\"Kartais belieka skėsčioti rankomis\"

"Kartais belieka skėsčioti rankomis"

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Gyvenimas ant ratų

Nedaug trūko, kad Lazdijų rajone, Veisiejuose, gimęs R. Olišauskas būtų pasekęs tėvo pėdomis ir tapęs miškininku. Mokykloje, pasirinkęs gamybinę klasę, mokėsi miškininkystės kurso. Mokė miškininkai, tarp kurių buvo ir R. Olišausko tėvas. Mažai kalbėdavęs, bet daug darydavęs.

Įstojęs į Žemės ūkio akademiją, R. Olišauskas po pirmojo semestro suprato: tokiu miškininku, kaip tėvas, kone visą gyvenimą praleidęs miškuose, — netaps.

Dar mokyklos laikais domėjęsis kraštotyra, R. Olišauskas įstojo į Vilniaus universiteto istorijos specialybę. Traukė archeologija.

Mokslai, praktika, ekspedicijos ir pirmoji darbo vieta: Kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, archeologijos grupės vyr. mokslinio bendradarbio pareigos. Po dešimties metų tapo Archeologijos paminklų skyriaus viršininku.

„Gyvenimas ant ratų“, — taip tuos metus vadina R. Olišauskas. Patyrę specialistai ir jauni bendradarbiai dirbo išvien: rengė “Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą“ — respublikinės ir vietinės reikšmės archeologijos paminklų kartoteką.

Ruošiant šį sąrašą, archeologijos srityje teko darbuotis 5 metus — iki 1972 metų.

Nuo 1985 metų R. Olišauskas buvo pervestas į Šiaulių „Aušros“ muziejų, vyr. moksliniu bendradarbiu. Čia dirbo iki didžiųjų permainų.

1990 metais Lietuvoje pradėjo kurtis naujos paveldosaugos struktūros, per du dešimtmečius ne kartą kito jų pavadinimai ir priklausomybė.

Nepriklausomoje Lietuvoje R. Olišauskas karjerą pradėjo nuo Kultūros paveldo inspekcijos Šiaulių apygardos vyriausiojo valstybinio inspektoriaus pareigų.

Kai po penkerių metų inspekcija buvo reorganizuota, tapo naujai įsikūrusio Kultūros vertybių apsaugos departamento konservatoriumi, po poros metų — padalinio viršininku. Iki pensijos dirbo Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio vedėju.

Paveldosauginė ir visuomeninė R. Olišausko veikla 2005 metais buvo įvertinta P. Bugailiškio premija.

Įdomiausi metai

— Karjerą pradėjote nuo archeologijos, rengėte archeologijos paminklų kartoteką, kartografavote archeologinius paminklus. Kokie tai buvo metai?

— Esu ne kartą talkinęs žymiausiems archeologams. Besimokant universitete, važiuodavome ne tik į privalomas praktikas, bet ir savanoriškai. Nes rūpėjo. Kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų grupės vadovu dirbo patyręs archeologas Vytautas Daugudis, su juo esu kasinėjęs ir Šiaulių rajone.

Lėšų archeologiniams tyrimams negaudavome, nes visi pinigai buvo nukreipti apskaitai.

Prieškariu sudarytuose sąrašuose, kuriais tebebuvo naudojamasi, buvo visko: ne tik archeologijos objektų, bet ir senųjų kaimo kapinių. Reikėjo tikrinti objektus. Natūroje patikrinti visko nesugebėjome, tikrinome pagal surinktą medžiagą ir kameraliai, tiesiog kabinete.

1972 metais išleistas sąrašas irgi nebuvo tikslus. Netikslumų būta ir dėl sovietmečiu galiojusios tvarkos: kuo daugiau objektų įtraukta, tuo daugiau lėšų respublikai skiriama.

Sąrašas buvo tobulinamas kasmet — rengiant po kelias ekspedicijas. Technika neypatinga, keliaudavome mėšlinais sunkvežimiais. O ir tokių ne visada būdavo. Atlyginimai baisiai vargani, visko trūkdavo: pinigų, benzino. Tik entuziazmo netrūko.

Nustatydavome objektų vietas, talkininkaujant žemėtvarkos projektavimo instituto specialistams, kartografuodavome. Nustatytėme archeologijos paminklų teritorijos, jų apsaugos zonos.

Iki 1985 metų apvažiavome visus Lietuvos rajonus. Rezultatas: patikslinti sąrašai ir pirmą kartą objektai pažymėti ūkio planuose (1:10 000) ir žemėlapiuose (1:100 000), kurie naudojami iki šiol.

