Naujausios
Dangus priklauso dievams, paukščiams ir vėlėms. Dar geroms mergaitėms. Toms, kurios nuo anachronizmu tapusios mokyklos garbės lentos tyliai ir užtikrintai nuėjo į universitetų humanitarinius fakultetus, o vėliau iš jų – atgal į mokyklą. Tos, kurios vos surezgė sakinį tiek sava, tiek užsienio kalba, kurios stataus kampo neskyrė nuo buko iki pat šlovingo vidurinės baigimo, kurioms ampermetras ir voltmetras – filmo herojų vardai, paima viską. Šturmu. Kaip Žiemos rūmus raudongvardiečiai, kaip Bastiliją įkaušusi ir įsiutusi prancūzų liaudis. Nagais, dantimis ir garsių vyrų pavardėmis. Arba piniginėmis. Po gero dešimtmečio dolce vita saugiam užpečky vis dėlto nusiperka diplomą. Tada be šturmo paima aukštus postus, aukštas natas ir visas apžvalgos aikšteles, nuo kurių žvelgti galima tik labai iš aukšto. Visomis prasmėmis ir į visas puses. Geros mergaitės tuo metu (ne)sėkmingai auklėja ir edukuoja blogųjų palikuonis. Tarp jų ir santuokinius, nebūtinai sugyventus su teisėtu sutuoktiniu.
Pasitaiko, kad ir geros mergaitės išsuka iš doros ir tiesos kelio. Į kokį šunkelį, žvyrkelį ar sekdamos paskui kažką, einantį priekyje. Kaip Violija, kurią kiemo bernai sutartinai šaukdavo Fijalka. Šaukė, erzino, o slapčia žavėjosi ir prisibijojo. Violija buvo pamišusi dėl Aleno Delono ir bokso. Dėl pastarojo gal net labiau. Iš neaprėpiamų plačiosios šalies tolybių atvykęs Stiopa, kuriam ji vienu taikliu boksininko kirčiu nuskėlė dantį, vėliau tapo jos teisėtu vyru. Prieš žmones ir, kaip bebūtų keista tais tvirto ateizmo laikais, prieš Dievą.
Prieš Dievą Stiopos žmona ji buvo gal net labiau. Žmonių Violija nekentė, jų nuomonės nepaisė ir neklausė. Viską darė savaip. Maištininkė, neturėjusi konkretaus kovos objekto. Lyg nemaištavo nei dėl idealų, nei dėl idėjų. Raudono kaklaraiščio nenešiojo net kuprinėje, o ką kalbėti apie kaklą. Nepatogus individas. Ypač nepatogus patogioje prisitaikėlių bendruomenėje. Kaip bebūtų keista, net tais tolimais laikais toks nepatogus žmogus buvo labiau toleruojamas negu šiandieninėje demokratijos realybėje. Tokių moraliniai principai erzina, stuburo tvirtybė kelia nervinį tiką, elgesys ir gyvenimo būdas – pasibjaurėjimą. Kai kam panieką. Et, kvailelis, kovotojas... Ką laimėsi? Mazochistas. Mazochizmas nežavi. Visada rėžė tiesą. Tuo ji man labiausiai patiko. Be to, ji labai mėgo dangų: galėdavo pusdienį išgulėti pievoje be garso žvelgdama į debesis. „Debesys nemeluoja“, – sakydavo poetiškai, nors eilėraščių niekada nerašė. Išvykdama paskui savo Stiopą į mums nežinomus atšiaurius kraštus, paprašė laiškus rašyti debesimis ir siųsti juos į šiaurę. Prižadėjome nesigirti nebūtais dalykais, debesyse įrašyti tik tiesą, kad ir kokia gelianti ji bebūtų. Tai daryti buvo lengva.
Nuo pat vaikystės tėvų buvau mokoma sakyti tiesą. Pamoką išmokau ne prasčiau negu anglų kalbos gramatiką arba lotyniškas sentencijas dėstytojos, kurią dviejų dešimtmečių studentai vadino Klijonke, paskaitose. Ir dabar, kai pasitaiko pakliūti į situaciją, kur geriau būtų sumeluoti, liežuvis sustingsta, tampa nepaklusnus ir niekaip nesugeba verbalizuoti kokio padoresnio melo. Žiojuosi meluoti, tačiau nesulaikomu kriokliu išsiveržia tiesa. Arba dar blogiau – ironizuoju. Kartais bijau prarasti sveiką nuovoką ir saviironiją. Būtent pastaroji – pakeliamasis tiltas. Kaip viduramžių pily. Tik manasis dar veikiantis, ne muziejinis artefaktas.
Ironiją prarasti pavojingiausia tada, kai įžengi į menopauzės laikmetį. Nors man labiau patinka šį laikotarpį vadinti klimaksu. Climax – aukščiausiais kūrinio įtampos taškas, kulminacija. Po jos prasideda pati neįdomiausia knygos (filmo, spektaklio) dalis. Nuo to lemtingo taško kūrinio eigą jau gali nuspėti. Atomazgą ir finalą, kurį vaikystėje mėgdavau perrašyti. Ypač tų istorijų, kurių baigtis akivaizdžiai atskleisdavo dar nepažinto gyvenimo bjaurastį ir neteisybę. Įžengus į menopauzės erą jokių finalų nebeperrašinėju. Nieko nebenoriu keisti – nei savęs, nei pasaulio, nei agurkų marinavimo recepto. Puikiausiai tinka tas, kurį mama savo ranka užrašė, kai dar pajėgė rankoje nulaikyti parkerį ir kai nė nesapnavome, kad išvysime ją nebeturinčią jėgų net ištarti žodį.
