Naujausios
Dvasios lobis vertas aštuonių dešimtmečių
Ciklą „Kražių VEIDAI“ pradėti būtent nuo filmo apie Edvardą Dirmeikį menininkus Stungurius paskatino tai, kad šis žmogus prisimena Kražius nuo pat ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio iki Sąjūdžio vėjų ir iki pat šių dienų. Jo gyvenimiškoji patirtis, vyresnių už jį žmonių užrašyti prisiminimai leidžia lyginti, analizuoti. Tokių žmonių sukauptus dvasios lobius reikia skubėti įamžinti, kol jie dar šalia mūsų.
„Pajuodusių iš po griuvėsių kyšančių kaminų miškas“, – taip Edvardas Dirmeikis prisimena 1941 metais sudegusius Kražius.
Tuomet jis jau lankė pradinę mokyklą. Save vadina karo ir pokario vaiku, mačiusiu ne tik karo gaisrus, bet ir trėmimus, pokario klasių kovą, vidury miestelio aikštėje suguldytus nužudytų partizanų kūnus.
Gausioje Dirmeikių šeimoje augo penki vaikai: trys seserys ir du broliai. Galbūt tėvai ir nebūtų pajėgę išleisti vaikus aukštųjų mokslų. Tačiau pasitarnavo pati tuometinė situacija. Baigęs vidurinę mokyklą Edvardas pradėjo mokytojauti. Mat, tuo metu nuspręsta įvesti septynių klasių privalomą mokymą, o mokytojų trūko. Ganypravoje, kur pradėjo pedagogo kelią, mokytojų seminariją buvo baigusi tik direktorė Angelė Zemeckaitė. Mokytojai studijavo neakivaizdiniu būdu. 1956 metais E. Dirmeikis baigė Šiaulių mokytojų institutą, o 1962 metais – Vilniaus pedagoginį institutą.
Atlyginimai buvo geri. Kol buvo nevedęs 300 rublių atiduodavo mamai, dar 300 rublių pasilikdavo sau. „Buvau apsvaigęs nuo tokių didelių pinigų“, – filme apie savo jaunystę pasakoja Kražių šviesuolis.
Jaunystėje E. Dirmeikis buvo patekęs ir į KGB akiratį. Užkliuvo keturi į kariuomenę draugui rašyti jo laiškai, kuriuose išdėstė savo nuomonę. „Jeigu ne Stalino mirtis, gal būtų tekę ir anglį pakasti Karagandoje“, – svarsto kraštotyrininkas, padvelkus Nepriklausomybės vėjams įsijungęs į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą, 1988 metais Kražiuose įkūręs Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, padėjęs atgaivinti laikraštį „Kražių aidai“.
Dalijosi prisiminimais
Filmo pristatyme dalyvavo ir kelios kartos buvusių E. Dirmeikio mokinių. Keleto prisiminimai užfiksuoti ir filme. Žurnalistė Nijolė Petrošiūtė pasakoja, jog E. Dirmeikio pravardė buvo Bomba, o vėliau dar ir Faktas. Dėl didelio reiklumo mokiniai jo privengdavo. Bet mokytojas paruošdavo mokinius puikiai.
Ne tik kaip apie mokytoją, bet kaip ir kraštotyrininką, padėjusį atgaivinti Jotvingių Kryžiaus riterių ordino veiklos istoriją apie E. Dirmeikį pasakoja buvęs jo mokinys Jotvingių kryžiaus riterių ordino didysis magistras Artūras Rukas Daujotis.
Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė filme pasakoja, kaip jis kūrė visuomeninį Kražių kraštotyros muziejų, kuris vėliau buvo prijungtas prie Kelmės krašto muziejaus. Vasaromis kaip kraštotyrininkas E. Dirmeikis talkindavo ir muziejininkams iš Kelmės: surasdavo žmonių, kurie prisiminė partizanus, jų žūties ir palaidojimo vietas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pats E. Dirmeikis užrašinėjo tremtinių prisiminimus. Už šias veiklas apdovanotas Seimo pirmininko garbės raštu, Gedimino ordino medaliu.
