senu „prosu“ su žarijomis, smėlis, parduodamas už senus rublius prieš Vėlines ir už tuos rublius perkamos knygos, bilietai į kiną, aistra dailei, domėjimasis kinu, fotografija, įvairių daiktų mainai į geidžiamus pašto ženklus ir atvirutes su žinomų dailininkų reprodukcijomis, degtukų dėžučių, ženkliukų, fotografijų su rusų ir užsienio kino aktorių portretais kolekcionavimas, lenkų žurnalas „Ekran“, siauros „stileivos“ kelnės, rūpinimasis mažuoju broliu, kviečianti sielos raiškai prie drobės jo mylimoji tapyba, irstymasis baidarėmis, stalo tenisas ir šachmatai su rusų popu, žiemos lenktynėm skirtos pačiūžos ir slidės, fechtavimo rapyromis varžybos, dviračių sportas, šokiai, draugystės, meilė, tarnyba tarybinėje armijoje, laiškai tėvui ir savo Ausmai.
Buvo ir dailės mokslai Kaune, šventa kurso bičiulių draugystė, Romo Kalantos liepsna, magnetofono ritės su „Bitlų“ įrašais, grįžimas į gimtuosius Šiaulius, prisitaikymas, vestuvės su mylima moterimi ir meilėje gimę du sūnūs, buvo mažutis kambarėlis miesto pakrašty ir įkurtuvių šventė, buvo reti pokalbiai su tėvu, jautrūs pasivaikščiojimai Dubysos slėnyje ir senelių vienkiemyje, nuoširdūs bendravimai su giminėm ir artimaisiais, buvo mamos ir tėvo mirtys, pasodintas sodas ir pastatytas namas, buvo mylimas darbas ir jo netektis, buvo skurdas ir neviltis, dėmesio stoka, buvo paveikslų išpardavimai ir draugų ištiesta ranka, buvo kūrybos džiaugsmas, nusivylimai ir abejingumas, buvo gimtadieniai, jubiliejai, kapų lankymai, buvo mylimi anūkai, buvo rūpinimasis sūnumis, draugai, kūrybinės kančios ir neatsakyti klausimai, buvo nauji darbai ir taip trokštamos parodos, buvo jo Ausmos mirtis ir ką tik pradėtas tapybos darbas.
Buvo gyvenimas. Savitas, brangus, reikalingas, įprasmintas vaikais ir sukurtomis drobėmis. Pats Viktoro buvimas, jo žingeidumas, pagarba, meilė ir gausiai pasėti jaunystėje kūrybos ir meno ženklai bei prasmės turėjo įtaką mano mąstysenos formavimuisi, tapo mano kūrybos ašimi ir gyvenimo prasme. Šią ryškią įtaką jaučiu ir jo sūnuose, ir jo anūkuose. Tai brangiausias ryšys, jungiantis praeitį su ateitimi...
Einu pas brolį įprastu keliu, kuriuo su Viktoru daug kartų eidavome aplankyti jo žmonos Ausmos, prieš tai užsukę į Kalniuką, prie Talšos ežero, į senąsias miesto kapines, į savo vaikystės kiemą prie cerkvės, jautriai ir jaukiai pasikalbėti, prisiminti ir patylėti prie mamos ir senelio kapo. Du artimiausi žmonės. Du broliai.
Miesto pakraščiais, pėsčiųjų tiltu virš geležinkelio, pro jau seniai uždarytą parduotuvę, kur kadaise pirkdavome vyną ir meduolius, einu pas brolį su dviem žvakėm kišenėje, jauduliu ir kaltės jausmu. Čia, į Donelaičio gatvėje esančias kapines, kai dar visi artimieji buvo gyvi, vėlyvo rudens lietuje pasivaikščioti mane atveždavo miesto maršrutinis autobusas.
Ilgai žiūrėjau į gyvybingą žvakių liepsnelių šokį, į saulės žaidimą šviesos ir šešėlių lopinėliais ant jauno žemės kauburio. Žydinčios liepos vos šlamėjo, tyliai įsiterpdavo į mano mintis. Artėjo lietaus debesys. Retą lašų ritmą pakeitė pratrūkusi liūtis, atnešusi iš miglotos erdvės traukinio klyksmą ir geležinkelio stoties diktorės balso įrašą. Buvo sekmadienio rytas. Labai norėjau paskambinti broliui. Jo numeris visada išliks mano telefono atmintyje... Traukinys nuvažiavo link jūros...
Viktoro kūrybos teritorijos
Sudarinėdamas brolio Viktoro kūrybos albumą, laikiausi paprastos chronologijos. Įdomu stebėti, matyti ir suprasti, kaip formavosi žmogaus ir menininko asmenybė, pasaulėžiūra, gyvenimiškos vertybės, kaip keitėsi išraiškos būdai, nuotaikos, spalvų, simbolių ir metaforų naudojimas nuolat besikeičiančioje patirtyje, kaip jaunystę keičia metai ir laikas.
