Kitoks signataras

Užvenčio muziejaus nuotr.
Jonas Smilgevičius žinomas ne tik kaip 1918 metų Nepriklausomybės akto signataras, bet ir kaip pramonininkas, bankininkas, Lietuvos verslo pradininkas, agronomas ir dvarininkas, įkūręs pavyzdinį ūkį ir suaktyvinęs užventiškių gyvenimą.
Redakciją pasiekė istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“. 160 puslapių monografiją išleido Trakuose įsikūrusi Všį „Vorutos fondas“.
Tai jau antroji monografija apie tris dešimtmečius Kelmės rajone, Užventyje, gyvenusį ir ūkininkavusį 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarą Joną Smilgevičių. Pirmąją „Nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius“ išleido Valdas Selenis.
Pusantrų metų archyvuose medžiagą rinkęs ir monografiją rašęs Algirdas Grigaravičius akcentuoja signataro kaip politiko kitoniškumą, susikoncentravimą į ekonomikos problemas. „Jis buvo ne rašto, o veiksmo žmogus. Politikas, šalinęsis politikos. Lietuviškojo verslo pradininkas“, – herojų apibūdina autorius.

Bendravo su užventiškiais

Šiemet rudenį sukaks 80 metų nuo signataro Jono Smilgevičiaus mirties. Ta proga monografiją „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ ketinama pristatyti Užvenčio krašto muziejuje.

Užventyje J. Smilgevičius praleido trisdešimt paskutiniųjų savo gyvenimo metų, žinoma, su pertraukomis, dalį laiko gyvendamas ir Kaune, kur buvo įsisukęs ir į verslą. Mirė 1942 metais Kaune. Tačiau palaidotas Užventyje.

Užvenčio krašto muziejaus vadovė Milda Knyzelienė džiaugiasi, jog informacijos apie signatarą vakuumas užpildytas net dviem knygomis. 2019 metais išleista 120 puslapių Valdo Selenio monografija, šiemet – Algirdo Grigaravičiaus.

Prieš kelerius metus A. Grigaravičius buvo atvykęs į Užventį. Muziejuje susitiko su šio krašto žmonėmis, pasakojo apie iššūkius, su kuriais susiduria rašydamas monografiją.

„Susidarė gyvo miestelio įspūdis. Pajaučiau nostalgiją, kai pamačiau autentišką puodynę iš dvaro, išlikusius pastatus. Tai veikia“, – po kelionės į Užventį įspūdžiais dalijosi istorikas.

„Nesiimsiu lyginti dviejų autorių monografijų. Tačiau su Algirdu Grigaravičiumi teko daugiau bendrauti. Jo knyga atrodo išsamesnė. Jau parengtą, bet dar neišleistą dalį monografijos šis istorikas padovanojo Užvenčio muziejui, padėdamas užpildyti informacijos spragą. Užvenčio verslininkai už tai atsidėkojo keliais šimtais eurų paremdami tolesnes istoriko keliones į archyvus“, – pasakoja M. Knyzelienė.

Mat didžiulį darbą A. Grigaravičius atliko savo lėšomis, dalį pensijos skirdamas kelionėms į archyvus. Lėšų trūkumas stabdė ir monografijos pabaigtuves. Leidybai taip pat reikėjo nemažų lėšų, kurias pavyko gauti iš Vasario šešioliktosios fondo ir vienos verslo įmonės.

Gerovė svarbiau už politiką

1870 metais Alsėdžių valsčiuje gimęs Jonas Smilgevičius mokėsi Jelgavoje. Būdamas 23 metų baigė Liepojos gimnaziją. Vėliau studijavo ekonomiką Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose. Dirbo Sankt Peterburge ir Varšuvoje, kur vadovauti „Alfa – Nobel“ prekybos tinklui jį pasikvietė Emanuelis Nobelis.

1912 metais jo žmona Stefanija Smilgevičienė nusipirko praskolintą ir nugyventą Užvenčio dvarą už 6 000 rublių iš kunigaikščio Vladislovo Druckio-Liubeckio.

