Naujausios
Lietuvoje daugėjant migrantų iš rytų slavų kraštų, lietuviškuose tekstuose ypač aktuali pasidarė vardų ir pavardžių iš kirilikos perraša. Ne tik žiniasklaidoje, informaciniuose tekstuose, bet ir dokumentuose lietuvišką raštą vis dažniau išstumia angliškas asmenvardžių perrašymas. Angliškoji perraša įsigalėjusi tarptautiniuose standartuose, globaliuose valstybių reikaluose, ten įdiegta ir automatinė perrašos programa, o nacionalinės kalbos yra susikūrusios savas kirilikos perteikimo lotyniškais rašmenimis sistemas (kas be ko, kai kurios jų yra angliškos). Sakysim, kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus (rus. Шостакович) pavardė angliškai rašoma Shostakovich, o vokiškai – Schostakowitsch, lenkiškai Szostakowicz, prancūziškai Chostakovitch. Jeigu savų perrašos taisyklių neturėtų, Rusijos prezidento pavardę prancūzai rašytų kaip anglai (Putin), ne savaip, prancūziškai (Poutine).
Pateiksiu keletą rusų ir ukrainiečių – ne Lietuvos piliečių – asmenvardžių iš lietuviškos rašytinės žiniasklaidos: ANDRUCHOVYCH, YAROSLAVA, KOROLYOVAS, KRAVCHUK, KRYUKOVA, LEVCHENKO, MIKHAIL, MISHA, PCHELKIN, SAMOYLOVAS, SHEINA, TATYANA.
Žinome, kad kirilikos raidę ч atitinka lietuviška č (raidės pavadinimas – čė): pavardę Кравчук lietuviškai perrašome Kravčuk, Левченко – Levčenka, Пчелкин/Пчёлкин – Pčelkin/Pčiolkin. O pateiktuose pavyzdžiuose rašoma ch (lietuviškas raidės pavadinimas cha): Kravchuk, Levchenko, Pchelkin. Kodėl lietuviškame tekste dviraidį ch turiu skaityti č, tarsi tie slavų kalbų asmenvardžiai būtų angliškame rašte? Dar didesnę painiavą tokia rašyba kelia tada, kai žodyje besikartojanti ta pati raidė ch žymi skirtingus garsus. Štai laikraštyje prie ukrainiečių rašytojo nuotraukos parašyta Andruchovych. Suabejoju, kaip turėčiau tarti raides ch: abi vienodai, kaip garsą ch ar kaip garsą č, o jeigu skirtingai, tai katrą kaip? Laimei, straipsnyje randu žmoniškai parašyta (ir, kaip pridera rišliame tekste, sugramatinta): Andruchovyčius. Priešingos rašybos atvejis – ten, kur dviraidžio ch reikia (Михаил – Michail), atsiranda lietuvių kalboje nesamas dviraidis kh (Mikhail).
Lietuvišką raidę š (Šeina, Miša) išstumia svetimas dviraidis sh (Sheina, Misha).
Angliškoje perrašoje ypač imli yra raidė y. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) parengtoje lietuviškoje kirilikos perrašoje y žymi ukrainų (ukrainiečių) abėcėlės и, pavyzdžiui, cituotoje rašytojo pavardėje Andruchovyč (ukr. Андрухович). O raštininkų anglofilų perrašoje y dar atstoja raidę j (užuot rašę Jaroslava, Tatjana, jie rašo Yaroslava, Tatyana), raidę i, žyminčią antrąjį dvibalsio dėmenį (turi būti Samoilovas, o rašoma Samoylovas), ir raidę i, žyminčią minkštumo ženklą (Koroliovas tampa Korolyovu, Kriukova – Kryukova).