Filme užfiksuotos žymiausios istorinės Kražių vietos, kurias rodo ir jų istoriją pasakoja filmo herojus E. Dirmeikis. Žiūrovas nukeliamas į Medžiokalnį, Vytauto kalnelį, vietą, kur stovėjo Vytauto pastatyta Kražių bažnyčia, atstatytos Kražių kolegijos rūsius ir kitas lankytinas miestelio vietas.
Pradėjo nuo Mažosios Lietuvos
Diana ir Gintautas Stuguriai – ketvirtos kartos miestiečiai. Diana studijavo ekonomiką. Gintautas – dailininkas restauratorius. Nuo 2005 – ųjų šeima pradėjo kurti dokumentinius filmus. Pradėjo nuo Mažosios Lietuvos, kai įamžino kapinaičių, kuriose palaidotas Vydūnas, tvarkymo darbus. Apie tai rašydavo straipsnius leidinyje „Donelaičio žemė“.
„Mūsų kasmetiniai apsilankymai Mažojoje Lietuvoje peraugo į bendradarbiavimą su Rambyno regioniniu parku, Pagėgių Vydūno viešąja biblioteka, – apie kūrybinio darbo pradžią pasakoja D. Stungurienė. – Sukurėme dokumentinių filmų ciklą apie tradicinę lietuvininkų šventę Palaunagę – paskutinius gandro Pavakarius. Rugpjūčio 24 –oji – Šv. Baltramiejaus diena laikoma gandrų išskridimo diena, o šie išskrisdami išsineša ir pavakarius arba palaunagę. Ne vienerius metus rašau į almanachą „Rambynas“. Vienas iš paskutiniųjų straipsnių „Raganų eglės krikštamotė“ skirtas Eugenijos Šimkūnaitės šimtmečiui. E. Šimkūnaitės metai praėjo, o jų atgarsiai atsiveja iki šiolei – E. Šimkūnaitės fondas savo leidinio viršeliui pasirinko Gintauto Stungurio akvarelę „te paskutinės Lietuvos Raganos išmintis šviesina lietuvių tautą: „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“...“
2016 metais Stunguriai pradėjo kurti ciklą „Šiaulių menininkai“. Sukūrė filmus apie a.a. menotyrininką Vytenį Rimkų, tapytoją Sigitą Prancuitį, menininkus Aldoną ir Antaną Visockius ir kt. Sukurti šeši filmai, tačiau ciklas dar bus tęsiamas.
Bendradarbiaudami su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir Lietuvos aklųjų biblioteka, sukūrė ne vieną filmą apie neregius. Vienas iš jų „Laimingas žmogus“ apie vieną iškiliausių Lietuvos neregių Valentiną Vytautą Toločką. Įamžino paminklo Pranui Dauniui, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkui, lietuviškos Brailio abėcėlės sudarytojui atidengimo iškilmes Kaune, užfiksavo Šiaulių universiteto profesoriaus Vytauto Gudonio monografijos „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ pristatymą.
Atsivėrė kūrybos erdvė
Prieš porą metų menininkų šeima įsigijo sodybą Kražiuose. Miesto neišsižadėjo. Sodybos nedideliame miestelyje dairėsi tik poilsiui. Trumpiems atsitraukimams nuo miesto. Ieškojo įdomesnio kraštovaizdžio. Link Joniškio ar Rygos – visur lygumos. O Žemaitijoje – įspūdingos kalvos ir kalvelės.
„Daug kuriančių žmonių dabar važiuoja į kaimus, ieško atgaivos užmiestyje, arčiau gamtos ir toliau nuo miesto šurmulio, – pasakoja Diana. – Mieste – didelis tempas, laiką suryja atstumai, spūstys, reikalų tvarkymas, buitis. Mažai jo belieka kūrybai.
