Naujausios
„Keliai mena visus didžiuosius istorijos įvykius“
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas, dr. Jono Basanavičiaus premijos laureatas, humanitarinių mokslų daktaras Vykintas VAITKEVIČIUS atsako į žurnalisto Vytauto Kirkučio klausimus. Pastaruoju metu Vykintas Vaitkevičius vykdė archeologinius tyrinėjimus Naisių krašte (Šiaulių rajonas).
– Kraštovaizdžio knygos skaitymas... Nemažai esate apie tai rašęs ir kalbėjęs. Kaip iš pirmo žvilgsnio, pasidairius po Naisius, būtų galima perskaityti šį kraštovaizdį?
– Klausimas sunkus, bet svarbus ir labai įdomus. Kraštovaizdžio tyrimai reikalauja daug laiko, didelio atidumo, svarbiausia – patirties. Mano pažintis su Naisiais dar labai trumpa. Kiekvieną kartą čia sugrįžęs atrandu kažką nauja. Turiu omenyje sau – žmogui, piliečiui, lietuviui, taip pat vietos bendruomenei, aplinkiniams, tyrėjams.
Naisių kraštovaizdis perdėm ūkinis. Žemdirbiškas, kuriamas žemdirbių. Pirmasis įspūdis pribloškiantis, mat dirbama visur, branginama kiekviena pėda; skaičiuojama, siekiama derliaus. Apie tai ir visomis susijusiomis temomis čia daug kalbama, apie tai galvoja žemių savininkai, nuomininkai ir darbininkai.
Būtina pabrėžti, kad žemdirbiai Naisiuose gyvena nuo seno, iš Šiaulių ekonomijos (XVI–XIX a.) laikų. Žemė maitina, išlaiko. Šiam tikslui visos pastangos – kertamas miškas, sausinamos pelkėtos žemumos, gilinamos upelių vagos. Kitos kraštovaizdžio reikšmės, laimė, nėra visiškai prarastos, tačiau jos labai susiaurintos, primirštos, mažiau plėtojamos.
Noriu pasakyti, kad be ūkinio kraštovaizdžio dar yra šventas, laisvės kovų, literatūrinis Naisių kraštovaizdis. Ateityje tyrimai gali atskleisti dar daugiau jų rūšių ir savybių.
– Kraštovaizdis – ne tik kas matoma, bet ir tai, kas slypi gelmėse. Archeologiniai tyrinėjimai Naisiuose tik pradedami. Kokius kultūrinius sluoksnius jau pavyko įžvelgti? Kokius praeities įrašus perskaityti?
– Gibaičių ir Daugėlaičių priešistorinių kapinynų vietoje seniai žiojėja žvyrduobės, Naisių archeologinis žemėlapis buvo didelė balta dėmė. Šių metų pavasarį pradėti žemės paviršiaus žvalgymai, vėliau detalūs archeologiniai tyrinėjimai pranoko lūkesčius. Rūpestingai, nuosekliai tiriant Kulpės upelio pakrantes, ant Daugėlaičių ir Norkūnų kaimų ribos buvo rasta pirmoji, toliau pietuose – antroji Daugėlaičių senovės gyvenvietė. Abi jas reikia sieti su minėtais I tūkst. – II tūkst. pradžios žiemgalių laidojimo paminklais.
Pirmieji tyrimai rodo, kad kultūrinis sluoksnis suardytas arimo, tačiau vietomis dar siekia 1,3 m storį! Jame gausu keramikos šukių, medinių pastatų molio tinko, gyvūnų kaulų ir kai kurių kitų radinių. Virš nedidelės perdegusių akmenų aikštelės ar grindinio 0,7 m gylyje kultūrinis sluoksnis klostėsi, naujausiais duomenimis, gautais iš Poznanės laboratorijos, VIII a. pirmoje pusėje. Manome, kad giliau gali slūgsoti ankstesnių laikotarpių radiniai.
Ateinančiais metais Daugėlaičių gyvenvietėje planuojami nauji didelės apimties, platūs tyrinėjimai. Džiugu, kad juose aktyviai ketina dalyvauti, padėti Naisių moksleiviai. Tikimės surinkti daugiau duomenų apie kitas archeologines radimvietes Beinoraičių, Įsonių, Rupeikių, Sereikių, kituose kaimuose.
– Kaip galėtumėte apibūdinti Naisius Lietuvos didžiųjų įvykių kontekste? Netoli – Kryžių kalnas, Saulės mūšio vieta, čia žygiavo Prancūzijos kariuomenė...
– Pirma mintis, kuri ateina – kelio iš Šiaulių į Rygą reikšmė. Neįmanoma nustatyti, kada šis kelias atsirado, bet Jurgaičių piliakalnis pakelyje byloja, kad tai įvyko labai seniai, prieš tūkstantį ir daugiau metų. Tad nedidelis vingiuotas žvyrkelis palei Kulpę – senoji kelio atkarpa – unikali, brangintina vieta. Čia šakojasi mažesni keliai kitomis kryptimis, atsiranda kryžkelės.