Baltistė Marija Zavjalova (rus. Мария ЗАВЬАЛОВА), dirbanti Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute, puikiai mokanti lietuvių kalbą, lietuviškuose tekstuose savo vardą ir pavardę rašo MARIJA ZAVJALOVA, angliškuose – MARIA ZAVYALOVA. (Beje, Marija yra pasirašiusi rusų mokslininkų ir mokslo žurnalistų 2023 metų sausio 4 dienos atvirą laišką prieš karą su Ukraina.) O štai mūsų Vyriausybės l i e t u v i š k a m e portale, informacijoje apie Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje surengtą parodą „Pasaulis semiotiko akimis“, minima MARIA ZAVYALOVA, Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie dievus ir žmones“ vertimo į rusų kalbą redaktorė (žr. lrv.lt, 2020-01-22). Iš tos informacijos dar sužinome, kad parodoje taip pat dalyvavo ir kalbėjo poetė, lietuvių pasakų ir poezijos vertėja Elena PECHERSKAYA. Tai, be abejo, buvo Elena/Jelena PEČERSKAJA (rus. Елена ПЕЧЕРСКАЯ). Portaluose kaunodiena.lt ir musupalanga.lt aptikau žinučių apie susitikimus su vertėja Elena Pečerskaja Lietuvoje. Taigi, kitaip nei Vyriausybės portalo redaktoriai, kai kurie žurnalistai lietuviškame tekste kiriliškus rašmenis geba perrašyti lietuviškai. Angliškos perrašos įsigalėjimą yra skaudžiai ironizavęs etnologas Dainius Razauskas: „Lietuviškai rašyti kitų kalbų (išskyrus rusų) asmenvardžius yra jiems didelė nepagarba! Jei nori kokį asmenį pagerbti, suteikti jo vardui deramą „autentiškumą“, rašyk angliškai“ („Būdas“, 2021, Nr. 3). Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šitaip jau „pagerbiame“ ir rusus... Andrė Rasiko (André Racicot), kanadietis prancūzų terminologas, vertėjas, poliglotas, svarstydamas kiriliškų rašmenų perrašos aktualijas, sako tiesiai: kiriliką vartojančių kalbų asmenvardžių angliška perraša prancūzų kalbos tekste yra rašybos klaida. O tokia perraša lietuviškame tekste?
Atskira šneka būtų apie asmenvardžių perrašą Lietuvos piliečių pasuose ir kituose oficialiuosiuose dokumentuose. Į s t a t y m o dėl vardo ir pavardės rašymo piliečio pase tris dešimtmečius nebuvo, vadovautasi 1991 metų sausio 31 dienos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos n u t a r i m u „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Pirmuose dviejuose to nutarimo punktuose juoda ant balta parašyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi „lietuvių kalbos rašmenimis“. Išskirtinis buvo 3 punktas: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Keista, kad šiame punkte nieko nebuvo pasakyta dėl rašmenų: viena yra nurašyti paraidžiui nuo lotynišką abėcėlę vartojančios kitos valstybės paso, kas kita – transkribuoti (perrašyti pagal tarimą) ar transliteruoti (perrašyti paraidžiui) kiriliką.
Kad geriau suprastume, kiek šiuo metu yra pažengta pažeidžiant valstybinės kalbos statusą, lietuviško rašto atsisakant oficialiuose dokumentuose, pirmiausia priminsiu vieną senesnį faktą. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Lietuvos pilietis lenkas, reikalaujantis, kad jo pase pavardė būtų rašoma lenkiškai, ir manantis, kad 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos nutarimas prieštaraująs Konstitucijai, nes pažeidžiąs žmogaus teises. Konstitucinis Teismas 1999 metų spalio 21 dieną konstatavo, kad minėtasis nutarimas Konstitucijai neprieštarauja: kadangi pasas yra oficialus dokumentas, liudijantis asmens santykį su valstybe, „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“, būtų „sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“; o žmogaus teisės ir laisvės esančios prigimtinės, nesietinos su vienos ar kitos kalbos rašybos normomis.
