Kitas žvilgsnis į „Mindaugą“ – laikas išsigydyti žaizdas

Kitas žvilgsnis į „Mindaugą“ – laikas išsigydyti žaizdas

Ki­tas žvilgs­nis į „Min­dau­gą“ – lai­kas iš­si­gy­dy­ti žaiz­das

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro (VŠDT) prem­je­ra „Min­dau­gas“ (pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čių) su­kė­lė dis­ku­si­jų aud­rą. Ko sie­kė jau­nas vo­kie­čių re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstäd­tas: įžeis­ti ar kri­tiš­kai, su iro­ni­ja pa­ro­dy­ti, ko­kie esa­me? „Ga­lų ga­le, teat­ras pra­de­da kaž­ką reikš­ti! Man nu­si­bo­do kon­for­mis­ti­nis teat­ras, ku­ris ro­do tai, ką no­ri žiū­ro­vai ma­ty­ti“, – sa­ko VŠDT me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius. Me­no va­do­vo nuo­mo­ne, šis spek­tak­lis yra ne­tgi per daug pa­trio­tiš­kas. Po­kal­bis su P. Ig­na­ta­vi­čiu­mi – apie „Min­dau­gą“ ir neuž­gy­jan­čias mū­sų žaiz­das.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­žin­ti ki­to­kį teat­rą

– Kaip ki­lo idė­ja sta­ty­ti Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gą“?

– Lie­tu­vos 100-me­čiui no­rė­jo­si pa­sta­ty­ti spek­tak­lį apie Lie­tu­vą, apie mū­sų tau­tą, mū­sų iden­ti­te­tą, mū­sų da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą.

Teat­ruo­se tik kar­tkartėmis at­si­ran­da kla­si­ki­nės lie­tu­vių pje­sės. Nuo mo­kyk­los lai­kų esa­me lin­kę į jas žiū­rė­ti ro­man­ti­zuo­tai. Jau­ni­mą tas ro­man­ti­za­vi­mas ir go­do­nės at­gra­so. Ir ma­ne pa­tį at­gra­so.

Kei­čia­si lai­kai, kei­čia­si kar­tos, no­ri­si su­pras­ti, su­vok­ti, ko­kia­me taš­ke esa­me. Man šis klau­si­mas itin svar­bus. Ką reiš­kia bū­ti lie­tu­viu, kas yra tas pa­trio­tiz­mas?

So­viet­me­čiu bu­vo bend­ras prie­šas, prie­spau­da, vi­si troš­ko lais­vės. Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ri­niai tais lai­kais, kai bu­vo pa­sta­ty­ti, skam­bė­jo ak­tua­liai, spau­dė kiek­vie­nam šir­dį iš­ta­riant žo­dį „Lie­tu­va“. Tai bu­vo kaip to me­to lak­mu­sas, ką gal­vo­ja tau­ta.

No­rė­jau paim­ti kla­si­ki­nę lie­tu­viš­ką me­džia­gą ir ne iliust­ruo­ti, pa­mėg­džio­ti, kas pa­ra­šy­ta, bet pa­sta­ty­ti žvel­giant per at­stu­mą į me­džia­gą, lie­tu­vių tau­tą.

Pa­gal­vo­jau, kad pa­da­ry­siu ga­na drą­sų eks­pe­ri­men­tą: pa­kvie­siu jau­ną me­ni­nin­ką iš Vo­kie­ti­jos. Vo­kie­čių teat­ras man yra prie šir­dies, jis atei­na iš vi­siš­kai ki­tos tra­di­ci­jos. Mes esa­me pri­pra­tę – ir dar iš stu­di­jų me­tų – prie K. Sta­nis­lavs­kio, prie įsi­jau­ti­mo. Man no­rė­jo­si su­lie­ti du skir­tin­gus po­lius.

Ma­no tė­vas – ra­šy­to­jas, daug ra­šo apie par­ti­za­nus, la­bai pa­trio­tiš­kas, ki­tos kar­tos žmo­gus. No­rė­jo­si su­sie­ti tė­vų gal­vo­se­ną, mąs­ty­se­ną, kas at­si­spin­di Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus pje­sė­je, ir pro­gre­sy­vaus me­no at­sto­vo, jau­no ir la­bai ga­baus re­ži­sie­riaus. Su­lie­ti dvi, va­din­ki­me, kul­tū­ras.

