Kas­die­ny­bės ste­buk­lai – mi­nia­tiū­rų rin­ki­ny­je

Kas­die­ny­bės ste­buk­lai – mi­nia­tiū­rų rin­ki­ny­je

Jo­niš­kie­tė li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ na­rė Kil­nu­tė Garnytė–Riškuvienė nau­jų­jų iš­va­ka­rė­se į ran­kas paė­mė pir­mą­ją sa­vo kū­ry­bos kny­gą pa­va­di­ni­mu „55 at­si­grę­ži­mai“, ku­rio­je su­dė­tos 55 mi­nia­tiū­ros. Jo­se au­to­rė su­bti­liai at­ve­ria sa­vo pa­tir­čių pa­sau­lį, kal­bė­da­ma apie ją vai­kys­tė­je su­pu­sią ap­lin­ką, kas­die­ny­bės smulk­me­nas, ku­rios tam­pa ma­žais ste­buk­lais. Kny­ga pri­sta­ty­ta Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Bran­gūs pri­si­mi­ni­mai

Trum­puo­se li­te­ra­tės Kil­nu­tės Garnytės–Riškuvienės pro­zos teks­tuo­se at­si­sklei­džia au­to­rės vi­di­niai iš­gy­ve­ni­mai, reak­ci­ja į be­si­kei­čian­tį pa­sau­lį, ap­lin­kos ste­bė­ji­mas. Au­to­rė vis su­grįž­ta į vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus su „pa­lo­vio bau­bais“, lė­lė­mis ar par­duo­tu­vė­je pirk­tais ska­niau­siais anuo­met sal­dai­niais „žals­vais po­pie­riu­kais su dau­gy­be ma­žų bal­tų gė­ly­čių“ ir siun­čia skai­ty­to­jui ži­nią, kad net ma­žuo­se da­ly­kuo­se ga­li už­gim­ti di­de­li ste­buk­lai, tik rei­kia mo­kė­ti juos pa­ma­ty­ti.

Teks­tus pa­pil­do au­to­rės fo­tog­ra­fi­jos, ku­rios jun­gia še­šis rin­ki­nio sky­rius. Kū­ri­niuo­se daug gam­tos vaiz­dų, mik­ro­pa­sau­lių, kur svar­bus kiek­vie­nas va­ba­lė­lis ar žo­lės stie­be­lis.

Pa­ti au­to­rė sa­ko, kad jai gy­ve­ni­me svar­biau­si yra žmo­nės: šei­ma, ar­ti­mie­ji, drau­gai, ko­le­gos. Sa­vo kū­ry­ba ji taip pat kal­ba­si su tais, ku­rie no­ri gir­dė­ti.

Ku­žių mies­te­ly­je (Šiau­lių ra­jo­nas) užau­gu­si Kil­nu­tė Garnytė–Riškuvienė vai­kys­tę me­na su di­de­le ši­lu­ma. Iš­ky­la bran­gūs vaiz­dai: nuo­ty­kiams kvie­čian­tis pa­dū­kė­lis bro­lis, iš­mo­kęs ver­tin­ti neap­čiuo­pia­mus, bet dėl to ne ma­žiau tik­rus da­ly­kus – kam­ba­rio ši­lu­mą, ru­se­nant kros­nies ug­ne­lei, teš­ke­nan­tį lie­tų, pa­mo­ko­mas pa­sa­kė­čias pa­sa­ko­jan­ti ma­ma, tė­tis, po­ri­nan­tis apie sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tę, da­ly­kus, ku­rių ji, dar vai­kas, ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ar­ba mo­ky­to­ja, prieš kla­sę skai­tan­ti jos, šeš­to­kės, su­kur­tą ra­ši­nė­lį. Mat vi­sa­da gau­da­vo po du pen­ke­tus (tais lai­kais aukš­čiau­sias ba­las – aut. pa­st.) už kal­bos iš­ma­ny­mą, gra­ma­ti­ką ir – už kū­ry­bi­nę li­te­ra­tū­ri­nę da­lį.