Prieš keletą metų (žr. delfi.lt, 2015-11-05) kalbininkas lituanistas Antanas Smetona yra paskelbęs keistą (taip jis apibūdina) sąrašėlį asmenų, kuriems per 2012–2014 metus suteikta Lietuvos pilietybė ir išduoti lietuviški pasai. Perskaitykim iš to sąrašėlio keletą asmenvardžių: Maria ANDRYUSHAYTITE, Ruta YURYAVICHYUTE, Yuliya MILCHUVENE, Yevgeniy MITSKEVICHUS, Svetlana PETKYAVICHENE, Viktoriia PROKOPAVICHIUTE. Anuo metu dar galiojo minėtasis 1991 metų nutarimas, tad taip užrašyti asmenvardžiai pasuose galėjo teisiškai atsirasti tais atvejais, kai perrašant Lietuvos piliečiais tampančių asmenų vardus ir pavardes tiko vadovautis 3-iuoju nutarimo punktu. Bet kaip žmogus, turintis bent šiokią tokią lietuvių kalbos nuovoką, galėjo būti patenkintas šitokiu savo pavardės užrašymu, argi jis nesuvokė, su kokiais nepatogumais susidurs, kai tokios rašybos jo pavardę dabar jau JO VALSTYBĖJE turės užrašyti kitas asmuo, bendrapilietis lietuvis? Argi pasų reikalus tvarkantis asmuo neturėtų jausti pareigos siekti, kad rašybos jovalo pasuose būtų kuo mažiau ir paskatinti naująjį pilietį rinktis lietuvišką raštą? Juk šitoks LIETUVOS PILIEČIŲ asmenvardžių rašymas LIETUVOS VALSTYBĖS dokumente yra tyčiojimasis iš valstybės. Anglišku raštu, kaip ir graždanka, neįmanoma tiksliai perteikti lietuvių kalbos garsų tarimo, o šiuo atveju, kaip matome, visos pavardės buvusios lietuviškos.
1991 metų sausio 31 dienos nutarimas neteko galios, kai 2022 metų sausio 18 dieną Seimas priėmė „Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą“. Įstatymo 4 straipsnio 1 (3) punkte rašoma: „vardas ir pavardė, tame pačiame šaltinyje įrašyti ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, nurašomi paraidžiui lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų)“. 2022 metų balandžio 27 dienos „Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklėse“ Vyriausybė cituojamąjį Įstatymo punktą papildė: „...išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje“. Tik ar šis papildymas nelems perrašos mišrainės? Bus pusiau lupta, pusiau skusta. Juk, sakysim, perrašydami iš čekų kalbos, nurašysime tik č, š, ž, o kitas čekų raides su diakritikais keisim lotynų abėcėlės raidėmis be diakritikų. Nurašydami iš latvių – dar pridėsime ū, bet ir latviai turi kitokių raidžių su diakritikais. O ką darysim su perraša iš lenkų kalbos – ir jų, ir mūsų abėcėlėje yra ą, ę, betgi lenkų kalboje jos žymi vienokius, o mūsų – kitokius garsus?
Taigi, lietuviška perraša, t. y. valstybinė kalba, tapo nesuderinama su žmogaus teisėmis ir laisvėmis... Valstybinį statusą lietuvių kalbai, jeigu panorės, tam kartui galės suteikti naujasis Lietuvos pilietis – mat Įstatymo dalyje apie nurašymą ir perrašymą iš dokumento šaltinio po visų „lotyniškų perrašų be diakritikų“ pridėtas toks sakinys: „asmens vardas ir pavardė jo prašymu gali būti rašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška vardo ir pavardės forma“. Taisyklėse ir šis sakinys papildytas: „...lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą laikantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintų transkripcijos taisyklių“. Šitoks papildymas taip pat netikslus: vardo ir pavardės perraša asmens dokumentuose remiasi ne tik transkripcija (perraša pagal tarimą), bet ir transliteracija (paraidine perraša); tie perrašos būdai turi ir sutapimų. Neatsitiktinai 2022 metų birželio 30 dieną VLKK patvirtino naują kiriliškų rašmenų transliteravimo (ne transkribavimo) lotyniškos abėcėlės rašmenimis taisyklių variantą.
