Naujausios
Po operacijų nemažą laiką leidžiant palatose, Stasiui Raštikiui dažnai tekdavo klausytis ligonių pokalbių, o neretai ir pačiam įsijungti į diskusijas. Tuose pašnekesiuose dominuodavo ne tik grynai amerikietiškos temos, žmonėms rūpėjo ir aibė kitų, pasaulietinių dalykų.
Stasys iškart pagyvėdavo, kai tie ligoniukai prakalbdavo apie karalienę Elžbietą. Jos autoritetas pasaulyje kaskart didėjo, angliškos temos ypač sustiprėjo prasidėjus Didžiosios Britanijos konfliktui su Argentina prie Folklendo salų.
Stasys Raštikis galėdavo nemažai papasakoti apie karalienę Elžbietą. 1953 metais jam teko gerą pusmetį gyventi Londone. Taip jau sutapo, jog būtent birželio antrąją, antradienį, buvo karūnuojama Elžbieta antroji. Anglai šventai tikėjo, jog būtent ji sugebės pratęsti Elžbietos pirmosios (1533 – 1603) tradicijas ir pasauliui dar kartą įrodys monarchijos didybę, gerovę bei garbę. Gal todėl Londono gyventojai nepabijojo žiūrėjimui užsiimti geresnių vietų net prieš penkiasdešimt valandų iki karūnavimo pradžios.
Gatvėse buvo išrikiuota net penkiolika tūkstančių karių. Iškilmingoje karūnavimo procesijoje dalyvavo dar dešimt tūkstančių gvardiečių. Gatvėmis žygiavo beveik pusšimtis karinių orkestrų. Visa karūnavimo procesija truko keturias valandas. Nors oras, kaip tyčia, pasitaikė ne šventiškas – pūtė šaltas vėjas, lijo – bet gyventojai kantriai stebėjo paradą, šūksniais ir plojimais lydėjo karalienės karietą.
Tąkart Stasys Raštikis buvo tik eilinis žiūrovas, karūnavimo paradą stebėjęs gatvėje. Užtat jo mintys, grįžus iš ceremonijos, pirmiausia nuskriejo į 1937-uosius, kai karaliumi buvo vainikuojamas Elžbietos antrosios tėvas – Jurgis šeštasis. Tuomet jis, Raštikis, kaip oficialus Lietuvos kariuomenėrs vadas, dalyvavo Bekingemo rūmuose, karaliaus soste spaudė ranką karūnuotajam, bučiavo ranką karalienei, buvo kviečiamas į banketą ir iš arti matė tuomet dar vienuolikametę Elžbietą.
Tą dieną – 1937-ųjų gegužės 12-ąją – Stasys Raštikis įsiminė visam gyvenimui. Juk ne kasdien žmogui tenka iš arti stebėti karaliaus sostą, akis į akį bent trumpai akimirkai žvelgti į naujuosius Didžiosios Britanijos valdovus. Į karaliaus vainikavimo iškilmes suvažiavo net penkiasdešimt dviejų pasaulio valstybių delegacijos. Ir vienoje jų – Lietuvos – buvo keturi mūsų atstovai ir visi – Stasiai: užsienio reikalų ministras Lozoraitis, ministerijos protokolo šefas Girdvainis, ministro asmeninis sekretorius Bačkis ir Lietuvos kariuomenės vadas Raštikis.