„Ardavome“. Balandžio 15 dieną išvykdavome, per Vėlines grįždavome. Ne visur būdavo nutiesti keliai, reikėdavo klampoti pėsčiomis. Bet buvo labai įdomu. Metai iki 1985-ųjų man buvo patys įdomiausi. Buvome entuziastai, dirbome ne dėl pinigų, o iš idėjos. Buvome patriotai. Nors patriotus ir mušdavo, bet jie nesustodavo ir siekdavo rezultato.

Popierizmas nugali praktiką

— Nuo pat pradžios dirbote naujai kuriamose Lietuvos paveldosaugos struktūrose, kuriose netrūko virsmų. Kaip šiandien juos vertinate?

— Kultūros paveldo inspekcija išsilaikė neilgai — iki 1995 metų. Viskas tuo metu keitėsi. Nustojo veikti Lietuvos TSR paminklų apsaugos įstatymas, kuris, mano vertinimu, buvo labai neblogas.

Mums, darbuotojams, prie naujų įstatymų buvo sudėtinga priprasti. Naujieji savininkai irgi ne viską suprato. Reikalavimai buvo labai aukšti: ir darbuotojams, ir objektus atgavusiems savininkams.

Atsirado nauji terminai: vietoje „kultūros paminklas“ — “kultūros vertybė“. Vėliau laukė dar vienas naujas įstatymas, irgi labai sudėtingas, dar kartą pasikeitusia terminologija. Ar jis geras, ar blogas, gyvenimas parodys. Mano vertinimu, ne pats geriausias, nes per daug sudėtingas. Rengtas kabinete, mažai atsižvelgta į praktinius dalykus.

Įstatymo pagrindas — popierizmas. Aš manau, kad be inspektavimo, kelionių, objektų lankymo gero rezultato nepasieksi. Dabar visi reikalauja: jei yra pažeidimas, kaltąjį bausti. Baudos yra nemažos, po truputį vis didinamos. Buvo laikas, kai žmonės neturėdavo už ką susimokėti. Bet iš patirties sakau: labiau paveikdavo, kai su žmonėmis sutardavai, sušnekėdavai ir įtikindavai, kad paveldą reikia saugoti.

Dabar pareigūnas nubaudžia, nubaustasis kreipiasi į administracinį teismą. Bauda sumažinama iki minimumo arba panaikinama. Rezultato nėra: teisme pabuvęs žmogus jau piktas, žiūrėk, vėl tą patį daro.

„Grynų“ paminklotvarkininkų kaip ir nebėra. Jei jie ir paruošiami, sunkiai patenka į valstybės tarnybą. Dažnai pakliūva atsitiktiniai, kitų specialybių žmonės. Studentai, baigę magistro studijas, kartais net konkurse negali dalyvauti: neturi stažo. Manau, tai labai neteisinga, bet šiandien — tokia tvarka.

Šioje srityje turėtų dirbti Lietuvos patriotai, mėgstantys šį darbą. Mėgstantys darbą ne tik pradėti, bet ir užbaigti.

Nugyventas medinis paveldas

— Kokie yra naujieji paveldo savininkai ir kiek jiems rūpi šis turtas?

— Buvo privatizuota daug objektų, kai kur privatizacija pasiteisino, kai kur — ne. Visi supranta, kad medinė architektūra vertinga. Sovietmečiu dvaruose gyvendavo vadinamieji tarybiniai kumečiai. Po keletą šeimų, atsakingų — nė vieno. Jie paprasčiausiai nugyveno medinius pastatėlius. Nieko neremontavo, tik laukė, kada kas ką duos.

Laikas medžiui padarė savo, tuo labiau, kad pastatai buvo neremontuojami. Šiandien dauguma medinio paveldo pastatų yra beviltiškos būklės, išgelbėti galima tik vieną kitą. Visi kiti nedideli dvariukai pasmerkti išnykti.

Atsiėmę nuosavybę, naujieji savininkai, neturėdami lėšų, nieko nepadarė. Tarkime, asmuo dvarą turi Pakruojo rajone, o pats gyvena Vilniuje. Statiniai apleisti, apaugę medžiai, kaimynai viską išnešioję, po pagalį sudeginę.

Tokie dalykai dūšią veikia. Ir nieko nepadarysi, tik rankomis tegali paskeryčioti, nors pastangų daug įdėta.

Raudondvario dvaras — galvos skausmas. Jį įsigijęs, savininkas apdraudė, dvaras sudegė. Savininkas draudimo pinigus išleido kitur, o dvare absoliučiai nieko nepadarė. Gražūs rūmai akyse nyksta. Beržėnuose savininkai irgi nieko nebedaro.

Kiti savininkai siūlo dovanoti objektus valstybei. Departamentas tokių statinių savininku negali būti. Juos gali perimti tik savivaldybės, bet savivaldybės savo objektų neišlaiko, ką jau kalbėti apie svetimus!