Nuo ta­da Kil­nu­tė ir pa­si­nė­rė į li­te­ra­tū­ros pa­sau­lį, kny­gos pri­sta­ty­me bib­lio­te­ko­je kal­bi­na­ma li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ pre­zi­den­tės Ali­nos Jo­nai­tie­nės, pa­sa­ko­jo au­to­rė.

Pas­ta­bi pe­da­go­gė mer­gai­tę nu­ve­dė į mo­kyk­los li­te­ra­tų ir jau­nų­jų žur­na­lis­tų bū­re­lį. Paaug­lė ėmė siųs­ti straips­ne­lius į laik­raš­čius.

Dar di­des­nį pa­drą­si­ni­mą kur­ti ji pa­ty­rė de­šim­to­je kla­sė­je.

„Tu­rė­jo­me ra­šy­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę. Vie­ni kū­rė pa­sa­ko­ji­mus apie kos­mo­nau­tus ir jų ti­ria­mas erd­ves, ki­ti – apie gy­dy­to­jų pa­siau­ko­ji­mą. O aš, ap­ra­šiu­si žem­dir­bio, avin­čio pur­vi­nus gu­mi­nius ba­tus, gy­ve­ni­mą, ma­niau, kad gau­siu pra­sčiau­sią pa­žy­mį. Ta­čiau, kai jau no­rė­jau iš gė­dos lįs­ti po suo­lu, iš­gir­dau, kad ma­no ra­ši­nys – pa­ts ge­riau­sias“, – me­na K. Garnytė–Riškuvienė.

Kny­ga bren­do pa­ma­žu

Li­te­ra­tū­ra vi­sa­da užė­mė svar­bią vie­tą li­te­ra­tės gy­ve­ni­me. Vai­kys­tė­je ma­mos duo­tas ka­pei­kas le­dams ji su­tau­piu­si iš­leis­da­vo Mi­chai­lo Ler­mon­to­vo, Alek­sand­ro Blo­ko ir ki­tų ži­no­mų au­to­rių kny­goms, ku­rias skai­ty­da­vo nak­ti­mis, kar­tais net iki ry­to.

Li­te­ra­tė sa­kė dar prieš pen­ke­rius me­tus vi­sai ne­gal­vo­ju­si leis­ti kny­gos, nors gir­dė­jo ra­gi­ni­mų iš ap­lin­ki­nių, net kaž­ka­da vie­nas ra­šy­to­jas jo­niš­kie­čių li­te­ra­tų klu­bo pri­si­sta­ty­me Kau­no Mai­ro­nio li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je at­krei­pė dė­me­sį į jos pa­sta­bu­mą pa­sau­liui. Su­ma­ny­mas bren­do pa­ma­žu, o bu­vo įgy­ven­din­tas stai­ga – per ke­lis mė­ne­sius.

Au­to­rė, klau­sia­ma, ko­kiai au­di­to­ri­jai ku­ria, sa­kė su­pran­tan­ti, kad ne vi­siems tai, ką ra­šo, tu­ri ir ga­li pa­tik­ti. Ta­čiau ma­lo­niau­si epi­zo­dai, kaip toks, ka­da po ra­jo­no laik­raš­ty­je iš­spaus­din­to li­te­ra­tū­ri­nio pus­la­pio gat­vė­je už ran­kos nu­čiu­pu­si mo­te­ris dė­ko­jo už taik­lius pa­ste­bė­ji­mus mi­nia­tū­ro­se, ku­rios jai su­vir­pi­no šir­dį.

Da­bar au­to­rė nė iš to­lo ne­pri­me­na kuk­lios mer­gai­tės vai­kys­tė­je ar tos jau­nos, pa­si­me­tu­sios mer­gi­nos, pa­gal pa­sky­ri­mą pir­mą kar­tą at­va­žia­vu­sios į ta­da to­kį sve­ti­mą Jo­niš­kį. Per 35-erius me­tus mies­tas ta­po mie­las, svar­bus, juk čia su­ti­ko sa­vo vy­rą.

