Kelionė į Viešučius

Ke­lio­nė į Vie­šu­čius

Su ra­šy­to­ju Vy­tau­tu Al­ma­niu su­si­pa­ži­nau praei­tą lapk­ri­tį. Ti­tu­li­nia­me jo nau­jau­sios kny­gos „Už ri­bos“ la­pe už­ra­šy­ta: "...ti­kė­da­ma­sis su­si­tik­ti ma­no so­de ir ąžuo­ly­ne.“ Kai su­žy­dės so­dai... Paaug­lys­tė­je, kny­gų ri­ji­mo lai­ko­tar­piu, jau ži­no­jau, kad V. Al­ma­nis – apy­sa­kos „Bal­tų­jų van­de­nų ša­ly­je“ au­to­rius, Al­ta­jaus kraš­to ty­ri­nė­to­jas, gam­ti­nin­kas, snie­go žmo­gaus ieš­ko­to­jas. To­liai, kal­nai ir pa­slap­tin­gos bū­ty­bės kai­ti­no vaiz­duo­tę. Ir po ke­tu­rias­de­šimt ke­le­rių me­tų, jau skai­tant „Už ri­bos“ au­to­riaus de­šimt­me­čiais su­dė­lio­tus už­ra­šus iš te­nai, su­kir­ba no­ras ieš­ko­ti ir su­ras­ti.

Ke­lio­nė pra­si­dė­jo Naujojoje Akmenėje, Al­ta­jaus kam­pe­ly­je – kam­ba­ry­je, ku­ria­me Vy­tau­tas lai­ko da­lį al­ta­jie­tiš­kos bib­lio­te­kos, mi­ne­ra­lų ir re­tų ak­me­nų rin­ki­nį, rau­do­ną­ją šak­nį – vais­tą nuo vi­sų li­gų ir meš­kų ska­nės­tą. Daug pa­veiks­lų – duk­ros Ri­tos dar­bų.

Klau­sia, ar skai­čiau Gri­go­ri­jaus Fe­do­se­je­vo kny­gą „Mir­tis ma­nęs pa­lauks“? O taip, tai – iš to pa­ties Bal­tų­jų Van­de­nų lai­ko­tar­pio. To­dėl ra­šy­to­jas ve­da prie baš­ki­ro dai­li­nin­ko nu­ta­py­to G. Fe­do­se­je­vo kny­go­je mi­ni­mo kal­na­gūb­rio... Šį­kart pa­sa­ko­ji­mas ne apie Al­ta­jų, ku­ria­me V. Al­ma­nis ta­po miš­ki­nin­ku ir ra­šy­to­ju, ten gy­ve­no de­šimt­me­tį, vie­nas ar su šei­ma pra­lei­do du­gy­bę va­sa­rų.

Va­žiuo­ja­me į Vie­šu­čius.

„... pa­skli­do ži­nia, kad už kal­nų ir slė­nių, dy­ku­mų ir van­de­nų esan­ti Bal­tų­jų Van­de­nų Ša­lis“. V. Al­ma­nis. „Už ri­bos.“

––- ––

Žy­di obe­lys. Al­ma­nio so­das – se­no­sios obe­lų, kriau­šių, sly­vų veis­lės.

Me­de­liai – ne iš me­de­ly­nų, o iš sėk­ly­čių, iš ūg­lių, gam­tos la­ta­kais su­ge­rian­čių vis ki­to­kio dir­vo­že­mio sy­vus. To­dėl, sa­ko so­di­nin­kas, kiek­vie­no šei­mi­nin­ko obe­lys bū­da­vo  skirtingos ir vai­sių sko­nis – sa­vas. Vy­tau­tui svar­bu, kad neiš­nyk­tų prieš­ka­rio Lie­tu­vos so­dų veis­lės, bū­tų su­ras­tas ir iš­sau­go­tas jų ge­no­fon­das. At­kur­ta apie šim­tas se­nų­jų vais­me­džių veis­lių ir po­veis­lių.