Tai, kad da­bar vyks­ta dis­ku­si­jos, yra daug ne­pa­ten­kin­tų, aš sa­kau: „Ačiū Die­vui!“ Ga­lų ga­le, teat­ras pra­de­da kaž­ką reikš­ti! Man nu­si­bo­do kon­for­mis­ti­nis teat­ras, ku­ris ro­do tai, ką no­ri žiū­ro­vai ma­ty­ti.

Teat­ras yra di­džiu­lė jė­ga, ji ga­li iš­ju­din­ti dis­ku­si­jas, po­kal­bius.

– Kaip ra­do­te ir pri­kvie­tė­te Ni­ko­lą Darnstäd­tą į Šiau­lius?

– No­rė­jau jau­no re­ži­sie­riaus. Per pa­žįs­ta­mus ga­vau kon­tak­tų, re­ko­men­da­vo ke­lis re­ži­sie­rius. Vie­nas iš jų bu­vo Ni­ko­las.

Jis yra bai­gęs vie­ną pres­ti­žiš­kiau­sių Vo­kie­ti­jos mo­kyk­lų, Ber­ly­no Erns­to Bus­cho uni­ver­si­te­tą. Dir­bęs su to­kiais re­ži­sie­riais kaip T. Os­ter­ma­je­ris, F. Rich­te­ris – vo­kie­čių žvaigž­dė­mis.

– Ri­zi­ka­vo­te, kvies­da­mi jau­ną vo­kie­čių re­ži­sie­rių sta­ty­ti ka­no­ni­nę pje­sę?

– Ži­no­ma, kad tai yra ri­zi­ka. Teat­ras tu­ri ri­zi­kuo­ti, tu­ri leis­ti jau­niems žmo­nėms sta­ty­ti. Kas eis į spek­tak­lius po 10 ar 15, 20 me­tų? Ko­kia kar­ta? Šiau­liai tuš­tė­ja, Lie­tu­va tuš­tė­ja.

Kas įvy­ko su „Min­dau­gu“? Įvy­ko ne toks, koks įpras­ta, spek­tak­lis, ki­to­kia in­terp­re­ta­ci­ja.

Yra spau­di­mas, įsi­vaiz­da­vi­mas, koks teat­ras pri­va­lo bū­ti. Teat­ras tu­ri bū­ti šven­tas. Bet teat­ras yra vi­soks, tik mes daug ko ne­sa­me ma­tę.

Ne tik su žiū­ro­vais, bet ir su me­ni­nin­kais yra tas pa­ts: už­da­ras ra­tas, aš nie­ko ne­ma­tau, iš­sky­rus tai, kas čia, Šiau­lių dra­mos teat­re, vyks­ta. Ne­si­do­miu ir tu­riu įsi­vaiz­da­vi­mą apie teat­rą, koks jis tu­ri bū­ti. Ir ne­prii­mu ki­to­kio po­žiū­rio. Nep­rii­mu skir­tin­gai, nei aš, mąs­tan­čio.

Kai Au­ri­mas Žvi­nys ma­ne pa­si­kvie­tė dirb­ti, pro­gra­mo­je ra­šiau, kad teat­ras tu­ri kal­bė­ti apie skau­džius da­ly­kus ir tu­ri kal­bė­ti drą­siai, kad ir pro­vo­kuo­jan­čiai, kad kil­tų dis­ku­si­ja, kad kil­tų ju­de­sys.

Man įdo­mus ši­tas „Min­dau­gas“, nes įvy­ko su­ju­di­mas, pa­si­pik­ti­ni­mas. Jei spek­tak­lis su­ku­ria veiks­mą po sa­vęs, yra pa­vy­kęs.

Daž­nai gir­džiu ir pa­ts gal­vo­ju: yra dvi skir­tin­gos pub­li­kos, Vil­niaus ir Šiau­lių. Man at­ro­do, dau­ge­lio spek­tak­lių, ku­rie vyks­ta Vil­niu­je, čia gal­būt žiū­ro­vo ne­su­rink­tų.

Ger­biu žmo­nes, pub­li­ką. Tie­siog mums rei­kia iš­mok­ti pa­žin­ti ki­to­kį žmo­gų, ki­to­kį teat­rą.