K. Garnytė–Riškuvienė įkū­rė in­ter­ne­ti­nį vers­lą ir pre­kiau­ja žais­lais, o lais­va­lai­kį ski­ria kū­ry­bai: ra­šo mi­nia­tiū­ras, ku­rios spaus­din­tos vie­tos li­te­ra­tų klu­bo al­ma­na­chuo­se, Duo­be­lės (Latvija) ir Jo­niš­kio li­te­ra­tų klu­bų kny­go­je „Bal­tie­ji spar­nai“, Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je kas­met lei­džia­ma­me gas­pa­do­rių ka­len­do­riu­je ir ki­tur.

Kny­gos pri­sta­ty­me iš­trau­kas skai­tė Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nės Auš­ri­nė Ka­ti­lia­vai­tė ir Džer­lin­ga Daš­ke­vi­čiū­tė, dai­no­mis ir mu­zi­ka va­ka­rą pa­pil­dė „Auš­ros“ gim­na­zi­jos mo­ki­niai Ga­bi­ja Lau­ri­na­vi­čiū­tė ir Do­mas Miz­ge­ris.

MINIATIŪROS

Va­sa­riš­ka ne­lai­mė

La­bai karš­ta. Sau­lė tie­siai virš gal­vų. Jo­kio vė­je­lio. Ma­žas ber­niu­kas ne­duo­da ma­mai ran­ku­tės ir, nu­lei­dęs gal­vą, tar­si ko ieš­ko­da­mas, ke­liau­ja na­mo. Vai­kui tik­rai la­bai šil­ta ir jis pa­siū­lo ati­duo­ti sau­lei skė­tį, kad ši pri­si­deng­tų ir ne­bū­tų to­kia ne­gai­les­tin­gai karš­ta.

Stai­ga jis su­sto­ja, akys iš­si­ple­čia, ima kvė­puo­ti vis tan­kiau. Ma­ma jau paė­ju­si į prie­kį, to­dėl dar ne­sup­ran­ta, kas at­si­ti­ko. Su­gį­žu­si ke­le­tą žings­nių at­gal, pa­ma­to keis­tą vaiz­dą. Jos sū­nus žiū­ri į vi­są pul­ke­lį bo­ru­žių, pa­skli­du­sių ant karš­tos ša­li­gat­vio ply­te­lės. Ta­čiau nė vie­na bo­ru­žė­lė ne­ju­da. Vie­nos šiek tiek su­plo­tos, ki­tos ap­li­pu­sios dul­kė­mis, dar ki­tos – tie­siog gu­li ir ne­ju­da.

Ma­ma sto­vė­jo ir ne­ži­no­jo, kaip paaiš­kin­ti sa­vo ber­niu­kui, kas at­si­ti­ko. Ji ma­tė di­džiu­les aša­ras vai­ko aky­se, o to­se aša­ro­se – dul­kė­tas bo­ru­žes. Ji ty­lė­da­ma iš­trau­kė deg­tu­kų dė­žu­tę, iš­bė­rė deg­tu­kus ir ėmė rink­ti bo­ru­žė­les. Ma­ži vai­ko pirš­te­liai ir­gi rin­ko ne­lai­mė­les, dė­jo į joms skir­tą kars­te­lį. At­sar­giai del­ne ne­šė na­mo ir kal­bė­jo, kaip gra­žiai jas pa­lai­dos, tik svar­biau­sia ras­ti tin­ka­mą vie­tą. Ma­ma pa­ta­rė lai­do­ti ša­lia žy­din­čių ra­mu­nių. Jos to­kios gra­žios. kaip ir bo­ru­žės. Mo­te­ris la­biauiai bi­jo­jo klau­si­mo, kas taip pa­siel­gė su be­jė­giais, nie­kam blo­go ne­pa­da­riu­siais pa­da­rė­liais. Paaiš­kin­ti ga­lė­jo, ji aiš­kiai ma­tė ba­tų žy­mes ant ša­li­gat­vio. Tik kaip pa­sa­ky­ti, kad kaž­kie­no šir­dy­je gy­ve­na pyk­tis. Ak­las, kur­čias, le­di­nis pyk­tis. Pyk­tis be prie­žas­ties. Be prie­žas­ties?