Ke­lių hek­ta­rų so­de, ku­ris šlie­ja­si prie au­gan­čio ąžuo­ly­no ir ki­to­je ke­lio pu­sė­je, šim­tai vais­me­džių. Obe­lys – lau­ki­nės ir pus­lau­ki­nės, iš miš­kų ir pa­ke­lių, iš se­nų so­dy­bų. Bu­vu­sių so­dų ieš­ko­jo miš­kų aikš­te­lė­se. Bū­tent ten di­de­lė ti­ki­my­bė ras­ti ma­žai pa­lies­tų se­nų­jų veis­lių.

Pa­sa­ko­ja, kad Juo­dei­kiuo­se, ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų nuo Vie­šu­čių, kraš­to­ty­ri­nin­ko, mo­ky­to­jo Alek­sand­ro Ža­lio so­de au­ga vy­ni­niai obuo­liai: pa­ke­li prieš sau­lę – ma­ty­ti sėk­ly­tės, o pra­kan­dus – sul­tys, ne­lyg vy­nas. Vy­tau­tas bū­ti­nai va­žiuos, par­si­veš, įveis.

– Dvi­ra­čiu iš­mai­šiau apy­lin­kes ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­link Nau­ją­ją Ak­me­nę, tem­piau so­di­nu­kus. Kai ku­rios obe­lys ir iš Ka­lend­ros so­dy­bos, – Al­ma­nis mi­ni gar­sų tols­to­ji­nin­ką, gam­tos my­lė­to­ją And­re­jų Ka­lend­rą (1885 – 1952), gy­ve­nu­sį miš­ke prie Kruo­pių. Dar iki šiol se­no­jo­je so­dyb­vie­tė­je iš­li­kęs di­de­lis švie­suo­lio už­veis­tas so­das.

Al­ma­nis pa­sa­ko­ja, kaip vie­nas žy­miau­sių pa­sau­lio ge­ne­ti­kų Ni­ko­la­jus Va­vi­lo­vas (1887-1943 ) nuo­ša­liau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se rin­ko su­lau­kė­ju­sių vais­me­džių sėk­le­les, ieš­ko­jo pra­džių pra­džios.

Kal­bė­jo žmo­gus, at­si­rė­męs į di­de­lę laz­dą, spran­dą ap­li­po uo­dai, ku­rių įkan­di­mų,ro­dos, net ne­jau­čia – ir apie Al­ta­jų, apie Va­vi­lo­vą, apie sa­vą­jį so­dą; taip ra­šo­ma „Žmo­ni­jos kny­ga“ – dė­lio­ja­mi Ho­mo sa­piens ge­ne­ti­niai ko­dai – Niu­jor­ke ir Vie­šu­čiuo­se.

Kren­ta žied­la­piai. Kai ku­rios obe­lys jau ūg­te­lė­ju­sios, duo­da vai­sių, ki­tos – vos pa­ki­lu­sios virš žo­lės.

Ki­ta­me so­do kam­pe – sly­vų plan­ta­ci­jos, kriau­šės, gu­do­be­lės.Ypač gam­ti­nin­kas ver­ti­na že­mai­tiš­kas sal­džią­sias sly­vas, ku­rios spar­čiai nyks­ta.

Ma­žais žie­de­liais pra­žy­do sausk­rū­mis, svai­gi­na aly­vos.

– Kuo ypa­tin­gos lau­ki­nės kriau­šės?, – klau­siu so­do šei­mi­nin­ko.

– Vais­tai. Ko tar­pu­ka­rio emig­ran­tai pra­šy­da­vo at­siųs­ti iš Lie­tu­vos į Ame­ri­ką? Su­džio­vin­tų lau­ki­nių kriau­šių – di­džiau­sias vais­tas.

––- ––

Tro­be­lę už­ka­riau­ja di­de­lės ru­do­sios skruz­dės. At­sar­giai žirg­lio­ja­me į vi­dų. Ne­bu­vau, ne­ma­čiau, ta­čiau iš Al­ma­nio pa­sa­ko­ji­mo, iš jo kny­gų, tro­be­lė gal­būt pa­na­ši į Al­ta­jaus tai­gos pa­slap­tin­guo­sius būs­tus.

Sta­las, lo­va, kros­nis, sie­nos iš­muš­tos gam­to­sau­gi­niais pla­ka­tais.

Tro­be­lę iš rąs­tų kar­tu su žmo­na Ju­li­ja – ta­len­tin­ga poe­te, gam­ti­nin­ke ir ke­liau­to­ja, bend­ra­žy­ge – su­si­ren­tė prieš ke­le­tą me­tų.