Nors tiesą sakant, keisti kai ką dar norisi. Pirmiausia – darbą. Svajonių rūmus, kuriuose dėl vietos, viršininkų palankumo ir postų stumdosi šiuolaikinės freilinos, – į įstaigą, kur niekam karūnos neslegia galvos ir nespaudžia smegenų. Tada ekonomišką golfą į visai neekonomišką visureigį. Nes lengvų kelių pasirinkti neišmokau, vis išsuku į bekelę ir kokią savanoriškai pasirinktą apylanką. Tekilą į konjaką. Būtinai prancūzišką. Nes armėniškas, kurį vienuoliktoje klasėje išgėrėme su klasiokais prieš fizikos pamoką iškauliję iš Sauliaus, baisiai dvokė, nors ir buvo pažymėtas penkiomis žvaigždutėmis. Penketas tuomet buvo superlatyvo sinonimas. Kaip šiandien jam prilygsta tomis pačiomis žvaigždutėmis pažymėti Turkijos ir Ispanijos viešbučiai. Be to, kad konjakas gali būti pagamintas tik Prancūzijoje, nemokė nė vienoje, net geografijos pamokoje. Į pamoką įėjusi fizikė, praminta labai fiziška Molekulės pravarde, iš karto pajuto kažkokį įtartiną kvapą. Apsimetėme nieko nesuprantą, fizikos nė vienas dorai nemokėjome, tad visokie baisiai moksliniai fizikos dėsniai galėjo turėti įtakos įtartino kvapo sklaidai, o tuos dėsnius paaiškinti paprašėme mokytojos.
Gyvenimo nuėjusi pusę kelio, lygybės ženklo tarp penketo ir aukščiausiojo laipsnio jau nedėčiau. Pasikeitė laikai, vertinimo skalės, matavimo vienetai, valiuta ir asmeniškas erdvėlaikis. Iš ikimenopauzinio perėjo į poklimaksinio aikštelės pusę. Sakysite, ankstokai? Taip, sutinku. Tik čia jau pasitarnavo nė vienais fizikos dėsniais nepaaiškinamas nevaldomas ląstelių dauginimasis ir po jo sekęs chemoterapinis transas. Malonumų pasirinkimas labai susiaurėjo. Limitai išnaudoti, brangioji. Būtum biurokratinė kalė, orgazmą galėtum pajusti demonstruodama įsivaizduojamo statuso privalumus. Skųsdama kolegas ar rankiodama pūkus nuo viršininko švarko, netaisyklingai artikuliuodama garsą r ir tuo garsu pjaudama visiems ausis aukštomis natomis. Gal užsidės „pliusiuką“, prisimins per vertinimą, o gal net būsi pakylėta karjeros kopėčių kartele aukščiau. Skųsk. Vadovybei arba aukštesnei institucijai. Sekmadienį Dievui bažnyčioje ar bent jau kunigui klausykloje. Šventę paversk kasdienybe, kasdienybę – pelke.
Biurokratės gyvenimą pažinau ne iš knygos ir ne iš gandų. Septyneri metai valstybės tarnautojos kasdienybės ir švenčių pralėkė kaip mirksnis. Gal net per greitai, todėl biurokratine kale tapti nepavyko. Nesigailiu. Laikausi principo – niekada dėl nieko nesigailėk, neatgailauk ir neverkšlenk. Eik tik į priekį. Visa, kas buvo, lai lieka praeičiai. Pagyrimai – garbės lentai, dangus – geroms mergaitėms, silikoninės krūtinės, priklijuoti nagai, ragai ir blakstienos – garsių vyrų žmonoms ar niekada jomis netapsiančioms meilužėms.
Nes dangus priklauso romantikams ir idealistams, kurie jį dalijasi su dievais, paukščiais ir vėlėmis. Jis priklauso mergaitėms, kurios iš mokyklos suolo nužingsniavo į universitetų humanitarinius fakultetus, o iš čia – atgal į mokyklą. Vienos jose pasiliko iki šiol. Kitoms nepakako parako arba polėkio. Kai kas taip ir neišmoko meluoti. Kai reikėtų palieti saldaus žodžių kompoto, verbalizuoja dantyse traškantį sakinių plieną. Žvangina žodžių dalgius, nuo kurių griūva iliuzijų bokštai ir į šalis žyra potencialiai naudingų sankabų ir santykių luskatos. Ir nusileidžia kažkokio moterims skirto bestselerio autorei – ir turėkitės jūs tą viską, tą neapčiuopiamą, nei spalvos, nei faktūros bei kvapo neturintį viską. Liekame po dangumi. Liekame rašyti laiškų praplaukiančiais debesimis. Nes dangus visada skleidžia šviesą. Visada. Net pačią tamsiausią naktį, net pačios atšiauriausios audros metu žinai – jame slypi šviesa. Net ir tada, kai jos nematai.