Skauda dėl malūnų

— Kokių paveldo objektų griūtis jums skaudžiausia?

— Jau minėjau medinę architektūrą. Skaudu dėl vėjo malūnų — nesvarbu, medinių ar mūro. Yra ir privačių, ir savivaldybėms priklausančių. Retas tvarkomas, visi kiti — avarinės būklės. Vėl — lėšų stygius, niekas neturi, niekas neskiria.

— Gal verta peržiūrėti sąrašus ir sumažinti saugomų objektų kiekį?

— Būtų geriausia, kad saugotume tiek, kiek sugebame išsaugoti, o ne viską.

Įrašoma daug objektų, kurie yra labai blogos būklės. Manau, teisingiau juos matuoti ir leisti sunykti. Fiksacija, matavimai irgi yra apsaugos priemonė.

Kyla ir objekto pritaikymo klausimas. Ką jame įkurti? Kiek mums reikia muziejų? Kai ateina žiema, visiems darosi rūgštu, nes nėra kuo mokėti už šildymų.

Tokių kaip Burbiškio dvaras — vienetai. Ten kryptingai dirba entuziastai, patriotai, jie negyvena vien iš dotacijų. Lietuvoje tokių pavyzdžių nėra daug.

— Paveldo objektams restauruoti lėšos gaunamos iš ES projektų. Skubama jas įsisavinti, o jau po trumpo laiko pasirodo darbo brokas. Skubos darbą šuo ant uodegos neša?

— Rangovinė organizacija 5 metus turi taisyti padarytas klaidas. Kai pinigai ateina iš ES, darbai būna skubūs, nes reikia viską greitai atlikti. Kol sutvarkoma dokumentacija, kol įvyksta konkursas, jau ir žiema ateina. O darbų terminai — labai trumpi. Dirbama sparčiai, padaroma daug klaidų, ne visada panaudojamos numatytos medžiagos, mažai kontrolės. Skubus darbas — nieko gero.

— Kokia archeologinio paveldo situacija?

— Dauguma objektų sutvarkyti, prieinami visuomenei. Ardymų nebėra, šiais laikais žvyru nebeužpila. Tai — ilgamečio kalbėjimosi rezultatas.

Anksčiau dažniausiai būdavo pažeidžiamos laidojimo vietos. Sovietmečiu archeologinį paveldą nukasdavo, užstatydavo. Piliakalnio šlaite, prie vandens, kolūkio pirtį pastatydavo.

Mažai kas dėmesį kreipė. Kaip sekretorius pasakys, taip ir bus. Sudėtinga būdavo nubausti: kaip bausi sekretorių? Bet nubausdavome. Šiame krašte, Kelmės rajone, pirmas 10 tūkstančių rublių bauda už pilkapyno apsodinimą medeliais nubaudžiau miškų ūkio direktorių (dirbau tada Šiauliuose muziejuje, baudė Kelmės prokuroras). Paskui šiek tiek atsikeršijo.

Ne tie prioritetai

— Koks valstybės požiūris į paveldą?

— Galiu negražiai pasakyti, bet ar iš to bus naudos? Valstybė turi stebėti, ar paveldo apsaugos sistema veiksminga. Aš turbūt dar per žalias kalbėti...

— Tuomet ką galima sakyti apie valstybę, kuri nepakankamai kreipia dėmesį į paveldą?

— Pas mus daug kam kas nerūpi. Rūpi kiti dalykai: kelionės į Naująją Zelandiją... Kai supras, kad kultūra, kultūros paveldas yra prioritetiniai dalykai, tada tie, kurie sėdi aukščiausiai ir leidžia įstatymus, žiūrės praktiškiau. Be praktikos apsaugos nebus.

— Praktika šiandien nebėra reikalinga?

— Kartais nelabai reikalinga... Yra objektų, kuriuos žmonės galėtų tvarkyti ūkio būdu. Žmonėms būtų pigiau, žinoma, jie tvarkytųsi su atitinkama priežiūra. Bet dabar — negalima. Bent stogą uždengtų ūkio būdu. Juk jei stogo nėra — nėra objekto ateities.

— Šiemet minimos dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 100-osios gimimo metinės, o jo namas Šiauliuose, pažymėtas lentele, jog saugomas valstybės, nestabdomai nyksta.

— Čia — Savivaldybės požiūris. Jei Savivaldybė norėtų, būtų galima daug padaryti.

Kad ir nušienauti mūsų objektėlius, keliasdešimt jų mieste tėra. Miesto vadovai, paveldo specialistai keičiasi, tęstinumo nėra.

Metai iš metų neprižiūrimas Salduvės piliakalnis, tik vieną, kitą kartą prieš renginį patvarkomas. Už valstybės lėšas buvome sutvarkę aikštelę, šlaitus. Dabar vėl motociklininkai niokoja.