– Dar ne­priė­jus prie du­rų jau ži­nau, ar bu­vo kas sve­ti­mas, – sa­ko so­di­nin­kas.

Kuž­da nuo­jau­ta, gal jau­čia ki­to žmo­gaus tarp krū­mų ple­ve­nan­čią ener­gi­ją? Ne­paaiš­ki­na­ma žo­džiais, už ri­bos – apie ku­rios pa­slap­tį ra­šy­to­jas kal­ba sa­vo kny­go­je.

„Kiek­vie­nam – sa­vas ma­ty­mas, sa­vas lai­kas. Neį­si­ver­ši, jei ta­vęs ne­lau­kia, nei jė­ga, nei ži­no­ji­mu, nei per di­de­les pa­žin­tis. Ga­li pa­snin­kau­ti – val­gy­ti nors šie­ną ir už­si­ger­ti gry­nu van­de­niu, dau­gy­bę kar­tų kar­to­ti mal­dos žo­džius ar už­kei­ki­mus – vis­kas vel­tui. Dar ne­si rei­ka­lin­gas. Jei rei­kės – pa­šauks“. ("Už ribos")

Al­ma­nis ro­do Al­ta­jaus pi­na­vi­ją. Ir gė­lė, ir mais­tas: te­nykš­čiai sen­ti­kiai iš jos žie­dų gum­bų vir­da­vo sriu­bą.

Šei­mi­nin­kui rei­kia pa­dė­ti už­kel­ti avi­lius. Ei­na­me žiū­rė­ti, kaip dir­ba bi­tu­tės. Už na­me­lio bal­tuo­ja ne­ži­no­mos veis­lės obe­lis, ve­dan­ti ypa­tin­go sko­nio vai­sius.

– Kai obuo­lių se­zo­nas, tai vien jais ir mai­ti­nuo­si...

–- –– –-

El­niai ko­jas nu­min­do – vaiz­din­ga me­ta­fo­ra Vy­tau­tas pra­de­da pa­sa­ko­ti apie sa­vo miš­ką.

Ąžuo­ly­nas per de­šimt­me­tį ūg­te­lė­jo, kai ku­rie me­džiai, pa­so­din­ti šiek tiek anks­čiau, jau – stip­raus vy­ro ran­kos sto­rio, aukš­tai virš gal­vų. Tan­ku­my­nas. Da­lis ąžuo­liu­kų su­nyks, gi­rai­tė iš­re­tės. Na­tū­ra­li gam­tos la­bo­ra­to­ri­ja.

Juo­duo­ja eg­ly­nė­lis, praei­tą ru­de­nį pa­sklei­dęs rud­mė­sių ki­li­mus. Ba­ra­vy­kai dar ne­dygs­ta, bet po ke­le­rių me­tų ir jų bus, bet že­muo­gių jau yra. Miš­kas au­ga. Ąžuo­liu­kų 9 ha plo­te – per 17 tūks­tan­čių. Ąžuo­ly­nas.

Pa­so­din­ta trys tūks­tan­čiai lie­pai­čių. Su­la­po­jo tri­met­ri­nių lie­pų alė­ja, ve­dan­ti aukš­tyn, prie tven­ki­nio miš­ko ga­le. Iš ten į ūki­nin­ko lau­kus pa­ky­la pul­kas gul­bių.

– Kar­tais pa­gal­vo­ji – lyg kaž­kas ki­tas vi­sai tai pa­da­rė, – miš­ki­nin­kas pa­sa­ko­jo, kiek dar­bo įdė­ta. – Me­tai iš me­tų. Lie­pos ky­la to­je vie­to­je, kur se­no­vė­je bū­ta di­de­lio lie­py­no. Tė­vai pa­sa­ko­ję, ži­nia apie lie­pas to­li pa­sklis­da­vo – at­va­žiuo­da­vo ka­rie­to­mis po­nai, gro­žė­da­vo­si.