Ruduo – kaip savijauta, kaip būsenos metafora, kaip tas kelias, vingiuojantis tarp dviejų medžių – iš ankstyvosios kūrybos su minimumu detalių ir prigesintų spalvų, keičiantis pakelės rūbą, spalvą, šviesą, pasipildantis naujom formom ir siužetais, tiesiasi į ateitį, į brandą. Ta būsenos nostalgija keliauja per visą Viktoro kūrybą ir nutrūksta tik pradėtame ant molberto darbe.
Vėlyvojo rudens vaikas, džiaugdavęsis ankstyvojo pavasario spalvų subtilumais ir perėjimais, alyvų ir jazminų žydėjimais, Viktoras ir pavasarį tapydavo kaip rudenį – užpildytą žmogiškąja būtimi, dramatizmu ir jausmu. Menininkas, išbandomas gyvenimo, keičiasi. Nueinantis laikas ir atmintis suranda naujas kūrybos teritorijas.
Viktoras tas teritorijas nuolat praplėsdavo, užpildydamas jas vis naujais atradimais, jautriom nuorodom į praeitį ir dabartį, gausybe išbarstytų ženklų ir metaforų. Čia iš ankstyvųjų darbų tamsos išnyrančios medinės skulptūrėlės, nykūs peizažai, vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotos vietos, pažįstami daiktai, pastatai ir jų fragmentai, žmonių ženklai ir reti veidai, grąžinantys į prisiminimų būsenas.
Čia bokalai su vynu, moterų figūros, kelias į bažnyčią ir vienkiemį, menininkų pozos, keistų formų namai ir Las Vego reklamų margumynai, didelio medžio paunksmėje mažas miestelis, kambario lange vos įžiūrimi Angelo kontūrai, juoda, ištįsusi Mirties, o gal paties autoriaus figūra, artimi žmonės, išbarstyti tarp daiktų, pastatų ir vietovių.
Čia paskutinis rugpjūtis su Ausma, permąstytas ir naujai pertapytas mirusios žmonos portretas su sūnumi, orgijos ant Joninių kalno, pokariniai Šiauliai su tėvu, grįžtančiu iš darbo, čia skausmingi autoportretai ir paveikslas savo gimtadieniui, kuriame supasi akrobatai, plevėsuoja vėliavos ir džiūgauja minia jo prisiminimų mieste, čia skausmas vienatvėje, baltų Kalėdų laukimas, čia jo mylimi Šiauliai, jautrūs, intymus natiurmortai su labai asmeninėm detalėm ir daiktais, čia tirštos spalvos ir gyvenimo harmonijos ilgesys...
Kartą, jau po brolio mirties, keistame ir tokiame realiame sapne, nekalbiam ir lyg atšiauriam Viktorui pasakiau, kad sudarinėju jo kūrybos knygą, kurios jis taip norėjo ir laukė. „Žinau“ atsakė. Šaltai ir abejingai. Į klausimą „Iš kur ?“ neatsakė. Lyg žinodamas kažką daugiau...
Gyvenimo spalvų archeologas
Ernesta ŠIMKIENĖ
Būdavo, eini ir regi Viktorą mieste. Pasitempusį, orų, smagų. Visuomet puošnų ir išsiskiriantį. Švytintį ir charizmatišką. Ir sau slapčia pagalvoji – taip, viskas gerai, šiandien viskas kaip vakar.
Bet Viktoras jau liko vakar. Išėjo...
Šiandien turime jo vizualųjį lobyną, kūrybinį regimąjį palikimą likusiems čia. Galime sakyti, kad turime ir patį Viktorą. Jo kūryba – tai visų pirma stiprus ir nenuginčijamas jo esaties įsikūnijimas ir įprasminimas. Kad ir kaip banaliai kartais skamba frazės apie žmogų gyvą savo darbuose ar artimųjų prisiminimuose, tai vis dėlto yra tiesa. Ir tai yra tas efemeriškas tiltas tarp ten ir čia, vakar ir šiandien, ta gelbstinti netekties užuovėja, padedanti likusiems...
Tikrai nenustebinsiu sakydama, kad Viktorą Ostašenkovą kaip menininką formavo daugybė faktorių. Tačiau kai kuriuos biografinius sluoksnius verta išskirti, kaip esminius jo asmenybę kūrusius kodus.
Gimęs, augęs ir gyvenęs Šiauliuose jis visa savo esybe buvo miesto patriotas. Daug laiko praleista Dubysos slėniuose, kur šaknis įleidusios jau kelios kartos, o tai formavo stiprų savo tapatybės pojūtį ir artimą santykį su žeme, gamta, liaudies menu.