Daug šnekėta, prašyta. Paminklosaugininkas ar departamento žmogus prie piliakalnio nepastovės, jis gi ne policininkas.

Nuleisti sprendimai

— Ar dažnai tenka susidurti su lygesniais už lygius, kuriems galioja savi įstatymai?

— Man visi Lietuvos piliečiai yra lygūs, valdininkas ar vyskupas. Inspektorius privalo nubausti kiekvieną.

Tik kai kurie veikėjai mėgsta mažesnius, tokius, kaip mes, apeiti. Pasistengia nuvažiuoti tai į Seimą, tai į Vyriausybę. Ieško protekcijų ir laimi. Tada tokio, kaip Šiaulių padalinio, žmonės lieka su nosimi. Jie būna apeiti, su jais nesąžiningai pasielgta ir dar jie priversti pasirašyti ant suderintų Vilniuje reikalų. Parašas juk turi būti ir mažiuko žmogaus...

Taip nutiko su Kryžių kalno bažnyčios, Šiaulių pastorato statiniais.

Kad ir paskutinis Kryžių kalno projektas — apšvietimo ir stacijų koplyčių statymas. Viskas suderinama toli, čia tik nuleidžiamas sprendimas.

Paminklosaugininkai gal irgi ne visada pasielgia taip, kaip privalo.

2000 metais buvo parengtas detalusis planas. Nuomonę išsakė ekspertai, architektai. Nuomonė buvo aiški: Kryžių kalnas pats yra bažnyčia. Taip teigė ir atvykęs Vytautas Landsbergis, ir žymiausi Lietuvos architektai. Tada visi sutarė, kad negali būti jokios bažnyčios. Bet po 11 metų buvo padėti parašai. Aš atsisakiau pasirašyti, savo nuomonės nekeičiau. Ir manau, kad esu teisus. Bet viskas buvo suderinta Vilniuje. Ir vieta su vilniečiais parinkta.

Dėl bažnyčios ir rajono savivaldybė pasidavė. Negali būti taip: „kaip vyskupas pasakys“. Reikia ir savo nuomonę turėti.

Žmonės dabar pripratę prie esamo Kryžių kalno vaizdo. Aš pirmą kartą Kryžių kalne buvau 1972 metais, tada ten po šlavimo tebuvo keli kryžiai.

Kryžių daugėjo. O dar vėliau reikėjo „kariauti“ su savais. Neduok, Dieve, ir su klebonais, ir mūsų kai kuriais miesto architektais. Nenorėjome leisti daryti Kryžių kalnui “sparnus“. Kryžiai buvo kalne: dabar — su “sparnais“.

Kryžių kalnas pirmiausia yra archeologijos objektas. Kalnas — piliakalnis, kur koplyčia — buvusi senovės gyvenvietė.

Manau, kad mokymo įstaigose projektuotojai per mažai gauna paminklosauginių žinių. Jauni žmonės per mažai supažindinti su mūsų paminklais. Kad juos reikia saugoti, projektuojant į juos atsižvelgti.

— Veikia paprastesnis — piniginis — principas?

— Departamente žmonės turėtų būti labai principingi. Nauji turtingi žmonės norėtų, kad jų žodis būtų paskutinis. Jie gal ir žino, jaučia, kad objektas — vertingas, bet, kai kalbi, atrodo, kad vertės nemato ir nežino.

Nori viską pigiai padaryti ir būti karaliukais. Nori, kad jų žodis būtų paskutinis.

— Ir vėl bus pastatyta pirtis ant piliakalnio?

— Ne, ant piliakalnių nebelenda, jau žino, kad negalima (juokiasi). Nemažai apskrities piliakalnių sutvarkė seniūnai: departamento, savivaldybių lėšomis. Kaip pavyzdį pateikčiau Burbaičių piliakalnis Kelmės rajone. Reikia norėti dirbti.

PASIKEITIMAS: „Išėjus į pensiją, pirmi mėnesiai labai sunkūs, pasikeičia gyvenimo tempas. Gal kas pasiūlys visuomeninį darbą — svarbiausia, kad širdies motoriukas veiktų“, — sako Romas Olišauskas, buvęs kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vedėjas, paveldosaugos pradininkas Šiaulių krašte. 

IŠEITIS: „Būtų geriausia, kad saugotume tiek, kiek sugebame išsaugoti, o ne viską“, — sako Romas Olišauskas. 

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

GRIŪTIS: Retas apskrities malūnas tvarkomas, dauguma — avarinės būklės. Moniūnų malūnas (Pakruojo rajonas) 2005 metais dar stovėjo, po poros metų jau buvo nugriuvęs ant šono. 

Jono TAMULIO nuotr.