Miš­kas jau pil­nas gy­vy­bės. Šen ten šer­nų iš­raus­ta, už­klys­ta ir ka­no­pi­nių; jais Vy­tau­tas ne­si­džiau­gia – ap­grau­žia me­de­lius, įsi­me­ta į so­dą. Bu­vo už­ti­kęs ir vil­kės su vil­kiu­kais guo­lį.

Prieš me­tus Al­ma­nis Ąžuo­ly­ne pa­si­kly­do. Ke­lios aki­mir­kos, kai ne­ži­nai į ku­rią pu­sę, o tai, sa­ko miš­ki­nin­kas, jam di­džiau­sia lai­mė, pa­si­ten­ki­ni­mas – pa­si­klys­ti ne tai­go­se, o sa­vo ran­ko­mis pa­so­din­ta­me miš­ke, to­je vie­to­je, kur ply­tė­jo dy­ky­nė...

„Pa­sik­ly­dau trum­pam, gal mi­nu­tę ar dvi ne­be­su­vo­kiau, į ku­rią pu­sę rei­kia ei­ti, tik koks aš bu­vau lai­min­gas! Kur čia ne­bū­si lai­min­gas, nes Azi­jos ty­ruo­se ir kal­nuo­se pa­si­me­tu­si Bal­tų­jų Van­de­nų Ša­lis nors šil­tu dvelk­te­lė­ji­mu, ma­žy­čiu kraš­te­liu pa­lie­tė ma­ne ir čia, jau­na­me ąžuo­ly­ne...“ ("Už ri­bos")

–– –– ––

Iš Nau­jo­sios Ak­me­nės, kur so­dy­bo­je Vy­tau­tas su žmo­na Ju­li­ja gy­ve­na, į Vie­šu­čius rei­kia va­žiuo­ti pro Šap­na­gius – ne­ma­žą kai­mą ra­jo­no cent­ro pa­šo­nė­je. Al­ma­nis juo­kau­ja, kas tie Šap­na­giai – smul­kūs il­ga­pirš­čiai, ku­riems ša­pai prie na­go, oi, kaip ge­rai lim­pa. Te­gul at­lei­džia mums šap­na­giš­kiai – taip Di­džia­ja­me lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ne paaiš­kin­ta.

Kol vieš­ke­liu­kas bė­ga lau­kais ir pro miš­ke­lius, ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ja tų kraš­tų is­to­ri­jas, kur koks įdo­mes­nis, iš­ki­les­nis žmo­gus gy­ve­nęs, koks kai­mas bu­vęs, kur lat­viai, kur že­mai­čiai.

Lat­vi­jos kal­ve­lė­se iš­te­kė­ju­si Da­bi­ki­nė – šio­se vie­to­se grio­vys, o už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų Al­kiš­kių link jau ver­čia sa­vo slė­nius. Stab­te­lė­jam: Al­ma­nis lie­pia ro­dy­ti pa­sus, nes už til­te­lio – aukš­tai­čiai, Žiem­ga­los že­mės.

– Ri­ba – kaip nu­kirs­ta, – pa­sa­ko­ja. – Su že­mai­čiais ne­bū­da­vę jo­kių drau­gys­čių, su­siė­ji­mų, alaus gė­ri­mų.

Kraš­to­vaiz­dis – ne kaip bly­nas. Pra­si­de­da Lin­ku­vos kal­va­gūb­ris – pa­sku­ti­nio­jo le­dyn­me­čio su­neš­tos aukš­tu­mos. To­liau už plen­to – Tar­bū­čiai, aukš­čiau­sia kal­va­gūb­rio vie­ta, kai­mas apy­lin­kė­se pa­gar­sė­jęs il­gaam­žiais.

Gal­vą pa­su­kus – jau Lat­vi­ja, Uk­riai (Uk­rai), iki 1920-ųjų pri­klau­sę Lie­tu­vai. Ant kal­vos, į ku­rią ir li­pa Al­ma­nio miš­kas, kai­my­nų ri­bo­ženk­liai.

Ten ypa­tin­gas mo­lis. Sto­vė­ju­si ply­ti­nė, iš ku­rios iš­deg­tų ply­tų bu­vo sta­to­ma se­no­ji Ry­ga.