Jonas Smilgevičius dvarą pavertė pavyzdingu ūkiu su pienine, sūrine, kalve, malūnu, elektros jėgaine, plytine, spirito varykla, šiltnamiais, džiovykla ir pirmąja Lietuvoje tabako plantacija. Iškasė tvenkinius, kuriuose augino žuvis.

Dvaro teritorijoje buvo 29 pastatai. Dvaro darbininkų būstai buvo gražiai suremontuoti, kiekvienai šeimai skirta po du – tris kambarius, o atlyginimas mokamas aukštesnis nei kitur. Už Užvenčio dvarą tuometinėje Lietuvoje didesnis buvo tik Vėžaičių dvaras.

Ano meto spaudoje rašyta, jog lietuvis ponas J. Smilgevičius parsigabeno iš Šveicarijos „garsaus gyvulių auklėtojo Burgio“ karvių ir jaučių. Šveicarų (švicų) veislės gyvuliai pasižymi gražumu, viena karvė kainuoja 800 rublių, o stambus jautis atsieina daugiau kaip tūkstantį.

Joną Smilgevičių pavadinęs kitokiu signataru, istorikas Algirdas Grigaravičius pabrėžia jo kaip asmenybės išskirtinumą. Tai valdžios netroškęs ir į ją nesiveržęs žmogus. Savo parašą ant Nepriklausomybės akto padėjęs iš meilės Lietuvai ir rūpesčio jos ateitimi. Tai buvo politikas-praktikas, realiais darbais kūręs tarpukario Lietuvą.

Monografijoje pabrėžiamos J. Smilgevičiaus kaip be galo gabaus verslininko ir sumanaus ūkininko savybės. Kaip politikas jis nebuvo labai aktyvus. Pasižymėjo atsargumu, racionalumu. Laikėsi taisyklės: „Geriau mažiau ir lėčiau, bet užtikrintai.“

Lietuva tarpukariu sparčiai modernėjo ir tam nemažai įtakos turėjo tokie verslūs žmonės kaip J. Smilgevičius, kaip ekonomistas parašęs ne vieną publikaciją, išleidęs vadovėlį apie pienininkystę ir pats kūręs verslus.

Jis įkūrė pirmąją lietuvišką akcinę bendrovę „Vilija“, kuri gamino žemės ūkio padargus. Per keturis mėnesius, remdamasis vien lietuviais specialistais, sugebėjo įsukti gamybą ir prekybą. „Vilijos“ pagaminti noragai pelnė aukso medalį.

Jo įkurtas gelumbės fabrikas per porą metų užkariavo visą Lietuvos rinką.

J. Smilgevičius įkūrė muilo fabriką, užregistravo patentą gaminti penkių rūšių muilus su sėmenų aliejumi. Viena jo įmonių gamino aliejų, kuris buvo eksportuojamas į Daniją ir Olandiją.

Jis įkūrė Lietuvos ūkininkų sąjungą, kurios tikslas buvo statyti prekybos sandėlius ir konkuruoti su Rygos verslininkais. J. Smilgevičius suprato ir reklamos svarbą. Kasmet jo įmonės skirdavo lėšų reklamai.

Monografijos autoriui teko nemažai paplušėti ne viename archyve, peržiūrėti šimtus šaltinių, kad galėtų išsamiau aprašyti visus signataro gyvenimo tarpsnius: Karaliaučiuje ir Berlyne, Peterburge ir Varšuvoje, jo įkurtos pirmosios lietuviškos akcinės bendrovės „Vilija“ istoriją, veiklą Lietuvos Taryboje, gyvenimą Užventyje, papasakoti apie jį kaip apie verslų kūrėją ir organizatorių, kredito banko kūrėją, visuomenininką ir labdarį, atspindėti jį kaip įvairiapusę asmenybę – pienininkystės pionierių Rusijos imperijoje, vadovėlio apie pienininkystę bei publikacijų ekonomikos temomis autorių, apžvelgti šeimos ir giminės istoriją.