Aš ne­su nai­vus. Tai yra il­gi pro­ce­sai. Aš ne­si­ti­kiu, kad spek­tak­lį pa­ma­tę ga­na kon­ser­va­ty­vūs žmo­nės stai­ga ims ir sa­kys: koks aš bu­vau ne­tei­sus! Vi­siems no­ri­si bū­ti tei­siems ir gin­ti sa­vo nuo­mo­nę.

Abi Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus duk­ros – Ra­mu­nė ir Jur­ga Mar­cin­ke­vi­čiū­tės – ma­tė spek­tak­lio vi­deoį­ra­šą ir joms ne­su­kė­lė pa­si­pik­ti­ni­mo reak­ci­jos: įdo­mu, nau­jas po­žiū­ris.

Ni­ko­las yra la­bai aukš­tos vi­di­nės kul­tū­ros žmo­gus, la­bai pa­gar­biai el­gė­si tiek su ak­to­riais, tiek su teks­to au­to­riu­mi. Mes su juo daug dis­ku­ta­vo­me, kal­bė­jo­me.

Jis kon­sul­ta­vo­si ir su is­to­ri­ku apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją, apie tą laik­me­tį, apie Min­dau­gą. Jis la­bai pa­gar­biai ir nuo­šir­džiai žiū­rė­jo į dar­bą. Aš ne­ma­tau jo­kio pa­si­ty­čio­ji­mo. Tai yra kri­tiš­kas, gal šiek tiek iro­niš­kas, per hu­mo­rą pa­teik­tas žvilgs­nis į mus.

Spek­tak­ly­je nu­skam­ba auk­si­nė fra­zė: mes no­ri­me, kad kaž­kas pa­si­keis­tų, bet mes ne­no­ri­me nie­ko keis­ti!

Ši fra­zė api­bū­di­na vis­ką – ir šią dis­ku­si­ją. Mes ne­no­ri­me, kad iš­va­žiuo­tų žmo­nės iš Lie­tu­vos, bet mes pa­tys nie­ko ne­no­ri­me pa­keis­ti.

Mes nu­ra­šo­me iš kar­to spek­tak­lį ar jau­no žmo­gaus dar­bą. Esu įsi­ti­ki­nęs, jei po ši­tuo „Min­dau­gu“ bū­tų pa­var­dė „Nek­ro­šius“, vis­kas bū­tų vi­siš­kai ki­taip: „O, Nek­ro­šius taip in­terp­re­ta­vo!“ O da­bar: „Jau­nas žmo­gus, ne­są­mo­nė, vo­kie­tis, nie­ko jis ne­sup­ran­ta.“

– Kri­ti­kams už­kliū­va ir re­ži­sie­riaus tau­ty­bė?

– Lie­tu­va yra tik­sin­ti bom­ba. Mes ta­ria­mės esą to­le­ran­tiš­ki. Bet iš tik­rų­jų mes dar ne­su­si­du­ria­me su to­mis pro­ble­mo­mis, su ku­rio­mis su­si­du­ria Vo­kie­ti­ja. Pas mus nė­ra tiek pa­bė­gė­lių, pas mus nė­ra tiek daug ki­tos tau­ty­bės žmo­nių, kad ga­lė­tu­me sa­ky­ti, jog esa­me to­le­ran­tiš­ki.

Si­tua­ci­ja tik­rai kei­sis, lie­tu­vių ma­žė­ja, čia at­vyks­ta uk­rai­nie­čiai, bal­ta­ru­siai, jų dau­gės, nes čia ge­riau gy­ven­ti, al­gos di­des­nės. Jei tap­si­me to­kia vals­ty­be, kaip Vo­kie­ti­ja, ko sie­kia­ma pa­gal eko­no­mi­kos iš­si­vys­ty­mą, tu­ri­me su­pras­ti, kad pri­trauk­si­me daug ki­tų tau­tų. Ir ką ta­da da­ry­si­me? Tu­ri­me iš­mok­ti priim­ti ki­tą, ki­to­kį.

Aš pa­ts mo­kiau­si ket­ve­rius me­tus Vo­kie­ti­jo­je, bai­giau ten mo­kyk­lą. Pa­ma­čiau, kaip jie prii­ma ki­ta­tau­tį, ki­to­kį žmo­gų, koks vi­di­nės kul­tū­ros ly­gis. Fak­tas, vis­ko yra ir ten. Ma­no pa­tir­tis iš Saint Bla­sien mies­to, prie Švei­ca­ri­jos ir Pran­cū­zi­jos sie­nos, Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je.