Vy­tau­tas pri­si­me­na tė­vą pa­sa­ko­jant, kaip vie­tos vy­rai ver­ti­no Uk­rių iš­mai­ny­mą į Pa­lan­gą: kvai­liai – mo­lį į smė­lį iš­kei­tė... Ir ap­skri­tai pa­lat­vio vy­rai – iš tvir­to mo­lio, skal­sūs žo­džiams, jaus­mams. Kaip an­tai – vaiz­de­lis iš praei­ties:

– Ko švil­pau­ji vaikš­čio­da­ms? – klau­sia kai­my­nas.

– Tėvs iš obels iš­kri­to.

– Ar sveiks?

– Sveiks tai sveiks, bet ne­be­gyvs...

Al­ma­nis to­kių šmaikš­čių, taik­lių vaiz­de­lių pri­si­me­na la­bai daug, jais pa­sa­ko­da­mas, pa­ryš­ki­na is­to­ri­jas, nu­ti­ki­mus.

–- –- –

Vie­šu­čiai pra­si­de­da, pri­va­žia­vus Vy­tau­to dė­dės so­dyb­vie­tę – bu­vu­sių pa­sta­tų mo­lio sie­nos, ak­me­nų krū­vos. Iš to pa­ties mo­lio bu­vo drėb­ta ir mū­sų he­ro­jaus tė­vų so­dy­ba. Tris­de­šim­ties met­rų tro­ba, la­bai sto­rų sie­nų, ap­šil­do­ma vamz­džiais lei­džia­mais dū­mais. Gal se­ne­lio, gal pro­se­ne­lio sta­ty­ta.

Iš gim­tų­jų na­mų ra­šy­to­jas iš­vy­ko 1961 me­tais, kai dar gy­ve­ni­mai ne­bu­vo iš­dras­ky­ti, ne­pa­keis­tas kraš­to­vaiz­dis. Al­ma­nių so­dy­bą, jų pri­gim­ti­nę ap­lin­ką, ku­rio­je gy­ve­no daug gi­mi­nės kar­tų, su­ly­gi­no me­lio­ra­ci­ja.

Tė­vų ir se­ne­lių tro­bos vie­to­je – ne­di­de­lis kry­žius.

Nu­me­lio­ruo­tuo­se plo­tuo­se juo­duo­ja ja­vai.

– Ne­rei­kia ūki­nin­kams lie­taus. Che­mi­ja – vi­sa­ga­lė, kam lie­tus, jei trą­šas nu­plau­na, – aiš­ki­na gam­tos žmo­gus.

Me­lio­ra­ci­ja, sa­ko Vy­tau­tas, bai­siau nei trė­mi­mai, di­džiau­sia Lie­tu­vos ne­lai­mė. Iš trem­ties su­gįž­ta­ma, o me­lio­ra­ci­ja iš­nai­ki­no tūks­tan­čius pa­sau­lių: su že­me su­ly­gi­no so­dus, upe­lius pa­ver­tė grio­viais, iš­bars­tė šei­mas.

Ak­me­nės ra­jo­nas vie­nas pir­mų­jų ra­por­ta­vo – kai­mai per­si­kė­lė į gy­ven­vie­tes.

– Ir dėl ko, dėl me­da­liu­ko?

Kal­ba­mės, ar ga­li bū­ti kas bai­siau, kai iš vals­tie­čio ati­ma­ma že­mė, o po to iš­griau­na­mos so­dy­bos, nai­ki­na­mi so­dai.

To­dėl da­bar žmo­nės ir ta­po vie­no­di, kaip žir­nių ankš­tys.

Ra­šy­to­jas pa­pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją apie prieš­ka­rio rin­ki­mus.

Išk­lau­sęs agi­ta­to­riaus kai­mie­tis iš­si­trau­kia ci­ga­re­čių pa­ke­lį „Pa­myr“, ima pa­ts ir siū­lo:

– Rin­kis tams­ta.

O ci­ga­re­tės – vi­sos vie­no­dos, kam rink­tis, kai ga­li­ma paim­ti bet ku­rią. Įgė­lė ir ne­pri­kib­si...

– –- –

Vy­tau­tas Al­ma­nis – vie­nin­te­lis Vie­šu­čių gy­ven­to­jas. Ku­rį lai­ką bu­vo ten dek­la­ra­vęs gy­ve­na­mą­ją vie­tą – kad kai­mo ne­pa­nai­kin­tų.