Beje, kai delegacijos sąrašas buvo nusiųstas į Anglijos užsienio reikalų ministeriją iš ten netrukus atkeliavo informacinis patikslinimas: koks gi Raštikio titulas? Negi Stasys? Kilo juokinga sumaištis, bet Lietuvos atstovas Londone mandagiai paaiškino, jog Stasys nėra joks titulas – tai paprasčiausias lietuviškas vardas…
Kilo šiokių tokių peripetijų dėl Raštikio tikrojo titulo. Lietuvos kariuomenės vadas turėjo jam priklausantį pulkininko titulą. Ministras Stasys Lozoraitis dėjo daug pastangų, jog vadui išimties tvarka būtų suteiktas generolo laipsnis; juk Londonan atvyksiantys kitų šalių kariuomenių vadai visi bus generolai. Ar pulkininko titulas nežemins Lietuvos? Bet Stasys Raštikis – kuklus žmogus ir teisėtai užsispyrė: jokių išimčių jam nereikia! Juk pagal įstatus generolo laipsnis jam priklausys tik po pusmečio. Ir visiems geradariams teko nusileisti: į Londoną Raštikis važiavo kaip pulkininkas, o generolo laipsnis jam teisėtai buvo suteiktas lapkričio mėnesį…
Titulai titulais, o šiai kelionei Stasys Raštikis kruopščiai ruošėsi. Kaune nusipirko fraką, kuriuo vėliau taip niekada ir nepasinaudojo. Pakeliui į Londoną, Paryžiuje nusipirko cilindrą – ir jo vėliau niekad nebeprireikė…
Atvykę į Londoną, lietuviai apsigyvena viešbutyje netoli Bekingemo rūmų. Kiekvienam buvo įteiktas didelis vokas, kuriame ir iškilmių programa, ir ceremonijos aprašymas, ir daugybė kvietimų į šventinius renginius. Iš visų dokumentų išsiskyrė vienas labai prašmatnus, didelio formato idealiai atspausdintas ir karaliaus rūmų maršalo pasirašytas kvietimas. Tokį brangų reliktą Stasys Raštikis vylėsi išsaugoti iki senatvės. Deja, pokary enkavedistai šį brangų popierių nugvelbė ir pražudė. Atminty liko tik pats kvietimo tekstas:
Coronation of Their Majesties King George VI and Oueen Elizabeth.
By Command of The King, the Earl Marshal is directed to invite Colonel Stasys Raštikis to be present at the Abbey Church of Westminster on the 12th day May, 1937.
Norfolk
Earl Marshal.
Ir štai lietuvių pasiuntiniai sustoja prie karaliaus durų. Jos atsidaro tik įleidžiant svečios šalies atstovus, jiems įėjus durys bematant uždaromos, prie jų kantriai budi du uniformuoti gvardijos kariai. Ir štai ceremonmeistras įmantria lazda du kartus pabeldžia į grindis, durys atsiveria ir lietuviai patenka į kitą salę. Ji – tuščia.
Priekyje – kitos durys.Vėl du sargybiniai, vėl tradicinis beldimas į grindis, vėl durys atsidaro. O už jų vėlei tuščia…
Mistika? Intriga? Tai gal karalius bus už trečiosios salės durų? Taip ir yra – ceremonmeistras atveria duris ir lietuviai išvysta jau tikrąjį karalių vaizdą. Paklausykime paties Raštikio: “Salė skendo elektros šviesoje. Dešinėje salės pusėje milžiniškas raudonos medžiagos nuo pat lubų nusileidžiąs baldakimas. Po juo ant pakilimo trys paauksuoti sostai. Prieš pirmąjį sostą stovi karalius, be karūnos, pasipuošęs Anglijos karo laivyno didžiojo admirolo uniforma. Prieš antrąjį sostą stovi karalienė, ilga balta suknia, su labai brangia deimantų diadema ant galvos, rankos pirštiniuotos ilgomis balto zamšo pirštinėmis. Prieš trečią sostą stovi mirusio karaliaus, dabartinio karaliaus tėvo, našlė Mary”.
Lietuvius iki karaliaus sosto atlydėjęs ceremonmeistras rankose laiko kortelę, kurioje užrašytos Lozoraičio bei Raštikio pavardės bei titulai. Pasilenkęs prie netoli sosto stovinčio dvariškio, jam persako svečių pavardes bei titulus.
Ir štai karalių salėje griausmingai nuskamba dvariškio sakomi žodžiai:
– Lietuvos užsienio reikalų ministras, mister…
Deja, Lozoraičio pavardę dvariškiui sunku ištarti. Tas pats pasikartoja ir Stasio Raštikio atveju. Jo pareigos ir pulkininko titulas pasakomi nepriekaištingai, o pavardė… Gal Reistakas, gal Restolos, gal Restok? Net pats Stasys Raštikis kiek pasimeta: gal čia kokį graiką kviečia? Bet ne – juk jis pristatomas kaip karo vadas. Ir uniforma jo kariška. Ir kardas rankose. Raštikis susikaupia. Jis maloniai spaudžia ranką karaliui Jurgiui, bučiuoja pirštinėtą karalienės ranką. Abu karaliai maloniai nusišypso…
Metas išeiti į kitą sale, kur būriuojasi sveikinimo ceremonijas jau atlikę kitų šalių atstovai. Bet paprastai apsisukti ir išeiti negalima – nemandagu karaliams atsukti nugarą. Tenka išeiti atbulomis – akimis žvelgiant į karalių sostą, o žingsniais nejučiomis tolti nuo valdovų…
Vakare visų sveikintojų laukė banketas. Į jį buvo pakviesti visi keturi Lietuvos atstovai. Vakarienė vyko dviejose didžiulėse erdvėse – karaliaus salėje ir baltojoje karalienės salėje. Raštikis gavo vietą pagrindinėje – karaliaus salėje. Centre stovėjo didžiulis keturkampis stalas, skirtas karaliaus svitai. Svečiai susėdo prie aplink stovinčių apvalių stalų. Juos aptarnavo gausus liokajų būrys: juodieji rūpinosi valgiais ir gėrimais, raudonieji – nuiiminėjo tuščias lėkštes. Bendrą vaizdą tiksliai aprašė pats Raštikis: “Stalo servizas buvo labai turtingas. Apatinės lėkštės buvo auksinės, tačiau iš jų nevalgė, nes ant jų buvo dedamos porcelianinės. Aukso ant stalo buvo daug, sidabro mažiau. Be vieno didelio gėlių buketo, kiekvienas svečias turėjo dar atskirą sau. Prieš kiekvieną buvo pastatyta meniškai išspausdinta valgių kortelė. Visi svečiai pasiėmė tas korteles į kišenes. Kai kurie valgiai buvo pavadinti karaliaus Jurgio ir karalienės Elžbietos vardais.”