Pas mus sa­ko­ma: „Aš nie­ko ne­tu­riu prieš juo­dao­džius, bet gal tai ne­la­bai tin­ka­ma“ ar­ba „Aš nie­ko ne­tu­riu prieš ho­mo­sek­sua­lus, bet te­gul jie ty­li ir nie­ko ne­si­skel­bia“. Tas „aš nie­ko ne­tu­riu prieš, bet...“ yra to­ta­li sa­viap­gau­lė. Ne­ga­li bū­ti „bet“, jei skel­bie­si, kad esi to­le­ran­tiš­kas, hu­ma­niš­kas.

Taip ir su spek­tak­liu: „Gal ir gra­žu, ne­blo­gai, bet kaip taip ga­li­ma Mar­cin­ke­vi­čių pa­sta­ty­ti!“ Pa­si­ro­do, ga­li­ma. Ir ne tik Just. Mar­cin­ke­vi­čių.

Pat­rio­tiš­kas spek­tak­lis

– Da­lis spek­tak­lio žiū­ro­vų ėjo į „Min­dau­gą“ – to­kį, koks iš­li­kęs at­min­ty­je spek­tak­liuo­se su Re­gi­man­tu Ado­mai­čiu, Vy­tau­tu Paukš­te. Gal­būt ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ki­lo ir dėl to?

– Ko­dėl aš no­riu sta­ty­ti pje­sę? Kam rei­kia teat­rui šios pje­sės? Apie tai daug dis­ku­ta­vo­me su Ni­ko­lu.

Tar­ki­me, Šeks­py­ras. Tik­rai bus ei­na­mas au­to­rius, ge­ra dra­ma, ka­sa ga­ran­tuo­ta. Te­rei­kia tru­pu­tį mo­der­niau pa­gal­vo­ti apie ap­lin­ką, kaž­kiek paa­na­li­zuo­ti san­ty­kius, kiek ki­taip ap­reng­ti ak­to­rius, nei­liust­ruo­jant Re­ne­san­so. Ir ateis žmo­nės, iš­girs is­to­ri­ją. Bet tu, kaip re­ži­sie­rius, ką tu no­ri pa­sa­ky­ti tuo spek­tak­liu?! Kas tau, ne dra­ma­tur­gui, yra skau­du? Tas pa­ts ir su ak­to­riu­mi – ką tu no­ri pa­sa­ky­ti?

Eu­ro­pa se­niai praė­ju­si po­stdra­mi­nį eta­pą.

Dėl ko sta­ty­ti „Min­dau­gą“ šian­dien? Sta­ty­ti iliust­ruo­jant teks­tą, is­to­ri­ją, per­teik­ti tai, kas pa­ra­šy­ta, su gi­liom pra­smėm ar skam­biais ak­to­rių bal­sais? Man tai jau ne­beį­do­mu. Tie lai­kai jau bu­vo, vai­di­no R. Ado­mai­tis, V. Paukš­tė. Tai yra mū­sų praei­tis.

No­rė­jau kal­bė­ti apie tai, ką reiš­kia my­lė­ti sa­vo ša­lį. Ar mes apie tai su­si­mąs­to­me.

– Mū­sų pa­trio­tiz­mas – dek­la­ra­ty­vus?

– La­biau gi­lus klau­si­mas, „At­gai­vos“ fes­ti­va­lio me­tu tu­rė­si­me apie tai dis­ku­si­ją.

Ne­si­no­ri vis­ko su­dė­lio­ti į stal­čiu­kus ir pa­sa­ky­ti „pa­trio­tiz­mas yra tai ir tai“.

Aš gal­būt my­liu Lie­tu­vą, nes čia ku­ria pui­kūs re­ži­sie­riai, ku­ria pro­gre­sy­viai, kei­čia pa­sau­lį. Ki­tiems žmo­nėms pro­gre­sy­vūs spek­tak­liai at­ro­do an­ti­pat­rio­tiš­ka.

Pat­rio­tiz­mas yra la­bai in­di­vi­dua­lus pro­ce­sas.

Ma­ne la­bai su­jau­di­no Juo­zo Bin­do­ko mo­no­lo­gas-sap­nas. La­bai gra­ži min­tis, kad Mor­ta sap­nuo­ja bū­si­mą Lie­tu­vą ir Sau­sio 13-ąją: kas su ja nu­tiks.