Žmo­gus su­pran­ta, kad ko­va pra­lai­mė­ta, tad jam da­bar ne­beį­do­mu, ar jo kai­mas pa­pil­dė ofi­cia­lų iš­ny­ku­sių­jų sa­ra­šą, ar jau ta­po Šap­na­gių lau­kais. Svar­biau­sia, kad jis pa­ts ži­no esąs Vie­šu­čiuo­se, to kai­mo žmogus.

„Ir nieks ne­su­lai­kys žmo­gaus, ku­ris tam­sią nak­tį iš­vy­do bal­tą švie­są. Jis eis ir eis, ar il­gai, ar trum­pai, bet tu­ri ne­dels­da­mas kel­tis ir ei­ti.“ ("Už ri­bos“)

Vis dėl­to skau­du, kad vis ma­žiau kas ga­li pa­sa­ky­ti, kur tie Vie­šu­čiai ir kas jie to­kie... Su­ne­me­ruo­ti ir stam­bių ūki­nin­kų su­kon­so­li­duo­ti bu­vu­sio kai­mo lau­kai. Vie­na­me in­ter­viu jis yra sa­kęs: su­ne­me­ruo­ta že­mė – kaip ka­li­nys be pa­var­dės.

–- –-

Pa­mir­šo­me nuei­ti prie se­no­jo kle­vo... Kai su­grį­žo į gim­tą­ją so­dy­bą, kle­vą rei­kė­jo pjau­ti mal­koms: sta­ga­rė­jo nu­džiu­vęs. Pra­dė­jus so­din­ti miš­ką ir so­dą, kle­vas at­gi­jo, su­ža­lia­vo... Dar vie­na de­ta­lė iš už ri­bos...

Ne­to­li Vie­šu­čių, dar Lie­tu­vo­je, ma­žu šal­ti­nė­liu iš­trykš­ta lat­vių Ter­ve­tė – le­gen­di­nė kai­my­ni­nio kraš­to upė. Tų žemių savininkas Ter­ve­tės iš­ta­kų įsčias už­arė, bet upė ne­sus­to­jo.

Stab­te­lė­jo­me aukš­čiau ant kal­va­gūb­rio – ža­liuo­ja Al­ma­nio miš­kas, ne­to­lie­se žiem­ga­lių sen­ka­piai, o už bu­vu­sio Ry­gos trak­to, tik įsu­kus į plen­tą – dar vie­ni, IX am­žiu­mi da­tuo­ja­mi.

– Ma­žy­tė kal­ve­lė, o, ro­dos, sto­vi – kaip ant di­džiau­sio kal­no.

Ir at­si­sė­dus ant ak­mens to­li ma­ty­ti, pa­no­ra­ma pla­tyn, o min­tys – gi­lyn į šu­li­nį...

„ Di­dy­sis gy­ve­ni­mo ra­tas ne­lei­džia žmo­gui pail­sė­ti ir jei­gu ban­dai su­sto­ti, nors trum­pam pri­sės­ti, ve­ja sku­ban­tys iš pa­skos, pil­ni jė­gų ir di­de­lio no­ro grei­tai bėg­ti. Ge­rai, jei­gu kam, ei­nan­čiam gy­ve­ni­mo ra­tu, pa­si­tai­ko Al­ta­jus. Tad žmo­gus čia ga­li su­si­ras­ti ko­kį slė­nį, kal­ną, upę, kur nie­kas ne­lips ant kul­nų ir leis at­si­kvo­šė­ti po ali­nan­čio lė­ki­mo.“ ("Už ri­bos")

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

Vy­tau­tas Al­ma­nis Vie­šu­čiuo­se.

Ža­liuo­ja Vytauto Al­ma­nio miš­kas.

Ta­kas į ąžuo­ly­ną.

Nuo Vytauto Al­ma­nio dė­dės so­dy­bos – jau Vie­šu­čiai.

Iš­sau­go­ta apie šim­tas se­nų­jų vais­me­džių veis­lių.

Tro­be­lė so­de.

Gul­bės nu­tu­pė ky­lan­čių ja­vų lau­ke.

Se­ne­lių ir tė­vų so­dy­bos vie­ta.

Al­ta­jaus kam­pe­lis.