Dailės studijos Kauno Stepo Žuko dailės technikume (dabar Vienožinskio kolegijoje). Vėliau – menotyra Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) I. Repino dailės akademijoje. Ketveri studijų metai šioje mokykloje formavo tam tikrą pasaulėžiūrą į meną, būties filosofiją.
Daug metų Viktoras dirbo dailininku, dizaineriu dviračių gamykloje ir tam tikra prasme „išradinėjo“ dviračius. Viktoro kūriniai yra jau legendomis tapusių dviračių dizainas: „Dubysa“, „Venta“, „Rambynas“, „Geluva“. Buvo jis ir mokytoju. Šie ryškūs ir spalvingi biografinės mozaikos fragmentai sugulė į nedalomą asmenybinę patirtį, leidusią laisvai kurti ir nevaržomai klajoti savo patirčių žemėlapio labirintais.
Viktoro akys ir siela kaip kempinė gėrė regimosios aplinkos ženklus koreliuojančius su unikaliomis asmenybinėmis patirtimis. Visa tai jis sąžiningai ir nuosekliai įrašinėjo į savo kūrybinį sąsiuvinį: akvareles, tapybą, dizaino darbus ir fotografiją.
Fotografiniai Viktoro bandymai nėra plačiai žinomi, tačiau tikrai verti dėmesio. Nespalvotos fotografijos kaip akimirkos dokumentacija, kaip įrėmintos laikmečio nuotrupos iš dabarties perspektyvos žvelgiant rodosi kaip medžiaga būsimoms meninėms kelionėms, kaip kontrastas spalvingoms menininko tapybinėms impresijoms.
Belieka spėlioti, kodėl Viktoras nepasuko fotografijos ieškojimų link – galbūt siekis išgyventi tikrąjį kūrybinį džiaugsmą, tą gurmanišką pasimėgavimą tapybos galimybėmis jam buvo svarbesnė ir iškilesnė užduotis...
Kaip ten bebūtų, Viktoro Ostašenkovo kaip menininko tapatybė aiškiausiai ir ryškiausiai suvokiama gilias modernistinės tapybos tradicijas manifestuojančioje tapyboje. Spalvinga, emocionali, ekspresyvi, vienu metu pilna gyvenimo džiaugsmo ir lėtos meditacijos.
Viktoras savo tapyboje žongliruoja laiku, vietomis, erdvėmis, formomis, nepaisydamas jokių taisyklių ar nuostatų. Jis suraišioja savo vaizdinius siužetus taip kaip jaučia, tada kai nori ir ten kur reikia. Savo žvilgsniu ir vidiniu pajautimu rekonstruoja realius faktus – išgyventi subjektyvūs emociniai trūkiai kuria erdvę, nepavaldžią laikui.
Viktoro kūriniuose, ypač akvarelėse, minkštai išsilieję kontūrai struktūruojasi tik autoriui žinomais kodais. Erdvė jo paveiksluose kuriama ne tiek vizualiomis loginėmis sąsajomis, kiek persiklojančiais emociniais ir jutiminiais ryšiais.
Natiurmortuose jis apgyvendina peizažą, peizažas tampa savotišku natiurmortu ar portretu. Tai regėjimas, vizija, kuriama betarpiškai santykiaujant su aplinka.
Autoriaus darbuose tarsi nėra pradžios ir pabaigos. Paveikslai čia kaip būsenos ar emocijos, kaip unikalios saviinterpretacijos panoraminiuose miesto ar gamtos horizontuose. Visuomet jauti, kad Viktoras nuoširdžiai išgyveno kiekvieną regimybę – jam nereikėjo ieškoti medžiagos tapybai, nes ji visada budėjo vidiniuose asmenybės pasauliuose.
Mirguliuojantys ir raibstantys, tarsi sproginėjantys nuo detalių pastoziški paveikslų paviršiai įtraukia į kažkokią netikėtą ir nesuvokiamą gelmę, į kitą dimensiją. Čia gali klajoti keistais maršrutais: nuklysti ir pareiti, išeiti ir sugrįžti, eiti vienas ar su pakeleiviais... Kalbėjimas detalėmis, bet visada apie esmę atminties ir prisiminimų tuneliais leidžia keliauti beribėje ir belaikėje erdvėje, pasimesti smulkmenų ir fragmentų labirintuose, bet rasti tą virpančią ir viską siejančią giją.
Jo paveikslai – tarsi sodrūs pulsuojančių atminties fragmentų kondensatai, besisunkiantys iš drobių plokštumų jautriais giluminiais širdies syvais.