„Dirbau nušilęs pusantrų metų“

Monografijos apie J. Smilgevičių autorius istorikas Algirdas Grigaravičius yra parašęs solidžią monografiją – trilogiją apie Joną Basanavičių „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai“.

„Lietuvoje vyrauja savotiškas J. Basanavičiaus kultas. Jis tapęs ikona. Apie jį labai daug prirašyta. Aš nusprendžiau apie J. Basanavičių parašyti kitaip. Norėjau, kad Basanavičius būtų ne toks, koks atėjo iš sovietinių laikų. Jis privalėjo įgauti tikrąjį savo dydį“, – apie monografijos kūrimo procesą pasakoja penkiolika metų ją rašęs istorikas.

Tuo tarpu kuriant monografiją apie J. Smilgevičių viskas buvo kitaip. Medžiagos labai šykščiai. Tačiau istorikas davė sau žodį – kad ir negaudamas finansinės paramos, negalėdamas nuvykti į Varšuvos ar Berlyno archyvus, remdamasis vien Lietuvoje išlikusiais šaltiniais ir savo kaip ilgamečio archyvaro kvalifikacija užpildyti spragą, parašydamas monografiją apie kiek primirštą signatarą.

„Buvo apėmęs toks tyrinėtojiškas pyktis. Kaip gali būti, kad beveik nieko nėra“, – kūrybos virtuve dalijasi istorikas.

– Kaip herojus Jonas Smilgevičius buvo sunkus?

– Taip. Jis labai specifinis. Mažai reiškėsi viešojoje erdvėje. Spaudoje rašė tik būdamas studentas. Pavyko rasti tik tris jo brošiūras ir dešimt publikacijų. Neaptikau jokio asmeninio archyvo. Beveik niekur nedeklaravo savo kaip politiko nuomonės. Bet anaiptol tai nebuvo pilka asmenybė. J. Smilgevičius turėjo tvirtą nuomonę kaip ekonomistas. Ir autoritetą turėjo kaip ekonomistas. Bet nebuvo plunksnos darbininkas. Veiksmo žmogus.

Pusantrų metų dirbau nušilęs. Peržiūrėjau apie 2 500 bylų. Studijavau teismų, bankų, advokatų fondus. Dažniausiai tekdavo peržiūrėti po 20 bylų per dieną. Žiemą į archyvus užsukdavau rečiau, vasarą – dažniau. Vasarą ten mažiau žmonių. Greičiau atneša bylas.

– Valdo Selenio monografija išėjo anksčiau negu Jūsų. Kaip manote, ar tos knygos nekonkuruos tarpusavyje?

– Nemanau. Greičiausiai jos papildys viena kitą. Ankstesnės monografijos autorių rėmė Lietuvos nacionalinis muziejus. Jis, ko gero, buvo nuvykęs ir į užsienio archyvus. Taigi, kai ką, matyt, jis bus ištyrinėjęs išsamiau.

Tuo tarpu mano monografijoje smulkiau aprašytos verslo įmonės, draudimo bendrovė. Daugiau dėmesio skyriau signataro šeimai, parašiau apie jo vaikų likimus. Įdomu tai, kad signataras kėlė ir feministinį klausimą. Mat turėjo penkias dukras, kurios siekė profesinės karjeros.

Mano monografijoje plačiau pasakojama apie Užvenčio miestelį, dvaro istoriją, bažnyčią ir jos sąsajas su signataru.

– Jūsų monografija išleista tik 500 egzempliorių tiražu. Tiek knygų užteks tik bibliotekoms, muziejams ir kitoms įstaigoms. Knygynams veikiausiai nebeliks?

– O kas gi dabar skaito tuos istorinius veikalus? Popierinės knygos apskritai traukiasi iš rinkos.

– Ar dar turite kokių planų ateičiai?

– Rudeniop turėtų pasirodyti monografija apie Joną Jablonskį.