Po­pie­žius sa­kė: tu­ri­me iš­si­gy­dy­ti žaiz­dą. Tą pa­tį sa­kė ir Ni­ko­las.

Daug žmo­nių mė­gau­ja­si au­kos vaid­me­niu – ir vals­ty­bė. Mes tu­ri­me ma­žos tau­tos komp­lek­są. Taip, esa­me ma­ža tau­ta, bet ne­gi tu­ri­me jaus­ti komp­lek­są prieš di­des­nes? Tu­ri­me išaug­ti iš ma­žos, nu­skriaus­tos, su­žeis­tos tau­tos rū­bų, tu­ri­me žvelg­ti į atei­tį. Tu­ri­me ei­ti į prie­kį. Taip, praei­tis yra tam, kad ne­da­ry­tu­me tam tik­rų klai­dų. Bet žmo­nės tai daž­nai pa­mirš­ta.

– Ko­men­ta­to­riai spek­tak­lį įvar­di­jo ir an­ti­vals­ty­bi­niu, pil­ką­ja pro­pa­gan­da, už­kliu­vo ir „Gazp­rom“ pa­mi­nė­ji­mas.

– Cha! La­bai juo­kin­ga gir­dė­ti. Ni­ko­las ėmė in­ter­viu iš įvai­rių Lie­tu­vos žmo­nių. Pats Ni­ko­las yra pik­tas ant A. Mer­kel po­li­ti­kos.

Ab­sur­diš­ka taip gal­vo­ti, nes vi­sų pir­ma spek­tak­lis yra ne apie tai. Ne apie „Gazp­rom“. Tai prii­mu kaip ne­vil­ties grie­bi­mą­si už šiau­do, kai ne­tu­ri, ką pa­sa­ky­ti, ir pra­de­di įžvelg­ti mu­sė­je dramb­lį.

Kaip tik sa­ky­čiau, kad ši­tas spek­tak­lis yra pa­trio­tiš­kas. Net­gi per daug pa­trio­tiš­kas, ma­no nuo­mo­ne.

Es­mi­nis da­ly­kas, kai pa­bai­go­je sa­ko­ma: „Ne­bi­jok, Lie­tu­va, tu ne vie­na“, ir švie­sa at­si­su­ka į sa­lę. Mes esa­me tie me­džiai, mes esa­me ta tau­ta! Ne­rei­kia mums Min­dau­go, ne­rei­kia Me­si­jo, ne­rei­kia iš­gel­bė­to­jo, he­ro­jaus. Mes esa­me tie žmo­nės, ku­rie ga­li bū­ti he­ro­jais, ku­rie ga­li­me kaž­ką Lie­tu­vo­je pa­keis­ti, su­si­vie­ny­ti, pa­da­ry­ti nau­din­go.

An­ti­vals­ty­biš­ku­mas?! La­bai įdo­mu. Bū­tų ge­rai, kad sau­gu­mas už­draus­tų šį spek­tak­lį ir iš­sau­go­tų tvir­tus vals­ty­bės pa­ma­tus. Tik tuoj ne­be­liks ką sau­go­ti, pa­ma­tų ne­be­liks. Ką Lie­tu­va da­rys po 50 me­tų?

– Kas le­mia, kad žiū­ro­vas spek­tak­ly­je pa­si­jau­tė pa­že­min­tas?

– Mes vi­sa­da lin­kę ieš­ko­ti prie­žas­čių išo­rė­je, bet gal­būt paieš­ko­ki­me vi­du­je. Tai tik spek­tak­lis! Ko­dėl ma­ne tai žei­džia?

Mū­sų vals­ty­bė­je, kal­bant apie pa­trio­tiš­ku­mą, yra daug pa­te­ti­kos. Taip, dau­gu­ma ša­lių taip da­ro. „Mū­sų ša­lis yra, oho, ko­kia di­din­ga! Mū­sų gam­ta yra, oho, ko­kia gra­ži! Mū­sų vy­rai, mū­sų kul­tū­ra, mū­sų krep­ši­nis!“

Mes jau tu­ri­me is­to­ri­jo­je pa­vyz­džių, kur tai ve­da, kai vie­na tau­ta jau­čia­si ver­tes­nė.