Viktoras savo koloristinėse urbanistinėse vizijose siurrealistiškai rekonstruoja architektūrinės atminties vietoves, nepaisydamas jokių loginių grandžių. Jo pripildyti ir prisodrinti kūriniai tuo pačiu leidžia pajausti ir išgyventi lėtumą. Lėtumą lyg sapną, kuriame įmanoma viskas, bet tuo pat metu ten galioja tik pasąmoninės taisyklės. Ryškūs, kai kur, atrodytų, net rėksmingi dailininko prisiminimų akivarai įtraukia į savo bedugnes, tuo pat metu jautriai virpindami žiūrovą sielos muzikalumu.
Būdamas tikras šiaulietis, Viktoras sukūrė ciklą tapybinių odžių savo miestui. Jis kūrė savo vizijų miestą – spalvingą, margą, pilnakraujį, pulsuojantį, turintį savo netikėtas struktūras ir jungtis.Mitologizuoti miesto portretai – lyg vizitinė menininko kortelė.
Viktoras buvo puikus pasakotojas, kuriantis ne fotografines miesto apysakas, o juslių ir asmeniškumų prisodrintas esė. Daugiasluoksnės ir daugiabriaunės istorijos tapybinių konstruktų siluetais plaukia kaip kaleidoskopinė prisiminimų ir įspūdžių panorama. Gausybė spalvų sutramdoma netikėtais tapybiniais santykiais, plokštumomis ir potėpiais, kurie kaip mirguliuojantys siūlų kamuoliai susiveja į vientisas istorijas. Nuoširdžia, kai kur net primityviai naivia tapymo maniera autorius nebijo įtraukti žiūrovo į savo širdį ir mintis. Į savo pasaulį... Į savo spalvų jūrą... Kaip prityręs admirolas plukdo tapybinių pasakojimų laivus nuo vieno uosto prie kito.
Viktoro kūryba yra kaip pasekmė, to kas jį palietė, sujaudino, paveikė. Tuo pat metu tai lyg išankstinė kompensacija to, ko jau niekada nebebus. Kūriniuose atsiveria prasminės angos, tarpai, plyšiai, atveriantys archeologinius paveikslo sluoksnius, susiejančius fizinius pavidalus su dvasinėmis kontempliacijomis. Dailininko darbai kupini saldaus mėgavimosi tiek pačiu kūrybiniu procesu, tiek tuo, ką apgyvendina drobės ar akvarelės plokštumoje.
Proceso svarba bei tam tikras praeities – dabarties santykio virsmas akivaizdžiai išnyra jau sukurtų drobių pertapymo, užtapymo akte – autorius nebijojo paversti seno kūrinio nauja vizija. Autorius, tarsi užbraukdamas buvusio laiko slinktį ir nukirsdamas nereikalingas bambagysles, keliavo tolyn, genamas viltingų būsimų kūrybinių projektų.
Daug jų, deja, ir liko projektais. Įdomu, kokias dimensijas, prasmes ir raiškas dar galėjo įgauti Ostašenkovo kūryba, nes būtent pastarieji metai ir buvo jo kūrybinis epogėjus. Tai buvo laikas, kuomet jis visas, be jokių įsipareigojimų galėjo dovanoti save kūrybai.
Viktoras Ostašenkovas mums išliks kaip grynąsias modernistinės tapybos tradicijas puoselėjęs autorius, savo gyvenimiškąjį, realųjį pasaulį gebėjęs apgyvendinti spalvingose impresionistinėse vizijose. Ir tai darė kažkokiu neįtikėtinai lengvu, nuoširdžiu būdu. Atpažįstama tapybinė stilistika, paveikslų pasakojimo magija suteikė išskirtinumo ir unikalumo žymę autoriaus kūriniams, kurie buvo svarbi ir būtina Šiaulių miesto menininkų kūrybinės dėlionės dalis. Ji tokia jau ir liks, tik dar vertesnė, nes jau be galimybės papildyti ar pakeisti.
Tačiau tikimybė būti išlieka. Kūrėjo dvasia, kuri daugina save gausybės drobių ir akvarelių šviesose ir šešėliuose, spalvų tonuose ir pustoniuose, paveikslų siužetuose ir lyriniuose pasakojimuose, prisiminimuose ir meditacijose gyva kaip ir tada... Kaip visada...
Ernesta Šimkienė
2013 11 09
Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
Viktoras Ostašenkovas
V. Ostašenkovas. Rytas aušta (2012, aliejus, drobė 66x64)
V. Ostašenkovas. Kalniukas (2010)
V. Ostašenkovas. Juodas katinas ant Frenkelio kamino (2007, akvarelė, 40x62)
V. Ostašenkovas. Autoportretas su Audinga ir absento gėrėja (2012, aliejus, drobė, 59x83)