Lyg prieš dau­ge­lį me­tų

Dar­ga­no­ta die­na, vin­giuo­tas, duo­bė­tas ke­lias. Kai­mo pa­kraš­tys. Nus­te­bi­na ma­žu­tė krau­tu­vė­lė. Stip­rus du­rų girgž­te­lė­ji­mas at­si­trenkia į ne­nu­sa­ko­mos spal­vos vie­tą. Kve­pia juo­da duo­na, mui­lu ir sal­dai­niais. Žvilgs­nius slys­tu per len­ty­nas. Aš čia pir­mą kar­tą, bet kur vi­sa tai jau ma­čiau?..

Del­nas su­šy­la, lyg bū­čiau įsi­ki­bu­si į ma­mos ran­ką. Jau­čiuo­si keis­tai. Žvilgs­nis stai­ga su­sto­ja ties žals­vais po­pie­riu­kais su dau­gy­be ma­žų bal­tų gė­ly­čių. kaip aš mė­gau šiuos sal­dai­nius... Se­miu vie­ną di­de­lę sau­ją, po to – dar vie­ną. Nuo svars­tyk­lių pi­lu į ap­siaus­to ki­še­nę.

Tik išė­ju­si su­pra­tau – su­si­py­liau ne sal­du­my­nus, o kai­miš­ką pa­pras­tu­mą, mei­lę, ge­ru­mą. Kai pri­trūks­tu ši­lu­mos ir su­pra­ti­mo, ki­šu ran­ką į juo­do ap­siaus­to ki­še­nę. Ir ran­du.

Va­ka­rė­jan­čios žie­mos min­tys

Tik žie­mą, kai va­ka­rų su­te­mos anks­ti ap­klos­to ša­li­gat­vius, ga­li ap­žiū­rė­ti to­kius vie­no­dai švie­čian­čius ir to­kius skir­tin­gai mir­gan­čius, taip ne­vie­no­dai be­si­šyp­san­čius na­mų lan­gus. Čia ma­tai pla­čią šyp­se­ną, o už jos oran­ži­nes užuo­lai­das. Čia švel­nų lan­go šyps­nį su obuo­lių py­ra­go kva­pu. Ar­ba pa­ma­tai šykš­tų šyp­te­lė­ji­mą kai­riam lan­go kam­pe ir spal­vin­gai švys­čio­jan­tį te­le­vi­zo­rių.

Tik žie­mą, kai blaks­tie­nos ap­li­pu­sios snai­gių lip­du­kais ir kai po ko­jo­mis le­das gra­si­na par­griau­ti, ne­ga­li sku­bė­ti ir lei­di sau pa­jus­ti vi­sų lan­gų pa­stan­gas nors šiek tiek pa­da­ry­ti praei­vių ke­lio­nę švie­ses­nę. Net ir už­ge­sę, pa­juo­dę lan­gai ne vi­sa­da ap­mau­džiai liū­di.

Ko­dėl lan­gai taip skir­tin­gai šyp­so­si? Ko­dėl kai ku­rie vi­sai ne­si­šyp­so? Gal ei­da­ma pro ša­lį bu­vau pil­ka it ne­gy­vas še­šė­lis ir ne­ver­ta lan­gų šyp­se­nos? O gal jie ne­ver­ti at­sar­gaus praei­vio va­ka­rė­jan­čių šil­tų žvilgs­nių ir be­si­šyp­san­čių min­čių?

Pa­dė­ka su­ski­lu­siai ša­li­gat­vio ply­te­lei

Lie­tu­viš­kas sve­tin­gu­mas – pa­da­ro­me iš­va­dą, kai net ir pas ma­žai pa­žįs­ta­mus žmo­nes už­su­kę bū­na­me pa­so­di­na­mi prie sta­lo, o daž­nai ir ar­ba­ta pa­vai­ši­na­mi.