Po­pie­žius ak­cen­ta­vo: tu ne­ga­li sa­vęs iš­kel­ti aukš­čiau ki­to žmo­gaus dėl to, kad pri­klau­sai vie­nai ar ki­tai tau­ty­bei. Mes tu­ri­me su­gy­ven­ti. Ne­be­ga­li­me sa­ky­ti „mes pa­da­ry­si­me Lie­tu­vą di­džią“, kaip D. Trum­pas sa­ko „I'll ma­ke Ame­ri­ca great again“.

Ką mes pa­da­ry­si­me, mes žmo­nes pra­ran­dam! Iš mū­sų va­žiuo­ja! Ir tik­rai ne­ma­nau, kad vien dėl fi­nan­si­nių prie­žas­čių ar kli­ma­to. Kiek daug ne­pa­kan­tu­mo, kiek daug pyk­čio, ag­re­si­jos. Man at­ro­do, jei žmo­gus sa­ko, „ma­ne iš­va­di­no abo­ri­ge­nu“ ar kal­bė­jo apie „tre­čio pa­sau­lio“ ša­lį, tie­siog – ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo komp­lek­sas ar­ba bai­mė bū­ti ma­žam.

Juo­kin­ga, tik­rai juo­kin­ga, kad kaž­kas jau­čia­si įžeis­tas.

Iš­si­gy­dy­ti sa­vo žaiz­dą

– In­ter­viu jums Ni­ko­las yra sa­kęs: „Bet jei­gu ma­nęs kas nors pa­klaus­tų, koks yra pir­mas pa­veiks­las, ku­rį ma­tau, kai gal­vo­ju apie Vo­kie­ti­ją, ta­da pa­sa­ky­čiau, kad gal­vo­ju ar­ba apie svas­ti­ką, ar­ba apie Reichs­ta­gą ir An­ge­lą Mer­kel su krei­va šyp­se­nė­le.“ Vo­kie­tis į sa­vo ša­lį žiū­ri ne­si­bai­min­da­mas iro­ni­jos?

– Lie­tu­va tu­ri iš­si­gy­dy­ti sa­vo žaiz­dą. Kas ir spek­tak­ly­je pa­sa­ky­ta. Iš­si­gy­dyk sa­vo žaiz­dą.

Vals­ty­bės men­ta­li­te­tą, gal­vo­se­ną ga­li­me pa­ly­gin­ti su žmo­gaus. Jei žmo­gų kaž­kas įskau­di­no, pa­da­rė ne­tei­sy­bę, ar jam vi­są gy­ve­ni­mą vaikš­čio­ti su ta ne­tei­sy­be ir tuo įskau­di­ni­mu? Jis tu­ri tą jaus­mą pa­leis­ti, kad ga­lė­tų į jį žiū­rė­ti per at­stu­mą – su iro­ni­ja, šyp­se­na.

Ly­giai tas pa­ts da­bar vyks­ta. Tu­ri­me la­bai daug ru­so­fo­bi­jos, kuo to­liau, tuo ji la­biau gi­li­na­ma, aiš­ku, tiek ir pa­ties Pu­ti­no. Jei­gu vals­ty­bė tu­ri už­spaus­to pyk­čio dėl nuo­skau­dų, pa­da­ry­tų žaiz­dų, tu­ri­me su­ge­bė­ti at­leis­ti.

Kam pyk­ti ant spek­tak­lio, jei jis tru­pu­tį ki­taip pa­žiū­rė­jo į Lie­tu­vą? Ar mes ne­ga­li­me pa­žiū­rė­ti tru­pu­tį iro­niš­kai į sa­ve?

Taip, ma­no tė­vas bu­vo iš­trem­tas. Bet ar aš tu­riu vi­są gy­ve­ni­mą ne­kęs­ti ru­sų ar ru­sų tau­tos, vi­są gy­ve­ni­mą lai­ky­ti nea­py­kan­tą, kad tė­vas bu­vo iš­vež­tas į Si­bi­rą?

Lie­tu­vo­je jau­čiu daug tos žaiz­dos.

– Kas re­ži­sie­riui dis­ku­si­jo­se apie Lie­tu­vą kel­da­vo dau­giau­siai klau­si­mų?

– Ni­ko­las sa­kė ne­ga­lin­tis su­pras­ti, ką reiš­kia ap­skri­tai tu­rė­ti na­cio­na­li­nius jaus­mus, jis ne­ga­li pa­sa­ky­ti: my­liu Vo­kie­ti­ją.