Viso banketo metu nebuvo jokių tostų anei prakalbų. Jam pasibaigus ceremonmeistras su įspūdinga lazda atėjo prie didžiojo stalo ir žemai nusilenkė karaliui. Tuomet visa karaliaus svita kilo nuo stalo, tą patį darė ir visi prie apvaliųjų stalų sėdėję svečiai.
Kitą dieną Vestminsterio katedroje vyko karalių karūnavimo iškilmės. Stasį Raštikį labiausiai nustebino tvarka, pagal kurią buvo rikiuojami visi užsienio delegacijas vežę automobiliai. Jų seką korteže diktavo ne abėcėlė, ne tų šalių reikšmingumas pasaulyje, o vietą lėmė ambasadorių įsikūrimo laikas Londone. Lietuvos atstovas šioje šalyje Balutis dirbo bene seniausiai, todėl ir lietuvius vežęs automobilis važiavo kone viso diplomatinio kortežo priekyje…
Pačioje katedroje Stasiui Raštikiui buvo skirta vieta netoli altoriaus, tad mūsų kariuomenės vadas turėjo galimybę aiškiai matyti visa tai, kas vyko katedros centre.
Iškilmingą procesiją pradėjo karaliaus našlės Mary eisena. Jos pradžioje ėjo vienuolikametė karaliaus dukra Elžbieta, dabartinė karalienė… Po to sekė karalienės Elžbietos svita, o proceiją baigė paties karaliaus eisena.
Karūnavimo iškilmės katedroje truko tris valandas. Religinį karalių pašventinimą ir palaiminimą lydėjo vargonų ir choro atliekamos giesmės. Pagaliau ant karaliaus galvos sužvilgo šv. Eduardo vainikas -karūna. Vainikuota buvo ir karalienė. Iškilminga valdovų procesija iš katedros pajudėjo atvirkštine tvarka: dabar pirmiausia ėjo karalius, po jo – karalienė ir procesiją baigė našlės svita.
Kol karūnuotieji važinėjo žmonių užpildytomis gatvėmis, užsienio delegacijų nariams buvo parengti užkandžiai parlamento rūmuose. Karalių vainikavimo šventę vakare užbaigė didžiulis balius, surangtas Bekingemo rūmuose. Čia ne tik buvo užkandžiaujama bei linksminamasi. Vienoje salėje vyko ir šokiai, kuriuos pirmiausia pradėjo karalius ir Japonijos princesė.
Po kelių dienų atėjo atsisveikinimo metas. Lietuviai, kaip ir kiti svečiai iš užsienio, buvo pakviesti į Bekingemo rūmus. Lietuvai šioje ceremonijoje atstovavo Lozoraitis ir Raštikis. Pastarajam pirmą ir paskutinį kartą teko apsirengti juodu vizitiniu kostiumu, dryžuotomis kelnėmis, juodu cilindru ir zomšinėmis pirštinėmis.
Stasiui Raštikiui labiausiai įsiminė atsisveikinimas su karaliais. Karalius tik maloniai šypsojosi, o karalienė prancūziškai pasiteiravo, kaip lietuviams patiko iškilmės, palinkėjo jiems geros kelionės ir grįžimo į namus. Raštikis atsisveikindamas pabučiavo karalienės ranką, o karaliaus delną švelniai paspaudė…