Kai nu­ta­riau, kad ma­no as­me­ny­bė yra su­bren­du­si ieš­ko­ti sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo pra­džios, at­vy­kau į Jo­niš­kį. Mies­to pa­kraš­ty­je au­to­bu­sas įsu­ko į sto­tį ir at­vė­rė du­ris į nau­ją gy­ve­ni­mą. O jis pra­si­dė­jo pur­vi­no­je ba­lo­je. Vi­si ke­lei­viai, pa­bū­gę pik­to vai­ruo­to­jo žvilgs­nio, žen­gė tie­siai į ru­dą van­de­nį, aš – taip pat. Sku­ban­čių jo­niš­kie­čių mos­to kryp­ti­mi ban­džiau ieš­ko­ti cent­ro, kur prie baž­ny­čios tu­rė­jo lauk­ti žmo­gus, ga­lė­jęs iš­gel­bė­ti iš vi­siš­kos ne­ži­no­my­bės. At­ro­dė, kad ei­nu am­ži­ny­bę, o iš­ga­nin­gų bokš­tų vis ne­si­ma­tė.

Pa­ga­liau jau sto­vė­jau prie įspū­din­gos šven­tyk­los, ku­rios di­dy­bės ne­ga­lė­jau ma­ty­ti, nes akys bu­vo pil­nos aša­rų, šir­dy siau­tė­jo ne pa­čių ge­riau­sių jaus­mų aud­ra. Ma­no drau­gė vė­la­vo, to­dėl ir aš vė­la­vau pri­si­sta­ty­ti į pir­mą­ją sa­vo dar­bo­vie­tę. Nusp­ren­džiau grįž­ti at­gal į sto­tį ir nie­ka­da net ši­to mies­to var­do ne­mi­nė­ti. Sku­biai žen­giau ir, su­klu­pu­si ant su­ski­lu­sios krei­vos ša­li­ga­tvio pky­te­lės, at­si­tren­kiau į ma­lo­nių akių pa­gy­ve­nu­sį vy­riš­kį. Jis su­pra­to ma­ne iš ke­lių pa­dri­kų sa­ki­nių, su šyp­se­na ra­min­da­mas pa­ly­dė­jo iki man rei­kia­mos vie­tos...

Lai­kui bė­gant ne­beat­ro­dė toks ne­sve­tin­gas ir klai­dus mies­tas. Ir žmo­nes vė­liau su­ti­kau tik ge­rus. Gat­vės puo­šė­si vis dai­les­niu rū­bu. Ge­rų per­mai­nų li­ki­mas pa­siū­lė i as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Nea­py­kan­ta Jo­niš­kiui ir jo­niš­kie­čiams vir­to mei­le. Šian­dien aš pui­kiai jau­čiuo­si ra­mia­me, ža­lia­me šio mies­to glė­by­je.

Įdo­mu, kur aš da­bar bū­čiau, jei ta su­ski­lu­si ša­li­gat­vio ply­te­lė ne­bū­tų su­stab­džiu­si...

Au­to­rės nuo­tr.

Kil­nu­tė Riš­ku­vie­nė sa­ko, kad jai gy­ve­ni­me svar­biau­si yra žmo­nės ir sa­vo kū­ry­ba ji kal­ba­si su tais, ku­rie no­ri gir­dė­ti.

Li­te­ra­tės Ki­lnu­tės Garnytės–Riškuvienės pir­mo­jo­je kny­go­je spaus­di­na­mos 55 mi­nia­tiū­ros.

Li­te­ra­tų klu­bo pre­zi­den­tės Ali­nos Jo­nai­tie­nės (de­ši­nė­je) kal­bi­na­ma au­to­rė Kil­nu­tė Garnytė–Riškuvienė sa­kė, kad ją į li­te­ra­tū­ros pa­sau­lį ve­dė pa­sa­kė­čias se­ku­si ma­ma, sa­vo pri­si­mi­ni­mus po­rin­da­vęs tė­tis, mo­ky­to­ja, pa­ste­bė­ju­si bei ska­ti­nu­si ją kur­ti.