„Nuo­lat gal­vo­jau, ką reiš­kia my­lė­ti tė­vy­nę. Vi­są tą lai­ką mo­kiau­si iš Lie­tu­vos“, – sa­kė Ni­ko­las.

Jam tai bu­vo keis­ta, sve­ti­ma, ko ge­ro, dėl Vo­kie­ti­jos praei­ties.

Kar­tu kal­bė­da­vo­me ir apie Min­dau­gą. Jam bu­vo įdo­mi Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus iš­sa­ky­ta min­tis: tu net ne­ži­nai, ką tu val­dai. Tas pa­ts ir da­bar po­li­ti­ko­je vyks­ta. Ne­ma­nau, kad po­li­ti­kai la­bai ge­rai ži­no, ką val­do.

La­bai re­tai pa­ma­tau aukš­tes­nio ran­go po­li­ti­ką spek­tak­ly­je. Kad ir po­ną R. Kar­baus­kį: bū­tų la­bai įdo­mu su­ži­no­ti, ko­kius spek­tak­lius, kon­cer­tus mū­sų Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas lan­ko.

Koks 20–30 pro­cen­tų tau­tos iš­ren­ka vie­ną par­ti­ją, ir ta par­ti­ja at­sto­vau­ja tų pro­cen­tų in­te­re­sams. Bet yra 100 pro­cen­tų! O kaip ki­tų in­te­re­sai?

Su­ju­din­ti pub­li­ką

– Esa­te sa­kęs, kad rei­kia dirb­ti taip, kad teat­ras bū­tų prie­žas­tis žmo­gui neiš­vy­ti. Te­be­ti­ki­te šia idė­ja?

– Taip, teat­ras bū­ti­nai tu­ri au­gin­ti sa­vo pub­li­ką. Jau­ną pub­li­ką. Čia yra uto­pi­nis tiks­las, la­bai sun­ku jį pa­siek­ti, kad dėl teat­ro žmo­gus pa­gal­vo­tų, jog gal vi­sai ge­ra čia gy­ven­ti.

Kaip val­džia ne­sup­ran­ta: ne tik al­gas rei­kia kel­ti, bet in­ves­tuo­ki­me į kul­tū­rą! Į nau­jus vers­lus. Au­gin­ki­me, au­gin­ki­me sa­vo žmo­nes!

– Emig­ruo­ja­ma ne tik į už­sie­nį, yra ir vie­ti­nė kryp­tis – Vil­nius. Jūs Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je (kur­so va­do­vas Ri­mas Tu­mi­nas) bai­gė­te teat­ro re­ži­sū­ros ma­gist­ro stu­di­jas, bet iš Vil­niaus at­vy­ko­te dirb­ti į Šiau­lius. Ko­dėl?

– Vis­kas la­bai kon­cent­ruo­ta į Vil­nių. Bet aš ma­tau pra­smę, Šiau­lius pa­mi­lau, čia šau­nus ak­to­rių ko­lek­ty­vas. Kai su­si­tin­ku jau­ną žmo­gų, ku­ris Šiau­liuo­se kaž­ką vei­kia, dir­ba, man džiu­gu, kad jis ku­ria mies­to dva­sią.

Kar­tais pa­gal­vo­ju: gal ge­riau vis­ką mes­ti, nie­ko ne­da­ry­ti ir va­žiuo­ti ten, kur ga­lė­siu jaus­tis lais­vas, reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, kur į ma­ne ne­bus žiū­ri­ma krei­vai, kur ga­lė­siu jaus­tis sau­gus, ra­mus.

Tru­pu­tį su­ju­din­ti Šiau­lių pub­li­ką tik­rai no­ri­si. Pa­žiū­ri­me spek­tak­lį, pa­ti­ko-ne­pa­ti­ko, nie­ko ma­ny­je ne­pa­kei­tė. Ar teat­ras tu­ri bū­ti pra­mo­ga?

– Ir ar teat­ras tu­ri bū­ti pa­to­gus?

– At­si­sė­dau pa­to­giai į krės­lą, pa­ro­dė kaž­ko­kią ko­me­di­ją, siu­že­tą ir lai­min­gas grįž­tu na­mo. Taip, to­kio teat­ro ir­gi yra, ir to­kio teat­ro ir­gi rei­kia. Aš sau ke­liu tru­pu­tį aukš­tes­nius tiks­lus.

– Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį teat­ras pri­sta­tė dar vie­ną prem­je­rą – jū­sų re­ži­suo­tą spek­tak­lį „The per­fect match, ar­ba Su Nau­jais me­tais, Io­nes­co“ pa­gal E. Jo­nes­ko pje­sę „Klie­de­siai dviem“. Ar bus dar vie­na dis­ku­si­jos ban­ga?

– Šis spek­tak­lis man – nau­jas eta­pas. Vėl pa­mil­ti teat­rą su jo są­ly­giš­ku­mais, su jo ga­li­my­bė­mis, nes teat­re įma­no­ma ab­so­liu­čiai vis­kas.

Ši pje­sė yra vie­nas iš ab­sur­do dra­ma­tur­gi­jos še­dev­rų. Spek­tak­ly­je nag­ri­nė­ja­ma te­ma – vy­ro-mo­ters san­ty­kiai, jie konf­lik­tuo­ja per vi­są pje­sę. Nie­kas ne­pa­si­kei­čia, bet jie nuo­lat aiš­ki­na­si, ar srai­gė ir vėž­lys yra tas pa­ts gy­vū­nas. Mo­te­ris ir vy­ras, man at­ro­do, nie­ka­da ne­sup­ras vie­nas ki­to. Šis spek­tak­lis – tru­pu­tė­lį sap­nas.

Ban­dau iš­si­va­duo­ti iš li­te­ra­tū­ros ir priim­ti teat­rą kaip žai­di­mą, ne­su­reikš­min­ti, žais­ti reikš­mė­mis. Fan­ta­zi­ja, iro­ni­ja yra la­bai rei­ka­lin­ga.

– Praė­ju­sį se­zo­ną kė­lė­te tiks­lą kiek ki­taip žiū­rė­ti į tra­di­ci­nius da­ly­kus teat­re. Šios min­ties lai­ko­tės ir šį se­zo­ną?

– Taip, jau „Min­dau­gas“ yra lai­ky­ma­sis. E. Jo­nes­ko ir­gi yra žvilgs­nis tru­pu­tį ki­taip.

Ar­tė­ja ki­ta prem­je­ra – Alek­sand­ro Špi­le­vo­jaus „Ba­ga­del­nia“, tai­p pat tam tik­ras eks­pe­ri­men­tas. Aš no­rė­jau, kad apie vy­res­nių žmo­nių pro­ble­mas kal­bė­tų jau­nas žmo­gus. Alek­sand­ras ku­ria spek­tak­lį apie vy­res­niuo­sius, apie se­ne­lių na­mus. Įdo­mus žvilgs­nis.

A. Gi­nio­tis sta­tys „Re­vi­zo­rių“ – žvel­giant į da­bar­ti­nę Lie­tu­vos ko­rup­ci­nę sis­te­mą, pje­sė ir­gi la­bai aku­tua­li.

Šį se­zo­ną – daug ko­me­di­jų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius sa­ko no­rė­jęs, kad spek­tak­ly­je „Min­dau­gas“ bū­tų kal­ba­ma apie tai, ką reiš­kia my­lė­ti sa­vo ša­lį.

„Ne­rei­kia mums Min­dau­go, ne­rei­kia Me­si­jo, ne­rei­kia iš­gel­bė­to­jo, he­ro­jaus. Mes esa­me tie žmo­nės, ku­rie ga­li bū­ti he­ro­jais, ku­rie ga­li­me kaž­ką Lie­tu­vo­je pa­keis­ti, su­si­vie­ny­ti, pa­da­ry­ti nau­din­go“, – pa­grin­di­nę spek­tak­lio min­tį įvar­di­ja Pau­lius Igna­ta­vi­čius.

„La­bai ge­rai, kad žmo­nės pra­de­da kal­bė­ti ir reikš­ti nuo­mo­nę: taip pa­si­ma­to, kur mes gy­ve­na­me“, – apie dis­ku­si­ją, ku­rią su­kė­lė spek­tak­lis „Min­dau­gas“, sa­ko Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius.

Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Pau­lių Ig­na­ta­vi­čių la­bai su­jau­di­no ak­to­riaus Juo­zo Bin­do­ko mo­no­lo­gas – sap­nas: „La­bai gra­ži min­tis, kad Mor­ta sap­nuo­ja bū­si­mą Lie­tu­vą ir Sau­sio 13-ąją: kas su ja nu­tiks.“