Prieš kurį laiką į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimo narių grupė, teigdama, kad 2022 metų sausio 18 dienos Įstatyme nepaisoma Konstitucijos 14 straipsnio („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“) reikalavimų, neatsižvelgta į VLKK pateiktą oficialią išvadą.
Konstitucinis Teismas 2023 metų liepos 5 dienos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad įstatymų leidėjas (t. y. Seimas) tinkamai įvertino VLKK išvadas ir jose pateiktus pasiūlymus ir kad naujuoju įstatymu „nebuvo pažeistas Konstitucijos 14 straipsnis, įtvirtinantis konstitucinį valstybinės kalbos statusą“. Taigi, požiūris į vardo ir pavardės rašymą nelietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio pase, į valstybinės lietuvių kalbos statusą dabar priešingas tam, kurį Konstitucinis Teismas skelbė 1999 metais. Laikantis dabar priimto Įstatymo, toks „keistas“, kaip minėtame sąrašėlyje, rašytinis asmenvardžių pavidalas yra įteisinamas, negana to – perrašoje jis tampa pagrindinis. Ir ne tik rašyba – ir tarimas. Juk kaip, pavyzdžiui, tarsime pavardę, užrašytą MITSKEVICHUS? Negražaus juoko sukels taip rašomos pavardės naudininkas, odiozinė to linksnio baigmė... (plg. nepageidaujamą kalambūrą prancūzų kalboje, susidarantį Putino pavardę perrašant angliškai: prancūzų kalbos žodžio PUTIN reikšmės yra „kekšė, prostitutė; ištvirkauti“). O kaip elgsimės su pavarde MILCHUVENE? Moterų pavardės lietuvių kalboje neturi galūnės -e (tik -ė), tai gal taip užrašytos lietuvių moterų (Lietuvos piliečių!) pavardės nebus linksniuojamos?
Vienas iš Konstitucinio Teismo argumentų darant cituotą išvadą yra toks: apie Įstatyme nustatytus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybės dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), Kalbos komisija nepasakė, kad jie yra tokie, „dėl kurių kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, kurie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija“. Bet argi be lingvistikos specialistų žodžio teisėjai nesuvokia, kad tokia vardų ir pavardžių rašyba ir jos lemiamas tarimas su lietuvių kalbos tradicija nedera, kad į lietuvių kalbos savitumą, į bendrinę kalbą čia numota ranka?
Negalima nepastebėti, kad angliška kirilikos perraša viešojoje rašytinėje kalboje užima vis didesnes erdves, asmenvardžiais nesiribojama. Taip lietuviškuose tekstuose parašomi ir vietovardžiai. Štai interneto svetainėje skaitome: „Teisėsaugininkai pateko į „Wagner“ centrą Sankt Peterburgo ZOLNAYA gatvėje“. Rusų kalba tos gatvės pavadinimas rašomas Зольная, tad lietuviškai turėjo būti ZOLNAJA.
Pasipuikinama ir visa angliškai užrašyta ukrainietiška fraze. Laikraštyje skaitau linkėjimą broliams ukrainiečiams: „Khay zhyve Ukrayina!“. Tai patrumpintas sakinys iš patriotinės ukrainiečių liaudies dainos (originalas „Xaй живе вiльна Украïна!“), parašytas anglų abėcėle. Kodėl į ukrainiečius kreipiamės svetimu raštu, tartum patys būtume beraščiai? Kodėl jų kalbos sakinio nerašom lietuvišku raštu – „Chaj žyve Ukrajina!“?
Jei viešojoje, oficialiojoje erdvėje rašysime bet kaip, lietuvių kalba neturės ateities: „Išvaduoti mus nuo lietuviško rašto <...>. Kaip tik šiuo šviesiu keliu mus dabar veda išmintingieji mūsų kalbininkai ir politikai“ (Dainius Razauskas). Na, ne visi politikai ir ne visi kalbininkai yra tokie iškrypę vedliai. Bet tikrai tokie yra tie politikai ir kalbininkai, kurie varo valstybinės kalbos ir bendrinės lietuvių kalbos menkinamąjį darbą.