Apibendrintai galima tarti, kad keliai mena visus didžiuosius istorijos įvykius, nesvarbu, ar kalbėsime apie žemaičių pergalę Saulės mūšyje, ar apie Napoleono kariuomenės žygį. Keliai nuo šių ir daugelio kitų įvykių neatsiejami.
– Jūsų ir Daivos Vaitkevičienės knygoje „LIETUVA: 101 legendinė vieta“ apie Naisių kraštą nebuvo rašyta. Gal labiau pasigilinus ateityje Jūsų sudarytame legendinių vietų žemėlapyje atsiras ir Naisiai? Jei taip, kas būtų apie juos įrašyta?
– Naisiai taip pat turi legendų. Daugelis senųjų sutrupėjusios, atpažįstamos tik iš nuotrupų. Kaip paprastai pasakojama apie milžinus, paslėptus turtus, vaiduoklius. Deja, kol kas nepavyko rasti padavimų apie Naisių valdytoją, vardu Naisys; jis galėjo gyventi XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje. Pabrėžtina, kad legendos gyvos, jos tebekuriamos mūsų dienomis. Galima pasakyti ir kitaip – žmogaus gyvenimo istorija, įvykis taip pat gali tapti pasakojimu, legenda. Jei šiandien būtų rengiama Jūsų minėta knyga, tikriausiai į ją patektų šalia Naisių esančio Sereikių kaimo legenda.
Šių metų vasarą Naisių bendruomenės susirinkimas svarstė krašto muziejaus įkūrimo klausimą, jam pritarė, o aš tą popietę glaustai supažindinau su ieškojimais ir naujausiais atradimais.
Po renginio likome salėje sklaidyti senų fotografijų kartu su bendruomenės pirmininke Rita Žukauskiene ir Genovaite Vaidžiulyte. Žiūrėdama į jas G. Vaidžiulytė, Sibiro tremtinė iš Sereikių, papasakojo apie tai, kaip kartą broliai partizanai Juozas ir Pranas Šulmos sugrįžo į tėviškę pavalgyti, buvo užklupti ir nušauti.
Atgimimui prasidėjus likęs gyvas brolis jų žūties vietoje pastatė medinį kryžių. 1990 m. liepos 20 d. jis buvo iškilmingai pašventintas. Tada Vincui Mikšiui, ryšininkui iš Sereikių, prisisapnavo žuvusieji, sakydami, kad kryžius pastatytas ne ten, kur reikia. V. Mikšys žinojo partizanų užkasimo vietą miške, sapne Šulmos paprašė, kad jis parodytų broliui, o šis – perlaidotų: „Tu žinai, kur mes palaidoti, ten kryžiaus nėra, o pastatė ten, kur nereik. Tu broliui pasakyk ir brolis perlaidos.“
Taip ir atsitiko. 1990 m. lapkritį partizanų J. ir P. Šulmų palaikai buvo iškilmingai palaidoti Sereikių kaimo kapinėse prie koplyčios.
Padavimai ir sakmės apie tai, kaip mirusieji su gyvaisiais bendrauja sapnais yra plačiai žinomos, tačiau kiekvienas pasakojimas – vis kita istorija. Prašymas palaidoti daugelį kartų pasikartoja prisiminimuose apie pokario kovas, nušautus, išniekintus partizanų kūnus. Tai lyg prakeiksmas, bausmė. Todėl palaidoti labai svarbu, tik tuomet vėlė nurimstanti, randanti vietą.
Palyginimui, toks pat pasakojimas yra žymaus poeto, laisvės kovotojo Broniaus Krivicko (1919–1952) istorijoje. Žuvęs B. Krivickas buvo tik kiek žemėm apkastas, ir ar ne po metų prisisapnavo, pasiskundė, paprašė palaidoti. Tokiu būdu šiandien B. Krivicko kapas – Putiliškių kaimo kapinėse prie Raguvos.
Sereikių legenda susijusi su Atgimimo įvykiais, pastangomis įamžinti žuvusiųjų atminimą ir labai įtaigiai parodo kapo svarbą, pabrėžia, kad būtina įamžinti tiksliai. Kito tokio atvejo Lietuvoje šiandien nežinau.
Tyrinėjimų Daugėlaičių senovės gyvenvietėje pradžia (2014 m. birželis).
Žilvino Montvydo nuotr.
Daugėlaičių senovės gyvenvietėje rasto akmenų grindinio dalis (2014 m. birželis). Žilvino Montvydo nuotr.
Naisių apylinkė (2014 m. balandis). Žilvino Montvydo nuotr.
Genutės Bubelienės rankose – akmeninė kirvių šlifavimo plokštė iš seniausios Naisių krašto gyvenvietės prie Šiladžio upelio (2014 m. balandis). Aistės Petrauskienės nuotr.
Prie Sereikių koplyčios laidojami partizanų Juozo ir Prano Šulmų palaikai. Nežinomo autoriaus nuotrauka iš Genovaitės Vaidžiulytės albumo
Pirmasis Naisių kaimo (Sioło Nayse) paminėjimas Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomame 1658 m. Šiaulių ekonomijos dokumente.
Vykintas Vaitkevičius su archeologinių tyrinėjimų rezultatais supažindina Naisių bendruomenę.
Vytauto Šalavėjaus nuotr.