Daugelis šiauliškių dairosi Šaukėnų pusėn. Šaukėniškiai juokauja, jog miestelis jau tampa „Šiaulių priemiesčiu“.
Mes sodybą suradome Kražiuose. Iš vienos pusės – bažnyčia, iš kitos – upė. Netoli miškas. Čia daugiau vietos, erdvės, ramybės, tylos. Tiek daug gyvybės, ypač pavasarį, kai parskrenda paukščiai. Gintautas grįžo prie šiek tiek primirštos savo veiklos tapybos. Aš kaip ir jaunystėje pradėjau kurti eilėraščius, noveles. Rašau straipsnius apie menininkus. Keletas jų spausdinta ir „Šiaulių krašte“. Gintautas iliustruoja mano straipsnius.“
Iš pradžių Kražius laikę tik atsitraukimu nuo miesto dabar Diana ir Gintautas Stunguriai daugiau laiko praleidžia Kražiuose negu tikruosiuose savo namuose Šiauliuose.
Filmų kūrėjų darbas – sudėtingas. Daug bendravimo su žmonėmis. Sugrįžus po darbo norisi tylos, ramybės, kokybiškesnio, visaverčio poilsio. Visa tai surado Kražiuose.
„Džiaugiamės, kad atitolom nuo miesto. Susikūrėm sąlygas kūrybai. Čia pamatėme tikrąjį dangų, žvaigždes, kurių mieste per šviestuvus nebepamatysi. Važiuojame tapyti tiesiog į gamtą.
Patinka ir žmonės. Čia jie dar šnekasi parduotuvėse, sveikinasi gatvelėse. Mieste jau buvome užmiršę tokius santykius, – sako Diana. – Vietiniais gal ir netapsime. Bet menininkams visuomet į naudą naujos pažintys, nauji žmonės.“
„Kražių VEIDAI“ turėtų užaugti
Nors iš Kražių studijos Gin Dia įkūrėjai ieškoti herojų važiuoja ir į kitus miestus, nori atiduoti duoklę Kražiams, kurie naujakurius svetingai priėmė. Įamžinti iškilias Kražių asmenybes juos nuolat ragina Kelmės kultūros centro televizijos laidų kūrėja Rita Ščiglinskienė.
Pernai Stunguriai M. K. Sarbievijaus kultūros centro užsakymu sukūrė 17 minučių filmą apie Kražiuose kasmet veikiančią jaunimo teatro mokyklą „Collegium“. Parengė porą reportažų „Kražių pano 2019“, „Kražių festivalis“, Ąžuolų giraitė Karoliui Chodkevičiui atminti“ ir „Vyčio rinktinės žygis Karoliui Chodkevičiui“.
R. Ščiglinskienė Kražių „naujakurius“ paragino rašyti projektą ir gauti finansavimą iš nevyriausybinių organizacijų fondo.
Stunguriai paklausė patarimo, parengė projektą ir gavo finansavimą filmui apie E. Dirmeikį sukurti. Finansavimas – gana kuklus. Tačiau Diana ir Gintautas sako, jog negalima visko matuoti pinigais. Svarbesnis motyvas išsaugoti Kražių šviesuolių sukauptą patirtį, išmintį, jų prisiminimus. Tai neįkainojamos vertybės. Prisidėti prie jų išsaugojimo – garbės reikalas, kiekvieno kultūros darbuotojo pareiga.
Tai suprasdamos prie filmo kūrimo ir pristatymo prisidėjo ir kultūros įstaigos. Kelmės krašto muziejaus direktorė filmą papildė svaria faktine medžiaga. Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centras suteikė salę filmo pristatymui.
„Norėtume, kad ciklas „Kražių veidai“ užaugtų, – svajones dėsto Diana. – Kalbėjome su vietos gyventojais. Klausėme jų nuomonės, kokias Kražių asmenybes dar reikėtų įamžinti. Turėdami aiškų planą vėl rašysime projektus, ieškosime finansavimo šaltinių“.
